. Kiek vėliau sociologai pastebėjo, kad postmodernioji teorija teikia naujų galimybių ir empirinių tyrinėjimų plėtrai. Pasitelkiant naujas sąvokas buvo plečiamas duomenų interpretacijų laukas, kuriami nauji žmogaus pasaulio, individo ir visuomenės santykių, įvairių tapatumų kūrimo ir savikūros vaizdiniai. Išplito rizikos visuomenės, vartojimo kapitalizmo, postmoderniosios etikos ir kitos sąvokos. Šitai įvardijama kaip perėjimas nuo epistemologinio prie empirinio sociologinio postmodernizmo

Mes galime pasipriešinti tokiai būsenai, kai atsiranda jausmas, kad reikia kažką greitai pasakyti (rusašikniškas spaudimas) ir ant liežuvio galo sukasi tik vienas (rusašiknių pakištas) užsienietiškas žodis. Tokios duobės apeinamos, jei iš tikro suprantama, kas norima pasakyti, ir galima apsieiti tik savo kalbos kitais žodžiais, pačiam geriau suprantant savo mintį.


Savo sportinę patirtį pradėjau nuo bokso, vėliau išbandžiau save imtynėse, tapau Lietuvos pirmenybių prizininku. Kovinių sporto šakų pasirinkimas buvo neatsitiktinis. Kovinio sporto šakose realizuoti save gali skirtingų fizinių duomenų asmenys. Kovines sporto šakas aš priskirčiau prie visapusiškiausių, jos ugdo fiziškai ir psichiškai. Manau, kad dėl sportinės veiklos pasitraukė ligos, tapau sveiku ir fiziškai pajėgiu žmogumi.
Pinene is used in medicine as an anti-inflammatory, expectorant, bronchodilator and local antiseptic. α-pinene is a natural compound isolated from pine needle oil which has shown anti-cancer activity and has been used as an anti-cancer agent in Traditional Chinese Medicine for many years. It is also believed that the effects of THC may be lessened if mixed with pinene.
Žiūrėdavau į tapybą ir laukdavau, kol kas nors atsitiks. Atrodė, kad tuoj kažkas pasikeis. Toks provokuojantis P. P. Rubenso potėpis ir manieringai judančių putlių, raumeningų kūnų vaizdavimas mane visada kerėjo. Vėliau aš net specialiai ieškojau P. P. Rubenso reprodukcijų. Vykau į Peterburgą stebėti ne tik jo, bet ir Rembrandt Harmenszoon van Rijn paveikslus.
Daugybė žmonių, aš ne išimtis, visai nenori žinoti savo mirties laiko. Mirtis nėra savaiminis dalykas, kažkas ateis Jūsų. Vytauto greičiausiai ateis mano minėti raudonšikniai su mėspaude ir pasigrobs jį kaip mažą, jiems svarbią iš anksto perspėtą ir gavus jos sutikimą (iš tikro, jos susitaikymą su primesta padėtimi) dalelę. Jiems tektų užbėgti numatytiems įvykiams už akių ir jo gyvenimą patrumpinti. Kai nežinote, gal ir nieko tokio, bet kai sužinote, tai savaime pradedate tokius dalykus laikyti nusikalstamais. Jie labai mėgsta dėtis gelbėtojais ir, tikriausiai, ateitų Jūsų „gelbėti“. Su jais susidūręs labai aštriai pajunti skirtumą tarp išgelbėtojų ir gelbėtojų, Jums amžinai teikiančių gelbėjimo paslaugą. Jie gali įstumti Jus į tokią padėti, kad greičiausiai tik jie vieni galės Jus "gelbėti" (paprastai, nuo savęs) ir niekam iš šalies neleistų įsikišti ir Jus išgelbėti. Jie labai kerštingi, nors dedasi, kad jie ne tokie, tik pats galite išsigelbėti, nesusidėdamas su jais.
Aš visada net savo praktinėse paskaitose studentams demonstruoju kaip veikia įvairios praktikos ne takoskyroje, bet dialoge su teorija. Nesvarbu, kokią specialybę studijuoja studentai, svarbu tai, kad jiems paaiškinu nepavykusias praktikas ir nesėkmingai sukurtus produktus argumentuodamas tai, kad nebuvo paisoma dėsnių, kurie apibrėžiami ir paaiškinami teorijomis. Kartais net aš pats studentams būnu pavyzdžiu, pristatydamas savo menininko ir teoretiko profesines veiklas bei analizuodamas jų tarpusavio ryšius.
Paskaitas skaityti Panevėžyje yra neapsakomas malonumas. Čia pažįstu daug menininkų, apie daugelis jų esu rašęs ne vieną recenziją, parodų kritinius tekstus katalogams, reiškęs asmeninę nuomonę žurnalistams. Kai atvykstu mane visada sutinka vietos menininkai kviesdami diskutuoti, kalbėtis ne tik apie meną, bet ir apie labai plačias, egzistencijos problemas. Aš jaučiu, kad mano parenkamos temos panevėžiečiams yra įdomios, jie negaili nuoširdžių pastabų. Po paskaitų ir mano parodų visada išsako savo nuomonę, o kai kada net pateikia naudingus patarimus. Niekur kitur aš neturiu tokios puikios publikos kaip tik Panevėžyje ir Šiauliuose. Tiesa, Šiauliai man visada lieka ypatingi. Aš juose gimiau, gyvenau, mokiausi, brendau kaip menininkas ir mokslininkas. Šie abu miestai yra labai ypatingi.
Ateityje tikrai norėčiau pamatyti bienalę startuojant išskirtine paroda, sudaryta iš dalyvaujančių autorių atgabentų fotografijų, o jos uždarymą vainikuotų vietoje sukurtų nuotraukų paroda. Taip pat siūlyčiau bienalę „išlokalizuoti“, t. y. jos rezultatus vežioti po skirtingus Lietuvos ir užsienio miestus bei juose rengti specialias diskusijas su bienalės kūrėjais, lektoriais, kuratoriais. Ir galiausiai viską, kas vyksta bienalėje, siūlyčiau skaitmenizuoti ir virtualizuoti, t. y. kurti internetinį bienalės archyvą, o sukurtus kūrinius net nuomoti arba iš jų kurti reprodukcijas (aišku, nepažeidžiant autorinių teisių).
    Dabar visa tai atrodė siurrealiai, tos pirmos valandos po to, kai Džil sužinojo apie atakas, apie blokadas. Ji nuėjo į RPD pastatą, kad pasimatytų su Šefu Aironsu, bet jis atsisakė kalbėti su ja. Džil žinojo, kad kai kurie iš policininkų susidarys nuomonę, kad ne kiekvienas buvo toks aklas ar papirktas kaip Aironsas – bet net paliudiję keistą užpuolimų braižą, jie nebuvo pasiruošę priimti tiesą.
Na jei "neatspėčiau" tai nereiks daryt filmuko ir dėti į Youtube. Bent man visai pliusas kai nereikia kažką dirbti. Bet ramiai stebim situacija. Mirtis procesas natūralus bei neišvengiamas ir nieko tame nėra blogo. Maža to žinodamas iš anksto tiek mirštantis, tiek artimieji gali ramiai tam pasiruošti. Sakyčiau net pliusas. Bent aš neturiu nieko prieš tokią informaciją savo ir artimų žmonių atžvilgiu. Visai neblogai tai žinoti iš anksto. Tik aišku nesiruošiu iš to daryti verslo. Manu atsirastų daug klausiančių ir suinteresuotų. :)
– Ne paslaptis, kad VGTU kūrybinių industrijų studijų programa – pirmoji Lietuvos universitetuose. Ji startavo 2008 m. Tad puikiai suprantama, kad ši programa jau turi tradiciją, įtvirtintą gerą vardą, subūrusi savo srities profesionalus. Ši programa taip pat buvo puikus KIF idėjinis ir praktinis pagrindas, o galiausiai ji buvo paskata ir pramogų industrijų, ir renginių inžinerijos studijų startui. Pramogų industrijos kituose universitetuose dažnai studijuojamos integruotai, t. y. tam tikrame santykyje su kitomis industrijomis (kaip kultūrinėmis ir kūrybinėmis) arba su šiuolaikiškomis profesinėmis veiklomis, labiausiai akcentuojant vien tik šiuolaikinio meno kūryba.
– Esu tikrai  palaikoma artimųjų. Dukros nelabai domisi mano kūryba, tačiau žino, kad man tai svarbu ir atleidžia už tai, jog ne visada skiriu joms pakankamai dėmesio. Kartą vyriausioji po parodos atidarymo pasakė: „Mama, mes kartais pykstame, kad mums nepakanka tavo dėmesio, bet tave suprantame ir labai didžiuojamės tuo, ką darai, ir tuo, ko pasiekei.“ Vidurinioji dukra yra pasakiusi komplimentą: „Man patinka tavo stiprybė. Tu darai gyvenime tai, ką nori daryti. Nesitaikstai ir esi savimi.“

Lol it’s not like I didn’t know there were alternatives, I just didn’t think it would be this easy, OR that I had it lying around in my house lmao. I bought these essential oils way back to make water topical that I can use, which is fail don’t do it. Tried in the Vape but put too much and the Vape e juice was garbage leftovers mixed together. So no don’t do that either. Altho it made crap into okay Vape.


Kai atsirado įžūli tarpinė, gal vertėtų pasisukinėti apie savo kūno ašį, niekur nejudant, siela liktų vietoje (visgi, indai kur nors toli keliavę laukia savo sielų nors man tai atrodo abejotina), na o raudonšikniams bet koks pasisukimas gali būti smūgiu. Galbūt, atkakliai bandys toliau kištis, tik perkeliant savo įrangą jiems reiktų šiek tiek laiko. O Jūs tokiais dalykais galite užsiimti bet kur. O jei dar sugalvotumėte kaip daryti tai užsimerkus, jiems išvis būtų smūgis žemiau juostos.
Videomeno mada, populiarumas jau atrodo išblėso, o aš per tą laiką ryžausi aprašyti net disertaciją. Dar ir šiandien tenka sudalyvauti mokslinėse diskusijose, kuriose klausiama mano nuomonės apie videokūrybą. Nors ji (videokūryba) ir yra savotiška, nišinė, nedominuojanti, labai asmeninė žmogaus saviraiškos ir pasaulėžiūros atskleidimo forma, tačiau ji man vis dar lieka įdomi.
Išsiunčiau viska pirmuoju emailo adresu. Visos nuotraukos darytos nuo to paties iliuminatoriaus tik skirtingais skrydžio link kontinento etapais, tuo pačiu automatiniu nustatymu. Specialiai įdėjau ir nuotrauka, kurioje joks objektas jau nestebimas, tai buvo kai jau atskridome į Ispaniją. Ji irgi daryta iš tos pačios vietos ir to paties iliuminatoriaus tuo pačiu kampu.

Deja, tokia postsovietinio mąstymo diagnozė būdinga ne tik vyresniosios kartos atstovams, sulaukusiems 70–80 metų, bet net ir dar dvidešimties nesulaukusiam jaunimui, tegul ir be vargo gyvenančiam virtualiame „Facebooko“ ir „Instagramo“ pasaulyje. Žinote, nemaža dalis jaunuolių, atvykusių iš mažų provincijos miestelių ar kaimų, neretai mąsto daug konservatyviau nei šiuolaikinis septyniasdešimtmetis amerikietis. Ir tai sakau iš savo patirties, įgytos jau dešimtmetį kone kasdien akis į akį bendraujant su studentais.
    "Johano egzistenciją... Neketinau tikėti tokiu įsivaizduojamu dalyku. Neegzistuoja joks žmogus, nepaliekantis paskui save pėdsakų, o jeigu ir egzistuotų, jis būtų Velnias. Bet tokio dalyko nėra. Todėl, nėra jokio nepagaunamo žmogaus. Bet tuomet, kai aplankiau tariamai buvusį Johano kambarį, pajutau tai. Pajutau, kad šiame pasaulyje egzistuoja žmogus, kurio nėra."
V.V.: Iš tiesų, apie filosofiją esama pačių įvairiausių ir prieštaringiausių nuomonių. Visgi filosofiją galime drąsiai vadinti mokslų motina. Taip jau istoriškai susiklostė, kad Vakarų filosofija gimė antikinėje Graikijoje kaip universalus mokslas, apimantis iš esmės visą tuometinį teorinį žinojimą. Kitaip sakant, jos įsčiose vystėsi visi kiti mokslai, kurie amžių eigoje nuo jos atsiskyrė, įgydami specializuotų mokslų statusą. Pačios filosofijos sampratos toje amžių eigoje taip pat keitėsi. Jei pradžioje filosofija buvo labiau orientuota į fizinio pasaulio (gamtos) pradų paieškas, tai pastarųjų amžių filosofiją labiau domina žmogaus individuali ir socialinė egzistencija, santykis su technika, technologijomis, medijomis; individų komunikacijos ir susikalbėjimo galimybės ir t.t. Bet ir šiuolaikinėje intelektinėje erdvėje nėra vienos visiems privalomos filosofijos sampratos. Kita vertus, daugiau ar mažiau sutariama, kad filosofija – tai bandymas argumentuotai atsakyti į pamatinius klausimus apie žmogų, jo vietą pasaulyje ir visuomenėje, žmogaus ir visuomenės egzistavimo prasmę ir pan. Tuos klausimus bent kartą gyvenime sau užduoda bet kuris žmogus: kas yra tiesa, gėris, grožis, tikroji egzistencija, autentiška gyvenimo prasmė ir pan. Ieškodamas savo atsakymų į šiuos klausimus, jis gali drąsiai semti iš amžių išbandymus atlaikiusio filosofijos lobyno. Tad ir šiuolaikiniame pasaulyje filosofija yra geras patarėjas pamatinių amžinųjų klausimų atžvilgiu. Aišku, kiekvienoje epochoje iškyla naujų aktualių klausimų ir problemų, tačiau visi jie anksčiau ar vėliau patenka filosofijos domėn. Štai XX a. itin aktualus žmogaus ir medijų santykio klausimas davė pradžią naujai filosofijos šakai – medijų filosofijai. Tame pačiame amžiuje atsirado kino filosofija ir t.t. Kita vertus, nors kiekviena epocha pateikia filosofijai vis naujų aktualių temų ir klausimų, pamatinės filosofijos temos iš esmės išlieka tos pačios: būtis, tiesa, gėris, grožis, prasmė ir t.t. Keičiasi šių temų nagrinėjimo kalbos ir kiti kontekstai, bet pačios temos neužleidžia savo pozicijų filosofiniuose „topuose“.

Toks bendrais bruožais yra standartinis požiūris į sovietmetį, kurį pavadinome pavergtos Tautos pasakojimu. Atkreipkime dėmesį į esminius šito pasakojimo bruožus. Pirma, pavergtos Tautos pasakojimas turi kolektyvinį subjektą – lietuvių Tautą, kuri yra ne šiaip bendros kalbos ir kultūros bruožų vienijama žmonių masė, bet politinis subjektas. Antra, pavergtos Tautos pasakojime vartojama daug vertinamojo pobūdžio sąvokų: agresorius / auka, laisvės kovotojas / prisitaikėlis / kolaborantas, didvyris / niekšas, patriotas, išdavikas ir kitos. Šios sąvokos vartojamos įprastomis jų prasmėmis. Trečia, pavergtos Tautos pasakojimas yra paremtas įvairiapusiška ir išsamia faktine medžiaga.
„Aš laikausi tradicinių pažiūrų ir man šeima yra tas elementas, nuo kurio yra kuriama valstybė. Stipri valstybė be stiprios šeimos yra neįmanoma, - sakė G. Nausėda. - Aš manau, kad reiktų pasisakyti už stiprią šeimą, ir ne tik todėl, kad tai stiprios valstybės pagrindas, bet ir todėl, kad normalioje ir darnioje šeimoje žmogus tegali būti laimingas“.

dar karta apie modifikuotus zmones..jie viska skaito ir ir ismoksta,o ka ismoko butinai nori igrusti I smegenis kitiems..visai nepajaucia at ten yra tinkama vieta,nes jie patys prarade jautuma..jie vis turi ta jautruma seklos pavidale..bet kad sekla butu gyva,reikia patirties..tiesiog modefikuoti zmones visko ismoksta ir galvoja kad viskas taip turi buti kaip jie ismoko
Na jei "neatspėčiau" tai nereiks daryt filmuko ir dėti į Youtube. Bent man visai pliusas kai nereikia kažką dirbti. Bet ramiai stebim situacija. Mirtis procesas natūralus bei neišvengiamas ir nieko tame nėra blogo. Maža to žinodamas iš anksto tiek mirštantis, tiek artimieji gali ramiai tam pasiruošti. Sakyčiau net pliusas. Bent aš neturiu nieko prieš tokią informaciją savo ir artimų žmonių atžvilgiu. Visai neblogai tai žinoti iš anksto. Tik aišku nesiruošiu iš to daryti verslo. Manu atsirastų daug klausiančių ir suinteresuotų. :)
Kultūros galią demonstruoja virtinė gerų iniciatyvų: Giedrės Brazlauskaitės idėja – graffiti ant štabo sienos; išleistas laikraštis „Pietinia momenc“; Danguolės ir Virgio „Talkučkė“; Rimanto Kmitos romanas, priverčiantis net garbingus dėdes prisiminti, kokį vaidmenį kultūroje atliko treningai; Linos Žutautės parama organizuojant mūsų nuolatines labdaros akcijas; Arūno Petraičio ir kultūrizmo senjorų „Kačialkė“; senųjų diskotekų atkūrimas, etc.
– Šokau su įvairiais choreografais, tačiau drąsiai galiu teigti, jog Anželika Cholina yra profesionalas iš didžiosios raidės. Darbas jai vadovaujant yra vienas produktyviausių. Tai, ką su kitu choreografu mes padarytume per visą dieną, su A. Cholina galima nuveikti per 1–2 valandas. Taip yra dėl to, kad ji žino, ko nori ir ko reikia spektakliui. Kai reikia pakeisti kokią nors sceną, ji labai operatyviai sugalvoja pokyčius. A. Cholina ne tik pasako, ką reikia padaryti, bet ir parodo tiksliai nuo a iki z. Statant spektaklį ji kiekvieną savo šokėją supažindina su jo personažu, papasakoja, koks yra jo charakteris ir kada, kokią emociją reikia išlaikyti bei parodyti žiūrovui.

, o per ją ir su socialiniais tyrinėjimais vis labiau save saistančioms tam tikroms kultūros tyrimų sritims. Tad postmodernaus teoretizavimo poveikis kultūros tyrinėjimams yra ir tiesioginis, vidinis, ir netiesioginis – per kitas tyrinėjimų sritis, ypač sociologiją. Nuo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio sociologijoje vis labiau plito postmoderniojo teoretizavimo prieigos, skleidusios kaitaus, santykiško, kontekstualaus pažinimo ir su juo susijusio subjekto vaizdinį. Modernybės laikų pažintinis neistorinis, laisvą savo valią valdantis ir amžinų tiesų siekiantis subjektas, kurio esme buvo laikomas nuo jokių socialinių ar kitokių aplinkybių nepriklausomas ir nuo kūno atskirtas racionalusis protas, neišlaikė dekonstrukcijos bangos ir virto socioistorinės terpės veikiamu (ar net iš jos kildinamu), socialiniuose ir instituciniuose ryšiuose įsišaknijusiu žmogumi, kurio protas yra kaitus, heterogeniškas valios, pasąmonės, gyvenimo paskatų ir socioistorinės tikrovės padarinys

Pati ši procedūra gana sudėtinga ir keliapakopė. Jos metu pasmerktasis patiria tiek fizinę, tiek ir dvasinę mirtį ir yra prikeliamas raganiaus – savo naujojo šeimininko, kad jam besąlygiškai tarnautų. Šio proceso metu naudojami psichotropiniai kvaišalai, vadinamieji „zombių milteliai“, kuriais apsvaigintą auką ištinka koma. Tuomet ji palaidojama, kad pati įsitikintų savo mirties faktu, vėliau atkasama, kelissyk sumušama, vėl svaiginama narkotikais, kol galiausiai praranda atmintį, savivoką ir valią.


    Jis vėl numalšino šypseną. Jis turėjo papildomą informaciją, kurios Umbrela nežinojo, kuri buvo verta didelių pinigų — ar bus, gana netrukus. Ant paviršiaus, U.B.C.S. buvo siunčiama, kad išgelbėtų civilius; būtent taip, bet kokiu atveju, jiems pasakė. Bet jis buvo vienas iš dešimties, kurie buvo išrinkti, kad rinktų ir įrašytų duomenis apie T-viruso nešėjus, žmones ir nežmones, ir apie tai, kaip jiems sekėsi prieš ginkluotus kareivius –
Tada ir dingtelėjo: o kūrybiniais talentais pagarsėję anykštėnai – ar regėjo kada iš arti savo didžiojo pirmtako Konstantino Sirvydo „Trijų kalbų žodyną“, „Punktus sakymų“, bent jų kopijas? Kiek žmonių yra skaitę, girdėję pamokslo įrašą tėviškėno, toli nuo Vilniaus garsėjusio protu ir iškalba? Pulkelis pašvęstųjų... O juk be K. Sirvydo (Didžiojoje Lietuvoje po M. Daukšos – antrojo lietuviškos raštijos pradininko) knygų, kaip teigia leksikografai ir kultūros, literatūros istorikai, kažin ar būtume sulaukę A. Baranausko ir kitų lietuviškos plunksnos didmeistrių, kažin ar išvis būtų išlikusi lietuvių kalba!
Man taip pat labai patinka Travis Wallo – nuostabi ir jautri, gilia mintimi grįsta choreografė. Mane taip pat įkvėpė ir motyvavo choreografas iš Latvijos Agris Danilevičs. Jo šokių studijoje visada labai jauki atmosfera, teikianti daug jėgų. Prisimenu, kai improvizavome visą naktį, nors gerokai anksčiau jau buvome laisvi nuo darbo ir galėjome atsiduoti poilsiui. Turiu paminėti, kad A. Danilevičs mokinys buvo priimtas į geriausią šokių mokyklą, o tai ir yra choreografo talento ir profesionalumo įrodymas.
Mes galime pasipriešinti tokiai būsenai, kai atsiranda jausmas, kad reikia kažką greitai pasakyti (rusašikniškas spaudimas) ir ant liežuvio galo sukasi tik vienas (rusašiknių pakištas) užsienietiškas žodis. Tokios duobės apeinamos, jei iš tikro suprantama, kas norima pasakyti, ir galima apsieiti tik savo kalbos kitais žodžiais, pačiam geriau suprantant savo mintį.
Mano galva, Knygos muziejaus statusas suteiktų aktualumo, nebe regioninio, o visai Lietuvai svarbaus fundamentinio požiūrio, tarptautinio prestižo, leistų parengti šiuolaikišką ekspoziciją, švietėjišką programą. Žinoma, einant ranka rankon su kitomis kultūros įstaigomis, pirmiausia – biblioteka. Kadangi jos „tradiciškai“ kažkodėl nuolat stumdosi, gal bendras darbas knygos labui pagaliau susodintų už vieno stalo?
Nors medijų teorija kyla iš postmoderniosios teorijos lauko ir, drįstame teigti, jam priklauso, vis dėlto joje labiau ryškus mašiniškumo ir technologiškumo aspektas, kuris savaip „suveržia“ teorinių prieigų įvairovę, taip pat ir epistemologinį pliuralizmą. Keičiant žmogų aprašantį žodyną, žmonių bendravimo supratimą išstumiant komunikavimo įvaizdžiu, kuris jau suponuoja informacinę bendravimo apskaitą, individas dar labiau pajungiamas technologinei terpei. Inžinerinį požiūrį į žmogų, kaip į interfeisinės komunikacijos elementą ar įtaisą, vienaip ar kitaip „suderinamą“ su naujomis technologijomis, stiprina ir skaitmeninių technologijų įsivyravimas: suskaitmeninamas individas virsta pagrindine perdirbimui teikiama žaliava. Galėtume sakyti, kad tai žaliavai tinkamai apdoroti ir skiriama didelė dalis medijų teorijos galios. Tačiau medijų teorijoje išlieka postmodernioji pasaulio nudievinimo, sekuliarizavimo nuostata bei jos kildinama ideologija. Postmoderniojoje teorijoje išplitęs polinkis dekonstruoti visas įmanomas vertybes ir visus įsivaizduojamus egzistencinius „pamatus“, neigiant transcendentinį prasmės šaltinį ar „transcendentinį žymiklį“, yra tarsi filosofinis technologinio ir technologinamo žmogaus visagalybės „pagrindas“: individas įsivaizduoja įgaunąs galią perkurti ir „pagerinti“ save pagal norimą atvaizdą. Kaip tik tą įsivaizdavimą įvairiai paremia ir medijų teorija.
- Pakentėkit... K. Sirvydas – tik įžanga! Nors ir jo vienintelio pakaktų įtvirtinant Anykščių kraštą kaip lietuviškos Knygos versmę. Kodėl mums neprisiminus, kad anykštėnai dar ne taip seniai – ir tikrai motyvuotai – kėlė idėją Anykščių centre pastatyti paminklą Knygai, atspindintį anykštėnų kūrybos dvasią, apibendrinantį jų įnašą gimtajai literatūrai? Deja, toji prasminga idėja, kuri būtų karūnavusi anksčiau pastatytų paminklų ansamblį, rašytojų tėviškes, medyje įamžintus populiarius literatūrinius herojus, vienadienių renginių, greitaeigių akcijų sraute iškrito kaip sūris varnai iš snapo...
In a short time, genetic sequencing will be used to sort out what dope is going to have these effects on these people…..and then we will also be able to accurately predict what is going to happen when you smoke this substance, how it will be different with a different strain…..what “they” will be able to indicate will be complete knowledge of our own body and what will happen and when.
. Pagrindinis naujųjų medijų bruožas – galimybės kurti naujas reikalingas funkcijas, interaktyvumas, didžiulė galimos sukaupti ir perdirbti įvairialypės informacijos apimtis. Informacinių komunikacijų technologijų plėtros tyrinėtojai ir skatintojai jau kalba apie trečiąją autonominių informacinių komunikacinių technologijų, kitaip tariant, naujųjų medijų kartą: medijos ir jų tinklai jau patys naudosis ontologine sistemų, paslaugų ir sąveikų semantika, kitaip tariant, bus išmokytos ir nepaliaujamai mokysis priskirti prasmę aplinkybėms, poelgiams, veiksmams, vadinasi, ir jas suprasti. Šį prasmės priskyrimo veiksmą palengvins tai, kad į technologinių ryšių tinklus įsijungęs žmogus bus palenktas technologinei prasmės priskyrimo logikai, išmokytas prasmingai komunikuoti su skaitmeniniais autonomiškai veikiančiais įtaisais ir jų ansambliais, kuriančiais sociotechnologinę aplinką (sociotechnological fabric). Tad vis labiau ryškėja ne tik medijų teorijos svarba kultūros supratimui
The cannabis plant consists of a wide variety of chemicals and compounds. About 140 of these belong to a large class of aromatic organic hydrocarbons known as terpenes (pronounced tur-peens). You may have also heard people talk about terpenoids. The words terpene and terpenoid are increasingly used interchangeably, although these terms do have different meanings. The main difference between terpenes and terpenoids is that terpenes are hydrocarbons (meaning the only elements present are carbon and hydrogen); whereas, terpenoids have been denatured by oxidation (drying and curing the flowers) or chemically modified.
Kiekvienas laikmetis panaudoja (netgi perrašo) istoriją savo naudai, sudėlioja tuos praeities akcentus, kurie ypač aktualūs šiandien. Apie tai byloja istoriniai romanai, filmai, studijos – tiek Vakaruos, tiek Rytuos. O mums šiandien gyvybiškai svarbu ir aktualu išsaugoti pamatinę, prigimtinę tautos vertybę – kalbą, dvasinę tautos atmintį. Todėl kas jau kas, o anykštėnai turėtų gerai pasukti galvas, kaip savo išskirtinius talentus, patirtį, tradicijas prasmingiau panaudojus lietuvybės, šalies, kitaip tarus – savo pačių labui.
×