Be to, užaugau menininkų šeimoje: mano mama ir dabar jau šviesaus atminimo tėvas – jie abu buvo menininkai, kartu baigę Vilniaus dailės akademiją (VDA) ir visą gyvenimą dirbę drauge. Tad 1990–2010-ųjų lietuvių menininkų aplinka ir visas tas nevienareikšmių kūrybinių vibracijų kupinas bohemos gyvenimas, tegul ir greta nesibaigiančių tėvų pokalbių darbo temomis, man buvo labai gerai pažįstamas ir artimas.
    Du po du, vyrai prieš Karlosą nučiuožė nuo dvejopų nusileidimo lynų, pritvirtintų prie sraigtasparnio. Karlosas priėjo arčiau prie atidarymo, prisimerkęs nuo besiplaikstančio vėjo, norėdamas pamatyti, kur jie nusileis. Jų sraigtasparnis metė ilgą šešėlį prieš vėlyvos dienos saulę, ir jis matė kitų kuopų vyrus ant žemės, besirikiuojančius pagal būrį. Tada atėjo jo eilė; jis išlipo po sekundės paskui Rendį, praktinio laisvo kritimo jaudulys, pasiunčiantis skrandį į krūtinę. Skrendančio dangaus susiliejimas, ir jis nutūpė, nusikabindamas nuo lyno ir skubėdamas, kur stovėjo Hirami.
O kaipgi antrasis dvilypės tiesos apie žmones aspektas, kad jie protingi ir laisvi subjektai? Kadangi esame protingi veikėjai, mes taip pat esame laisvi. Tai – bendrųjų tradicinės filosofijos idėjų pamatinis teiginys nuo Aristotelio iki Kanto. Taip yra todėl, kad proto funkcija – gebėjimas suvokti tikslus (ar didžiausią gėrį) ir galėjimas dėl jų apsispręsti bei pasirinkti būdus, kaip šių siekti. Tai, kad esame protingi ir laisvi, reiškia, jog mūsų negalima redukuoti vien į įvairius vaidmenis ir pozicijas, kurias užimame įvairiuose komitetuose, kurių nariai esame. Taigi nors iš prigimties esame bendruomeniški, mes taip pat turime laisvą ir abipusį santykį su bendruomenėmis, kurių nariai esame.
BFL sindromas yra kai ivyksta PHF6 geno, esancio X chromosomoje, mutacija. Tai yra reta su X chromosoma sukibusi liga.  Pozymiai yra protinis atsilikimas, nutukimas, mesingi ausu speneliai, mazi lytiniai organai, plonejantys ranku pirstai ir sustoreje koju pirstai. Gimusio kudikio svoris yra normalus, bet daznai buna maitinimo problemu. Kartais galima mikro/makrocefalija ir zemas ugis. Protinis atsilikimas pasireiskia ankstyvoj vaikysteje; veliau buna vidutinio lygio. Pagrindiniai simptomai pasireiskia vaikui augant ir skirtingiems tos pacios seimos vaikams nebutinai yra tokie patys. Moterims heterozigotems pasireiskia problemos mokantis, taip pat ir BFL charakteringi koju ir ranku pirstai, mesingi ausu speneliai, bei ikritusios akys.  Gydymo nera, gydomi tik kai kurie simptomai.
Mūsų moderniajame pasaulyje tiek šeimos, tiek tikroji bendrojo gėrio samprata nėra aiškios. Viena vertus, kolektyvistinis valstybės požiūris siekia sunaikinti visas tarpines ir natūralias bendruomenes kaip šeima, nes valstybė siekia neturėti jokio tarpininko tarp jos ir individo. Tokia nuostata siekia užtikrinti, kad žmogaus asmeninis lojalumas būtų saugiausias pilietinės, dirbtinės „šeimos“ viduje.
Pedagoginiame darbe yra nemažai kūrybos. Man visada tenka dėstyti naujus, neįprastus studijų dalykus. Todėl tenka labai išradingai pažvelgti į analizuojamus atvejus, suvokti ir išskirti teorijų bei praktikų ryšius bei juos pagrįsti. Norėdamas kiek įmanoma geriau dėstyti, neišvengiamai privalau kažkiek kurti ir nuosavas, originalias teorijas, išradinėti terminus, pasitelkti vaizdingas metaforas, analizėje susieti iš pirmo žvilgsnio labai skirtingus reiškinius.

Šių metų gegužės mėnesį vykusiame Anykštėnų forume miestiečiai kalbėjosi apie tai, kad Anykščių miestas ir rajonas savaime vystosi ir turėtų toliau vystytis Lėtojo miesto kryptimi. Bet gal ne visi žino ką gi reiškia tie Lėtieji miestai? Šio termino nereikia bijoti, bet dedant į viziją būtų naudinga jį apibrėžti, kad žmonėms nekiltų asociacijos su kažkokioms atsilikusioms provincijoms. Lėtieji miestai pasaulyje yra gerai žinomi, kaip miestai sąmoningai pasirinkę tarnauti savo gyventojų gerovei ir jų gyvenimo kokybei, neaukodami šių vertybių vardan aukštesnės vietos pasaulinės konkurencijos statistinėje piramidėje. Lėtieji miestai tai maži miestai (iki 50tūkst. gyventojų) kuriuose yra stiprios bendruomenės ir kurių piliečiai turi stiprų balsą. Tai miestai, kuriuose neskubama nerti į karingą konkurenciją su likusiu pasauliu, bet pirmiausia siekiama kurti gerą gyvenimą miestiečiams ir patrauklią aplinką miesto svečiams, saugant gamtą, kultūrinį paveldą ir remiant smulkius verslininkus, amatininkus, ūkininkus, t.y.—vietinius gamintojus ir paslaugų teikėjus. Tokiuose miestuose klesti žaliasis turizmas, sveikatingumo paslaugos, sprotas, ekologiniai ūkiai, muziejai ir pan.
V. V.: Manyčiau, abi šias pozicijas galima suderinti. Filosofija – tai tiek mokslas, tiek pasaulio supratimo būdas. Galima sakyti, kad tai mokslinė žmogaus santykio su savimi, visuomene ir pasauliu išklotinė. Ne veltui šiuolaikinėje mokslų klasifikacijoje filosofija paprastai priskiriama humanitariniams mokslams, nagrinėjantiems įvairius žmogaus individualios ir socialinės egzistencijos klausimus. Kaip jau minėjau, tuos klausimus anksčiau ar vėliau iškelia kiekvienas žmogus, tačiau būtent filosofija atsakymų į juos ieško daugiau ar mažiau akcentuotu moksliniu būdu. Kiekviena filosofinė kryptis ar šaka turi apibrėžtą ir pakankamai griežtą terminų ir sąvokų aparatą, metodiką, argumentacijos techniką. Kita vertus, moksliškumo aspektas filosofijoje jokiu būdu nepanaikina filosofo kaip asmens individualumo. Kad ir kokias sąvokas ar metodus taikytų, filosofas stengiasi atrasti autentiškus, individualius atsakymus į keliamus klausimus, susikurti, jūsų žodžiais tariant, individualią pasaulio, žmogaus, visuomenės išklotinę, kuri galėtų tapti geru pradžios tašku ar tramplinu kitų filosofų moksliniams, bet tuo pačiu ir individualiems tyrinėjimams. Čia iškyla dar vienas svarbus filosofijos aspektas – filosofija gali tapti ir gyvenimo būdu. Ir filosofijos istorijoje taip ne kartą yra nutikę. Tam tikri atsakymai į tam tikrus egzistencinius klausimus tiesiog diktuodavo filosofams ir atitinkamus elgesio bei gyvenimo principus. Puikus pavyzdys – aukščiau minėtoji kinikų mokykla. Žmogaus gyvenimu tikslu paskelbę vidinę laisvę ir nesudrumsčiamą dvasios ramybę, kinikai pirmiausiai patys siekė šios būsenos, atsisakydami turto, šlovės, valdžios pagundų; praktikuodami kūno ir dvasios askezę ir pan. Kokia vidine laisve turėjo pasižymėti kinikas Diogenas, kai, paragintas Aleksandro Makedoniečio prašyti, ko tik širdis geidžia, tepaprašė didžiojo karvedžio pasitraukti ir neužstoti saulės! Tad kinikų filosofija pelnytai laikoma ne tik mokslu, bet ir jį atitinkančiu gyvenimo būdu
. Skaitmeninės technologijos nepaprastai sparčiai „pritaiko“ žmogaus gebėjimus, jusles ir mąstymą prie savo loginės, erdvinės, taip pat laikiškos – „realaus“ ar kitokio laiko – raiškos, nes savo tikslus bei norus norintis įgyvendinti žmogus pirmiausia juos turi suderinti su naudojama technologija, kompiuterine įranga; „naudotojas programuoja interfeisą, tačiau interfeisas taip pat programuoja naudotoją“
Erdves nuotaikos gali keistis, bet jos niekur nedingsta; todel visa aplinka gali buti švelni, palanki, bet staiga atsiverti ir kaip siaubinga, grėsminga, už valdanti žmogų, o drauge ir visus kitus įvykius, bei daiktus. Kartu galima parodyti, kad nuotaikų įvairove persirengimo, persismelkia viena per kita ir todel negalima sakyti, jog mano visa aplinka yra džiaugsminga vien dėl to, kad as taip jaučiuosi, o Onutei ji yra liūdna, nes ji tiesiog taip jauciasi. Ir t.t.
Bet yra toks klausimas: "Ką jus veikiate Žemėje ir jos apylinkėse, kad taip nenorit mūsų palikti ramybėje ir leisti patiems tvarkytis". Iš rašliavos sprendžių, kad "sudarėte" sąjungą su kažkuo, kas jums labiau prie širdies (gal būt ir teisingai pasirinkot iš to kas buvo), kad pakeisti "įsikišti" į naturalią? (ar tikrai?) Žemės žmonių vystymąsi. Kaip dažnai jus kišates? ir kaip kišates įdomu. Matau parašėt, tai yra, akcentavot mūsų neigiamas sąvybes ir, spėju, kad gerąsias nepaminėjot dėl to, kad gerosios "neišpuiktų" nuo dėmesio, nes jos ir taip žino savo gėrį ir tada pavirstų "blogiukais"? ar tai tiesa?
Ši skirtis kartu leidžia ne tik ištrūkti iš aptarto užburto rato, bet ir iš jo kuriamos milžiniškos praktinės dilemos – atsirandančios pilkosios zonos, kurioje nebeįmanoma nubrėžti ribos tarp kolaboranto ir prisitaikėlio. Be šios skirties yra tik du poliai – akivaizdūs kolaborantai ir akivaizdūs rezistentai. Tačiau jeigu tautą suvokiame pirmiausiai kaip idealią bendruomenę, su kuria galima saistytis arba ne, tampa įmanoma išdiferencijuoti daug sudėtingesnį ir subtilesnį vaizdą, leidžiantį skirti net kelias asmenų santykio su sovietiniu režimu kategorijas. Tipologizaciją galima tikslinti, tačiau ji suderina moralinį vertinimą su politinio veiksmo logika.

    "Jie nežinojo nieko apie ją. Emilis Šėbe... Jakubas Faroubekas... Klausas Popė... visi skirtingi to paties autoriaus slapyvardžiai. Egzistavo kažkas įtartino kiekviename jo darbe, paliekantis burnoje blogą skonį. Bet kokį efektą jis turėjo skaitytojui, kokią žinutę, jeigu tokia buvo, ir koks buvo autoriaus ketinimas... tai aiškiai buvo meno kūrinys su nepamirštamu poskoniu, bet neliko nieko tokio, kas buvo pasakyta aiškiai. Net nebuvo aišku, kas Šėbe yra pats." 

Tačiau 1992 metų pradžioje apsukruolių porelei teko bėgti į Rusiją, nes tarp kreditorių buvo ir tuomet klestėjusių Kauno bei Klaipėdos nusikaltėlių pasaulio atstovų. Kalbėta, kad Ala ir Gediminas apgavo ir vieną iš anuomet garsios Kauno Daktarų gaujos veikėjų. Šie poros paieškoms pasitelkė nemažas pajėgas. Po kelių mėnesių Kauno banditai per savus žmones sužinojo, kad pora slapstosi Sankt Peterburge. Tad šiame mieste Ala ir Gediminas neužsibuvo, sėkmingai atsiplėšė nuo persekiotojų ir ilgiems metams patraukė į Rusijos gilumą.
×