Teisingai, jis buvo vyras, kuris žinojo, kaip kontroliuoti save. Disciplina – tai triukas. Kai tik jis nusprendė palikti savo tėvynę, per praėjusius metus, jis net nebemąstė rusiškai. Kai tapo samdiniu, jis mokėsi naktį ir dieną su kiekvienu ginklu ir išbandė savo įgūdžius prieš geriausius savo srityse; jis visada nugalėdavo, nes nesvarbu, koks žiaurus jo priešininkas, Nicholajus žinojo, kad jokios sąžinės neturėjimas jį išvadavo, kaip tik taip, kaip sąžinės turėjimas trukdė jo priešams. Tai buvo vertingas dalykiūkštis, argi ne?

The Skitarii are the bionic heart of the Adeptus Mechanicus' infantry legions. Their tireless ranks defend the Forge Worlds of the Imperium, annihilate the enemies of the Tech-priests, and fight at the vanguard of the Quest for Knowledge. As the technocracy of the Cult Mechanicus extends its reach into the stars, the cybernetic Skitarii are always at the fore. Underneath their augmetic battleware, the warriors of the Skitarii Legions are still technically human, yet each has been mutilated, dismembered and extensively rebuilt to better serve the Omnissiah's will. Their manifold augmentation ensure not only their lethality, but also their utmost obedience. Neurosync implants allow the strictly-ordered Skitarii cohorts to fight in perfect concert, each maniple permanently uplinked to their masters via invisible streams of information.


Išskirčiau dvi galimas bendrojo gėrio reikšmes. Pirmiausia dažnai galvojame apie bendrąjį gėrį kaip apie tam tikrą apibendrinantį terminą visiems tiems gėriams, kurie kyla iš bendruomenės. Nors mintis, kad bendrasis gėris yra gėris atskiriems asmenims, negali būti paneigta kaip tam tikras bendrojo gėrio aspektas, galėtume apmąstyti ir kitą aspektą, kuris padės papildyti šią mintį. Antrasis aspektas bus susijęs su tuo, ką sakiau anksčiau apie „tikrąjį žmoniškumą“, atsižvelgiant į tai, kad iš prigimties esame bendruomeniški. Ši antra bendrojo gėrio reikšmė, turinti gilias šaknis filosofinėje tradicijoje, suvokia bendrąjį gėrį kaip kylantį iš pačios bendruomenės. Tai reiškia, kad vietoje suvokimo, kad bendrasis gėris yra gėrybės tenkančios individams, jis suvokiamas kaip gėris, kuris yra pačios žmonių bendruomenės integralus vientisumas.
Deja dabar jau tiksliai nebeatsimenu, jis sakė kažkokios tai moters vardą lyg tai ir sakė vieta kur jie gyveno, mat jis dingo netikėtai ir daugiau niekada jie nebepasimatė. bet gerai atsimenu kad jis dar liepė apie visa tai pranešti visiems žemėje kam tiktai sugebėsiu ,kad ten darosi tokie dalykai. Dar atsimenu kad toje vietovėje kur jis mane išviliojo iš to torniečių erdvėlaivi lauke buvou apie 50 laipsnių šaltis o aš buvau apsirengęs tik lengvais vasariniais džinsiukais tokiais. Kol su juo nuėjome prie to kito erdvėlaivio maniau kad mirtinai sušalsiu,dar ir dabar man kojų priekinės dalys kai kada pradeda tirpti taip tarsi būčiau kažkada jas stipriai nušalęs.Tai štai iš kur tas tirpimas gal jau koks 20 metų mane kankina kai kada.
Taip režisieriaus Juozo Miltinio, balerinos Eglės Špokaitės, pianistės Mūzos Rubackytės, pianisto Petro Geniušo portretuose ar dvigubame choreografės Andželikos Cholinos bei aktorės Dalios Michelevičiūtės laikysena portrete atrodo labai natūrali, bet ji rafinuotai elegantiška ir susijusi su savistaba ir pasirodymu viešumoje. Jie nė akimirkai nepraranda situacijos kontrolės. Režisieriai Henrikas Šablevičius, Jonas Jurašas, Antanas Markuckis, Rimas Tuminas savo išraišką ir laikyseną meistriškai inscenizuoja. Aktorių Valentino Masalskio ar Gedimino Girdvainio, Algio Matulionio individualybės persipina su vaidmenimis įsikūnijamų herojų ar atliekamų kūrinių charakteriu. Būdami žvaigždės šie žmonės tuo pačiu mato save ir žiūrovų akimis panašiai kaip veidrodyje. Todėl jiems tenka įkūnyti jų lūkesčius.
Ala į Rusiją dar praėjusiame šimtmetyje buvo išvažiavusi po to, kai Lietuvoje jai ėmė svilti padai. 1991-ųjų spalį ji kartu su savo gyvenimo draugu Gediminu Naruševičiumi ėmė paskolas iš Klaipėdoje ir Palangoje gyvenančių bei verslu užsiimančių žmonių. Kreditoriams dažniausiai būdavo užstatomi pirmojo Alos vyro namo Kaune pamatai. „Šiai savo veiklai pora buvo specialiai išsinuomojusi butą Klaipėdoje su stacionariu telefonu, mat tais laikais mobiliųjų dar nebuvo, ir taip derino sandorius. Telefonu susitardavo dėl procentų – kiek žmonės norėdavo, tiek šiems ir pažadėdavo.Kai kurios paskolos buvo ilgalaikės. Per dieną sudarydavo 3-4 sandorius“, – „Akistatos“ žurnalistui yra pasakojusi Alos giminaitė.
×