Kultūros galią demonstruoja virtinė gerų iniciatyvų: Giedrės Brazlauskaitės idėja – graffiti ant štabo sienos; išleistas laikraštis „Pietinia momenc“; Danguolės ir Virgio „Talkučkė“; Rimanto Kmitos romanas, priverčiantis net garbingus dėdes prisiminti, kokį vaidmenį kultūroje atliko treningai; Linos Žutautės parama organizuojant mūsų nuolatines labdaros akcijas; Arūno Petraičio ir kultūrizmo senjorų „Kačialkė“; senųjų diskotekų atkūrimas, etc.
Trumpai tariant, dabartinis politinis diskursas ir suvokimas, remdamasis šiais išeities taškais, bendruomenes gali suvokti tik kaip jas sudarančius laisvus individus. Jei rimtai netraktuojame santuokinių, šeimos ir tikėjimo bendruomenių kaip natūralių, kaip pirmesnių nei valstybė, mums lieka tik individualus pasirinkimas už ir per pilietinę teisę, valstybės institucijas bei biurokratiją. Išties mums lieka tik individas ir valstybė. Vadinasi, nėra nieko, kas būtų tikrai ir iš tiesų nepriklausantis valstybei. Vis dėlto, kad ir koks „švelnus“ būtų valstybės rūpinimasis individais ir jų bendruomenėmis, tokiomis kaip šeima (kai šios bendruomenės nėra suvokiamos kaip egzistuojančios pirmiau nei valstybė), jos neišvengiamai tampa suprantamos kaip valstybės sukurti dariniai. Bet jei nėra nieko, nepriklausančio valstybei, tuomet turime ne ką kita kaip švelnią totalitarizmo formą ir galimybę tam. Deja, pražūtingiausia totalitarizmo forma gali pasirodyti esanti ta, kuri mažiausiai matoma.
Mano gauta iš jų info 2014 metais nepasitvirtino,nes jie teigė kad tie metai skirti Baltijos valstybių naujajai okupacijai ir kerštui už tai kad Lietuva pirmoji parodė iniciatyvą sugriauti TSRS,todėl pasak jų mūsų kovotojai būtų net neimami į nelaisvę o tiesiog žudomi vietoje.. Tačiau kažkas pasikeitė ir vietoje Baltijos valstybių Rusija visą įniršį nukreipė į Ukraina,okupuodama Krymą ir sukeldama kruvinas pjautynes Donecko regione
Dažnas juto, kad jų kaip visuomenės autoritetų dienos jau praeityje. Ne veltui naujaisiais sąmonės vedliais ir viešosios nuomonės formuotojais šiandien tampa privačių bankų analitikai... Nuosekliai vykdoma nuolatinė asmens, šeimos, tautos ir valstybės dekonstrukcija palieka mus vienišus, pasimetusius ir bejėgius, o visur peršami vartojimo kaip laimės pakaitalo „idealai“ siūlo neskausmingą sąžinės užmigdymo procedūrą.
Nusistatymas prieš žemiečius žinomas ir nieko nestebina. Visokie bandymai paniekinti mūsų mokslo pasiekimus, tikriausiai, pateikiami neatsižvelgiant per kiek laiko jie buvo pasiekti. Mano galva, vakarų pasaulis išgyvena mokslo viduramžius. 200-300 metų gali būti per mažai iš jų išlipti, be to kol Žemėje vyksta karai yra svarbesnių klausimų, kuriuos reiktų pirmiau išspręsti...
Zombinimui skleisti reikalingo „psichinio fono“ sukūrimui pasitarnavo sovietinė kultūra ir ypač kalba – masyvus orveliškos totalitarinės naujakalbės, arba, pasak Pelevino, leksinės šizofrenijos diegimas, kurios pagrindinė funkcija buvo iš indoktrinuojamųjų sąmonės išmušti pačius kritinio santykio su tikrove pagrindus. Sovietų sistema dėjo dideles pastangas sukurti homo sovieticus ne tam, kad įvykdytų deklaruojamus klestėjimo ateityje pažadus, bet kaip priemonę režimui palaikyti ir jo tęstinumui užtikrinti. Todėl realiosios tarybinių žmonių savybės neatitiko oficialiai skelbiamųjų, tačiau tame nebūta jokio vidinio prieštaravimo. Svarbiausios jų – įtvirtintas hierarchinis valdžios/pavaldinių santykis, aiškus savo vietos šioje hierarchijoje žinojimas ir apskritai mąstymas galios-pavaldumo kategorijomis.
    Prireikė mažiau kaip valandos, kad ji nusigautų iš priemiesčių į tariamai tuščią daugiabutį namą, kur dabar stovėjo, drebėdama truputį nuo drėgno šaltuko, kuris sklendėjo prastai apšviestame koridoriuje. Ji buvo apsirengus, kad galėtų laisvai judėti, o ne apsisaugoti nuo oro — aptemptą bliuskutę, mini-sijoną ir batus, be to, reikmenų diržą, kur laikė papildomas ginklo apkabas. Kūną aptempianti apranga laikysis prie jos kaip antra oda ir leis jai greičiau judėti. Ji taip pat pasiėmė paprastą baltą medvilninį nertinį, kurį užsidės, kai paliks miestą, kurį dabar dėvėjo surištą aplink savo taliją — kol kas, ji geriau kęs šaltį ir turės laisvas rankas.
Šių metų gegužės mėnesį vykusiame Anykštėnų forume miestiečiai kalbėjosi apie tai, kad Anykščių miestas ir rajonas savaime vystosi ir turėtų toliau vystytis Lėtojo miesto kryptimi. Bet gal ne visi žino ką gi reiškia tie Lėtieji miestai? Šio termino nereikia bijoti, bet dedant į viziją būtų naudinga jį apibrėžti, kad žmonėms nekiltų asociacijos su kažkokioms atsilikusioms provincijoms. Lėtieji miestai pasaulyje yra gerai žinomi, kaip miestai sąmoningai pasirinkę tarnauti savo gyventojų gerovei ir jų gyvenimo kokybei, neaukodami šių vertybių vardan aukštesnės vietos pasaulinės konkurencijos statistinėje piramidėje. Lėtieji miestai tai maži miestai (iki 50tūkst. gyventojų) kuriuose yra stiprios bendruomenės ir kurių piliečiai turi stiprų balsą. Tai miestai, kuriuose neskubama nerti į karingą konkurenciją su likusiu pasauliu, bet pirmiausia siekiama kurti gerą gyvenimą miestiečiams ir patrauklią aplinką miesto svečiams, saugant gamtą, kultūrinį paveldą ir remiant smulkius verslininkus, amatininkus, ūkininkus, t.y.—vietinius gamintojus ir paslaugų teikėjus. Tokiuose miestuose klesti žaliasis turizmas, sveikatingumo paslaugos, sprotas, ekologiniai ūkiai, muziejai ir pan.
Prisiversti sportuoti ir sportą paversti kasdienybės ritualų dalimi pavyko ne iš karto. Kelis kartus palūžau ir nustojau lankytis sporto klube. Save įtikinėdavau, kad sportuosiu nuo rugsėjo pirmosios, nuo naujųjų metų pirmos dienos, vėliau – nuo vasaros pradžios. Susiėmiau ir vis dėlto pradėjau sportuoti. Ne iš karto, bet palaipsniui pastebėjau sporto privalumus. Reguliariai sportuojant dingdavo bet kokia įtampa, akimirksnio susierzinimas, atsirasdavo net didesnis pasitikėjimas savimi. Kraujospūdžio problemų jau nebeatmenu.
Taigi poetinio įkvėpimo šaltiniai iš esmės nesikeitė. Poezijos temos, aišku, keitėsi. Filosofijos studijos čia neabejotinai įkišo savo trigrašį. Net ir nelabai norėdamas, savo poezijoje nuolat randu gausybę egzistencinių klausimų (tiesa, savižudybės temos dar neliečiau, tpfu, tpfu, tpfu, ačiū Dievui). Bet tai turbūt neišvengiama. Nes filosofija ir poezija – artimos savo turiniu. Abi jos kreipia savo žvilgsnį į amžinąsias temas: kas yra būtis, kasdienybė, gyvenimo prasmė, grožis, gėris, blogis, tiesa, meilė ir t.t. Tiesa, paprastai šie klausimai formuluojami ir atsakymų ieškoma skirtingomis kalbomis. Filosofijai artimesnės griežtesnės, tikslesnės sąvokos, loginė argumentacija. Poezijai labiau priimtina metafora, alegorija, akimirkos įspūdžio fiksavimas, emocinė įtaiga ir pan. Nors vėlgi, tai nėra joks dėsnis – viduramžių poetiniuose himnuose Dievui ir šventiesiems rasime filosofines sąvokas ir logišką struktūrą, Nietzsches, postmodernistinė filosofija mielai taiko metaforas, alegorijas ir t.t. Yra filosofinių traktatų, parašytų poetine forma (pavyzdžiui, Tito Lukrecijaus Karo veikalas “Apie daiktų prigimtį”), yra daug geros filosofinės poezijos. Kalbant apie grynai asmeninį santykį, filosofija teikia peno mano protui, tuo tarpu gera poezija gaivina ir pakylėja mano dvasią, kad ir kaip pompastiškai tai beskambėtų.
Tačiau mėgėjiškas sportas yra labai svarbus ir valstybiniu lygmeniu, nes jis padeda ugdyti darbingą, aktyvią, sveiką ir patriotiškai nusiteikusią visuomenę, o tai konkurencingos valstybės pagrindas. Mėgėjiškas sportas tiesiogiai remiamas valstybės (per projektines veiklas, sporto objektų statybas, įvairaus masto sporto renginių rėmimą ir t. t.) bei netiesiogiai (per mokesčių ir muitų lengvatas). Mėgėjiško sporto industrija stimuliuoja visuomenės sveikatingumo ir grožio industriją (sporto klubai, vandens parkai, SPA centrai, rekreacinės erdvės ir t. t.). Taip pat sporto industrija glaudžiai siejama su turizmu ir pramogomis. Vienas svarbiausių sporto industrijos produktų yra fiziškai ir dvasiškai sveika visuomenė.
Ši skirtis svarbi, nes leidžia lokalizuoti kiekvieną asmenį tam tikroje dvasinio ir moralinio apsisprendimo perspektyvoje. Ji reiškia, kad kiekvienas atėjęs į šį pasaulį netampa tautos nariu savaime. Juo tampama ypatingu įsitautinimo ir įsivalstybinimo veiksmu – apsisprendimu. Žmogus gali atmesti tautą kaip idealią moralinės atskaitos bendriją ir valstybės idėją kaip savo sąžinės egzistencinius pagrindus. 

Vadinamieji NSO- erdvėliaviai patys visuomet apskaičiuoja susidūrimo pavojų ir niekada istorijoje nėra atsitiktinai susidūrę padangėje su jokiu mūsų skraidančiu aparatu. Jie visiškai nepavojingi keleiviniams lėktuvams,nors ir niekada nepraneša savo skrydžio planų ar duomenų...Na kai kada,- tiesa tiesiog pagrobia vieną kita lėktuva o kai kada ir su visais keleiviais,bet niekada nei vienas iš pagrobtūjų nepasiskundė kad su jais blogai elgiamasi...
Taigi: joks Lietuvos regionas, miestas ar juolab miestelis neturi tokios gilios motyvacijos tapti Knygos tvirtove (sostine, pilim, sala, oaze, fortu...), kaip Anykščiai. Ir tai galėtų būti visais įmanomais būdais išreikšta, įtvirtinta, kaip dabar mėgstama sakyti – „ištransliuota“. Jeigu Anykščiai pasiskelbtų Lietuvos knygų sostine, jie iškart išsiskirtų iš kitų regionų originaliu įvaizdžiu ir turėtų visais metų laikais stiprų įvaizdį bei kozirį.
Labiausiai kultūros tyrimus ir teorinį mąstymą veikia du dalykai: būtinumas rengti tyrimų projektus, kuriuose vienaip ar kitaip atsispindėtų nauji vakarietiški teoriniai „vėjai“, ir universitetuose dirbantiems mokslininkams dėstytojams kurti naujas mokymo programas, kurios būtų patrauklios ir kitų šalių studentams. Įsigalintis projektinis mąstymas ir konkurencija dėl projektų finansavimo skatina paviršutinišką projektinį „naujumą“, nesirūpinant gautų duomenų sklaida ir plačiu aptarimu. Universitetinėse studijų programose didžiuma sąvokinių pasiskolintų naujovių „užvelkamos ant senų kurpalių“. Mokymo programos dažnokai atnaujinamos pasiremiant keliais žymesnių Vakarų mokslininkų veikalais ir jų nukaltomis sąvokomis, nedalyvaujant nei Vakarų mokslininkų tyrinėjimuose, nei jų sukeltose diskusijose. Suprantama, esama ir išskirtinių naujoviškų, savais medijų, kino, medijų meno ir atminties tyrinėjimais paremtų programų. Neskatinamos ir vietinės diskusijos dėl svarbesnių visuomenei tyrinėjimo krypčių ar dėl vienokių ar kitokių gautų rezultatų. Net rimtesni, savomis teorinėmis prieigomis grindžiami darbai nesulaukia deramo akademinės visuomenės, besirūpinančios užkulisinėmis projektinėmis batalijomis, dėmesio. Tad medijų teorijos poveikį galima aptikti tik kai kurių dailės istorikų ir dailėtyrininkų, taip pat kino ir atminties tyrinėtojų darbuose. Šiuo atžvilgiu medijų teorija neįgauna tos galios, kuri ją verstų veiksmingu S. Lasho ir kitų teoretikų iškeliamu požiūriu. Pagrindinė veiksmingumo sritis – rašyti galinčius laimėti finansavimą projektus, nes jau pati medijų sąvoka tarsi laiduoja geidžiamą naujumą. Mokymo programose medijų teorija pervadinama medijų filosofija, todėl atsiranda medijų ontologijos, medijų epistemologijos ir medijų estetikos programos. Esama ir filosofų medijų filosofijos gerbėjų, nors vakariečiai medijų tyrinėtojai tą sritį linkę vadinti medijų teorija. Kol kas lietuvių tyrinėtojai dar nekelia klausimų apie Lietuvos visuomenei ir lietuvių kultūrai medijų keliamus iššūkius ir teikiamas galimybes, juolab nesiaiškinama, koks turėtų būti požiūris į žmogaus pasaulio sumedijinimą ir sutechnologinimą ir koks yra kritinis medijų teorijos užtaisas, jei jo esama, tokio technologinimo atžvilgiu.

Atminties kortelių skaitytuvai nėra didelės apimties įrenginiai, todėl neužims daug vietos. Įprastas kortelių skaitytuvo dydis panašus į paprastos USB atmintinės. Tuo pačiu skaitytuvai nėra brangūs, todėl tai ne tik patogios priemonės informacijos nuskaitymui bet kurioje vietoje, bet ir nedidelių investicijų reikalaujantys įrenginiai. Tokių skaitytuvų kainos Lietuvos rinkoje pradedamos skaičiuoti vos nuo kelių litų. Žinoma, kuo daugiau funkcijų skaitytuvas atlieka (t.y. kuo įvairesnes korteles jis sugeba nuskaityti), tuo didesnė yra ir kaina.
1. Pats aprašėte, kad esate jau jų „saugomas“. Aš tai jau rašiau, kad raudonšiknių mėgiama veikla gelbėjimas. Ir paprastai tai tėra gelbėjimas nuo savęs. Jie kaip koks „vilkas“ susilaiko nuo mėsos, gelbsti kiškį jo nesuėsdami. Rusijoje kai bėgdavo iš įkalinimo žmonės, pasiimdami vadinamuosius „konservus“, kad atėjus laikui, jei nepavyktų surasti maisto, galėtų „atsidaryti“ konservus ir juos suvalgytų“. Tai paaiškintų kaip rusų laive atsirado vietos lietuviui, saviškių matyt nelabai norisi ėsti. Ant savo kailio galite patirti, kokia nelaimė yra susidėti su „geraisiais rusais“
Kates kniaukimo sindromas: 5 autosomos trumpojo peties p delecija. Kariotipas 46, XX (XY) 5p-. Mergaiciu gimsta 2,5 karto daugiau, bet jos anksciau mirsta, todel vyresniu tarpe daugiau vyru. Nuo tevu amziaus nepriklauso. Gimsta laiku ar neisnesioti. Stebimos daugyvines anomalijos: mikrocefalija, raumenu, griauciu anomalijos, sirdies, inkstu sutrikimai, suletejusi psichomotorine raida. Budingas apvalus veidas, placiai issidesciusios akys, mazos ausys, nerisli sneka. Riksmas kaip kates kniaukimas – oktava aukstesnis uz iprasta. 1,5 – 2 metu vaikams kniaukimo nebelieka. Dazniausiai mirsta vaikysteje.
– Iš šiuolaikinio mokslo ir studijų labai dažnai reikalaujama glaudaus santykio su verslu. Man neretai kyla klausimas apie tai, ar į mokslą ir studijas galima žvelgti vien tik iš verslo perspektyvų. Kas ir kiek moksle bei studijose gali būti vykdoma ir matuojama vadovaujantis versliniais principais, verslo logika? Ar mūsų diskusijos akiratyje atsidūrusi renginių inžinerijos studijų programa yra glaudžiai susijusi su verslu? Gal galėtumėte apžvelgti šias sąsajas, ryšius ir netgi takoskyras.
Atleisk kad taip ilgai neatsakiau,tačiau kriptovaliutų požiuriu nesu apsišvietes. Bijau kad nežemiečiams labiau palankios dabartinės mūsų valiutos, kadangi jie puikiai įvaldė auso sintetinimo technologijas. Iš 1000 kilogramų gyvsidabrio. per maždaug porą valandų išgaunamas 850 kg gryniausias 999 prabos auksas. kadangi mūsų valiutos yra brnagiūjų metalų ekvivalentas tai jiems ženkliai lengviau mus praskolintiir tuo pagrindu į žemę atsiusti savo piliečių niekuom nesiskiriančių nuo mūsų bet besinaudojančių brangiausiais kurortais viešbučiais ir parazituojančiais at žemės gyventojų gero. Gal būt jie suras būdų ir kaip pigiai ir greitai iškasti ir kriptovaliutų juk jų kompai milijardus kartų našesni nei mūsų.
Karelijoje Vera vadinosi baltojo spindulio magistre. Čia ji veikė legaliai, nes turėjo verslo liudijimą teikti netradicines paslaugas. Klientus ji priiminėjo šiuolaikiniame ofise, „gydė“ nuo vėžio, cirozės, paralyžiaus. Kartą pas būrėją atėjo smegenų vėžiu sergančio berniuko tėvai, kuriuos moteris išnaudojo iki pat mirties, o po to tik skėstelėjo rankomis – toks jau vaiko likimas. Pinigų, aišku, „magistrė“ negrąžino.
×