Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnis skelbia, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Prieš daigiau nei du metus buvo pateiktas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-1217. Trys ketvirtadaliai Seimo narių jį pateikė todėl, kad šiuo metu galiojančiame Konstitucijos 38 straipsnyje šeimos sąvokos turinys nėra tiesiogiai atskleistas, o Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime pripažino neatsiejamą ir neginčijamą santuokos ir šeimos ryšį bei nurodė, kad toks šeimos modelis neabejotinai turi išskirtinę vertę visuomenės gyvenime, užtikrina Tautos ir valstybės gyvybingumą bei istorinį išlikimą. Taigi Projektas, kuriame šeimos samprata susiejama su santuoka bei motinyste ir tėvyste, yra fundamentalios svarbos.
Drįstame teigti, kad visos šiomis sąvokomis įvardijamos teorijos vienaip ar kitaip saistosi ir grindžia viena kitą. Medijos suvokiamos kaip techniniai bei technologiniai kultūriniai žmonių bendravimo, veiklos, kūrybos ir bendravimo patirties išlaikymo „įrankiai“ bei įtaisai, taip pat jų ryšių kuriama aplinka, terpė. Įsivyraujantis medijų, kaip techninės ir technologinės aplinkos bei terpės, supratimas išstumia labiau tradicinį įsivaizdavimą, kad medijos yra tam tikra naujais laikais sukurta ir vis labiau išplintanti techninė įvairaus pobūdžio prasmingų pranešimų kūrimo, perdavimo ir skleidimo struktūra, apimanti spaudą, televiziją, radiją, o taip pat visų šių techninių įtaisų darinius. Suprantama, ta struktūra vienaip ar kitaip susijusi su jos veikimą laiduojančiomis kultūrinėmis gamybinėmis praktikomis bei gebėjimais. Medijų susisaistymą ir medijų technologijų „išmoningėjimą“, sukūrus aparatus, kuriuose integruotos visos anksčiau pavieniais įtaisais atliekamos funkcijos, o sykiu naują šios technologinės aplinkos raidos tarpsnį žymi sąvoka „naujosios medijos“ ar „multimedijos“
Ekstrasensai, verbuodami klientus vietinėse televizijose, suvaidindavo ištisus spektaklius –skambindavo ir prisistatydavo išgydytais ligoniais. Tūkstančiai sergančiųjų ar „užburtų“ patikėdavo ir dienomis laukdavo eilėse prie ekstrasensų kabinetų. Šie skirdavo įvairiausius tyrimus, kuriuos atlikdavo jų pačių kitos firmos „Meistrų patarimai“ „specialistai“. Žmonės būdavo gąsdinami, kad serga ligomis, kurias gali išgydyti tik ekstrasensai, tad, norėdami pasveikti, mokėdavo didžiulius pinigus. Tyrėjai išsiaiškino, kad būrėjai surinko 75 milijonus rublių. Bet čia tik iš tų 152, kurie parašė pareiškimus policijai. Beje, iš tų 152 nukentėjusiųjų, 149 buvo moterys. O į teismą atėjo tik viena moteris, kuri slėpė veidą. Visi kiti parašė pareiškimus nagrinėti bylą be jų, nes atsitokėjusiems žmonėms buvo gėda dėl savo kvailumo.
Šios dienos proga kaip ir kasmet visame pasaulyje organizuojami įvairūs renginiai – diskusijos, koncertai, susitikimai, paskaitos, parodos, spaudos konferencijos. Jais siekiama didinti visuomenės informuotumą, inicijuoti atviras diskusijas visuomenės psichikos sveikatos klausimais, priminti, kad šių metų Pasaulinės psichikos sveikatos dienos tema „Vaikų ir jaunimo psichikos sveikata besikeičiančiame pasaulyje“.
„Mes norime įtvirtinti bendrą apibrėžimą, tačiau tuo pat metu palikti laisvę valstybėms narėms savo viduje apibrėžti šeimos institutą savarankiškai, – teigia E. Frivaldszky iš Budapešto. – Pavyzdžiui, Vengrijos Konstitucijoje santuoka yra apibrėžta kaip sąjunga tarp vyro ir moters. Taigi ši iniciatyva, nors ir vykdoma Europos mastu, gerbia valstybių narių apsisprendimo teisę. Mes sakome, kad kiekviena valstybė gali savaip apibrėžti šeimą ir santuoką, bet kai apie tai kalbame Europos kontekste, kai kalbame apie tarpvalstybinės reikšmės procesus, tada ES turėtų naudoti šį visiems bendrą apibrėžimą.“
    Valanda laiko pasiruošimui, o iki įstaigos buvo dvidešimt minučių kelio. Jis pasisuko link miegamojo, netikėtai nutaręs pasirodyti anksčiau, pabandyti išgauti ko daugiau iš Hirami apie tai, kas laukė. Jis jau jautė šiltą nervingo adrenalino stazę savo žarnoje, jausmas su kuriuo užaugo ir žinojo geriau, negu bet kokį kitą – dalies laukimo, dalies susijaudinimo, ir sveikos baimės dozė…
Linalool boosts the immune system as it directly activates immune cells through specific receptors and/or pathways. The Sabogal-Guáqueta et al study suggests linalool may reverse the histopathological (the microscopic examination of biological tissues to observe the appearance of diseased cells and tissues in very fine detail) hallmarks of Alzheimer’s Disease and could restore cognitive and emotional functions via an anti-inflammatory effect.

Jei reikėtų autorės praktikuojamą žanrą charakterizuoti tiksliau, tinkamiausias išsireiškimas, turbūt, būtų „intelektualioji propaganda“ (daugiau apie intelektualiąją propagandą žr. ČIA). Autorė nesivaržo griebtis iš esmės jokių intelektualinių gudrybių ir suktybių, idant primestų skaitytojui iš liberaliosios ideologijos kylančias pažiūras (daugiau žr. ČIA). Tai, kad susiduriame ne su bandymu aiškintis tiesą, o būtent su propaganda, atskleidžia taip pat ir reakcijos į kritiką. Taiklų ir argumentuotą VytautoRubavičiaus straipsnį, ir pati Putinaitė, ir jos gerbėjų ratelis pasitiko kapų tyla. „Nepastebėti“ liko filosofėssofistiką analizavęs straipsnis bei neperseniausiai paskelbtas VytautoVyšniausko straipsnis, atskleidęs pritemptą Marcinkevičiaus kūrybos interpretaciją. Beveik nekelia abejonių, kad panašiai atsitiks ir su šiuo tekstu. Tai suprantama, nes diskusiją su oponentais vertina mokslininkai, siekiantys išsiaiškinti tiesą, tuo tarpu propagandistams tikra diskusija tėra kebli situacija, kurioje galima pernelyg apsinuoginti; propagandistai tikros diskusijos vengia ir imituoja ją pasišnekučiavimuose su bendraminčiais.
Aš taip pat savotišką publiką turėjau Kaune ir Vilniuje, kai vykstant festivaliui „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose” pristatinėdavau kitų menininkų parodas. Ne kartą po savo kritinės kalbos esu gavęs gėlių iš auditorijos. Nors jau tris metus esu labiausiai įnikęs į mokslo vadybos ir pedagogikos procesus, bet šį pavasarį Vilniuje apsilankius kolegės kuruojamoje tarptautinėje parodoje (tiesa aš joje viešai netariau jokio kritikos žodžio), buvau atpažintas meno kolekcionierių. Nors aš jų niekada nepažinojau, nesidomėjau jų sukauptomis kolekcijomis, tačiau jie sveikinosi su manimi ir konstatavo, kad pasiilgo mano vedamų parodų pristatymų, publikuojamų kritinių recenzijų. Yra ir tokių atvejų, kai pavieniai žmonės sužinoję, kad Klaipėdoje kalbėsiu per parodos pristatymą specialiai atvyksta net iš Kėdainių. Tai iš ties džiugina, tai iš ties rodo, kad dirbu ne veltui.
del blogu zmoniu ir palikuoniu.. labai idomi tema...oj oj kokia tai idomi tema-labai akivaizdu, kaip zmones, kurie taip pragmatiskai sudlioje ateities taskus gali keliauti savo planu tik iki tol, kol yra leidziama..uzdaroma gimine,ji nera pratesiama, o patatyti rumai,sukaupti turtai atitenka visai ne tam,kam buvo numate palikti..yra simtai pavyzdziu
Nors medijų teorija kyla iš postmoderniosios teorijos lauko ir, drįstame teigti, jam priklauso, vis dėlto joje labiau ryškus mašiniškumo ir technologiškumo aspektas, kuris savaip „suveržia“ teorinių prieigų įvairovę, taip pat ir epistemologinį pliuralizmą. Keičiant žmogų aprašantį žodyną, žmonių bendravimo supratimą išstumiant komunikavimo įvaizdžiu, kuris jau suponuoja informacinę bendravimo apskaitą, individas dar labiau pajungiamas technologinei terpei. Inžinerinį požiūrį į žmogų, kaip į interfeisinės komunikacijos elementą ar įtaisą, vienaip ar kitaip „suderinamą“ su naujomis technologijomis, stiprina ir skaitmeninių technologijų įsivyravimas: suskaitmeninamas individas virsta pagrindine perdirbimui teikiama žaliava. Galėtume sakyti, kad tai žaliavai tinkamai apdoroti ir skiriama didelė dalis medijų teorijos galios. Tačiau medijų teorijoje išlieka postmodernioji pasaulio nudievinimo, sekuliarizavimo nuostata bei jos kildinama ideologija. Postmoderniojoje teorijoje išplitęs polinkis dekonstruoti visas įmanomas vertybes ir visus įsivaizduojamus egzistencinius „pamatus“, neigiant transcendentinį prasmės šaltinį ar „transcendentinį žymiklį“, yra tarsi filosofinis technologinio ir technologinamo žmogaus visagalybės „pagrindas“: individas įsivaizduoja įgaunąs galią perkurti ir „pagerinti“ save pagal norimą atvaizdą. Kaip tik tą įsivaizdavimą įvairiai paremia ir medijų teorija.
– Viešojoje erdvėje labai daug pastebiu kritikos, adresuotos mokslui, studijoms, išsilavinimui ir jo naudai. Dažnai, nors mano manymu, ne visada pelnytai, universitetai kaltinami nekokybe, neverslumu, nešiuolaikiniu požiūriu ir panašiai. Tikriausiai ir jūs pastebėjote, kad Švietimo ir mokslo ministerijos planuose labiausiai deklaruojamas universitetų jungimas. Ši deklaracija kelia daugiau sumaišties ir nesusikalbėjimo, ištisas pasipiktinimų ir susipriešinimų audras. Kadangi turite daug patirties edukologijos srityje, tad aš noriu jūsų pasiteirauti, kaip regite dabarties Lietuvos aukštojo mokslo kraštovaizdį? Ar tikrai mūsų aukštojo mokslo sistema yra tiek apgailėtina, kad ją reikia bet kokia kaina galutinai sunaikinti? Ar universitetų jungimo žingsnis yra būtinas ir pirmasis norint žengti tikrosios kokybės ir net tarptautinės konkurencijos link?
V.V.: Iš tiesų, apie filosofiją esama pačių įvairiausių ir prieštaringiausių nuomonių. Visgi filosofiją galime drąsiai vadinti mokslų motina. Taip jau istoriškai susiklostė, kad Vakarų filosofija gimė antikinėje Graikijoje kaip universalus mokslas, apimantis iš esmės visą tuometinį teorinį žinojimą. Kitaip sakant, jos įsčiose vystėsi visi kiti mokslai, kurie amžių eigoje nuo jos atsiskyrė, įgydami specializuotų mokslų statusą. Pačios filosofijos sampratos toje amžių eigoje taip pat keitėsi. Jei pradžioje filosofija buvo labiau orientuota į fizinio pasaulio (gamtos) pradų paieškas, tai pastarųjų amžių filosofiją labiau domina žmogaus individuali ir socialinė egzistencija, santykis su technika, technologijomis, medijomis; individų komunikacijos ir susikalbėjimo galimybės ir t.t. Bet ir šiuolaikinėje intelektinėje erdvėje nėra vienos visiems privalomos filosofijos sampratos. Kita vertus, daugiau ar mažiau sutariama, kad filosofija – tai bandymas argumentuotai atsakyti į pamatinius klausimus apie žmogų, jo vietą pasaulyje ir visuomenėje, žmogaus ir visuomenės egzistavimo prasmę ir pan. Tuos klausimus bent kartą gyvenime sau užduoda bet kuris žmogus: kas yra tiesa, gėris, grožis, tikroji egzistencija, autentiška gyvenimo prasmė ir pan. Ieškodamas savo atsakymų į šiuos klausimus, jis gali drąsiai semti iš amžių išbandymus atlaikiusio filosofijos lobyno. Tad ir šiuolaikiniame pasaulyje filosofija yra geras patarėjas pamatinių amžinųjų klausimų atžvilgiu. Aišku, kiekvienoje epochoje iškyla naujų aktualių klausimų ir problemų, tačiau visi jie anksčiau ar vėliau patenka filosofijos domėn. Štai XX a. itin aktualus žmogaus ir medijų santykio klausimas davė pradžią naujai filosofijos šakai – medijų filosofijai. Tame pačiame amžiuje atsirado kino filosofija ir t.t. Kita vertus, nors kiekviena epocha pateikia filosofijai vis naujų aktualių temų ir klausimų, pamatinės filosofijos temos iš esmės išlieka tos pačios: būtis, tiesa, gėris, grožis, prasmė ir t.t. Keičiasi šių temų nagrinėjimo kalbos ir kiti kontekstai, bet pačios temos neužleidžia savo pozicijų filosofiniuose „topuose“.
Kažkada ir man patikdavo inkognito istorija. Bet žiūriu, kad dabar poną Stanislovą pradeda veikti senatvė. O apie trolinimą, tai aš su šituo vardu niekada nieko netrolinau. Buvo kažkada pasitaikęs toks vienkartinis trolinimo atvejis, kadangi man labai patinka pasijuokti iš susiraukėlių. Aš siūlau jums, Inkognito, kasdien pamedituoti. Dings jūsų bloga nuotaika.
Kita paminėtina yda, jų tarpe išplatina vištgaidystė, iš vienos pusės jiems ten kur jie yra negalima turėti vaikų, o iš kitos pusės bjaurisi moterimis. Skatinamas gėdingas vyrams lengvo gyvenimo būdas, kuris brandžiai mąstantiems vyrams yra visiškai nepriimtinas, juk koks gi tikras vyras norėtų pripažinti save visišku nevykėliu? Raudonšikniai nori suvaržyti bet kokias laisves, tad norėdami žmonėms atmušti norą jomis naudotis, patys jomis begėdiškai persinaudoja. Tad nenuostabu, kad rašytoja Vanagaitė, neabejotinai pakliuvusi į raudonšiknių pinkles, kovoja dėl teisės viešai meluoti, slėpdama tai po kova dėl žodžio laisvės. Visos tokių raudonšiknių įkvėptos teisybės paieškos dengia gyliai įsišaknijusį pavydo jausmą. Raudonšikniai yra dideli bailiai ir per savo gudrumą net neskiria įžūlumo nuo drąsos. Įžūliai elgdamiesi, jie galvoja, kad taip parodo savo drąsą, o iš tikro tik savo nebaudžiamumo jausmą, jų manymu, jų galingi užtarėjai išsuks juos iš bėdos, į kokią jie bepakliūtų per savo įžūlumą...
Turbūt neatsitiktinai pasirinktu laiku - Lietuvos spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną - saulėtą gegužės 7-osios šeštadienio rytą į turbūt neatsitiktinai pasirinktą vietą - Lietuvos mokslų akademiją, kuri taip pat yra ir Lietuvą į Nepriklausomybę išvedusio Sąjūdžio gimimo vieta, - iš įvairių Lietuvos miestų sugužėjo šimtai lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės likimui neabejingų žmonių: mokslininkų, pedagogų, filosofų, rašytojų, kompozitorių, kultūros ir visuomenės veikėjų, senjorų, studentų, Vilniaus forumo iniciatyvinės grupės sukviestų į konferenciją „Justino Marcinkevičiaus nuvainikavimas: kovos su „tarybine lietuvybe“ istorinis kontekstas ir politinė prasmė“.
Negana to, remiantis patikimais ir nuosekliais tyrimų atradimais, matyti ryškūs skirtumai, susiję su profesiniais interesais: vyrai labiau linkę įsitraukti į tyrinėjimus, paieškas ir statybas, tuo tarpu moterys pasižymi aukštesniu įsitraukimu į meno, rūpinimosi kitais, slaugos bei tas sritis, kuriose daug bendravimo. Vyrai yra linkę statyti, konstruoti. Moterys linkusios kurti. Iš pažiūros subtilūs skirtumai tarp šių dalykų tiek vyrų, tiek moterų yra bendrai suprantami be paaiškinimų. Nors pirkėjų ratas įrankių ir technikos bei rankdarbių parduotuvėse nėra išskirtinai vienos ar kitos lyties, svarstyklės išties stipriai pasvirusios į vieną ar kitą pusę, nes ryški dauguma būna tos pačios lyties atstovų. Vienas veikimo būdas jokiu būdu nėra geresnis už kitą. Žmonių civilizacijai yra būtini abu.
Ši pertvarka turės daugiau reikšmės mūsų kaip aukšto lygio universitetui, nei pertvarka Lietuvoje, nebent pastaroji pasisuktų produktyvia linkme, būtų atsisakyta finansavimo pagal studentų skaičių, pradėta pripažinti dėstytojus, mokslininkus kaip svarbią visuomenės dalį, būtų pakelti dėstytojų atlyginimai, sumažintos kontaktinės valandos, palikta daugiau laiko mokslinei veiklai.
– Esate kūrybinių industrijų teoretikė, dėstanti VGTU, taip pat esate puikios R. Floridos knygos „Kūrybinės klasės iškilimas“ vertėja. Gal galėtumėte papasakoti, kaip jūsų akademinių interesų akiratyje atsidūrė kūrybinių industrijų ir kūrybingumo problematika? Kodėl ir kaip pradėjote domėtis kūrybingumu? Juk išties ryžtis versti R. Floridos veikalą ir tokiu būdu koreguoti kūrybinių industrijų lauką nėra lengvai įveikiamas iššūkis.

Edvardso sindromas: 18 chromosomos trisomija. Kariotipas 47, XX (XY) +18. Tiriamas citogenetiniu metodu. 75% ligoniu – mergaites, nes 47, XY+18 maziau gyvybingi. ♂ embrionai greiciau abortuoja. Sergantys mirsta pirmai gyvenimo metais. Gimsta dazniausiai vyresnems motinoms. Pasireiskia psichomotorines raidos sutrikimai, maza mase, skeleto, veido anomalijos, sirdies ydos. Apie 50% mirsta pirma savaite. Galima bandyti chirurgiskai taisyti vidaus organu anomalijas.
DNR sekos nustatymas (sekvenavimas): Geno strukturos analize gali buti placiai taikoma tiriant ivairias paveldimas ligas. Jos pagalba issiaiskinta tiksli ligas lemianciu genu struktura. Nukleotidu sekai nustatyti DNR karpoma restriktazemis, ir nukleotidu seka nustatoma 100-200 nukleotidu il­gio vienagrandziuose fragmentuose. Sekvenuojant antrąją DNR gran­dine, patikrinama, ar pirmoji grandine yra sekvenuota teisingai. DNR sekvenavimo metodai: Maksamo ir Gilberto cheminiu metodu DNR fragmentas specifiskai kiekvienam nukleotidui suskaidomas cheminiu budu. Suskaidytu fragmentu galai fiksuojami (γ-P32) ATP, kuri prijungia fermentas polinukleotidkinaze. Keturiais budais suskaidyti fragmentai frakcionuojami elektroforeziskai . Kiekvienu budu - atskirai. Zymetieji fragmentai radioautografuojami ir skaitomi Sengerio fermentinis metodas. Sis metodas yra populiaresnis, juo dazniau naudojamasi. Sekvenuojamasis DNR fragmentas suskaidomas i mazesnius fragmentus. Prie klonuotų vienagrandziu segmentu 3' galo prijungiamas pradmuo, zymetas radioaktyviuoju izotopu arba fluorochromu.
Toliau ieskant geno mutacijos atlikus Northern-blotinga buvo pastebeta PHF6 geno RNR isskirtine seka. PHF6 genas yra svarbus stuburiniuose. Jo daznas isreiskimas duoda suprasti jo svarba lastelineje veikloje. Siuo metu spekuliuojama, jog PHF6 yra svarbus lasteles augimui ir dalijimuisi. Visuose atliktuose BFL sindromo patikrinimuose matoma, kad BFL sindromas pasireiskia tik su PHF6 geno mutacija. Patikrinus pacientu motinas taip pat buvo rasta PHF6 geno mutacija, pasireiskianti skirtingu laipsniu del X chromosomos inaktyvacijos.  Taigi, galima daryt isvada, jog BFL sindromas sukeliamas PHF6 geno mutacijos. Kol kas nera nustatyta, kad PHF6 geno mutacijos sukeltu kitokias ligas, tik BFL sindroma.
Už tokį sukčiavimą Kauno apylinkės teismas A. Naruševičienei skyrė 4 metų laisvės atėmimo bausmę. Kauno apygardos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs būrėjos skundą, nusprendė moterį išleisti iš pataisos namų. Šio teismo teisėjai, matyt, nutarė, kad moteris per laiką, praleistą už grotų, galbūt, prarado burtininkės savybes ir atidėjo bausmės vykdymą dvejiems metams. Teismas taip pat įpareigojo A. Naruševičienę išmokėti nukentėjusiesiems priteistus ieškinius.
×