Kaip taisyklė prie kiekvieno įrenginio, kuris turi atminties korteles, gamintojas paprastai prideda USB laidą, kurio dėka galima įrenginį prijungti prie kompiuterio. Kartais gali apskritai kilti klausimas, kam reikalingas atskiras atminties kortelių skaitytuvas. Pavyzdžiui, jei reikia įrašyti muziką  į jūsų mobilų telefoną, per USB laidą galima stebėti nedidelius greičius – paprastai nuo  1 MB/s iki 5 MB/s. Tad jei reikėtų perkelti didelį kiekį muzikos (pavyzdžiui, 4 GB), viskas truks tikrai ilgai. O jei reikėtų kopijuoti nedidelius failus, siuntimas dar labiau sulėtėja.
Žmogus yra santykiškas asmuo, tai yra, skirtas santykiui su kitu asmeniu, kuriame būtų gerbiamas kitos lyties asmens žmogiškasis orumas, jos skirtingumas ir papildomumas. Ar daug kas šiandien tam ryžtasi? Paprasčiau gyventi kartu nesusituokus. Tai gyventi “atdaromis durimis”, per kurias bet kada, kilus rimtesniam nesutarimui, galima pasprukti. Gyvenant nesusituokus nereikia sukti galvos nei apie pagarbių santykių kūrimą, nei apie kitus dalykus, kurie sudaro meilės pagrindą. Tiesiog mėgaujamasi “meilės žaliava”, kuriai išsekus bus labai lengva nustraksėti prie kito meilės “šaltinio” pro apdairiai paliktas atdaras duris. Santuoka, kaip ir meilė, iš esmės yra valingas veiksmas, valingas abipusis vyro ir moters apsisprendimas ir todėl, galima sakyti, – brandus apsisprendimas. Tik tokioje santuokoje yra sukuriamas ir išsaugojamas pačių sutuoktinių ir jų vaikų gėris. Gal būt tai ir yra atsakymas į klausimą, kodėl ilgai gyvenę kartu prieš santuoką žmonės dažniau nei tie, kurie negyveno, skiriasi. Todėl, kad nemoka gyventi kitaip. Egoizmas, išsiugdyta vartotojiška nuostata (ją parodo pavydas), kuri buvo apdairiai slepiama, pakiša koją ir sutuoktinis/ė imami jau atvirai laikyti vienas kito nuosavybe. Kodėl šiandien tik ką susituokę jaunieji skuba ant tilto turėklų užkabinti spyną ir raktą išmesti į upę?  Tai jokiomis vestuvinėmis tradicijomis nepagrįstas naujai atsiradęs reiškinys. Tačiau, koks dar gali būti labiau išreiškiantis nelaisvę simbolis, nei užrakinta spyna?  

    "Bet staiga, jūsų koordinačių ašis yra pašalinama. Neegzistuoja jokia šio centro prasmė... egzistuoja daug tikslesnis jūsų širdies centras. Tai yra realybė to, ką mes vadiname smegenų plovimu." Jis šyptelėjo. "Ir kai žmogaus esaties protinė ašis yra pašalinama ir prarandama, jūs švelniai ir atsargiai suviliojate juos žodžiais, neduodami jiems galimybės mąstyti, pasiūlydami jiems naują gyvenamąją vietą... Jūs pastebėsite, kad žmogus seka instrukcijas bet ko, kas duoda jiems šiuos naujus namus... Jie tampa stebėtinai romūs."
Videomeno mada, populiarumas jau atrodo išblėso, o aš per tą laiką ryžausi aprašyti net disertaciją. Dar ir šiandien tenka sudalyvauti mokslinėse diskusijose, kuriose klausiama mano nuomonės apie videokūrybą. Nors ji (videokūryba) ir yra savotiška, nišinė, nedominuojanti, labai asmeninė žmogaus saviraiškos ir pasaulėžiūros atskleidimo forma, tačiau ji man vis dar lieka įdomi.

Man nepatiko nei Lietuviška branduolinė jėgainė. Kai ją turėjome lietuviai už paslaugas mokėjo penkis kartus brangiau už baltarusius. Gal jiems susidarė klaidingas įspūdis, jog tai pigus malonumas. Keista būtų, jei dabar padėtis neapsiverstų aukštyn kojomis. Viskas daroma bandant mums įsiūlyti brangią paslaugą visomis prasmėmis ir labai turėtume būti lengvabūdžiai ir neatsakingi, jei susidomėtume „pigiu“ sūriu pelėkautuose. Lietuviai elgiasi sąžiningai iš anksto perspėdami balturusius, kad nepirks jų paslaugų ir tai nėra kainos mušimas, o bandymas sustabdydi iš anksto žinant neatsipirksiančias Lietuvai pavojingas statybas. Ir iš vis kuo mažiau priklausomybės nuo „rytų“, tuo mažiau mūsų laisvei grėsmių. Kam rytiečiams aurai, kad papirkinėtų Auropos valdžios vyrus ir remtų visokius priešiškus Auropai judėjimus? Pagrindinė priežastis buvo, kkodėl balsavau už žaliuosius, kad visiems kitiems judėjimams protai pasimaišę dėl branduolinės jėgainės, į kurią gal žiūri kaip neeilinę proga pasipelnyti lietuvių sąskaita, giedant giesmelę apie pigią iškūniją (elektrą). Tokiai mažai šaliai kaip Lietuva tokie užmojai per dideli ir nereikalingi. Galvoti, kad valstybė taip verslą padarys gali tik paskutinis kvailys, nepasimokęs iš mano minėto ankstesnio pavyzdžio, kai baltarusiai už lietuvius mokėjo penkis kartus pigiau. Branduolinė jėgainė gal pigiau galėtų pasirodyti, kai reikia daug jos pajėgumų, o mums užtektų tik jos brangių katino ašarų, visa kita „nemokamai“ išdalintume užsieniečiams. Be to, yra toks dalykas, kad pasaulis vystosi reikiamų išteklių mažinimo kryptimi, jau gal vertėtų galvoti ne kaip XX amžiuje. Vis gi, lauke jau XXI amžius.
Nusistatymas prieš žemiečius žinomas ir nieko nestebina. Visokie bandymai paniekinti mūsų mokslo pasiekimus, tikriausiai, pateikiami neatsižvelgiant per kiek laiko jie buvo pasiekti. Mano galva, vakarų pasaulis išgyvena mokslo viduramžius. 200-300 metų gali būti per mažai iš jų išlipti, be to kol Žemėje vyksta karai yra svarbesnių klausimų, kuriuos reiktų pirmiau išspręsti...

Karelijoje Vera vadinosi baltojo spindulio magistre. Čia ji veikė legaliai, nes turėjo verslo liudijimą teikti netradicines paslaugas. Klientus ji priiminėjo šiuolaikiniame ofise, „gydė“ nuo vėžio, cirozės, paralyžiaus. Kartą pas būrėją atėjo smegenų vėžiu sergančio berniuko tėvai, kuriuos moteris išnaudojo iki pat mirties, o po to tik skėstelėjo rankomis – toks jau vaiko likimas. Pinigų, aišku, „magistrė“ negrąžino.
. Skaitmeninės technologijos nepaprastai sparčiai „pritaiko“ žmogaus gebėjimus, jusles ir mąstymą prie savo loginės, erdvinės, taip pat laikiškos – „realaus“ ar kitokio laiko – raiškos, nes savo tikslus bei norus norintis įgyvendinti žmogus pirmiausia juos turi suderinti su naudojama technologija, kompiuterine įranga; „naudotojas programuoja interfeisą, tačiau interfeisas taip pat programuoja naudotoją“
Teisė į planetinę neliečiamybę. Kaip mūsų Kilmės Planeta, Žemė turi būti dvasiškai ir fiziškai laisva planeta nuo nežemiškos kilmės intervencijos, įsiveržimo, įsikišimo ar išnaudojimo. Jokia nežemiška jėga nesiartins ar neužims artimos orbitos, nenusileis mūsų žemėse, nedalyvaus mainuose, išskyrus tuo atveu, jei bus atvirai priimtas bendras, paremtas demokratiniais principais, susitarimas su Žemiečiais.
    Džil sukosi aplink, instinktyviai keldama ginklą, kai durys atsivėrė galbūt už penkių metrų jai už nugaros. Šlubuojantis, pečius-nusvėręs vyras įžengė lauk į šviesą, užkirsdamas jai kelią nuo galinio išėjimo. Jis pasižymėjo pageltusia oda ir negyvom viruso nešėjo akim, tarytum faktas, kad vienas iš jo žandų atplėštas, nebuvo pakankamas įrodymas; zombiai nejautė jokio skausmo.
Galima penktoji pozicija, kurią galime vadinti tautos ir valstybės slėpimu. Ją atstovavo žmonės, kurie atvirai neneigė ir nesityčiojo iš tautos ir valstybės idėjos, tačiau aiškino, kad tautai ir valstybei pačioms geriau, jei bus susietos su naująja tapsmo tarybine liaudimi arba pasauline komunistine visuomene perspektyva. Ši pozicija buvo populiari ir aiški. 
Vytautai, prastai pažįsti apsimetusiuosius tavo dvasiniais tėvais. Be reikalo užsipuoli krikščionybę, kurioje prievartos kaip ir nebeliko, niekas neverčia su botagu eiti į bažnyčią ar atgailauti. Čia nebent jei pačiam toks dvasinis poreikis būtų apsivalyti, tai gautum tokią neviešą paslaugą, ne taip kaip su tavo raudonšikniška tarpine, kurioje atleidimas neįsivaizduojamas be savęs viešo pasmerkimo bei atgailavimo, kad ir suvaidinto. Aš pats save laikau laisvamaniu, kuriam mielesni Lietuvos laikai iki krikščionybės buvo, nors dabar gal viskas krypsta į gerą ir gyvename ir neblogais laikais. Taip, kad tas šūvis į krikščionis buvo pro šalį. Nejaučiu jokio poreikio kaip lietuvis tarnauti Dievui, ar kaip rusas vergauti. Ne be tie laikai. Gal kaip savanoris galiu kiek prisidėti, daugiausia užstodamas nuo kvailų puolimų.
    Tai buvo šlykštynė, mažiausiai aštuonių pėdų aukščio, kadaise žmogus, galbūt, bet ne dabar. Jo dešinioji ranka, normali. Jo kairioji: masyvus, chitininis nagų kumštis. Jo veidas buvo siaubingai sužalotas, jo lūpos, nupjautos, kad atrodė, jog šypsosi per išpjautą raudoną audinį. Jo nuogas kūnas buvo be lyties organų, storas, kruvinas navikas, kuris buvo jo širdis, drebantis šlapiai už jo krūtinės.
Restrikciniai genolapiai: chromosomose linijiskai kartografuojami ne genai, o restriktaziu pazinimo vietos. DNR skaidoma ivairiomis restriktazemis. Pagrindinis uzdavinys surikiuoti teisinga seka fragmentus, nustatomus elektroforeziskai. Tai atliekama ivairiais budais. Dazniausiai pirmiausia DNR suskaidoma i stambius segmentus dviem skirtingom restriktazemis, paskui gauti segmentai dar karta sukarpomi, sukeiciant restriktazes. Pagal tai, kaip sukarpyti segmentai uzdengia vienas kita, nustatoma ju issidestymo seka.  
Estetizme, kuris palaikė sovietinės valstybės gyvavimą, buvo užprogramuotas ir jos griuvimas. Šis sovietinis statinys galėjo subliukšti atsiradus daug patrauklesniam ir visus daug labiau žavinčiam mitui. Lietuvoje veikiausiai taip įvyko. Didžiojo sovietinio pasakojimo žavesys čia nebuvo labai savas ir stipriai žavintis. Didžiojo mitoilgesys sovietinės kasdienybės sąlygomis nebuvo išnykęs. Sustiprėjo tautiniai vaizdiniai, grįsti pasakojimais apie senuosius didingus laikus, Viduramžius siekiančią valstybę. Šiems tautinės mitologijos vaizdiniams patraukus lietuvius („liaudį“) ir juos galutinai sužavėjus, komunistinė utopija prarado bet kokią poveikio galią. Ne pasakojimai apie didžiąsias statybas ir darbo žmogaus žygdarbius, o vien žodžio „laisvė“ pažadas atgauti kadaise turėtą didingumą ir orumą traukė būrius lietuvių į mitingus ir skatino juos atlikti žygdarbius. (Putinaitė N. Nenutrūkusi styga, p.  225)

Stiegleris aiškina, kad industrinė revoliucija paskatino stulbinančią technikos evoliuciją, kurios padarinys – suvaldyta ir sutvarkyta negyvoji materija. Tas technologinis proveržis užtemdo ankstesnę medium, terpės reikšmę ir įtvirtina technologinių prietaisų bei įtaisų supratimą – masinės medijos, kurios veikia pasiremdamos skaitmeniniu kodu. Skaitmeninis kodas, pasak M. Hanseno, būdingas dabartinei evoliucijos pakopai ir veikia žmones ne iš išorės, o kaip individo eksteriorizacijos ekspansija. Tad skaitmeninis kodas ir jo palaikomas skaitmeninis vaizdas pripažįstamas būdingu dabarties evoliucijos būvio bruožu


Apie tikrąjį žmoniškumą galima kalbėti įvairiuose kontekstuose. Tačiau norėčiau pabrėžti, kad, atsižvelgiant į šiandienius mūsų poreikius, pilietinė visuomenė ir jos institucinės, politinės bei teisinės struktūros turi būti įsišaknijusios, ir atsižvelgti į tai, kokia yra tiesa apie žmones. Ta tiesa yra dvilypė: pirmiausia mes iš prigimties esame bendruomeniškos būtybės, antra, mes taip pat esame protingi laisvi subjektai, kurie trokšta ir siekia asmeniško išsipildymo. Manau, kad nė vienas iš šių dviejų aspektų nėra pernelyg prieštaringas, bent jau tol, kol mes nepradedame kalbėti apie tai, ką jie reiškia.
Mokslininkas stažavosi ir kėlė kvalifikaciją užsienio universitetuose ir įmonėse Švedijoje, Kinijoje, Maltoje, Turkijoje, Portugalijoje, Italijoje, Lenkijoje, Čekijoje, etc. Prof. dr. S Dadelo taip pat parengė autorinių ir kolektyvinių mokslo darbų, kurių galima suskaičiuoti daugiau nei 70. Lietuvoje išleido tris mokomuosius leidinius ir vieną vadovėlį, užsienyje – vieną monografiją. Yra dviejų JAV ir keturių Lenkijos mokslo žurnalų redkolegijų bei kelių tarptautinių mokslininkų organizacijų narys.
Viename romane erdvelaivis nukrito ant planetos remontuotis. Šalia stovėjo kažkoks kalnas, gyvybės ženklų nebuvo. Po vienos savaitės vienas iš darbuotojų supanikavęs atbėgo pas vadeivą ir parodė landšafto nuotraukos kuriose užfiksuota kad tas kalnas juda Nu vopšem jie vos spėjo iš ten pabėkt kad nebūtų sutraiškyti (kalnui mūsų bioritmas buvo laaabai spartus... ką jau kalbėti apie evoliuciją ar žvaigždes)

Tuomet nukentėjusioji parašė pareiškimą policijai. Visą tą laiką mergaitė buvo pas A. Naruševičienę. Pastaroji merginos neišleido reikalaudama, kad motina atsiimtų pareiškimą iš policijos. Kartą mergaitė, kuri jau buvo tapusi kaip ir įkaite, sugebėjo paskambinti motinai ir pranešti, kad kitą dieną jos su Ala ruošiasi eiti į prekybos centrą  „Kosmosas“ pirkti naujų rūbų. Motina kartu su drauge sugebėjo pasislėpti prekybos centro tualete ir padėjo dukrai pabėgti pro tualeto langą. Po to dukrą paslėpė pas pažįstamą šventiką.
×