Žiūrėdavau į tapybą ir laukdavau, kol kas nors atsitiks. Atrodė, kad tuoj kažkas pasikeis. Toks provokuojantis P. P. Rubenso potėpis ir manieringai judančių putlių, raumeningų kūnų vaizdavimas mane visada kerėjo. Vėliau aš net specialiai ieškojau P. P. Rubenso reprodukcijų. Vykau į Peterburgą stebėti ne tik jo, bet ir Rembrandt Harmenszoon van Rijn paveikslus.

Lektorę Aistę Ptakauskę galima drąsiai pristatyti kaip rašytoją, scenaristę, prodiuserę ir tarpkultūrinės komunikacijos specialistę. Ji sėkmingai darbuojasi tiek Lietuvoje, tiek ir už jos ribų. Lekt. A. Ptakauskė yra išleidusi tris prozos knygas, į lietuvių kalbą išvertusi kanadiečių bardo Leonard’o Cohen’o romaną „Žavūs nevykėliai“, sukūrusi tarptautinio dėmesio sulaukusį dokumentinį filmą apie imigrančių gyvenimą Lietuvoje „Pasaulio virtuvė“.

    Rugsėjo pabaigoje didelio miesto priemiestyje; buvo saulėta diena, bet Karlosas jau jautė pirmą rudens šnabždesį, kol jis skubėjo įstaigos kryptimi, praretėjusį orą, lapus, pradedančius vysti ant šakų viršuje. Nors nepasakytum, kad buvo labai daug medžių; jo butas buvo išsidriekiančio pramoninio rajono zonoje – keli suodini nuo fabrikų augalai, aptvertos mašinų stovėjimų aikštelės, peraugusios piktžolėmis, tariamai neveikiančių garažų akrai. U.B.A.B. įstaiga buvo iš tikrųjų renovuotas sandėlis ant Umbrelai priklausančio akrų ploto, apsupto gana šiuolaikinio laivybos komplekso, užbaigto sraigtasparnių pakilimų aikštele ir krovimų doku – graži sąranka, nors Karlosas vėl pagalvojo, kodėl jie nutarė viską statyti tokiame prastame rajone. Jie aiškiai galėjo leisti sau daug daugiau.

Postmodernioji teorija rutuliojosi įsitvirtinant naujoms informacinėms komunikacinėms ir vaizdinėms technologijoms, kurios savo ruožtu keitė ir keičia ne tik žmogaus gyvenamą aplinką, bet ir pažintinio subjekto bei pažintinio santykio supratimą. Naujųjų technologijų poveikis imtas apmąstyti jau gana seniai – išskirtiniai šiuo atžvilgiu yra Walterio Benjamino, Theodoro Adorno, Maxo Horkheimerio ir Martino Heideggerio darbai. Sparti pastarųjų dešimtmečių technologijų raida, susijusi su gyvenamojo pasaulio kompiuterizacija, internetizacija bei vadinamuoju vaizdiniu posūkiu kultūroje, moksle ir ekonomikoje iškėlė naują teorinių apmąstymų bangą, įvardijamą kaip medijų teorija ir medijų tyrimai.

, o per ją ir su socialiniais tyrinėjimais vis labiau save saistančioms tam tikroms kultūros tyrimų sritims. Tad postmodernaus teoretizavimo poveikis kultūros tyrinėjimams yra ir tiesioginis, vidinis, ir netiesioginis – per kitas tyrinėjimų sritis, ypač sociologiją. Nuo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio sociologijoje vis labiau plito postmoderniojo teoretizavimo prieigos, skleidusios kaitaus, santykiško, kontekstualaus pažinimo ir su juo susijusio subjekto vaizdinį. Modernybės laikų pažintinis neistorinis, laisvą savo valią valdantis ir amžinų tiesų siekiantis subjektas, kurio esme buvo laikomas nuo jokių socialinių ar kitokių aplinkybių nepriklausomas ir nuo kūno atskirtas racionalusis protas, neišlaikė dekonstrukcijos bangos ir virto socioistorinės terpės veikiamu (ar net iš jos kildinamu), socialiniuose ir instituciniuose ryšiuose įsišaknijusiu žmogumi, kurio protas yra kaitus, heterogeniškas valios, pasąmonės, gyvenimo paskatų ir socioistorinės tikrovės padarinys


    Keista, kad visa tai įvyko vos prieš šešias savaites; jautėsi kaip metai. Miesto valdžios atstovai ir vietiniai laikraščiai mėgavosi iškyla su S.T.A.R.S. reputacija – šeši mirusieji, kiti vapantys fantastiškas istorijas apie slaptą laboratoriją, apie monstrus ir zombius, ir Umbrelos sąmokslą. Jie buvo nušalinti ir išjuokti – bet blogiausia tai, kad niekas nebuvo padaryta, kas sutrukdytų viruso paplitimui. Ji ir kiti sugebėjo tiktai tikėtis, kad išsiliejimo vietos griūtis padarė galą neišvengiamam pavojui.
Ši pertvarka turės daugiau reikšmės mūsų kaip aukšto lygio universitetui, nei pertvarka Lietuvoje, nebent pastaroji pasisuktų produktyvia linkme, būtų atsisakyta finansavimo pagal studentų skaičių, pradėta pripažinti dėstytojus, mokslininkus kaip svarbią visuomenės dalį, būtų pakelti dėstytojų atlyginimai, sumažintos kontaktinės valandos, palikta daugiau laiko mokslinei veiklai.
Nors ir Žemė patyrė ilgą nežemiškų tautų apsilankymo istoriją, dabartinė situacija liudija, jog Žemės gyventojai kenčia nuo globalios nežemiškos kilmės intervencijos į jų gyvenimą. Ši strategija remiasi apgavyste ir manipuliacija, o jos galutinis tikslas – žmonijos kontrolė, kuri atims iš žmogaus laisvę ir apsisprendimo teisę. Būtent dabar yra tas metas, kuomet teisė ir pareiga pasipriešinti nežemiškai intervencijai, paskelbti ir apginti mūsų suverenitetą, mūsų laisvę ir nepriklausomybę nuo visų nežemiškų jėgų tampa šventa.

Vytis Valatka: Filosofams visada patinka ieškoti įvairiausių dalykų pirmųjų priežasčių. Ir, kaip visada, norisi kaip galima geriau, o gaunasi, kaip visada. Šiuo klausimu –  tokia pat kebli situacija, ir pirmųjų priežasčių iki šiol nesu suradęs. Mano tėvai teigia, kad jau pradėjęs kalbėti, uždavinėjau, jų įsitikinimu, labai “filosofiškus” klausimus, į kuriuos dažniausiai negalėdavo atsakyti. Deja, tų klausimų nei tėvai, nei aš neprisimenu. Viliuosi, kad tai nebuvo Albert’o Camus mėgiamas klausimas apie savižudybės dilemą ar bandymas išsiaiškinti, kas yra simuliakrai (žr. Jean Baudrillard), dekonstrukcija (Derrida) ir panašiai. Kaip bebūtų, jau sąmoningą postūmį filosofijos link siečiau su žymiai vėlesniu – Sąjūdžio – laikotarpiu. Kai buvo įsteigtas Sąjūdis, man buvo 16 metų. Taigi, laikas, iš kurio liko patys ryškiausi prisiminimai. Šimtatūkstantiniai mitingai Vingio parke; jūros ką tik draustų trispalvių (dar iki Sąjūdžio įsikūrimo tarp klasės draugų ir artimame giminaičių rate sklisdavo legendos apie tai, kaip kažkas kažkur Vasario 16 d. proga vis iškeldavo trispalvę) ir t.t. Mitinguose kalbėjo daug įvairių iškilių žmonių, tačiau man tada labiausiai įstrigo filosofai – A. Juozaitis, R. Ozolas, B. Genzelis, J. Minkevičius ir kt. Jie aiškiai, argumentuotai dėstė savo mintis pačiais įvairiausiais klausimais, ir atrodė, jog nėra klausimo, į kurį jie neturėtų atsakymo, nėra kontrargumento, kurio jie negalėtų atremti. Man tai buvo kažkas neįtikėtino, ir kilo didžiulis noras bent priartėti iki tokio, mano akimis, nepasiekiamo lygio. Kadangi prie visų jų pavardžių buvo parašyta „filosofas“, pradėjau aiškintis, kas jis toks yra. Iš istorijos pamokų žinojau, kad buvo toks graikų filosofas Platonas. Nuvažiavau į Kavarską, kur mano dėdės bibliotekoje buvo Platono knyga „Valstybė“, ir pradėjau skaityti. Kai ką supratau, bet dar daugiau nesupratau. Dar paskaitinėjau Renesanso filosofijos chrestomatiją, ten dar didesnių problemų su supratimu buvo. Keistas kontrastas – filosofai taip aiškiai išreiškia savo pozicijas per mitingus ir žiniasklaidoje, o patys skaito ir rašo tokius neaiškius veikalus… Tai dar labiau suintrigavo domėtis filosofija. Ir kai jau buvau 12-oje klasėje, VU startavo Filosofijos programa. Tad jau nebebuvo klausimų, kur stoti, nors labai traukė ir filologijos studijos. Bet filosofijos trauka nugalėjo. Turiu pripažinti, ir pirmaisiais studijų metais daug kur buvo tamsus miškas, bet noras nepasiduoti, išnarplioti tą filosofinį Gordijaus mazgą nuolat vedė į priekį, tad ir likau filosofinio maratono lauke nuolatinio starto pozicijoje.
● Artimojo netektis. Britų rašytojas seras Artūras Konanas Doilis (Arthur Conan Doyle) per Pirmąjį pasaulinį karą neteko sūnaus, brolio, svainio ir sūnėno. Apimtas nevilties ir tikėdamasis pasikalbėti su mirusiu sūnumi, kartu su žmona jis pradėjo lankytis pas mediumą. Šiais laikais, stengdamiesi pabendrauti su mirusiais artimaisiais, daugelis irgi kreipiasi į mediumus. Kai kuriuose kraštuose tradicinės religijos ir krikščionijos bažnyčios moko, kad mirtis žmogų ištinka dėl piktųjų dvasių piktdžiugiškų kėslų. Jei bendruomenėje vienas po kito miršta keli žmonės, išlikusiems jų  šeimų nariams gali būti daromas bažnyčios spaudimas užsakyti ne vienas brangiai kainuojančias apeigas, kad mirtys liautųsi.
Deja, portretas mano tapyboje  nebuvo svarbus, todėl dominavo torsai ar kitos kūno dalys. Jų estetinės formos man visada patrauklios ir jaudinančios. Man tikrai nėra svarbu, ar tai vyro, ar moters kūnas. Natūraliai atsirado erotiniai įvaizdžiai. Keliskart tapiau ir savo nuogą kūną. Kiek tai sąmoningas gestas, aš net nežinau… Gal daugiau pasąmoninis, prigimtinis. Tiesiog eksperimentas.

Can terpenes/aromatherapy be an effective alternative to Cannabis if I don’t want to use it for pain relief and just want the stress free happy feeling that can be made to put me to sleep? I mean it even says anti bacterial, anti fungal, and anti cancer. lol. I have all these terpenes available in my essential oil blends so I’m like I don’t need the pain relief as I’m ok and it won’t save me hundreds more than just switching to vaping, which saved me thousands no kidding.
Lasteliu imortalizacija: subkultivacijos (persejimo) negalima testi iki begalybes. Lasteles kulturoje dalijasi ne daugiau kaip 50-70 kartu, po to jos zuva. Tad norint issaugoti kultura ji buna konservuojamos – uzsaldoma skystame azote. Prireikus sia kultura galima atsildyti ir kultivuoti toliau. Dazniausiai uzsaldomi klonai su chromosomu aberacijomis (kai reikia lasteles persiusti i kita laboratorija arba palaukti, kol bus rasti nauji biocheminio ar kito tyrimo metodai).  
Kiekvienas laikotarpis turi savo didžiuosius klausima+us, į kuriuos popiežiai atsakydavo išplėsdami ankstesnę socialinę doktriną arba siūlydami naujas įžvalgas. Ne kartą enciklikos buvo skelbiamos minint „Rerum Novarum“ paskelbimo sukaktį, taip pagerbiant jos pradėtą naują minties kryptį, naują būdą kalbėti apie žmogaus ir visuomenės gyvenimą, naują būdą ištirti ir padėti spręsti jų problemas, nes, priešingai nei kartais teigiama, krikščioniškas tikėjimas yra „veikimas“, yra dalyvavimas gyvenime, o ne nusišalinimas nuo jo, kaip itin dažnai šiais Gailestingumo šventaisiais metais pabrėžia Pranciškus.
Tiesa yra visa ko, ką kuriu, pagrindas. Ir aš kalbu ne apie faktinę tiesą: kas, kada ir kam įvyko. Man rūpi emocinė tiesa: kodėl mes mylime, nekenčiame ir bijome, taip stipriai bijome, kad apie kai kuriuos dalykus nenorime užsiminti net mintyse. Kaip tik šis emocinės tiesos aspektas, mano galva, bet kokią kūrybą priartina prie autentiškos gyvenimiškos patirties. Juk kai rytą lipame iš lovos, dienos scenarijus mums lyg ir aiškus: valgysime pusryčius, vesime vaikus į mokyklą, eisime į darbą, vakare – pas draugus, bet mes niekada negalime iš anksto nuspėti, kokias emocijas patirsime įgyvendindami šį, atrodytų, tokį banalų scenarijų.
– Dėkoju už pokalbį. Puikios ir pagrįstos jūsų įžvalgos skatina kūrybingai reflektuoti save – kuriantį ir save – vartojantį kūrybos vaisius asmenį. Viliuosi, kad ateityje mūsų pokalbis galėtų būti pratęstas, kartu pristatant jūsų naujausius vertimus į lietuvių kalbą, organizuojamus renginius ir įgyvendintus tyrimus. Taip pat viliuosi, kad šį mūsų pokalbį perskaitę asmenys ne tik liks su savimi diskutuojantys, bet juos aplankiusios papildomos mintys, klausimai ir pastabos bus išsakytos man el. paštu  remigijus@venckus.eu. Dar labiau besidomintys kultūros kritika, kuri apima gerokai plačiau nei meno kūrybą, apie kitas mano publikacijas ir visuomeninę veiklą gali sužinoti apsilankę interneto svetainėje www.venckus.eu.
Cerberi -kas tie mes? Kažkokie spuoguoti dundukai į tave panašūs? Nieko jūs nekonstruojate, o esate vargo pisuokliai, kuriuos visapusiškai dulkina turtingesni kiek tik netingi versdami plauti tualetus užsienyje arba valyti seneliams užpakalius,o tokiuose puslapiuose kaip NSO tu bandai pasirodyti krūtu,nes gyvenime esi visų mindomas ir niokojamas, ar ne? Na jau nors čia atsigriebi su kaupu.
– Dėkoju už puikų ir nuoširdų pokalbį, o skaitytojams primenu, kad mano kritikos tekstus, parengtus ir publikuotus 2002–2017 m., galite skaityti elektroniniame archyve www.culture.venckus.eu. Apie mane, mano kūrybą ir akademinę veiklą galite sužinoti apsilankę asmeninėje svetainėje www.venckus.eu., o asmeninius klausimus galite pateikti el. paštu: remigijus@venckus.eu.
    "Pyktis yra pakeista troškimo kontroliuoti kitus forma. Jie pasiduoda savo pykčiui tam, kad kontroliuotų kažką. Jie nenori keršyti tiems, kurie juos išnaudojo. Jie nori priversti kitus pažinti tą patį skausmą, kurį jie patyrė, jie nori laikyti kitų likimą savo rankose, jie nori pažinti džiaugsmą ir malonumą. Seksualinis susijaudinimas persipyna su visais šiais trimis dalykais... ir daugelis iš tų nusikaltimų tampa seksualinėmis žmogžudystėmis."
Primename, kad doc. dr. R. Venckus laukia jūsų komentarų ir klausimų plačiais kultūros, visuomenės, kūrybos klausimais. Juos galite siųsti elektroniniu paštu: remigijus@venckus.eu. Įvairiais kultūros ir meno klausimais rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius yra parengęs ne vieną publikaciją, visos jos yra skelbiamos asmeniniame tekstų archyve www.culture.venckus.eu ir asmeninėje interneto svetainėje www.venckus.eu.
    Jie sužinojo, kad keli Rakūno Miesto tarybos nariai buvo ant Umbrelos algalapio, ir kad Umbrela turbūt turėjo daugiau kaip vieną tyrinėjimo įstaigą, eksperimentuojančią su dirbtinėmis ligomis. Jų paieškos informacija apie Trentą, nepažįstamąjį, kuris susisiekė su ja prieš pražūtingą misiją kaip "S.T.A.R.S. draugas", nepešė nieko, bet jie surado kažkokią nepaprastai įdomią praeities medžiagą apie Šefą Aironsą: atrodė, kad Šefas vienąsyk virė karštame vandenyje dėl galimo išžaginimo, ir kad Umbrela žinojo apie tai, bet padėjo jam gauti jo postą, nepaisant to. Galbūt sunkiausias dalykas iš visų yra tas, kad jų komanda buvo padalyta, priimdama svarbius sprendimus dėl to, kas turėjo būti padaryta, ir apie jų savas pareigas už tiesą. 

Gali pasirodyti, kad tokia tipologizacija yra judėjimas link naujo rafinuoto kolaborantų ir rezistentų ribų nutrynimo ir grįžimo prie pozicijos, kad visi buvo rezistentai arba kolaborantai. Taip nėra. Už šių trijų pozicijų yra ir ketvirtoji pozicija, kurią įkūnijo daugybės žmonių elgesys. Tai – atsiribojimo pozicija. Ją atstovavo žmonės, kurie prisitaikė taip, lyg tauta ir valstybė jiems neegzistuotų. Šią poziciją vienareikšmiškai vertinu kaip pasyvų kolaboravimą. 

Hypaspist Skitarii were the most basic augmented infantrymen of the Tech-Guard and were armed with cybernetically hard-linked Lasguns similar to those used by the soldiers of the Astra Militarum. Hypaspists were generally more powerful and skilled soldiers than standard Guardsmen as a result of the cybernetic enhancements that made them stronger and more accurate than normal humans and the psychosurgery they had undergone to suppress their emotional reactions and make them immune to panic or fear. However, this enhancement also made Hypaspists less independent and able to think for themselves in combat.
Panašaus lauko problemas apimančių katedrų, visgi plėtojančių mažiau koncentruotą veiklą, egzistuoja ir kitose mokslo įstaigose. Naujosios VGTU katedros studijų programos – pramogų industrijos ir renginių inžinerija – gali būti suprantamos ir kaip labai skirtingos, ir kaip glaudžiai susijusios. Pramogų industrijos yra komunikacijos, o Renginių inžinerija – inžinerijos krypties studijų programos.
Skirtingai negu tekstai, pristatantys Visi – patriotai koncepciją, Putinaitės opusai, kuriuose suformuluota koncepcija Visi – kolaborantai, pretenduoja į mokslinių darbų statusą. Mokslinį darbo statusą pagrindžia jo atitikimas moksle pripažintiems kriterijams. Kai kurių kriterijų Putinaitės darbai akivaizdžiai neatitinka. Visų pirma, Putinaitės knygoms Šiaurės Atėnų tremtiniai, Nenutrūkusi styga ir Trys lietuviškos Europos būdingas mokslininkui nedovanotinas pasirinktinis faktų ignoravimas. Antra, terminai šiuose darbuose vartojami iškreiptomis prasmėmis, ribos tarp sąvokų tyčia ištrinamos. Trečia, autorė nuolatos konstruoja dirbtines, jokiais duomenimis neparemtas, akivaizdžiai kontrintuityvias pasisakymų ir veiksmų prasmės interpretacijas. Šie nukrypimai nuo mokslo reikalavimų yra ne epizodiniai, bet sistemiški, todėl intensyvi autorės literatūrinė veikla laikytina ne mokslo, bet šarlatanizmo apraiška.

Kodėl tai taip svarbu? Nes tai reiškia, kad vaikas negali būti pavaldus tėvų pasirinkimui, bet pats jo ar jos atsiradimas visada peržengia to laisvo veiksmo ribas. Krikščioniškoje tradicijoje tai nurodo į vaiko kilmę kuriančiame Dievo veiksme, todėl gyvybę duodantis tėvų veiksmas yra visada tiktai dalyvavimas Dievo kūrimo veiksme. Bet net ir griežtai gamtos lygmeniu vaikas atsiranda tokia tvarka, kuri yra ankstesnė ir sukelia gyvybę duodančius tėvų veiksmus. Tai atitinka kiekvieno žmogaus turimą kilnumą arba prigimtinį orumą: iš principo joks žmogiškojo asmens buvimas ar egzistavimas negali būti visiškai pavaldus kito žmogiškojo asmens laisvam veiksmui. Priešingai mūsų modernioms ir postmodernioms sampratoms, tai tėra adekvatus prigimties suvokimas, kuris leidžia suprasti absoliutų kiekvieno asmens kaip laisvos ir protingos būtybės orumą, nes asmuo negali būti redukuojamas iki paprasčiausio valstybės įstatymo objekto.
Savo audiovizualinę kūrybą demonstruodamas vietinės ir tarptautinės reikšmės festivaliuose aš visada sulaukdavau kritinio ir paskatinamojo R. Ruokio žvilgsnio. Būta ir akimirkų, kai gausiai diskutuodavome apie šiuolaikinę eksperimentinę kūrybą bei vykstančius kultūros pokyčius. R. Ruokis visada atsigręždavo į jaunimą ir padrąsindavo kurti ir išbandyti naujas kūrybos formas.
A. Aleksandravičius nesistengia perteikti enciklopedinės asmenų charakteristikos kaip objektyvios ir vienintelės galimos, lis palieka vietos ir žiūrovo subjektyvumui. ]o paveikslai nėra skvarbus veidrodis ar sausas dokumentas. Savo portretuose jis nesiekia aštraus aiškumo ir palieka vietos spėliojimams. A. Aleksandravičius taip pat negražina ir neherojizuoja savo pasirinktų personažų. Jis nenukrypsta į groteską ar šaržavimą, neieško įmantrių rakursų. Fotografas retai rodo ir profesinius savo personažų atributus, nesistengia rodyti jų įprastos darbo aplinkos. Išimtis čia -kompozitoriaus Osvaldo Balakausko, muzikologo ir pianisto Vytauto Landsbergio, vargonininko Leopoldo Digrio, tapytojo Arūno Vaitkūno bei džiazo atlikėjų portretai. Susikoncentruojama į patį asmenį, nesvarbu, ar jo namuose, dirbtuvėje, ar kavinėje. Charakterio ir jausmų išraiška čia taip pat studijuojama ir per šviesos ir tamsos koncentraciją.
Žinoma, greta Johno Howkinso „Kūrybos ekonomikos“. Šios knygos taip pat negaliu nepaminėti – mano buvusių kolegų dr. Ramojaus Reimerio (Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro Inovacijų politikos analizės skyriaus vadovas, vykdantis direktoriaus funkcijas) ir doc. dr. Rasos Levickaitės (anksčiau vadovavusi Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos institutui) rūpesčiu „Kūrybos ekonomika“ mūsų šalyje pasirodė netgi gerokai anksčiau nei 2015 metais dienos šviesą išvydęs R. Floridos veikalas – tai įvyko dar 2010 metais.
Atkreipkime dėmesį į tai, kad Putinaitė nekalba apie tautą ir tautos politinius siekius. Idant skaitytojas nepagalvotų, jog kalbama ne apie individų masę, o apie tautą, autorė net pavartoja žodį „liaudis“. Ši individų masė kažkokiu mistiniu būdu tampanežinia iš kur atsiradusios „tautinės mitologijos“ nešėja, o ta mitologija vėl kažkokiu mistiniu būdu suburia tuos individus į mitingus ir net įkvepia žygdarbiams.
– Pirmiausia norėčiau „suklijuoti“ kolektyvą, burti mokslininkų, pedagogų ir praktikų vieningą branduolį. Antra, mums kaip universitetui labai svarbūs mokslo tyrimai, kurie pramogų industrijų lauke dar tik įsibėgėja ir dar neturi stiprios ir įtakingos tradicijos. Tad pravartu visiems darbuotojams kartu galvoti tiek apie katedros, tiek apie fakulteto kaip išskirtinės mokyklos kokybinį įtvirtinimą.
Tenka konstatuoti, kad Lietuvoje sporto industrija pralaimi. Prieinamiausia pramoga Lietuvoje tapo butelis alaus ir cigarečių pakelis. Pavyzdžiui apsilankyti baseine Lietuvoje yra 4–5 kartus brangiau negu Vokietijoje, Prancūzijoje ar kitoje pažangioje valstybėje. Dažnai Lietuva pirmauja reitinguose, atspindinčiuose negatyvias tendencijas, tiesiogiai ir netiesiogiai siejamas su sporto industrija (nuskendusiųjų skaičius, sergamumas, darbo našumas, gyvenimo trukmė, savižudybės, asocialus elgesys, nelaimingi atvejai, avaringumas, alkoholio vartojimas, nusikalstamumas ir t. t.). Manau, kad sporto industrija Lietuvoje turėtų tapti prioritetu, tai Lietuvai padėtų pasikeisti.
2001 metais jos paciente tapo insultą patyrusi ir dalinai paralyžuota Jelena. Ji taip pasitikėjo „magistre“, kad atidavė jai po tėvo mirties palikto buto raktus ir dokumentus. V. Pendonen tuoj pat tuo pasinaudojo. Pardavė butą vienai studentei, kuriai ką tik buvo „išgydžiusi“ egzemą. Už gydymą ir butą būrėja gavo 40 000 JAV dolerių ir dingo iš Karelijos. Tyrėjai, ieškodami baltojo spindulio magistrės, kreipėsi į televiziją. Žiūrovai nurodė moters gyvenamąją vietą ir ji buvo sulaikyta Vyborge.
×