Čia noriu sugrįžti prie ką tik pasakyto dalyko, kad būdai, kuriais iš prigimties esame bendruomenėje, nurodo į gilesnę metafiziką. Ši gilesnė metafizika regima šeimos ir santuokinėse bendruomenėse. Pirmas dalykas, kurį pastebime apmąstydami šeimą, yra tai, kad šeimos bendruomenės nariams ir jų santykiams – vyras/žmona, motina/tėvas, tėvai/vaikas, brolis/sesuo – yra būdingas nepakeičiamumo principas. Vyras ir žmona, motina ir tėvas ir taip toliau yra tarpusavyje nesukeičiami būdai būti šeimos bendruomenėje. Tėvas negali būti motina, o motina negali būti tėvu; vaikas negali būti vienu iš tėvų, o tėvai negali būti vaikas. Tik motina gali išnešioti vaiką ir tik tėvas gali pradėti vaiko gyvybę. Tik vaikas gali padaryti moterį motina, o vyrą – tėvu. Iš esmės tik moteris gali būti žmona ir tik vyras gali būti vyru/sutuoktiniu.
V. V.: Turiu prisipažinti, kad turbūt daug ką lėmė pirmoji bandyta įveikti filosofijos knyga – jau minėta Platono “Valstybė”. Nes iki šiol liko potraukis prie filosofijos, kurią sąlyginai galime pavadinti senąja arba klasikine (juk filosofija iki šiol nagrinėja amžinuosius būties, tiesos, gėrio, grožio, pažinimo ir kt. klausimus, tad “senųjų” filosofų veikalai iki šiol aktualūs). Daugiausiai tyrinėju Antikos ir Viduramžių filosofiją. Antikos filosofijoje ypač domina kinikų mokykla. Čia vėlgi turbūt reikėtų ieškoti sąsajų su kadaise didelį įspūdį padariusiu J. Avyžiaus romanu “Sodybų tuštėjimo metas” ir pagrindiniu jo veikėju Gediminu Džiugu. Turiu omenyje jo siekį sukurti vidinę tvirtovę, kurios negalėtų sugriauti jokios socialinės, politinės, ekonominės ar asmeninės negandos. Tokį siekį, tik žymiai išsamiau išskleistą ir argumentuotą, beje, paskanintą gero humoro prieskoniais, radau būtent kinikų filosofijoje. Kinikai siekė vidinės laisvės, kuri atneštų stabilios dvasinės ramybės būseną. Tai ramybė, kurios negebėtų sudrumsti nei skaudžiausia nesėkmė,  netektis ar nelaimė, nei didžiausia pergalė, šlovė, turtas ir t.t. Šią būseną kinikai ir laikė žmogiškąja laime. Beje, tokios laimės nederėtų laikyti pasyvia. Kiniko vidinė ramybė- tai jokiu būdu ne užsidarymas saugiame kiaute. Tai ėjimas į nesaugų pasaulį (jame, kaip ir dabar, vyko karai, epidemijos, buvo stipri korupcija ir t.t.) ir dalinimasis su žmonėmis savo žiniomis ir praktiniais pavyzdžiais. Įdomu, kad šią vidinės laisvės būseną kinikai vadino apatija. Atrodytų, nieko gero nelemiantis, į depresiją vedantis žodis. Visgi šis terminas (kaip ir nemaža dalis kitų graikiškų terminų), tais laikais turėjo visai kitą prasmę. Tiesioginis jo vertimas yra “beaistriškumas”, taigi kiniko apatija – tai aistrų nedrumsčiama sielos ramybė. Panašią situaciją turime su graikišku terminu demagogas. Tiesioginis jo vertinys yra “tautos vedlys”.

– Sporto industrijos pažanga be mokslo pažangos, ekonominio ir gyventojų gerovės augimo yra neįmanoma. Negalima tapatinti sporto industrijos pažangos vien tik su profesionalių sportininkų pasiekimais. Profesionalus sportas turi siaurus ir specifinius tikslus, kurie panašūs į šou, pramogų verslo tikslus. Profesionalus sportas kuria pramoginius reginius pritraukiant būrius žiūrovų ir gerbėjų. Kartu sporto renginiai pritraukia verslą, siekiantį didinti savo žinomumą ir skatinti pardavimus.
Diskusijos apie tai, ką iš tiesų padarė Justino Marcinkevičiaus karta, galėtų būti išspręstos be primityvios alternatyvos „kolaborantas ar patriotas“. Ši karta padarė esminį dalyką. Okupuotoje Lietuvoje tikrasis politinio ir dvasinio gyvenimo turinys buvo dviejų valstybių, Lietuvos ir Sovietų imperijos, kova. Reikia suprasti, kad ši kova pirmiausiai vyko mūsų dvasioje. Kiekvienas žmogus, vykstant šiai kovai, privalėjo ir lygiai taip pat šiandien privalo užimti aiškią poziciją. Šiame kontekste, J. Marcinkevičiaus ir jo kartos didžiausias nuopelnas yra tai, kad jie padarė viską, jog lietuvių tautos ir valstybės idėja neliktų vien virtuvinių pašnekesių tema ir nebūtų išstumta iš viešojo gyvenimo erdvės. Kad ir kiek kompromisinėmis formomis buvo reiškiamos tos idėjos, neįmanoma paneigti, kad Justinas Marcinkevičius savo veikla ir kūryba teigė Lietuvos valstybės ir tautos, pirmiausiai kaip kalbos gyvasties, galiausiai ir dvasinės pilnatvės idėjas. Nors jo santykis su krikščionybe buvo problemiškas, ir šiuo klausimu jis sakė bent tiek: „žmonės privalo statyti Katedrą ir tai yra prasmingas darbas“. 

Darbo etikai ir procedūroms studijų metu buvo skiriama itin daug dėmesio. Visus darbus buvo privaloma atlikti laiku ir tikrai nepakakdavo mesti užduoties, pabandžius ją atlikti vos vieną kartą. Darbus taisyti reikėdavo tol, kol rezultatas tenkindavo tiek autorius, tiek bendramokslius, tiek dėstytojus. Paskaitų lankymas buvo privalomas (10 proc. paskaitų praleidęs studentas galėjo būti šalinamas iš universiteto be jokio įspėjimo), o pažymys priklausydavo ne tik nuo užduočių atlikimo, bet ir nuo dalyvavimo diskusijose paskaitų metu. Visi dėstytojai laikėsi jau nuo Antikos laikų žinomo principo, kad ginčuose (o tiksliau – diskusijose) gimsta tiesa. Į diskusijas reikėdavo ateiti pasiruošus – tiek perskaičius profesinę literatūrą, tiek susipažinus su „karščiausiomis“ šiuolaikinėmis kūrybinių industrijų aktualijomis. Tad skaityti reikėdavo daug.

Dirbo muzikos prodiuseriu, TV laidų rengėju, scenarijų autoriumi, festivalių „Rumshk“ ir „Rumshkiux“, „Šiauliai Jazz“, „Glaesum – gintaras kitaip“, ŠAMA MMX apdovanojimų prodiuseriu ir reklamų kūrėju. 1994–1996 m. dirbo IĮ reklamos agentūroje „Pramuštgalvis“ direktoriaus pavaduotoju, režisieriumi, renginių organizatoriumi ir vedėju. Rengė TV laidas „Rockiada“, „Shekit slieką“ ir DJ muzikos festivalį. 1994 m. dirbo UAB „Lit-Poliinter“ (dabar LNK) televizijoje, TV muzikos redaktoriumi, TV laidų „Tangomanija“, „Shekit“, „Ryto ratas“, „Tikras garsas“ režisieriumi ir prodiuseriu.
2012-ųjų vasaris. Ponia, pavadinkime ją Aldona, žurnale „Būrėja“ perskaitė labai ją sudominusį reklaminį skelbimą, kad aiškiaregė gali apsaugoti nuo blogio, išsiaiškinti, kodėl nesiseka verslas, pašalinti prakeiksmus, nužiūrėjimus. Tad moteris, kartu su sūnumi ir pravėrė Alos UAB-o duris. Klientai buvo sutikti labai šiltai, pavaišinti arbata ir paprašyti papasakoti apie ištikusias bėdas. Tiesa, prieš pradedant konsultacijas – taip buvo pavadintas jų susitikimas – Ala nepamiršo parodyti kainoraščio. Jos konsultacijų valanda kainavo 400 litų (116 eurų). Motina su sūnumi užtruko keletą valandų, tad už pirmąjį vizitą sumokėjo 2000 litų (580 eurų). Tokių vizitų buvo 18, nes aiškiaregė, išklausiusi klientų pasakojimą, tvirtino tikrai galinti padėti. Ir dar pagąsdino, kad jei sūnus pagalbos nesulauks, tai jis taps invalidu, neteks kojos. Paskui bus dar baisiau – bekojis atsidurs kalėjime.
Dėl gyvenimo būdo pokyčių ir medicinos pažangos pasikeitė visuomenės sergamumo pobūdis. Dominuoja lėtiniai neinfekciniai sveikatos sutrikimai (širdies, kraujotakos, medžiagų apykaitos, nervų, psichikos ir t. t.). Viena efektyviausių prevencinių priemonių kovoje su šiais negalavimais yra fizinis aktyvumas. Sportavimas – tai žmogaus adaptyvus elgesys. Taip pat sportinė veikla suteikia didžiulį dvasinį pasitenkinimą bei žmogui padeda socializuotis.
Įvairias teorines prieigas, svarstančias naujųjų technologijų bei jų pagrindu kuriamos kultūros industrijos ypatumus, sieja suvokimas, jog gyvename didžiulės technologinės slinkties metu, o tą slinktį apmąstyti yra nepaprastai sunku dėl nepaliaujamai vykstančių ir vis spartėjančių pokyčių. Tą spartą liudija besikeičiantys didesnieji teoriniai diskursai ir įsivyravusi epistemologijų pliuralizmo ir kovos aplinka. Vis labiau ryškėja, jog žmogaus ir medijų ar apskritai technikos ryšiai nėra vien jo paties kuriami, galimi keisti ar panaikinti, o tampa gyvenamojo pasaulio psichine simboline technine aplinka. Ta aplinka formuoja žmogų taip pat, kaip ir žmogus gamina bei perdirba aplinką. Kitas svarbus dalykas, kad žmonijos raida imama aiškinti medijų technologijų naudojimo požiūriu, teigiant išskirtinę medijų svarbą visuomenės gyvavimui ir jos raidai. Pasak Régis Debray’aus, įtvirtinusio „mediologinį metodą“ kultūros tyrinėjimuose, „visuomenės simbolinės gamybos tam tikru laiku negalima aiškinti nepriklausomai nuo tuo metu naudojamų atminties technologijų“

One of the most horrific substances of ancient Mars was Phosphex. Its method of manufacture lost thousands of years ago, this highly-corrosive toxin burned with an intense flame that could not be extinguished, short of placing it in a vacuum. Though the crawling horror of Phosphex Weaponry is all but forgotten in the Imperium, the blinding white fire of Phosphor Weaponry is still utilised by the Skitarii to mark out high priority targets amongst the battlefield murk. The Phosphor Weapons fielded by the Skitarii are all that remain of this lost knowledge, a sanctioned replacement for one of the Machine God's creations. They may no longer be able to reduce a world to ash, but they still cover the enemy in luminous particles, making them easy targets for other Skitarii. If those struck by the burning spheres fired by these weapons are not killed by the initial trauma, they are soon felled by the light-guided volleys that follow.
V. V.: Poeto kelio pradžią prisimenu žymiai tiksliau 🙂 Dalį vaikystės, kaip ir dauguma to meto vaikų, praleidau vaikų darželyje. Čia tarp labiausiai nemėgiamų dalykų kažkodėl buvo eilėraščiai apie rudenį, kiškučius, dėdę spalį ir Leniną :). Tad, atrodytų, visi keliai į poeziją buvo uždaryti. Bet buvo ir dar vienas dalykas (greta lietinių su mėsa:), kurio ypač nemėgau. Tai piešimo pamokėlės. Atrodydavo, kad kiti vaikai piešia puikiai, o man niekad nieko padoraus nesigauna. Vieną kartą auklytė (taip jas vadindavom), paprašė, kad savo piešinį aprašytume. Reikėjo tėvams parodyti piešinį, pasakyti apie jį keletą į galvą šovusių sakinių (ar tik nebandė auklytė taikyti psichoanalitinio laisvųjų asociacijų metodo?:) ir paprašyti visa tai užrašyti. Kai tai buvo padaryta, tėvai pastebėjo, kad tekstas turi ne tik ritmą, bet ir rimą. Tai ir buvo mano pirmasis eilėraštis, kuris, priešingai nei piešinys, patiko ir man. Po to jau laukte laukiau piešimo pamokėlių, kad galėčiau savo piešinius aprašyti. Po kurio laiko piešinių nebereikėjo – užtekdavo įdomaus gamtovaizdžio, pokalbio, pojūčio, įvykio, minties, knygos (skaityti pradėjau anksti – tik dėl to, kad tėvai ne visada turėjo laiko man skaityti. Tokie buvo mano pirmieji įkvėpimo šaltiniai. Iš esmės, tokie jie ir pasiliko. Tiesa, dar prisidėjo grigališkasis choralas, kurį (tiesa su pertraukomis) giedu jau 8 metus. Ir jei filosofija nepajėgi įrodyti ar paneigti Dievo buvimą, tai asmeniškai Dievą patiriu per choralo giesmę. Beje, pačios gražiausios giesmės man yra ne kas kita, o būtent eiliuoti himnai.

    Tanigučis, kaip visada kalbantis be atvangos, gyrėsi, kaip savo darbe susipažino su keliomis meiliomis mergaičiukėmis, ir kaip planavo išleisti susitaupytus pinigus pasimatymams, ar panašiam brudui. Tiesą sakant, temos apie žmonių svajones arba tai, kokie nuostabūs ir gražūs kažkieno gyvunėliai, mano knygoje buvo pačios bukiausios pasaulio temos.
Ir filosofijos profesorius V.Radžvilas pasigedo Lietuvoje nuovokos, koks sudėtingas ir subtilus besąs moralinės ir politinės pozicijų ryšys. „Tokiomis sąlygomis, kokiomis gyveno Lietuva, - tęsė filosofas, - radikaliai morali pozicija buvo nepaprastai garbinga, tačiau politiškai - minimaliai veiksminga. Kitaip tariant, politinis poveikis iš tiesų buvo įmanomas išgauti išeinant į viešąją erdvę moralinio kompromiso ir nuolaidų sąskaita. Diskusijos, ką padarė Just. Marcinkevičius ir jo karta, mano galva, galėtų būti išspręstos be primityvios alternatyvos „kolaborantas ar patriotas“. Šita karta padarė esminį dalyką okupuotoje Lietuvoje... Jie padarė viską, kad lietuvių tautos ir valstybės idėja netaptų tik virtuvinių pašnekesių tema. Kitaip tariant, tautos ir valstybės idėja nebūtų išstumta iš viešojo gyvenimo erdvės.“
S. Dadelo yra socialinių mokslų daktaras (2000), nuo 2011 m. Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorius, o nuo 2017 m. yra Pramogų industrijos katedros profesorius. Studentams skaito sporto industrijos kursą, vadovauja profesinei praktikai ir baigiamiesiems darbams. Prof. dr. S. Dadelo moksliniai interesai yra studentų sveikatinimas ir fizinis ugdymas, žmogaus adaptacija specifiniams fiziniams krūviams, specialus profesinis rengimas, daugiatiksliai sprendimų priėmimo metodai.
, postmodernaus teoretizavimo lauke įžiūrėję neomarksistinės tradicijos, poststruktūralizmo, kritinės teorijos pėdsakų, o „postmodernųjį posūkį“ moksle susieję su chaoso teorijos (determinizme įskiepyto indeterminizmo, pokyčių ir tvarkos atsiradimo spontaniškumo, sudėtingų sistemų saviorganizacijos) išplitimu. Postmoderniosios teorijos supratimui įsitvirtinti svarbios buvo Jeano François Lyotard’o mintys apie pažinimo būvį postmoderniaisiais laikais
Paklaustas, kodėl jis sumanė atlikti šį didžiulį ir sunkų darbą, apimantį daugiau nei du šimtus portretų, A. Aleksandravičius papasakoja apie svarbų asmeninio išgyvenimo impulsą. Gyvendamas Panevėžyje, kurio šlovė paremta Juozo Miltinio teatru, fotografas buvo sukrėstas, kai mirus žymiam aktoriui Kaziui Vitkui, kuris pats pasiaukojamai fiksavo teatro chronologiją, neliko jokios ryškesnės jo nuotraukos. Šis įvykis paskatino A. Aleksandravičių nuo 1997 m. pasišvęsti savo gyvenamo laikotarpio Lietuvos kultūros ir meno žmonių įamžinimui fotografijoje. Tiesa, atskirų šios temos portretų jis yra sukūręs jau nuo 1993 m. Šis A. Aleksandravičiaus sumanymas susijęs su lietuviškoje fotografijoje dar nepakankamai išvystyta urbanistine savimone. Meno žmonių išraiškingų portretų Lietuvoje yra sukūrę Antanas Sutkus, Romualdas Rakauskas, Romualdas Požerskis ir Algimantas Kunčius. Pastarasis -ypač daug iki 1983 m., kai dirbo pagal Kultūros barų užsakymus. Tačiau niekas iki šiol nesiėmė šio projekto tokios apimties ir taip konceptualiai. Tai daugelio asmenybių portretai, bet kartu tai ir fotografinis laiko portretas, nes dauguma ciklo darbų atsirado per trumpą tarpsnį nuo 1997 m. iki 2000 m. pradžios. Šis sumanymas dar nėra išbaigtas ir net būdamas nemažas ciklas lieka fragmentiškas. Toks Lietuvos kultūros ir meno veikėjų portretavimas savo koncepcija yra susijęs ir su kūrėjo pašaukimo bei krašto istorijos, identiškumo, tėvynės klausimais.
The War of Recovery (104.M36) - Patchy reports cite technological wonders on the planets of the Mortuam Chain. Hoping precious STC databases can be uncovered, an Explorator fleet replete with macroclades of Skitarii is launched. This begins an escalating war against an Eldar counter-invasion that lasts over a standard century. Victory is finally won when the Skitarii use the very weapons they recover against the foe, and several first generation, munitions-grade STC databases are returned triumphantly to Mars.
. Tad visose tas formas atitinkančiose veiklos srityse teorijos jau savaime „veikia“ kaip praktiniai įrankiai, nes skirtos ir suvadybinimui, ir sutechnologinimui skatinti. Todėl kebloka kalbėti apie kritinį tokių teorijų ar apskritai medijų teorijos užtaisą. Galėtume sakyti, jog nepaisant medijų teorijos atstovų kritinės laikysenos šiuolaikinio kapitalizmo atžvilgiu, pats medijų teorijos supratimas daro tą teoriją veiksminga kapitalizmo sistemai reikalingų „sąmonės struktūrų“ bei kultūrinės produkcijos gamybos priemone. Šiuo atžvilgiu dera prisiminti M. Heideggerį, kuris kalbėjo aiškiau ir tiesiau. Jis aiškino, kad būtina mąstyti ir savo subjektiškumą, ir tai, kas lieka neapskaičiuojama epochos šešėlyje, įspėdamas neapsiriboti epochos neigimu ar bėgimu į tradiciją:
    Po pradinės mokyklos, visiškai išaugau iš to fantazijų pasaulio ir tapau totaliai įsispyręs į realybės šliures. Nieko nenutiko 1999, nors vyliausi šiek tiek, kad kas nors įvyks; žmonija negrįžo į Mėnulį ir net neapsigyveno toliau jo. Tikriausiai, iš to kaip reikalai klostosi, jau būsiu seniai miręs, prieš pasitaikant galimybei užsisakyti kelionę iš Žemės į Kentauro Alfą. Tokioms niūrioms mintims užplūdus mano smegenis, tapau tipiškas, nerūpestingas vidurinės mokyklos studenčiokas. Iki dienos, žinoma, kai sutikau Suzumiyą Haruhį.
Mados fotografija gali lemti stipresnį mados daikto geismą. T.y. vartotojų norą įsigyti daiktą, jį turėti ir juo puikuotis. Mados fotografija prisideda prie asmens tapatumo kūrybos. Šiuolaikinių vartotojų įpročiai – nuolatinis įvaizdžio kūrimas ir perkūrimas, rodo jog tapatumo kūryba nebėra metodiškai nuosekli, o pati tapatybė niekada nėra stabili. Taip yra todėl, kad mados diskursas nuolatos kinta. Mada apima visus kultūros sluoksnius: elgesį, profesijos pasirinkimą, išsilavinimą, socialinius ryšius ir jų reprezentavimą kasdienėje kalboje, seksualumą, etninę tapatybę, etc.
Bet argi prezervatyvą užmausi ant žmogaus sielos? Negi psichinė žmogaus sveikata nesvarbi? Negi žmogus tik grynai biologinė, bedvasė, besielė būtybė? Gal nuo gyvūno skiriamės tik tuo, kad galime išmokti lytinių santykių metu užsimauti prezervatyvą, o gyvūno to neišmokysi? Išmokykim šito vaikus ir tuomet iš pačių nelaimingiausių jie taps pačiais laimingiausiais?! O kur tuomet vadinamasis holistinis požiūris į žmogų, kurį skelbia visi Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) dokumentai?
Their boundless faith in the Machine God and His incarnation, the Omnissiah, drives them on without sleep. Their meditations on divinity are rest enough. Once contact is made with the enemy their pace does not slacken, yet neither does it increase. With the barest of shivers the Skitarii receive doctrina imperatives from Tech-priest masters in orbit. Rifles and carbines are raised to shoulders in perfect unison, and bloody war begins.
DNR „pirstu antspaudai“: visu zmoniu chemine DNR sandara yra vienoda. Skiriasi tik azotiniu baziniu poru (A, C, T, G) isidestymo tvarka. Nukleotidai issidesto pasikartojancia tvarka, pas kiekviena zmogu truputi kitaip. Yra zinoma DNR segmentu kurie ypac skiriasi savo issidestymu pas skirtingus zmones. Naudojant PCR ar VNTR (variabiliu tandeminiu pasikartojimu skaiciu grupe) metoda galima istirti siuos segmentus ir pagal juos atskirti skirtingu zmoniu DNR.
– Vilniaus Gedimino technikos universitetas yra stiprus ne tik reitinguose. Tai, kad patekome į 2,1 procento geriausių sąrašą nėra ,,popierinis“ faktas. Dirbant viduje jaučiasi, kad dirbi šiuolaikinėje, tarptautinėje, aukštus reikalavimus tiek studijų kokybei, tiek dėstytojams turinčioje aplinkoje. Per pastaruosius metus VGTU iš esmės atsinaujina iš vidaus, vykdomos pertvarkos bene visose universiteto veiklos srityse. Tai nuteikia labai optimistiškai.

Medijų aplinkos tyrinėjimus sieja bendra medijų teorijos sąvoka. Medijų teorijos terminas ganėtinai sąlygiškas, nes jis nužymi įvairaus teoretizavimo ir teorinių prieigų lauką, kuriame „veikia“ vienoks ar kitoks medijų supratimas. Dera pažymėti, kad medijų tyrinėjimų laukas apima įvairialypius informacijos ir komunikacijos tyrimus, nors tų sričių atstovai dažnai iškelia savo išskirtinumą. Toks iškėlimas susijęs su mokslų institucionalizacija – tyrimų laukus stengiamasi suinstitucinti, šitaip buriant ir ugdant tyrėjų bendruomenes bei siekiant užsitikrinti geresnį finansavimą.


Dar vasarį jis buvo patvirtintas Senato, kur paramos sulaukė tik iki tol projektą kritikavusiems katalikams senatoriams tiesiogiai išdavus Bažnyčios mokymą ir sutikus palaikyti jam prieštaraujančias pataisas. Italijos politikos apžvalgininkai tai tiesiai pavadino „istorine katalikų išdavyste“. Vienalyčių partnerysčių įteisinimui sutrukdyti galėtų tik prezidento veto, grindžiamas prieštaravimu šalies Konstitucijai, tačiau tokia situacija nėra tikėtina. 
Tačiau vertinant mėgėjiško sporto, visuomenės sveikatinimo ir rekreacijos sporto industrijos pusę situacija dažnai yra apgailėtina. Trūksta sporto salių, aikštelių, rekreacinių erdvių, o sporto paslaugų kainos didžiajai visuomenės daliai yra neprieinamos. Sporto industrijos verslas siekia didesnio pelningumo, jam tenka konkuruoti su pramogų industrija (koncertai, restoranai, naktiniai klubai, teatrai, kinas ir t. t.), su farmacijos ir medicinos industrija (liekninantys maisto papildai, plastinės operacijos ir t. t.).
Pagal prijungimo tipą atminties kortelių skaitytuvai gali būti išoriniai ir vidiniai. Vidiniai dažniausiai šiuo metu prijungiami prie pagrindinės plokštės įdiegtos USB sąsajos (visos dabartinės motininės plokštės tokias turi), tuo tarpu išoriniai atminties kortelių skaitytuvai jungiami į standartinius USB lizdus, ir skirias pagrinde suderinamumu su konkrečiu standartu: USB 1.1, USB 2.0 ar USB 3.0.

Meda Norbutaitė 1985 m. baigė Šiaulių dailės mokyklą, o 1990 m. – Kauno aukštesniąją meno mokyklą. 1990–1998 m. studijavo tapybą Šiaulių universiteto Menų fakultete, kur pagrindinis dėstytojas buvo profesorius Vincentas Gečas. 1997–2011 m. dirbo Šiaulių universitete, o nuo 2006 m. dėsto Vilniaus Gedimino technikos universitete. Šiuo metu M. Norbutaitė yra Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros docentė. Nuo 2015 m. ji taip pat dirba Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos institute docentės pareigose.

Šios ir kitos aplinkybės lietuviams pagaliau leido kiek laisviau veikti sistemoje, išmokė kultūrininkus išvengti ar apeiti akivaizdžius ideologinius spąstus, tuo pačiu ją išnaudojant vietinės kultūros išsaugojimo reikmėms. Tai atvėrė kad ir ribotas, bet reikšmingas modernios nacionalinės kultūros plėtros galimybes, kuriomis, ypač brežnevmečiu, sugebėjo pasinaudoti ne tik SSRS, bet ir užsienyje veikiai aukštai pradėti vertinti lietuvių rašytojai ir poetai, menininkai, teatralai, muzikai, architektai, urbanistai, fotografai, dizaineriai ir t. t.


Terpenes are common constituents of flavorings and fragrances. Terpenes, unlike cannabinoids, are responsible for the aroma of cannabis. The FDA and other agencies have generally recognized terpenes as “safe.” Terpenes act on receptors and neurotransmitters; they are prone to combine with or dissolve in lipids or fats; they act as serotonin uptake inhibitors (similar to antidepressants like Prozac); they enhance norepinephrine activity (similar to tricyclic antidepressants like Elavil); they increase dopamine activity; and they augment GABA (the “downer” neurotransmitter that counters glutamate, the “upper”). However, more specific research is needed for improved accuracy in describing and predicting how terpenes in cannabis can be used medicinally to help treat specific ailments / health conditions.
Skitarii train with their integrated cybernetic weapon until they are of the appropriate age to be sent into a war zone. To guarantee their undying loyalty to the Adepts of Mars, all Skitarii undergo various forms of psychosurgery. Some have their minds wiped of both emotion and personality and are implanted with mental directives designed to ensure that they follow the orders of their commanding Tech-priest or Magos without question, even to the point of being essentially remotely controlled. Other Skitarii are allowed to retain a certain degree of personality, although their defining traits will always be belligerence and the desire to fight. Skitarii undergo genetic enhancement programmes that develop strength and aggression, and are physically and cybernetically augmented to further these traits.
Their boundless faith in the Machine God and His incarnation, the Omnissiah, drives them on without sleep. Their meditations on divinity are rest enough. Once contact is made with the enemy their pace does not slacken, yet neither does it increase. With the barest of shivers the Skitarii receive doctrina imperatives from Tech-priest masters in orbit. Rifles and carbines are raised to shoulders in perfect unison, and bloody war begins.
Terpinolene is a common component of sage and rosemary and is found in the oil derived from Monterey cypress. Its largest use in the United States is in soaps and perfumes. It is also a great insect repellent. Terpinolene is known to have a piney aroma with slight herbal and floral nuances. It tends to have a sweet flavor reminiscent of citrus fruits like oranges and lemons.
4. Rojus jau minėjau tėra savijautos, pritapimo prie aplinkos reikalas. Daug žmonių dabar galėtų laikyti gyvenimą žemėje rojumi. Jei nemėgstate suspaustai gyventi, uždaryti kokiame kolūkyje kasdien alinami suniu darbu. Anksčiau ar vėliau šį savo gyvenimą prisiminsite, kaip gyvenimą rojuje, iš kurio būsite išginti primestų ligų, senatvės bei mirties.
Daugelis Anykštėnų forumo dalyvių teigė, kad žaliasis Anykščių miesto įvaizdis, neskubėjimas, dėmesys kultūrai ir sveikatingumo infrastruktūrai yra miesto stiprybės, pritraukiančios į miestelį jaunas šeimas, profesionalus, kurių darbas nepririša jų prie konkrečios fizinės darbo vietos (IT specialistai, architektai, vertėjai, rašytojai ir kt. profesionalai), jaunimą. Tačiau visas šias galimybes dar reikia stipriai plėtoti, kurti naujas Lėtojo miesto krypties paslaugas, kad ta trauka išliktų. O ką anykštėnams duos „išmanusis turizmas“ kol kas mūsų bendruomenei yra paslaptis, nors pasaulinis pripažinimas, žinoma, labai gundo"
×