Man kūryboje labai svarbus netikėtumo momentas. Pradėdama kiekvieną naują kūrinį, visada užsibrėžiu sau tikslą – atskleisti paslaptį. Kartais ta paslaptis gali būti vieša, pavyzdžiui, imigrančių patiriami iššūkiai lietuvių visuomenėje – lyg ir visiems akivaizdūs, bet kartu visų aktyviai ignoruojami. O kartais tai – skaudi, giliai mano herojų širdyse slepiama tiesa, kurios pripažinimas ir paviešinimas gali išlaisvinti ir juos pačius, ir visus kitus, kurie panašią tiesą slepia ne tik nuo pašalinių, bet ir nuo savo pačių akių.
V. V.: Pirmiausiai norėčiau pasidžiaugti mūsų fakulteto komunikacijos krypties studijų programomis. Šioje kryptyje turime bakalauro studijų programas „Kūrybinės industrijos” (beje, tai pirmoji kūrybinių industrijų programa Lietuvoje) ir „Pramogų industrijos” bei magistro studijų programą „Kūrybos visuomenės komunikacija”. Abi bakalauro programos gavo maksimalią 6 metų akreditaciją, jos, kaip ir magistro programa, kasmet pritraukia nemažėjančius studentų srautus. Manyčiau, prie šios sėkmės ženkliai prisideda ir tas faktas, kad minėtų programų rėmuose dėstoma nemažai filosofijos, kitų humanitarinių ir socialinių mokslų disciplinų: filosofija, etika, logika, estetika, sociologija, psichologija ir t.t. Taigi minėtos studijų programos ne tik rengia puikius kūrybinių ir pramogų industrijų bei kūrybinės komunikacijos specialistus, bet ir suteikia platų humanitarinio ir socialinio pobūdžio išsilavinimą, leidžiantį taip pat ir kūrybinių industrijų bei komunikacijos reiškinius vertinti platesniame kontekste ir perspektyvoje.
Tačiau, kaip bebūtų, kūrybos visuomenė – tai pozityvus ir optimistinis teorinis konstruktas, nubrėžiantis tam tikras gaires, išlaisvinančias ir įveiklinančias nestereotipiškai, nešabloniškai mąstančių individų idėjas vienoje ar kitoje veiklos srityje (pavyzdžiui, moksle, technologijose, mene ar versle) ir leidžiančias iš tų idėjų išgauti didesnės ar mažesnės pridėtinės (nebūtinai vien tik ekonominės) vertės.

Dažniausiai pirma man atsiranda nuojauta kad bus eilinis kontaktas,o tada dažniausiai ji ir išsipildo,bet griežtos taisyklės tam nėra. tada važiuojant su San Ilu į pagrobimo vietą man buvo kilusi irgi namuose nuojauta kad ten bus kontaktas su jais.Ir oho koks galingas kontaktas buvo,ir San Il vos vos išvengė pagrobimo nes aš mintimis liepiau jiems jo neliesti,jis atsipirko tik išgasčiu ir daugiau nieko.
Pragarą galbūt pats su savimi nešiojiesi. Kaip įsivaizduoju patį dugną ten nieko nėra tik daug greitai besiblaškančių dalelių, nepatyrusiems išgyventi ten beveik neįmanoma. Jei nusikeltum mintimis laiku, gal kažkas būtų panašaus iškarto po didžiojo sprogimo, tik po didžiojo sprogimo viskas nebuvo beviltiška, nauja pradžia, o tu nukeliautum į beviltišką pačią pabaigą, pabūtum gal kažkam laipteliu iš tos beviltiškos padėties atgal į pradžią ir nieko daugiau.
as pastojau nuo mercilono nors saziningai geriau kiekviena diena tabletes . 7 dienas dariau pertrauka. kai pastojau suzinojau tik 10 savaite ,nes biski mane patepe kaip menesines nors buvau pastojusi. tai nezinojau datos kada pastojau kada buvo paskutines menesines.as siulau is vis jomis nepasitiketi ir jokiu pleistru nepasitikesiu niekada. tai mano nuomone. jeigu norite eksperimentuoti. mes naudojame tik prezervatyvus
Jau trečius metus gyvendamas Vilniuje, taip pat ir keliaudamas po Lietuvą, skaitydamas paskaitas šiuolaikinio kūrybingumo ir eksperimentinės fotografijos temomis sutinku labai daug kūrybingų žmonių. Vieni jų yra ypač sėkmingos kūrybos atstovai, kitiems sekasi ne taip jau ir sklandžiai. Tačiau viena suprantu, kad kūrybingumas lemia žmogaus kultūros progresą.

Vytautai, raudonšikniai linkusios nusikalsti būtybės, jos tave gali įvairiai suprasti, jie gali net sau smegenis sujaukti, kad viską tikriausiai susuktų taip, jog į visus į tave besikreipiančiuosius dėl savo mirties laiko žiūrėtų kaip į savižudžius. Ką? Ten laisvas pasaulis, ką nori tą ir daro. Gali ir priešlaikiniai mirčiai pasiruošti. Jiems pelnas, tu išgarsėtum - beveik „nenusikalstamas“ versliukas. Taip, mirtis nėra prakeiksmas, bet kai kam nors žiūrėsi akis ir sakysi: – Tu mirsi tokia dieną, tokia valandą. Iš šalies atrodys kaip prakeiksmas. Tas žmogus gali pasijusti kaip prakeiktas.

Jei sutuoktiniai skiriasi dėl to, kad meilė baigėsi, vadinasi tos meilės nė nebuvo. Tokie reiškiniai kaip smurtas, išnaudojimas, neištikimybė, nuolatiniai barniai ar kita nepagarbių santykių išraiška iš esmės nedera su meile ir tai tik patvirtina, jog santuoka buvo sudaryta remiantis blogu motyvu. Todėl gebėjimą mylėti reikia ugdyti (tačiau tai jau kitas pokalbis – apie jaunimo rengimą šeimai).  Bendriausia prasme mylėti –  tai pasidovanoti mylimam žmogui visa savo esybe, ir kūnu, ir siela kaip nedaloma visuma. Tokia meilė ir yra santuoka. Santuokoje laisva valia atiduodi kitam save ir savo gyvenimą, Tai yra jungtuvės, dviejų skirtingų lyčių asmenų, dviejų gyvenimų susiliejimas į vieną visumą. Tai nėra savęs praradimas, bet priešingai – atradimas. Santuoka – tai nuolatinis savęs raginimas pažinti kitą ir leistis būti pažintam, tai nuolatinis konstruktyvių sprendimų ieškojimas. 


Tačiau iš pradžių gero ekonominio gyvenimo viltys užgožė abejonę dėl neoliberalų nuolat kalamos minties, kad valstybė ir mokesčiai yra „savaiminis blogis“, kurio turėtų būti kuo mažiau. Sovietinio totalitarizmo ir vietinio pseudosuverenumo patirtį išgyvenusiai visuomenei buvo sunku susigaudyti, kas ta valstybė ir kokias funkcijas ji išties turėtų atlikti, todėl jas noriai perleido į veikiai susiliejusių aktyviausių ir agresyviausių verslo ir politikos grupuočių rankas. To padarinius regime šiandien.
. Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, Lietuvos kultūros ir apskritai humanitarinės srities tyrėjai vis labiau pasitelkia naujas užsienio šalių mokslininkų teorijas bei sąvokas. Galima stebėti tam tikras vienais ar kitais pasiskolintais konceptais paremtų tyrimų bangas, gerokai atsiliekančias nuo pirminių vakarietiškųjų. Sparčiai plito pavėlavęs dekonstruktyvizmas, taip pat socialinio konstruktyvizmo idėjos, kurias kildino ir į lietuvių kalbą išverstas Benedicto Andersono veikalas Įsivaizduojamos bendruomenės: apmąstymai apie nacionalizmo kilmę ir išplitimą (1999). Į istorijos ir su ja susijusių tyrinėjimo laukus vis labiau skverbiasi atminties, taip pat vaizdinio ir vaizdumo (visuality) konceptai, jaučiamas ir medijų teorijos poveikis. Nors pasiskolintų teorinių nuostatų bei konceptų taikymas konkretiems vietinės visuomenės ir kultūros tyrinėjimams yra problemiškas dėl vietinės specifikos, į kurią kultūros tyrinėtojui būtina atsižvelgti, tačiau į tai dažniausiai nekreipiama dėmesio. Dažniausiai teoriniai konceptai taikomi nesigilinant į tiriamą konkrečią vietinę sociokultūrinę aplinką, jos susiklostymo bei raidos ypatumus. Todėl daugelis tyrimų tarsi pakimba ore, o socialiniuose tyrimuose plinta įvairiausios apklausos ir jų duomenų pagrindu daromi „moksliniai“ apibendrinimai. Tačiau tų apklausų duomenys yra abejotini, nes jų interpretavimas stokoja aiškesnio „teorinio“ pagrindimo, kuriam būtinas visuomenės, jos kultūros, socialinių ryšių tinklo vaizdinys.
Gali pasirodyti, kad tokia tipologizacija yra judėjimas link naujo rafinuoto kolaborantų ir rezistentų ribų nutrynimo ir grįžimo prie pozicijos, kad visi buvo rezistentai arba kolaborantai. Taip nėra. Už šių trijų pozicijų yra ir ketvirtoji pozicija, kurią įkūnijo daugybės žmonių elgesys. Tai – atsiribojimo pozicija. Ją atstovavo žmonės, kurie prisitaikė taip, lyg tauta ir valstybė jiems neegzistuotų. Šią poziciją vienareikšmiškai vertinu kaip pasyvų kolaboravimą. 
I’ve just started using Cannabis oil for neuropathic Pain. My first order was in the Yellow Spectrum with a very low THC & higher CBD. I really want to get off the opioids I’ve been using & expect that I’ll need to use a higher THC product to do this. The oil I’m considering now is in the Blue Spectrum. There is a note that “Terpenes have been removed”, why would they remove the terpenes? Is it to remove the taste?

Arkhan's Divinator - The Imperium is littered with the detritus of more than ten millennia of war. Amongst it are many useful discoveries waiting to be recovered by the Adeptus Mechanicus -- and in the case of unidentified archeotech, by their Skitarii Legions in particular. To aid his minions in the location of such items, the revered techno-archaeologist Arkhan Land fashioned a gauntlet around an armature of ancient Martian divining rods. One who wears this gauntlet will find his fingers twitching when he is near a relic of surpassing value, even whilst in the heat of battle. Uncanny though it seems, the subsequent investigation will often reveal exactly the calibre of treasure that the wielder needs in order to secure victory.
. Tačiau dėl kai kurių kultūros tyrimų sričių debatai apie jų „moksliškumą“ tai sustiprėja, tai nuslopsta, nepaisant išplitusio suvokimo, jog nėra ir negali būti tam tikrų vieningų moksliškumo kriterijų, kurie leistų nustatyti tos ar kitos srities „moksliškumą“. Nuo tų debatų, kurie pastaraisiais metais daugiausia susiję su naujų mokslo politikos gairių įtvirtinimu ir mokslo finansavimo pertvarkymu, nukenčia ar laimi geriau „moksliškumą“ gebančios įrodyti tyrėjų grupės. Teorijos klausimas taip pat susijęs su „moksliškumu“ – juk vargu ar galime įsivaizduoti nemokslinę teoriją. Nelabai sutiktume pripažinti teorija ir svarstymus, kurie neigia galimybę būti pagrįsti tam tikrais duomenimis ar faktais, juolab kvestionuoja faktų ontologinį realumą. Nors pozityvistinė mokslo samprata jau gerokai išklibinta, tačiau ji vis dar gaji – visur reikalaujanti faktais grindžiamų įrodymų. Ypač tose šalyse, kurias aplenkė intensyvi pastarųjų kelių dešimtmečių postmoderniojo būvio humanitarinių ir socialinių mokslų plėtra. Įsitvirtinant diskurso sąvokai išplito postmoderniosios teorijos ar postmodernaus teoretizavimo supratimas, apimantis, sakytume, neaprėpiamą teorinių prieigų bei teorinės raiškos įvairovę. Nors kai kurie tyrinėtojai postmoderniosios teorijos sąvoką laiko jau „išėjusia iš mados“, postmodernaus teoretizavimo bruožai įsitvirtino įvairiose kultūros bei socialinių tyrinėjimų srityse ir tapo daugelio tyrinėtojų „akivaizdumais“
Sunku įsivaizduoti kultūringos šalies, demokratiškos visuomenės ateitį be skaitančio, mąstančio jaunimo. Visos statistikos rodo, jog kultūros veikloje nedalyvaujantis, neskaitantis jaunuolis neturi platesnio akiračio, nemoka sklandžiai išsireikšti, komplikuočiau bendrauja, greičiau nusikalsta, girtauja, pažeidžia eismo taisykles, aklai emigruoja ir t.t. Todėl atsitokėjęs – ir nemažai praradęs – pasaulis jau ne tik grįžta prie knygos, bet ir įžvelgia joje vis daugiau privalumų, numato jai puikią perspektyvą; formuluotė „skaityti – vadinasi, mąstyti“ vis priimtinesnė.
Vis tik filosofija traukia ne vien tik mane. Jau kelis metus tenka bendrauti ir pačiomis įvairiausiomis mintimis dalintis su Vilniaus Gedimino technikos univeristeto filosofu, prof. dr. Vyčiu Valatka. Tad su skaitytojais noriu pasidalintu prieš kelias savaites įvykusia mūsų puikia diskusija apie filosofija. Bet iš pradžių, prieš pateikiant pokalbį noriu supažindinti su profesoriaus biografijos faktais.
, kodai nustato tam tikrą interakcijos turinį, kadangi jie veikia algoritmų pagrindu. Medijų ir kodavimo persmelktoje visuomenėje vyrauja ir valdo algoritmai, generatyvinės taisyklės, tad galima teigti, jog virtualybė produkuoja realybę, o su ja ir tikrovės vaizdą. Tokios nuomonės laikėsi ir Jeanas Baudrillard’as. Jis virtualybės įsitvirtinimą naikinant transcendenciją įvardijo kaip hipertikrovę ir aiškino, kad tikrovė suiro ir virto medijų operaciniais kodais, o pasaulis pajungiamas visuotinei logikai, kuria medijų technologijos reprodukuoja socialinę materiją

Kultūros mokslų moksliškumo klausimas svarstomas jau gerą šimtmetį nuo to laiko, kai įsivyravo pozityvistinė mokslo samprata. Mokslas atskleidžiąs objektyvius dėsnius, moksliniai teiginiai vienaip ar kitaip verifikuojami, o teorijos patikrinamos faktų duomenimis. Tad jau senokai kultūros mokslams, gyvuojantiems gamtamokslinio pasaulėvaizdžio ir gamtamokslinės pažintinės nuostatos sąlygomis, tenka įrodinėti savo moksliškumą ir derintis prie gamtamokslinio „moksliškumo“ supratimo, pasitelkiant vienokius ar kitokius gamtamokslinius metodus, daugiausia statistinę ir kitokią kiekybinę duomenų analizę, ar įvelkant rezultatus į tam tikrą „mokslinio“ diskurso rūbą
    Papasakojau jam detaliai viską, ką žinojau apie Kotmano trijų ligoninės darbuotojų žmogžudystes. Kotmano gyvenimą, paslaptingo senolio iš Čekų Respublikos kūną ir gudrų jo paslėpimą, ir apie sužeistąjį žmogų, kuris apsilankė ligoninėje netrukus po senolio mirties - įskaitant smulkmenas nepraneštas žiniose. P. Lungė sėdėjo tyliai ir klausėsi mano istorijos. Visą tą laiką, jo pirštai nenumaldomai tarškino nematoma klaviatūra.
Transonic blades emit a low, insistent buzz that makes stomachs turn and eyes vibrate in their sockets. When they strike armour, these weapons will adjust their hostile sonic field to match its resonant frequency, quickly slicing right through it -- and, in the case of the feared Chordclaw, turning muscle, bone and fat to jelly. Normally wielded by Sicarian Ruststalkers, the presence of these constantly-humming weapons is enough to invoke nausea and vibrate a person's eyeballs in their sockets. Constantly cycling through wavelengths, the blades tune in to the resonant frequency of a target, enabling them to slide effortlessly through even the thickest armour. To the Tech-priests, such an efficient weapon is most pleasing.
Karelijoje Vera vadinosi baltojo spindulio magistre. Čia ji veikė legaliai, nes turėjo verslo liudijimą teikti netradicines paslaugas. Klientus ji priiminėjo šiuolaikiniame ofise, „gydė“ nuo vėžio, cirozės, paralyžiaus. Kartą pas būrėją atėjo smegenų vėžiu sergančio berniuko tėvai, kuriuos moteris išnaudojo iki pat mirties, o po to tik skėstelėjo rankomis – toks jau vaiko likimas. Pinigų, aišku, „magistrė“ negrąžino.
×