Poeto Just.Marcinkevičiaus puolimas, jo vaidmens lietuvių tautai menkinimas ir juodinimas buvo svarstomas nūdienės europeizacijos ir sovietinės praeities vertinimo lauke. Lietuvos edukologijos universiteto daktaras filosofas Laisvūnas Šopauskas išskyrė tris principines sovietmečio koncepcijas. Tai - standartinis požiūris į sovietmetį, kurį jis vadina „pavergtos tautos pasakojimu“, ir du alternatyvūs požiūriai: „visi - patriotai“ ir „visi - kolaborantai“. Pastarojo autorystė priskirtina saujelei intelektualų, tarp kurių daugiausiai reiškėsi Nerija Putinaitė, kurios straipsniai pagal griežtus moksliniams tekstams keliamus kriterijus, anot L.Šopausko, priskirtini ne mokslo, bet šarlatanizmo sričiai. „Ji (N.Putinaitė - red. past.), - kalbėjo L.Šopauskas, - dekonstruoja Just.Marcinkevičiaus dramų turinį ir poveikį. Anot jos, neatsitiktinai Marcinkevičiaus dramos buvo tokios populiarios sovietmečiu - jose atsispindįs ir meniškai įprasmintas tapatybės kompromisas... Išeina, kad ne meilės Tėvynei žinią skleidė Marcinkevičiaus dramos (taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio), bet mokė kompromiso ir vertybinio susidvejinimo, o sovietžmogiai tų dalykų iš Marcinkevičiaus ir mokėsi.“

Rašytojas, literatūros kritikas Valentinas Sventickas neišlaikė neironizuodamas kolaborantų etiketes dalijančiųjų atžvilgiu: „Argatjule, lietuvių ir ukrainiečių tremties kaimelyje, aš, į pabaigą jau aštuonerių, galėjau paimti tėvo kirvį ir sėkmingai nukirsti po išgertuvių įmigusį pasiolko načialnyką. Kaltas. To nepadariau. Atvirkščiai. Matydamas, kaip elgiasi tėvai, stengiausi niekam neužkliūti, kad nebūtų sutrukdyta iškeliauti į Lietuvą, kai jau buvo leista. Grįžęs galėjau nukirsti vietinį stribą, kuris nulėmė mūsų šeimos ekskursiją. Kaltas. To nepadariau. Gerai. Nuslopinkime ironizavimus. Užsiminkime apie žmonijos istoriją. Ilgametę. Visokių šalių. Apie vergiją. Apie didžiųjų imperatorių užkariautas šalis ir tautas. Apie santvarkas, vadinamas feodalinėmis ir pan. Apie diktatūras. Eikime arčiau. Apie lietuvių gyvenimą „abiejų tautų respublikos“, carizmo, lenkų ir vokiečių ekspansijų gniaužtuose. Ir dabar pagalvokime apie žmones. Gebėjimą išgyventi, išlikti, tęsti tai, kas vadintina tolesniu žemės žmonių gyvenimu... Ar laikotarpis, dėl kurio dabar taip ėdamės, labai jau išskirtinis? Ar žmonės, perėję anksčiau minėtąsias istorines mėsmales, irgi taip ėdami? Tokio žvilgsnio trūksta labiausiai.“
Dažnas juto, kad jų kaip visuomenės autoritetų dienos jau praeityje. Ne veltui naujaisiais sąmonės vedliais ir viešosios nuomonės formuotojais šiandien tampa privačių bankų analitikai... Nuosekliai vykdoma nuolatinė asmens, šeimos, tautos ir valstybės dekonstrukcija palieka mus vienišus, pasimetusius ir bejėgius, o visur peršami vartojimo kaip laimės pakaitalo „idealai“ siūlo neskausmingą sąžinės užmigdymo procedūrą.

Neatsitiktinai A. Aleksandravičius 1988 m. sukuria ciklą Kultūristai. Pats jis nuo 1984 m. iki 1991 m. buvo kultūrizmo treneris ir net metus yra treniravęs Lietuvos jaunimo rinktinę. Jis puikiai žino šios specifinės terpės taisykles ir moka jas atskleisti žiūrovui. A. Aleksandravičių domina ypatingas sportininkų santykis su savo pačių kūnu ir jo demonstravimas per varžybas ant pakylos. Dirbtinai hipertrofuoti kūno raumenys čia svarbesni už veidus, bet fotografas moka tai parodyti be parodijos.
Persirgta psichikos liga žmogaus išorėje, elgesyje dažniausiai nepalieka jokių pasekmių, tačiau visuomet pažeidžia jo asmenybę, savivertę ir pasitikėjimą savimi, socialinius ryšius, santykius šeimoje ir darbe. Nedarant pastangų, dėl tokių pasikeitimų, psichologinių ir socialinių problemų lavinos ir stigmatizuojančio visuomenės požiūrio į sergančius psichikos ligomis, gilėja socialinė atskirtis, prarandami bendravimo ir kasdienos įgūdžiai. Gydymas vaistais gali susilpninti ar visiškai panaikinti ligos simptomus. Tačiau išmokyti gyventi su liga, prisitaikyti prie jos paveikto gyvenimo sukeltų iššūkių medikamentai negali. Reikalingos visai kitos priemonės ir metodai, padedantys geriau jaustis ir sėkmingiau gyventi. Būtent psichosocialinė reabilitacija ir yra tas metodas, ilgalaikis, cikliškas, planingas procesas, kurio metu, bendradarbiaujant specialistams ir pacientui, siekiama pageidaujamų pokyčių.
Rengiant kūrybinių industrijų žmones svarbu būti visuomet priekyje, stebėti, kas vyksta rinkoje, kokios tendencijos visose kūrybinių industrijų sferose. Mūsų studentai yra įvaldė IT įrankius, turi ,,techninį geną“, kuris leidžia iškilti konkurencijoje su kitų universitetų kūrybininkais. VGTU Kūrybinių industrijų studentai susipažįsta su žurnalistika, kino, teatro, muzikos industrija. Šios sritys kinta ypač greitai, todėl svarbus yra praktikų profesionalų dalyvavimas studijose, taip pat mokslinio diskurso plėtojimas, moksliniai tyrimai kūrybinių industrijų srityje.

Na dėl Jėzaus turiu savo versiją. Iki mūsų egzistavo ne biologinė civilizacija sukurta tų pačių Kūrėju kaip ir mes. Tik jie buvo kitokie. Neturėjo ne materialios dalelės, bet turėjo didžiules materijos keitimo galimybes. Rezultate persikėlė į aukštesnių vibracijų lygį. Tuomet kūrėjai sukūrė mus jau biologinę civilizacija bet su ne materialia savo dalele ir be galimybės keisti materiją. Mūsų atsiradimą pirmoji civilizacija stebėjo. Mes atsiradom iš niekur ir tokie kokie esam. Čia pirmieji 251 poros. Po kurio laiko ta pirmoji civilizacija pradėjo mus išnaudoti energetine prasme ir šiaip žaisti su mūsų genetika ir iš jos gaminti visą kitą gyvūniją. Ir galutinis jų kūrybos vaisius - Jėzus. Iš mūsų teigiamų ir neigiamų emocijų tarsi iš niekur "sugeneravo" žmogų. Jis čia buvo tik apie 1.5m. Nieko nenuveikė kas rašoma tik įspūdingai su fejerverkais suiro. Ko pasekoje buvo sukurta visa pasaka apie jį. Tiesiog "mechaninį" eksperimentą panaudojo ir psichologiniais tikslais. Taip kad Jėzus mūsų kančių produktas o ne kažkoks gelbėtojas. Vertės jame jokios. :)
– Ne paslaptis, kad VGTU kūrybinių industrijų studijų programa – pirmoji Lietuvos universitetuose. Ji startavo 2008 m. Tad puikiai suprantama, kad ši programa jau turi tradiciją, įtvirtintą gerą vardą, subūrusi savo srities profesionalus. Ši programa taip pat buvo puikus KIF idėjinis ir praktinis pagrindas, o galiausiai ji buvo paskata ir pramogų industrijų, ir renginių inžinerijos studijų startui. Pramogų industrijos kituose universitetuose dažnai studijuojamos integruotai, t. y. tam tikrame santykyje su kitomis industrijomis (kaip kultūrinėmis ir kūrybinėmis) arba su šiuolaikiškomis profesinėmis veiklomis, labiausiai akcentuojant vien tik šiuolaikinio meno kūryba.
Nežemiškos jėgos pakartotinai ir nebaudžiant pažeidė nacionalinius ir tarptautinius Žemiečių įstatymus. Šie pažeidimai, kurie tęsiasi ir šiandiena, kartu apima ir oro erdvės pažeidimus, žmonių grobimus ir gabenimus be jų sutikimo, žmogžudystes, prievartavimus, kankinimus, seksualinius išnaudojimus, svetimų rasių maišymą su žmonėmis, žiaurius eksperimentus, žmonių biologinių ir genetinių resursų vagystes ir mainus, Žemės natūralių išteklių vagystes ir mainus, slaptą manipuliaciją žmogaus psychika, žmonių ir gyvūnų žalojimus, kišimusis į karinės gynybos sistemas ir jų gadinimus bei slaptus įsiliejimus į žmonių visuomenę.
Ala į Rusiją dar praėjusiame šimtmetyje buvo išvažiavusi po to, kai Lietuvoje jai ėmė svilti padai. 1991-ųjų spalį ji kartu su savo gyvenimo draugu Gediminu Naruševičiumi ėmė paskolas iš Klaipėdoje ir Palangoje gyvenančių bei verslu užsiimančių žmonių. Kreditoriams dažniausiai būdavo užstatomi pirmojo Alos vyro namo Kaune pamatai. „Šiai savo veiklai pora buvo specialiai išsinuomojusi butą Klaipėdoje su stacionariu telefonu, mat tais laikais mobiliųjų dar nebuvo, ir taip derino sandorius. Telefonu susitardavo dėl procentų – kiek žmonės norėdavo, tiek šiems ir pažadėdavo.Kai kurios paskolos buvo ilgalaikės. Per dieną sudarydavo 3-4 sandorius“, – „Akistatos“ žurnalistui yra pasakojusi Alos giminaitė.
×