Mane domina savatikslis disonansų derinimas – alogiškos vaizdų jungtys, metaforiškumas, dviprasmiškumai, sąlygiškumas ir net liūdnas humoras. Siekiu, kad stebint paveikslus būtų juntamas džiaugsmas besijungiantis su liūdesiu, gėrėjimasis suliptų kartu su šleikštuliu. Visa tai tampa aktualu apmąstant mūsų žmogiškąsias savybes ar elgsenas, kurias pavadinčiau kenksmingomis, bet nekaltomis.

Linalool boosts the immune system as it directly activates immune cells through specific receptors and/or pathways. The Sabogal-Guáqueta et al study suggests linalool may reverse the histopathological (the microscopic examination of biological tissues to observe the appearance of diseased cells and tissues in very fine detail) hallmarks of Alzheimer’s Disease and could restore cognitive and emotional functions via an anti-inflammatory effect.
, o per ją ir su socialiniais tyrinėjimais vis labiau save saistančioms tam tikroms kultūros tyrimų sritims. Tad postmodernaus teoretizavimo poveikis kultūros tyrinėjimams yra ir tiesioginis, vidinis, ir netiesioginis – per kitas tyrinėjimų sritis, ypač sociologiją. Nuo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio sociologijoje vis labiau plito postmoderniojo teoretizavimo prieigos, skleidusios kaitaus, santykiško, kontekstualaus pažinimo ir su juo susijusio subjekto vaizdinį. Modernybės laikų pažintinis neistorinis, laisvą savo valią valdantis ir amžinų tiesų siekiantis subjektas, kurio esme buvo laikomas nuo jokių socialinių ar kitokių aplinkybių nepriklausomas ir nuo kūno atskirtas racionalusis protas, neišlaikė dekonstrukcijos bangos ir virto socioistorinės terpės veikiamu (ar net iš jos kildinamu), socialiniuose ir instituciniuose ryšiuose įsišaknijusiu žmogumi, kurio protas yra kaitus, heterogeniškas valios, pasąmonės, gyvenimo paskatų ir socioistorinės tikrovės padarinys
Dažnas juto, kad jų kaip visuomenės autoritetų dienos jau praeityje. Ne veltui naujaisiais sąmonės vedliais ir viešosios nuomonės formuotojais šiandien tampa privačių bankų analitikai... Nuosekliai vykdoma nuolatinė asmens, šeimos, tautos ir valstybės dekonstrukcija palieka mus vienišus, pasimetusius ir bejėgius, o visur peršami vartojimo kaip laimės pakaitalo „idealai“ siūlo neskausmingą sąžinės užmigdymo procedūrą.
Visokie stumiami rusiški keiksmai atrodo labai atstūmiančiai kukliems ir bent kiek išsiauklėjusiems lietuviams. Pažiūrėjus dabartinius lietuviškus įreginimus, net tarybiniais laikais girti lietuviai taip bjauriai rusiškai-mongoliškai nesikeikdavo, o dabar net moterys privalomai priverčiamos bent vieną kartą nusikeikti. Turiu omenyje „Klasės susitikimą arba berniukai sugrįžta“. Jei ne tie keiksmažodžiai, nei vieno lietuviško, tai būtų galima žiūrėti, o dabar atrodo kaip kokių ruskių sąmokslas, bandantis įamžinti bent rusiškus keiksmažodžius tautos atmintyje. Tai jokia vertybė: tarybinio kaip ir carinio palikimo vertėtų atsikratyti be jokio gailesčio ir žvelgti į ateitį švariomis, neprispjaudytomis galvomis.
– Lietuvos akademinė bendruomenė jau yra pripratusi prie kūrybinių industrijų sąvokos, tačiau man dažnai bendraujant su skirtingų profesijų atstovais vis dar tenka atsakyti į klausimą, kokia tai mokslo ir studijų sritis, kaip šios studijos yra vykdomos universitetuose. Gal galėtumėte pasidalyti asmeninėmis įžvalgomis ir vizijomis apie tai, kokios yra kūrybinių industrijų studijos jūsų vadovaujamame fakultete?
Psichikos (psichiatrijos) dienos stacionaro tikslas – teikti medicinines, psichoterapines ir socialines paslaugas, siekiant, kad kiekvienas dienos stacionaro pacientas gautų optimalų gydymą, pritaikytą individualiems jo poreikiams. Įgyvendinant psichikos negalią turinčių pacientų savalaikį, pilnavertį gyvenimo įgūdžių atkūrimą, pagrindinis dėmesys kreipiamas į emocinių būklių stabilizavimą.

Todėl kad gravitacinė konstanta yra tiesiog proporcinga dviejų kūnų masei(šiuo atveju žemės rutulio ir vandenyno) ir atvirkščiai proporcina atstumų tarp jų kvadratui...Kadangi vandenynas turi solidžia masę ir yra labai arti prisiglaudęs prie kontinento uolienų jis niekaip negali nugalėti žemės traukos. Tačiau išsukus žemės rutulį tam tikru greičiu, vandenynai, dėl išcentrinės jėgos poveikio ,nugalėtų planetos masės dimensinį vektorių ir tikrai atsiskirtų nuo žemės rutulio pirmieji.
– Šokau su įvairiais choreografais, tačiau drąsiai galiu teigti, jog Anželika Cholina yra profesionalas iš didžiosios raidės. Darbas jai vadovaujant yra vienas produktyviausių. Tai, ką su kitu choreografu mes padarytume per visą dieną, su A. Cholina galima nuveikti per 1–2 valandas. Taip yra dėl to, kad ji žino, ko nori ir ko reikia spektakliui. Kai reikia pakeisti kokią nors sceną, ji labai operatyviai sugalvoja pokyčius. A. Cholina ne tik pasako, ką reikia padaryti, bet ir parodo tiksliai nuo a iki z. Statant spektaklį ji kiekvieną savo šokėją supažindina su jo personažu, papasakoja, koks yra jo charakteris ir kada, kokią emociją reikia išlaikyti bei parodyti žiūrovui.
Vienas Lenkų fermeris atėjo į policija su pareiškimu kad jį apgavo sukčiai ateiviai. Vakarop netoli jo sodybos pamiškėje nusileido lėkštės formos aparatas ir du išlipę š jo vyrai atėjo pas jį į namus ir pasiulė,pasakyti jam laiminga būsimos loterijos skaičių kurį įrašęs jis laimės milijona eurų. Už tai jo paprašė kad leistų jam atlikti medicininius tyrimus,paimti kraujo ,šlapimo ir išmatų analizams bei pasverti jį ,nustatyti ūgį ir amžių.Kai su visai tyrimais jie pasišalino,jie pasakė jam laimingajį skaičių kurį jis nedelsdamas įsivedė į savo mobilujį telefoną. Bųdamas užtikrintas savo finansine sėkme jis apleido savo ūkio darbus ir netgi užsisakė tam laikui kai turės būti lošimas,- bilieta kruizui, prabangiu laivu aplink pasaulį. Tačiau ateivių padiktuotas skaičius nieko neišlošė tada jis suprato kad buvo jų apgautas,patyrė didelių nuostolių ūkyje ir nutarė kreiptis į policiją... Vat tau ir pasitikėk visokiais ten ateiviais...

    Po mažiau kaip sekundės viskas buvo baigta, ir Nicholajus stovėjo vienas, bet ne vienišas ant stogo. Jis abejingai spoksojo į bekraujuojantį kūną, smalsaudamas, – ir ne pirmą kartą, – kodėl nejautė jokios kaltės, kai žudė. Jis girdėjo posakį sociopatas anksčiau ir manė, kad tai turbūt jam tiko... nors, kodėl žmonės toliau matė tai, kaip neigiamą dalyką, jis nesuprato.
– Lietuvos akademinė bendruomenė jau yra pripratusi prie kūrybinių industrijų sąvokos, tačiau man dažnai bendraujant su skirtingų profesijų atstovais vis dar tenka atsakyti į klausimą, kokia tai mokslo ir studijų sritis, kaip šios studijos yra vykdomos universitetuose. Gal galėtumėte pasidalyti asmeninėmis įžvalgomis ir vizijomis apie tai, kokios yra kūrybinių industrijų studijos jūsų vadovaujamame fakultete?

Panašu, kad tai nėra mūsų valstybės prioritetas. Mūsų tyrimai atskleidžia, kad mokyklose sistemingai sportuojančių moksleivių kiekvienais metais mažėja, o universitetuose privalomo fizinio ugdymo visai atsisakyta. Ateityje tai pareikalaus didesnių sveikatos apsaugos išlaidų, mažins visuomenės darbingumą, reikalaus daugiau slaugos senatvėje paslaugų.
Iki 27 metų nesistengiau gyventi sveikai ir prižiūrėti savo kūno. Tačiau išaušo toks metas, kai kiekvieną rytą prabudęs jaučiau, kaip sunkiau ir sunkiau judu, skauda nugarą, maudžia sąnarius (kuriuos traumavau neatsakingai žaisdamas futbolą paauglystėje), šokinėja kraujo spaudimas. Kartą mano šeimos gydytojas pasakė – niekur nedingsi, privalai eiti sportuoti, priešingu atveju kraujo spaudimo šokinėjimas tave nugalabys.
    - Sprendžiant iš rezultatų, žmones dažniausiai tenkina jų esama būklė. Tie, kurių netenkina, visgi, bando išrasti ar atrasti, ką nors, kas stumtų civilizaciją į priekį. Kažkas norėjo skristi, todėl išrado lėktuvą. Kažkas norėjo lengvai keliauti, todėl pagamino automobilius ir traukinius. Bet tie dalykėliai buvo sukurti žmonių, turinčių talentą. Tik genijus gali paversti tuos vaizdus realybe. Mes, paprasti mirtingieji, tiesiog privalome gyventi diena iš dienos. Mes neturėtume elgtis impulsyviai vien dėl to, kad jaučiamės esą avantiūristai.

Tarp lietuvių menininkų, be abejonės, išskirčiau jau pokalbyje minėtą profesorių V. Gečą, mane vis dar keri jo paveiksluose išplėtota spalvų dermė. Labai patinka Eugenijaus Cukermano tapyba; Kazimieros Zimblytės koliažai, puikios faktūros, jautrus koloritas. Patinka Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės tiršta tapyba; Jūratės Stauskaitės minimali linija; Aleksandro Vozbino lengvai šokiruojantys siurrealistiniai motyvai.


Tais pačiais metais D. Stechas dalyvavo Dainų šventėje „Siemens“ arenoje, buvo Donato Bakėjaus pastatytų šokių solistas. Pašnekovas prisimena: „D. Bakėjus vieną kartą mane pakvietė į Anželikos Cholinos šokio teatro atranką. Anuomet apie ją beveik nieko nežinojau. Praėjau atranką ir debiutavau spektaklyje „Otelas“, o po metų – ir „Idiotas“. A. Cholinos teatre susipažinau su daugybe kitų profesionalių šokėjų, pradėjau šokti Panevėžio muzikiniame teatre ir dar dažniau dalyvauti įvairiuose spektakliuose.“

Bet grįžkime prie klausimo apie filosofijos ir komunikacijos sąsajas. Trumpas interviu formatas nesuteikia galimybės visas jas išsamiai aptarti. Tad apsistosiu tik ties viena iš jų. O ji elementari – išliekamąją vertę turinti filosofija reikalauja ir negali išgyventi be komunikacijos. Kad konkreti filosofinė mintis ar teorija pasiektų visuomenę, taptų reikšmingu filosofijos istorijos faktu, reikalinga komunikacija. Kad filosofas būtų išgirstas, jis, jo mokiniai, kolegos ar bičiuliai privalo komunikuoti. Būtina parinkti tinkamą kalbą, tinkamus komunikacijos kanalus ir priemones, neutralizuoti oponentų keliamą triukšmą ir kitus efektyvios komunikacijos trikdžius ir kliuvinius. Gali kurti pačias giliausias filosofines teorijas, bet, užsidarius dramblio kaulo bokšte, jos mirs drauge su tavimi, drauge su tavimi jos bus ir garbingai palaidotos. Gali netgi būti pakankamai garsus savo laiko ir savosios terpės filosofas, bet jei tavo mintys nebus fiksuotos ir perduotos kitoms kartos, jos išnyks drauge su tavuoju laiku ir tavąja terpe. Labai iškalbingas Sokrato pavyzdys. Jis nepaliko jokių raštų, nes mėgo filosofuoti ir diskutuoti gyvai. Jei jo minčių nebūtų užrašę ir komunikavę ištikimiausi jo mokiniai, Sokratas šiandien pasauliui būtų ne labiau žinomas nei tūlas XIX a. lietuviško kaimo išminčius. Taigi filosofijai reikalinga komunikacija. O geriausia, kai pats filosofas tuo pačiu yra ir geras komunikatorius – vėl norėčiau priminti Sąjūdžio mintingų filosofus.


Kai kas vagis Čigonus laiko vos ne dievais, kuriems negalima nieko prikišti. Pradėkite gyventi normaliai dirbtįi o ne stumdyti narkotikus, ne grobti automobilius ir žudyti merginas ir niekas jums nei pusės žodžio nepasakys. O dabar tesate tik purvini valkataos ant Lietuvos žemės. Nebijau jokios Epolicijos; jei reikės aš ir teisme įrodysiu visus savo teiginius, taip kad mielas ponuli čigone čia negasdink mūsų, nes nebijome tavęs.
Kas dėl kaukių dėvėjimo – manau, tai nėra jokia blogybė, tačiau mano dėvima kaukė turi būti man organiška, man turi būti miela ją dėvėti, ji neturi it sunkiasvoris apdangalas slėgti nei mano veido, nei savasties – atvirkščiai, kaukės dėka turiu išlaisvinti tai, kas slepiasi po ja, po manuoju susikurtu įvaizdžiu – tai vienas iš subtilesnių kūrybiškumo raiškos aplinkkelių.
O kaipgi antrasis dvilypės tiesos apie žmones aspektas, kad jie protingi ir laisvi subjektai? Kadangi esame protingi veikėjai, mes taip pat esame laisvi. Tai – bendrųjų tradicinės filosofijos idėjų pamatinis teiginys nuo Aristotelio iki Kanto. Taip yra todėl, kad proto funkcija – gebėjimas suvokti tikslus (ar didžiausią gėrį) ir galėjimas dėl jų apsispręsti bei pasirinkti būdus, kaip šių siekti. Tai, kad esame protingi ir laisvi, reiškia, jog mūsų negalima redukuoti vien į įvairius vaidmenis ir pozicijas, kurias užimame įvairiuose komitetuose, kurių nariai esame. Taigi nors iš prigimties esame bendruomeniški, mes taip pat turime laisvą ir abipusį santykį su bendruomenėmis, kurių nariai esame.
    Iš viršaus riksmas, ir kažkas išmesto iš sraigtasparnio. Chrisas bėgo jo paimti, bet Džil nematė nieko kita – tiktai Tironą, kadangi jis nukreipė savo dėmesį į ją ir Rebeką, abejingas ugnies galiai, kuri tęsė kirsdama kruvinas duobes jo keistame kūne. Džil pasisuko ir bėgo, pamatė mergaitę darant tą patį, ir žinojo – žinojo – kad pabaisa sekė ją, Džil Valentinos veidas įstrigęs jo driežo smegenyse.
„Iš tikrųjų puolamas ne Marcinkevičius, - pastebėjo V.Radžvilas. - Sovietmečiu lietuvių tautos ir valstybės naikinimo strategija rėmėsi atviru naikinimu, todėl kiekvienas žmogus, kuris turėjo šiek tiek istorinės atminties ir nuovokos, žinojo, kad reikia apsispręsti. Dabartinės strategijos principas visiškai kitas - tai nutylėjimų arba neutralizavimo strategija... ir todėl visuomenei kur kas kebliau suvokti, kas iš tikrųjų vyksta šių dienų Lietuvoje...“
Beje juslių galimybės neribotos, gal tik Jus pats ar Jūsų siela jas gailestingai apribojo. Kaip pradinukui burtininkui, gal nevertėtų per daug jų plėsti. Iš to gal galėtų būti naudos, jei reiktų miške kuo greičiau surasti paklydusį vaiką. Tik tokia veikla būtų Jums pačiam pavojinga. Raudonšikniai tokius dalykus skatina, tik vargu ar jūsų išlavintus sugebėjimus jie ruoštųsi panaudoti dorai. Be to, tokiai užduočiai galima būtų pasitelkti ir mokslo pripažintus būdus ir bandyti vaiką atsekti paliktais pėdsakais, bet koks siūlas galėtų tapti užuomina ar užtektų garsiai paūkauti.
VšĮ Karoliniškių poliklinikos Psichikos sveikatos centre dirba vaikų ir paauglių psichiatras, 4 gydytojai psichiatrai, 7 psichologai, 3 slaugytojos, 3 socialiniai darbuotojai. 98 proc. skyriaus darbuotojų turi aukštąjį (magistro ) išsilavinimą, viena psichologė yra įgijusi psichologijos mokslų daktarės laipsnį. Psichikos sveikatos centre dirbama komandiniu principu. Komandą sudaro gydytojas psichiatras, vaikų ir paauglių psichiatras, medicinos psichologas, socialinis darbuotojas, psichikos sveikatos slaugytojas.
Kultūros mokslų moksliškumo klausimas svarstomas jau gerą šimtmetį nuo to laiko, kai įsivyravo pozityvistinė mokslo samprata. Mokslas atskleidžiąs objektyvius dėsnius, moksliniai teiginiai vienaip ar kitaip verifikuojami, o teorijos patikrinamos faktų duomenimis. Tad jau senokai kultūros mokslams, gyvuojantiems gamtamokslinio pasaulėvaizdžio ir gamtamokslinės pažintinės nuostatos sąlygomis, tenka įrodinėti savo moksliškumą ir derintis prie gamtamokslinio „moksliškumo“ supratimo, pasitelkiant vienokius ar kitokius gamtamokslinius metodus, daugiausia statistinę ir kitokią kiekybinę duomenų analizę, ar įvelkant rezultatus į tam tikrą „mokslinio“ diskurso rūbą
Laisvos visuomenės instituto direktorė Kristina Zamarytė-Sakavičienė pristatė dvi iniciatyvas. Daugiau kaip 50 nevyriausybinių organizacijų pasirašė kreipimąsi Švietimo ir mokslo ministrei Audronei Pitrėnienei, kuriame išreiškė susirūpinimą, kad įvairiais pasisakymais ir pareiškimais yra daromas spaudimas tiek Švietimo ir mokslo ministerijai, tiek visuomenei, siekiant propaguoti lytinį švietimą, kaip labiausiai jaunimui tinkančią lytiškai plintančių ligų ir paauglių nėštumų prevenciją. Tuo tarpu pasirašiusios nevyriausybinės organizacijos ragina lytinius santykius sieti su šeimos sukūrimu.
An Infiltrator can bypass enemy defences with ease, though this ability owes nothing to stealth, nor skill. Instead it hinges upon the potency and variety of the disruptive wavelengths they broadcast from their domed helms and jutting antennae. When the Infiltrators approach, their prey's every sensory apparatus is bombarded by overwhelming stimuli. Vox-casters howl with anguished feedback whilst vid-screens craze with fizzing static. Yet this crippling assault is even more effective upon natural senses than artificial ones. Ears ring with cruel tinnitus, eyes water and turn red, and the taste of burnt metal fills the mouth. It is all the Infiltrators' victims can do to remember how to breathe. As their prey clasps hands over bleeding ears and screws shut bloodshot eyes, the Sicarian Infiltrators simply walk into point-blank range and open fire. This sensory assault, though broad in spectrum, is calibrated precisely by the Tech-priest sanctioning the despatch of these macabre assassins. Those Skitarii sent to fight alongside the Infiltrators are given null-codes that transmute these frequencies used into harmless song; to them, the constant barrage of neurostatic coming from each domed helmet is nothing more than a soft psalm to the Omnissiah's glory. For this reason the Infiltrators are seen as wise and holy heroes by their Skitarii brethren, talismans against data corruption that fight a selfless war on the front line. Only to the enemy is the truth revealed. There is little virtue left inside these merciless prowlers, and what personality remains is interested only in death.
Jie gali daug pliaukšti apie jų pasaulio gelbėjimą, gal net versti Jus pasiaukojus tapti auka–Dievu (Dievo vieta užimta, Jus tik kaip tarpininkas būtumėte išnaudojmas tokiam nepavydėtinam vaidmeniui). Daugybė gyliai tikėjusių žmonių po mirties yra įtikinti, kad Dievo nėra ir kaip patys tikėję, įtraukti į gyvų tikinčių priežiūrą, taip bandant užgožti tikrąjį Dieviškąjį įsikišimą. Kai tikintieji meldžiasi, norėdami Žemėje tokios pat tvarkos kaip danguje, patys plačiai atvėrė raudonšiknių tarpinei duris ir prisišaukė į Žemę tiek daug nelaimių. Dievas nekaltas ir labai piktas ant tos tarpinės. Tos tarpinės kraštiniai ypač įbauginti ir pamaldūs, nors tai slepia nuo kitų, bijodami susilaukti bausmės. Raudonšikniu tarpinė vis dar mano, kad sugebės suvaldyti jiems iš rankų slystančią padėtį. Nevertėtų nuolankiai atsiduoti į jos žudančias rankas.
    Džil sukosi aplink, instinktyviai keldama ginklą, kai durys atsivėrė galbūt už penkių metrų jai už nugaros. Šlubuojantis, pečius-nusvėręs vyras įžengė lauk į šviesą, užkirsdamas jai kelią nuo galinio išėjimo. Jis pasižymėjo pageltusia oda ir negyvom viruso nešėjo akim, tarytum faktas, kad vienas iš jo žandų atplėštas, nebuvo pakankamas įrodymas; zombiai nejautė jokio skausmo.
Lasteliu imortalizacija: subkultivacijos (persejimo) negalima testi iki begalybes. Lasteles kulturoje dalijasi ne daugiau kaip 50-70 kartu, po to jos zuva. Tad norint issaugoti kultura ji buna konservuojamos – uzsaldoma skystame azote. Prireikus sia kultura galima atsildyti ir kultivuoti toliau. Dazniausiai uzsaldomi klonai su chromosomu aberacijomis (kai reikia lasteles persiusti i kita laboratorija arba palaukti, kol bus rasti nauji biocheminio ar kito tyrimo metodai).  
Estetizme, kuris palaikė sovietinės valstybės gyvavimą, buvo užprogramuotas ir jos griuvimas. Šis sovietinis statinys galėjo subliukšti atsiradus daug patrauklesniam ir visus daug labiau žavinčiam mitui. Lietuvoje veikiausiai taip įvyko. Didžiojo sovietinio pasakojimo žavesys čia nebuvo labai savas ir stipriai žavintis. Didžiojo mitoilgesys sovietinės kasdienybės sąlygomis nebuvo išnykęs. Sustiprėjo tautiniai vaizdiniai, grįsti pasakojimais apie senuosius didingus laikus, Viduramžius siekiančią valstybę. Šiems tautinės mitologijos vaizdiniams patraukus lietuvius („liaudį“) ir juos galutinai sužavėjus, komunistinė utopija prarado bet kokią poveikio galią. Ne pasakojimai apie didžiąsias statybas ir darbo žmogaus žygdarbius, o vien žodžio „laisvė“ pažadas atgauti kadaise turėtą didingumą ir orumą traukė būrius lietuvių į mitingus ir skatino juos atlikti žygdarbius. (Putinaitė N. Nenutrūkusi styga, p.  225)
Tokia moralinė ir politinė dviprasmybė, kai moralinė ir politinė nuostatos maitina viena kitą, yra tas užburtas ratas, iš kurio mums nesiseka ištrūkti. Praktikoje tai reiškia, kad kaip tauta, toliau būsime susiskaldę, toliau neturėsime esminių ir pamatuotų atsakymų į svarbiausius praeities klausimus. Lieka galvoti, kad arba šis ratas neįveikiamas ir esame pasmerkti juo suktis, arba reikalingas šviežias požiūris į pačią problemos esmę. Ieškodami to naujo atramos taško, privalome atsigręžti į istoriją, bet ne į tokią, kokia ji rašoma šiandien. 
agrastai alkoholizmas Arvi cukrus Augustinavičius baudos už pieną biblioteka bitynas bitės bičių žiemojimas dilekcija genėjimas girti vairuotojai išeiviai kaimas kaimo sodyba kaimo turizmas kaimo verslas kamieniniai vaiskrūmiai Katedra Kelnas konservatoriai Liachovičius M.Lewinsky medžioklė midus monsinjoras Mykolaitis Nordic Sugar Kėdainiai pabėgėliai pasaulis pieno supirkimas praninskas protas senoliai skaitymas smegenys smuikas svetur svogūnai svogūnų laikymas tranai Vasiliauskas veterinarija vilkai žurnalistai
×