Toks bendrais bruožais yra standartinis požiūris į sovietmetį, kurį pavadinome pavergtos Tautos pasakojimu. Atkreipkime dėmesį į esminius šito pasakojimo bruožus. Pirma, pavergtos Tautos pasakojimas turi kolektyvinį subjektą – lietuvių Tautą, kuri yra ne šiaip bendros kalbos ir kultūros bruožų vienijama žmonių masė, bet politinis subjektas. Antra, pavergtos Tautos pasakojime vartojama daug vertinamojo pobūdžio sąvokų: agresorius / auka, laisvės kovotojas / prisitaikėlis / kolaborantas, didvyris / niekšas, patriotas, išdavikas ir kitos. Šios sąvokos vartojamos įprastomis jų prasmėmis. Trečia, pavergtos Tautos pasakojimas yra paremtas įvairiapusiška ir išsamia faktine medžiaga.
Tai aš būtent ir teigiu kad dabartinė kapitalistinė sistema yra IDEALI mūsų išsivystymo lygiui,ir ji savaime pereis į taip vadinamą Komunistine(nors su ja ji neturi nieko bendro)kada ištekliai gerokai viršys visų poreikius.Juk kiekvienam atrodo kai tik galėsiu leisti sau nedirbti tai tik gulėsiu ir neužsiimsiu niekuom tik valgyti ir kakoti. Po mėnesio tokio žygdarbio ateina tokia būsena kai darbas ir vėl pasirodo besantis gėris,tačiau mūsų samonėje yra įsišakinijęs instiktas gauti už jį atlygį, nes tai ir yra išgyvenimo instinktas. Reikės daug laiko kad nugalėti jį,kad nugalėti negatyvų siekimą sukaupti turto kuris ilgainiui ir jo savininkui gali virsti našta tam tikromis aplinkybėmis. Galėtum gal būt jo atsikratyti jį parduodamas bet esi prie jo prisirišęs ir jauti jam sentimentus bei nostalgija kurį laika pabuvus toli nuo jo. Na tai gali būti nuosavi namai ar kažkas dar brangesnio-dvasine prasme.

Ruošiantis šiai parodai nesiekiau ką nors įrodyti. Tiesiog kūriau. Stebėjau pasaulį, gyvenau ir tapiau. Todėl ir temų atsirado daug. Neplėtojau vienos temos, kaip galbūt būčiau pasielgusi kitu, projektinės parodos atveju. Esu dėkinga dailininkų sąjungai, „Arkos“ galerijai, kurios man sudarė sąlygas demonstruoti savo kūrinius. Mano parodą bus galima aplankyti iki sausio  20 d. LDS galerijoje „Arka“, Vilniuje. Balandžio mėnesį planuoju ją visą perkelti į Šiaulių universiteto Dailės galeriją.
Kai kas vagis Čigonus laiko vos ne dievais, kuriems negalima nieko prikišti. Pradėkite gyventi normaliai dirbtįi o ne stumdyti narkotikus, ne grobti automobilius ir žudyti merginas ir niekas jums nei pusės žodžio nepasakys. O dabar tesate tik purvini valkataos ant Lietuvos žemės. Nebijau jokios Epolicijos; jei reikės aš ir teisme įrodysiu visus savo teiginius, taip kad mielas ponuli čigone čia negasdink mūsų, nes nebijome tavęs.
The Dark Fate of Vheinos (221.M32) - When the Astropathic Choir falls silent upon the Civilised World of Vheinos, Forge World Lucius sends its Skitarii to investigate at gunpoint. The resultant rebellion sees heresy spread like wildfire, just as the Tech-priests had calculated. Within solar days the Skitarii find themselves outnumbered eighty to one -- a ratio high enough to trigger rad warfare protocols. A solar month later the Skitarii leave the planet a lifeless wasteland, its Astropathic duct excised and permanently relocated to one of Lucius' moons.
    Užuomina #3: Už kiekvieno bloko kampo Haruhi dingdavo be žinios. Kai tik nuskambėdavo skambutis, ji pagriebdavo savo kuprinę ir šaudavo iš klasės. Logiškai mąstant, maniau, kad ji grįždavo tiesiai namo; niekada nepagalvojau, kad ji imtų ir dalyvautų visuose mokyklos klubuose. Vieną dieną matydavai ją perdavinėjančią kamuolį Krepšinio Klube, kitą – siuvančią pagalvės užvalkalą Siuvimo Klube. Dar sekančią dieną, matydavai ją mojuojančią lazdą Ledo Ritulio Klube. Manau, kad ji tikriausiai taip pat prisijungė prie Beisbolo Klubo. Taigi, iš esmės ji dalyvavo visuose mūsų mokyklos sporto klubuose. Visi klubai, žinoma, bandydavo ją įkalbėti pasilikti, bet ji visus juos atmetė. Jos paaiškinimas: “Mane erzina daryti tą patį dalyką kiekvieną dieną.” Kai viskas pasakyta ir padaryta, ji neprisijungė nė prie vieno iš klubų.
    ir tada atsisėdo, peržiūrėdama galvoje Rakūno miesto žemėlapį. Jei likusi gatvių dalis buvo taip pat užtvindyta, jai reikėjo sukti atgal į miestą, bandyti rasti kitą išeitį. Ji turėjo penkias pilnas apkabas, penkiolika šovinių kiekvienoje, bet reikės daugiau šaunamosios galios... pavyzdžiui, galbūt, šotguno. Jei ji neras šovinių, ji galėtų su juo bent jau mušti tuos padvėsusius šunsnukius.
Žinoma, kas dėl kūrybiškumo konceptų/receptų ir jų tinkamumo/pritaikomumo mūsų kultūrai – tai jau visai kitas klausimas. Kaip socialinių ir humanitarinių mokslų atstovė, galiu pasakyti, kad apie kokią veiklos sritį bekalbėtume, jokio vieno universalaus kūrybingumo ar kokio nors kito recepto nėra ir negali būti. Kiekviena visuomenė, tauta, kultūra yra labai savita, turinti savąjį mentalitetą, nulemtą esamų ir istorinių aplinkybių bei daugybės kitų socialinių, kultūrinių, ekonominių, politinių faktorių. Mes, lietuviai, beveik prieš trisdešimt metų išsivadavę iš sovietinės ideologijos, vis dar esame kelyje į kūrybiškai, drąsiai, atvirai ir savarankiškai mąstančią visuomenę.

Puikią, iš esmės į visus su poeto Just.Marcinkevičiaus veiklos ir kūrybos kontekstais bei puolimais prieš jį susijusius klausimus atsakančią kalbą, pavadintą „Tai uždaryk mane“, perskaitė žinomas šalies kultūros veikėjas, lietuvių literatūros kritikas ir leidėjas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Valentinas Sventickas, ištaręs: „Vilniaus forumą, kaip supratau, ypač jaudina Lietuvos padėtis Europos Sąjungoje. Kai kurių Europos ideologų įsivaizdavimai, kad mažos tautos, valstybės ir kalbos sunyks. Netikiu, kad taip gali būti, tokiam įsivaizdavimui turime kategoriškai priešintis. Marcinkevičius priešinsis kartu su mumis. Tai jėga.“

Vienas netikėtas potyris (bet kas – telefono skambutis, naujiena socialiniame tinkle, orų pasikeitimas, vaiko šypsena) ir net ir pats banaliausias mūsų kasdienės rutinos elementas gali mus taip suerzinti, pradžiuginti ar nustebinti, kad būsime priversti į save pažvelgti naujomis akimis. Va, ta nuostaba, tas autentiškas emocinis išgyvenimas, kuris kasdien griauna mūsų saugios rutinos užtvankas, ir yra mūsų gyvenimo tiesa. Dėl tos tiesos aš kasdien iš naujo pasiryžtu kurti.
Ši skirtis kartu leidžia ne tik ištrūkti iš aptarto užburto rato, bet ir iš jo kuriamos milžiniškos praktinės dilemos – atsirandančios pilkosios zonos, kurioje nebeįmanoma nubrėžti ribos tarp kolaboranto ir prisitaikėlio. Be šios skirties yra tik du poliai – akivaizdūs kolaborantai ir akivaizdūs rezistentai. Tačiau jeigu tautą suvokiame pirmiausiai kaip idealią bendruomenę, su kuria galima saistytis arba ne, tampa įmanoma išdiferencijuoti daug sudėtingesnį ir subtilesnį vaizdą, leidžiantį skirti net kelias asmenų santykio su sovietiniu režimu kategorijas. Tipologizaciją galima tikslinti, tačiau ji suderina moralinį vertinimą su politinio veiksmo logika.
„Pasaulinukas“ yra platesnė sąvoka už keiksmažodį „internacionalistas“, nuo kurio kaip ir „nacionalisto“ stengiuosi atsiriboti, išeidamas iš man nepriimtinos visuotinai primetinėjamos mąstymo plokštumos. Reikalui esant galima patikslinti koks tai pasaulinukas, pavyzdžiui, kraštutinių kairuoliškų pažiūrų pasaulinukas. Ir tarp pasaulinukų yra puikių žmonių, kurie keliauja po pasaulį, kur nors pritapę, net savo darbu ar veikla atneša naudos vietiniams gyventojams ir visai nesitaiko į jam pagal vietos įstatymus „priklausančias“ pašalpas.
Putinaitė ir jos gerbėjai savo literatūrinę veiklą pateikia kaip įnašą į demokratiją. Šis požiūris yra toli nuo tiesos. Demokratijai sėkmingai funkcionuoti reikalinga, kad piliečiai būtų susitelkę į moralinę bendriją ir tai bendrijai įsipareigoję. Tačiau nėra ir niekados nebuvo kitokios negu politinė tauta sutelktos moralinės bendrijos, galinčios užtikrinti demokratijai reikalingą savo narių įsipareigojimą. Tai reiškia, kad bet koks bandymas sugriauti ir likviduoti politinę tautą laikytinas tiesioginiu pasikėsinimu į demokratijos prielaidas. Bet koks pasikėsinimas į politinę tautą sėkmės atveju objektyviai veda prie demokratijos likvidavimo ir demokratijos pakeitimo niekieno nekontroliuojamų gaujų valdžia ištautintų ir išvalstybintų individų masės atžvilgiu. Tai yra objektyvus dėsningumas, todėl visiškai nesvarbu, kaip supranta savo intencijas tautos dekonstruktoriai.
Panašu, kad tai nėra mūsų valstybės prioritetas. Mūsų tyrimai atskleidžia, kad mokyklose sistemingai sportuojančių moksleivių kiekvienais metais mažėja, o universitetuose privalomo fizinio ugdymo visai atsisakyta. Ateityje tai pareikalaus didesnių sveikatos apsaugos išlaidų, mažins visuomenės darbingumą, reikalaus daugiau slaugos senatvėje paslaugų.
Tuomet nukentėjusioji parašė pareiškimą policijai. Visą tą laiką mergaitė buvo pas A. Naruševičienę. Pastaroji merginos neišleido reikalaudama, kad motina atsiimtų pareiškimą iš policijos. Kartą mergaitė, kuri jau buvo tapusi kaip ir įkaite, sugebėjo paskambinti motinai ir pranešti, kad kitą dieną jos su Ala ruošiasi eiti į prekybos centrą  „Kosmosas“ pirkti naujų rūbų. Motina kartu su drauge sugebėjo pasislėpti prekybos centro tualete ir padėjo dukrai pabėgti pro tualeto langą. Po to dukrą paslėpė pas pažįstamą šventiką.
×