Meda Norbutaitė 1985 m. baigė Šiaulių dailės mokyklą, o 1990 m. – Kauno aukštesniąją meno mokyklą. 1990–1998 m. studijavo tapybą Šiaulių universiteto Menų fakultete, kur pagrindinis dėstytojas buvo profesorius Vincentas Gečas. 1997–2011 m. dirbo Šiaulių universitete, o nuo 2006 m. dėsto Vilniaus Gedimino technikos universitete. Šiuo metu M. Norbutaitė yra Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros docentė. Nuo 2015 m. ji taip pat dirba Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos institute docentės pareigose.
Na dėl Jėzaus turiu savo versiją. Iki mūsų egzistavo ne biologinė civilizacija sukurta tų pačių Kūrėju kaip ir mes. Tik jie buvo kitokie. Neturėjo ne materialios dalelės, bet turėjo didžiules materijos keitimo galimybes. Rezultate persikėlė į aukštesnių vibracijų lygį. Tuomet kūrėjai sukūrė mus jau biologinę civilizacija bet su ne materialia savo dalele ir be galimybės keisti materiją. Mūsų atsiradimą pirmoji civilizacija stebėjo. Mes atsiradom iš niekur ir tokie kokie esam. Čia pirmieji 251 poros. Po kurio laiko ta pirmoji civilizacija pradėjo mus išnaudoti energetine prasme ir šiaip žaisti su mūsų genetika ir iš jos gaminti visą kitą gyvūniją. Ir galutinis jų kūrybos vaisius - Jėzus. Iš mūsų teigiamų ir neigiamų emocijų tarsi iš niekur "sugeneravo" žmogų. Jis čia buvo tik apie 1.5m. Nieko nenuveikė kas rašoma tik įspūdingai su fejerverkais suiro. Ko pasekoje buvo sukurta visa pasaka apie jį. Tiesiog "mechaninį" eksperimentą panaudojo ir psichologiniais tikslais. Taip kad Jėzus mūsų kančių produktas o ne kažkoks gelbėtojas. Vertės jame jokios. :)

The War of Recovery (104.M36) - Patchy reports cite technological wonders on the planets of the Mortuam Chain. Hoping precious STC databases can be uncovered, an Explorator fleet replete with macroclades of Skitarii is launched. This begins an escalating war against an Eldar counter-invasion that lasts over a standard century. Victory is finally won when the Skitarii use the very weapons they recover against the foe, and several first generation, munitions-grade STC databases are returned triumphantly to Mars.

Nusistatymas prieš žemiečius žinomas ir nieko nestebina. Visokie bandymai paniekinti mūsų mokslo pasiekimus, tikriausiai, pateikiami neatsižvelgiant per kiek laiko jie buvo pasiekti. Mano galva, vakarų pasaulis išgyvena mokslo viduramžius. 200-300 metų gali būti per mažai iš jų išlipti, be to kol Žemėje vyksta karai yra svarbesnių klausimų, kuriuos reiktų pirmiau išspręsti...

Mirusio raganiaus kūnas tuomet mumifikuojamas ir laikomas visuotinei apžiūrai ir adoravimui. Panašios praktikos žinomos Okeanijos salų aborigenams. Prieš keletą metų smalsumo dėlei teko lankytis Lenino mauzoliejuje Maskvoje. Ši ganėtinai atgrasi patirtis buvo naudinga bent jau tuo, kad leido suvokti vieną itin svarbų dalyką – pačios sovietinės sistemos šerdyje glūdėjo nekrofilija...


Tenka konstatuoti, kad Lietuvoje sporto industrija pralaimi. Prieinamiausia pramoga Lietuvoje tapo butelis alaus ir cigarečių pakelis. Pavyzdžiui apsilankyti baseine Lietuvoje yra 4–5 kartus brangiau negu Vokietijoje, Prancūzijoje ar kitoje pažangioje valstybėje. Dažnai Lietuva pirmauja reitinguose, atspindinčiuose negatyvias tendencijas, tiesiogiai ir netiesiogiai siejamas su sporto industrija (nuskendusiųjų skaičius, sergamumas, darbo našumas, gyvenimo trukmė, savižudybės, asocialus elgesys, nelaimingi atvejai, avaringumas, alkoholio vartojimas, nusikalstamumas ir t. t.). Manau, kad sporto industrija Lietuvoje turėtų tapti prioritetu, tai Lietuvai padėtų pasikeisti.
Paklaustas, kodėl jis sumanė atlikti šį didžiulį ir sunkų darbą, apimantį daugiau nei du šimtus portretų, A. Aleksandravičius papasakoja apie svarbų asmeninio išgyvenimo impulsą. Gyvendamas Panevėžyje, kurio šlovė paremta Juozo Miltinio teatru, fotografas buvo sukrėstas, kai mirus žymiam aktoriui Kaziui Vitkui, kuris pats pasiaukojamai fiksavo teatro chronologiją, neliko jokios ryškesnės jo nuotraukos. Šis įvykis paskatino A. Aleksandravičių nuo 1997 m. pasišvęsti savo gyvenamo laikotarpio Lietuvos kultūros ir meno žmonių įamžinimui fotografijoje. Tiesa, atskirų šios temos portretų jis yra sukūręs jau nuo 1993 m. Šis A. Aleksandravičiaus sumanymas susijęs su lietuviškoje fotografijoje dar nepakankamai išvystyta urbanistine savimone. Meno žmonių išraiškingų portretų Lietuvoje yra sukūrę Antanas Sutkus, Romualdas Rakauskas, Romualdas Požerskis ir Algimantas Kunčius. Pastarasis -ypač daug iki 1983 m., kai dirbo pagal Kultūros barų užsakymus. Tačiau niekas iki šiol nesiėmė šio projekto tokios apimties ir taip konceptualiai. Tai daugelio asmenybių portretai, bet kartu tai ir fotografinis laiko portretas, nes dauguma ciklo darbų atsirado per trumpą tarpsnį nuo 1997 m. iki 2000 m. pradžios. Šis sumanymas dar nėra išbaigtas ir net būdamas nemažas ciklas lieka fragmentiškas. Toks Lietuvos kultūros ir meno veikėjų portretavimas savo koncepcija yra susijęs ir su kūrėjo pašaukimo bei krašto istorijos, identiškumo, tėvynės klausimais.

Aš taip pat savotišką publiką turėjau Kaune ir Vilniuje, kai vykstant festivaliui „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose” pristatinėdavau kitų menininkų parodas. Ne kartą po savo kritinės kalbos esu gavęs gėlių iš auditorijos. Nors jau tris metus esu labiausiai įnikęs į mokslo vadybos ir pedagogikos procesus, bet šį pavasarį Vilniuje apsilankius kolegės kuruojamoje tarptautinėje parodoje (tiesa aš joje viešai netariau jokio kritikos žodžio), buvau atpažintas meno kolekcionierių. Nors aš jų niekada nepažinojau, nesidomėjau jų sukauptomis kolekcijomis, tačiau jie sveikinosi su manimi ir konstatavo, kad pasiilgo mano vedamų parodų pristatymų, publikuojamų kritinių recenzijų. Yra ir tokių atvejų, kai pavieniai žmonės sužinoję, kad Klaipėdoje kalbėsiu per parodos pristatymą specialiai atvyksta net iš Kėdainių. Tai iš ties džiugina, tai iš ties rodo, kad dirbu ne veltui.
Būrėjos Alos Naruševičienės nuotrauka ir anketiniai duomenys ilgus metus buvo skelbiami pasaulinės policijos organizacijos – Interpolo – ieškomiausių žmonių sąraše. Ieškoti Alos Rusijos srities Jaroslavlio teisėsaugininkai pradėjo dar 2009-ųjų rugpjūčio 20 dieną, praėjus keleriems metams po to, kai ji su artimaisiais nusprendė grįžti į Lietuvą. Mūsų teisėtvarkos pareigūnai gerai žinojo, kur gyvena ši moteris. Lietuvoje ji buvo nuteista ir atliko bausmę, tačiau pareigūnai jos nejudino ir nesiruošė išduoti Rusijai, nes pagal mūsų įstatymus ji, kaip Lietuvos pilietė, negalėjo būti išduodama baudžiamajam persekiojimui Rusijos teisėsaugos institucijoms.
×