Teigdamas pirmąją iš šių tiesų – kad mes iš prigimties esame bendruomeniškos būtybės – turiu omenyje ne tik tai, jog natūraliai siekiame kitų draugijos. Noriu pabrėžti, kad tik bendruomenėje tampame būtent tuo, kas esame, ir dėl to bendruomenė įrašyta į pačią mūsų būtį pirmiau, nei mes patys galime atlikti kokį nors pasirinkimo ar laisvės veiksmą. Tai tokia savybė, kurią vakarietiškasis liberalizmas linkęs arba pamiršti, arba jai nesuteikia pakankamo ontologinio svorio. Taigi nors svarbu tai, kad esame bendruomeniški ne tik savo valios veiksmais, bet dar svarbiau, jog mūsų iš esmės bendruomeniški valios veiksmai yra įsišakniję ir priklauso nuo mūsų pirminės ontologine prasme bendruomeniškos prigimties.

Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad mūsų fakultetui į šias dirbtuves kaip kviestinius lektorius pavyko pasikviesti kino režisierių Donatą Ulvydą, televizijos žurnalistą Kristupą Krivicką, muzikos ir pramogų festivalių organizavimo grandą Algirdą Barniškį, prodiuserį Žilviną Žusiną, techninių scenos sprendimų asą ir verslininką Lauryną Paškevičių, Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros direktorių Kęstutį Šetkų, VDA profesorę dr. Ievą Kuizinienę, menininką, VDA profesorių Audrių Mickevičių, Kūrybiškos Europos biuro Lietuvoje vadovę Eglę Deltuvaitę ir daug kitų garsių savo srities profesionalų.
Turinio kūrėjai neišvengiamai turi į tai atsižvelgti. Vietoj to, kad susikoncentruotų į turinio kūrimą vienam konkrečiam komunikacijos kanalui, jie turi galvoti, kaip sukurti tokį turinį, kuris galėtų „veikti“ keliuose kanaluose vienu metu. Turinio kūrime vis dažnesnis tampa transmedialumas – turinio „išskirstymas“ po skirtingus komunikacijos kanalus. Paprastai tariant, kad suprastų visą istoriją, vartotojas turi „susirinkti“ skirtingas jos dalis iš skirtingų komunikacijos kanalų. „Sostų karai“ galėtų būti geras transmedialumo pavyzdys: kad iki galo suprastum šį daugiasluoksnį pasakojimą, turi ne tik pasižiūrėti serialą, bet ir paskaityti knygas, susipažinti su kritikų atsiliepimais, pasižiūrėti vaizdo įrašus ir interviu su turinio kūrėjais iš filmavimo užkulisių, prisijungti prie kokio nors „Sostų karų“ gerbėjų forumo. Manau, tokio tipo pasakojimų ateityje tik daugės.
Vytautai, raudonšikniai linkusios nusikalsti būtybės, jos tave gali įvairiai suprasti, jie gali net sau smegenis sujaukti, kad viską tikriausiai susuktų taip, jog į visus į tave besikreipiančiuosius dėl savo mirties laiko žiūrėtų kaip į savižudžius. Ką? Ten laisvas pasaulis, ką nori tą ir daro. Gali ir priešlaikiniai mirčiai pasiruošti. Jiems pelnas, tu išgarsėtum - beveik „nenusikalstamas“ versliukas. Taip, mirtis nėra prakeiksmas, bet kai kam nors žiūrėsi akis ir sakysi: – Tu mirsi tokia dieną, tokia valandą. Iš šalies atrodys kaip prakeiksmas. Tas žmogus gali pasijusti kaip prakeiktas.
- Pakentėkit... K. Sirvydas – tik įžanga! Nors ir jo vienintelio pakaktų įtvirtinant Anykščių kraštą kaip lietuviškos Knygos versmę. Kodėl mums neprisiminus, kad anykštėnai dar ne taip seniai – ir tikrai motyvuotai – kėlė idėją Anykščių centre pastatyti paminklą Knygai, atspindintį anykštėnų kūrybos dvasią, apibendrinantį jų įnašą gimtajai literatūrai? Deja, toji prasminga idėja, kuri būtų karūnavusi anksčiau pastatytų paminklų ansamblį, rašytojų tėviškes, medyje įamžintus populiarius literatūrinius herojus, vienadienių renginių, greitaeigių akcijų sraute iškrito kaip sūris varnai iš snapo...
Sociologai teigia, jog šiandien paplitusi romantinės meilės samprata, kurioje jausmai ir seksualiniai pojūčiai yra nepamainoma meilės raiška. VDU mokslų daktaro Ž. Kulpio atliktame tyrime, kuriame siekta išsiaiškinti sužadėtinių, besirengiančių Santuokos sakramento šventimui, požiūrį į meilę visose Lietuvos vyskupijose, nustatyta, jog didžioji dalis respondentų meilę tapatina su jausmais ir aistra. Taip pat, daugumos šiame tyrime dalyvavusių sužadėtinių nuomone, santuoką galima nutraukti, jei meilė baigėsi. Romantinė meilė arba įsimylėjimas yra meilės pradinis etapas ir vienas stipriausių potyrių bei emocinių žmogaus išgyvenimų, tačiau, savaime suprantama, jog ši meilės stadija, jei nepaliks savo “vaikiškų marškinėlių” ir neperaugs į brandesnę, tikrai užges. Užsienio mokslininkų atliktuose tyrimuose teigiama, jog romantinės meilės įvaizdis demonstruojamas netgi romantinėse komedijose kenkia asmenų meilės sampratai. 
    Tarp jokio miego ir beveik pastovaus adrenalino antplūdžio, dienos jai susiliejo kartu. Po to, kai policijos pajėgos buvo sunaikintos, Džil praleido laiką, ieškodama išlikusiųjų, nesibaigiančios valandos, nerdama žemyn siauromis gatvelėmis, belsdamasi į duris, šukuodama pastatus dėl tų, kurie sugebėjo pasislėpti. Ji surado daugybę, ir su kelių iš jų pagalba, jie pasiekė saugią vietą, vidurinę mokyklą, kurią užbarikadavo. Džil, prieš išeidama atgal į miestą ieškoti kitų, įsitikino, kad jie buvo palikti saugiai. Ji daugiau nieko nerado. Ir šį rytą, kai ji grįžo į vidurinę mokyklą...
Mane kaip yra pagyre, kad mano akys yra labai baisios, bet nežiūrint i mano baisiasias akis vistiek su manimi su didziausiu malonumu bendravo ir vis pabrezdavo-" Nu negaliu kokios baisios jūsų akys...", ir toliau bendravo su didziausiu džiaugsmu. Tik su manimi seni vyrai nenori bendrauti -mane laiko pavojinga, o jaunimas bendrauja net " apsiputodamas", nors jiems tinku i mamas ( žinoma ir žiuri i mane kaip i malonią motuse).
Burtininkė kelis kartus skambino sergančios mergaitės motinai, buvo nuvažiavusi pas ją į namus ir į kolektyvinį sodą ir vis gąsdino šeimą, jog mergaitė mirs. Kartą Ala motinai atvežė du amuletus, kurie kainavo po 5000 dolerių kiekvienas. Burtininkės prigąsdinta ir ja tikinti moteris amuletus nupirko. O A. Naruševičienė jau toliau spendė spąstus ir įtikino motiną, kad dukrą reikia išvežti gydyti į užsienį. „Taupyk pinigus, rudenį važiuosim gydytis. Reikės 50 000 „žalių“. Tavo dukters gyvenimas – mano rankose, jei pinigų negausi, ji numirs“, – gąsdino būrėja.
×