Nors medijų teorija kyla iš postmoderniosios teorijos lauko ir, drįstame teigti, jam priklauso, vis dėlto joje labiau ryškus mašiniškumo ir technologiškumo aspektas, kuris savaip „suveržia“ teorinių prieigų įvairovę, taip pat ir epistemologinį pliuralizmą. Keičiant žmogų aprašantį žodyną, žmonių bendravimo supratimą išstumiant komunikavimo įvaizdžiu, kuris jau suponuoja informacinę bendravimo apskaitą, individas dar labiau pajungiamas technologinei terpei. Inžinerinį požiūrį į žmogų, kaip į interfeisinės komunikacijos elementą ar įtaisą, vienaip ar kitaip „suderinamą“ su naujomis technologijomis, stiprina ir skaitmeninių technologijų įsivyravimas: suskaitmeninamas individas virsta pagrindine perdirbimui teikiama žaliava. Galėtume sakyti, kad tai žaliavai tinkamai apdoroti ir skiriama didelė dalis medijų teorijos galios. Tačiau medijų teorijoje išlieka postmodernioji pasaulio nudievinimo, sekuliarizavimo nuostata bei jos kildinama ideologija. Postmoderniojoje teorijoje išplitęs polinkis dekonstruoti visas įmanomas vertybes ir visus įsivaizduojamus egzistencinius „pamatus“, neigiant transcendentinį prasmės šaltinį ar „transcendentinį žymiklį“, yra tarsi filosofinis technologinio ir technologinamo žmogaus visagalybės „pagrindas“: individas įsivaizduoja įgaunąs galią perkurti ir „pagerinti“ save pagal norimą atvaizdą. Kaip tik tą įsivaizdavimą įvairiai paremia ir medijų teorija.
Atmenu, kartą vieno šokio pagrindinę šokėją vos prasidėjus spektakliui ištiko nugaros skausmai. Mergina negalėjo pakelti nei rankų, nei kojų, tiesiog gulėjo ant žemės. Nors ką daryti ir nebuvo aišku, tačiau A. Cholina per kelias minutes pakeitė tam tikrus sprendimus. Jos dėka mes sugebėjome šokti visą spektaklį taip, kad  žiūrovai net nepastebėjo choreografinių pokyčių.

This anachronistic combination is not due to the available materials or a desire for aesthetically pleasing weapons. Nor is it out of practicality; far from it. Trees don't grow on Mars (or any other Forge World, for that matter) and haven't for thousands of standard years. Technological advances have made bolt action rifles obsolete and the dynamos that power many Skitarii weapons have been superseded by more conventional power sources.
Tai aš būtent ir teigiu kad dabartinė kapitalistinė sistema yra IDEALI mūsų išsivystymo lygiui,ir ji savaime pereis į taip vadinamą Komunistine(nors su ja ji neturi nieko bendro)kada ištekliai gerokai viršys visų poreikius.Juk kiekvienam atrodo kai tik galėsiu leisti sau nedirbti tai tik gulėsiu ir neužsiimsiu niekuom tik valgyti ir kakoti. Po mėnesio tokio žygdarbio ateina tokia būsena kai darbas ir vėl pasirodo besantis gėris,tačiau mūsų samonėje yra įsišakinijęs instiktas gauti už jį atlygį, nes tai ir yra išgyvenimo instinktas. Reikės daug laiko kad nugalėti jį,kad nugalėti negatyvų siekimą sukaupti turto kuris ilgainiui ir jo savininkui gali virsti našta tam tikromis aplinkybėmis. Galėtum gal būt jo atsikratyti jį parduodamas bet esi prie jo prisirišęs ir jauti jam sentimentus bei nostalgija kurį laika pabuvus toli nuo jo. Na tai gali būti nuosavi namai ar kažkas dar brangesnio-dvasine prasme.
    Umbrela, kompanija atsakinga už mūsų kilnaus miesto įkūrimą, eksperimentavo su dirbtiniu virusu savo pačių galiniame kieme. Jie auklėjo ir augino anti-natūralias būtybes slaptose laboratorijose, paskui švirkšdami juos kažkuo, kas daro juos neįtikėtinai stipriais ir nepaprastai smurtaujančiais. Kai žmonės yra apnuoginami šiai medžiagai, jie tampa zombiais, dėl neturėjimo geresnio pavadinimo. Mėsą valgantys, kvaili, pūvančiomis kojomis zombiais, kurie nejaučia jokio skausmo ir bando suėsti kitus padarus. Jie nėra visai negyvi, bet gana arti tam. Taigi, dirbkime išvien, gerai? Eikime ten ir pradėkime guldyti neginkluotus gyventojus gatvėse, jūsų draugus ir kaimynus, nes jei mes to nedarysime, jūs galite būti kitas.

Nepaisant fakto, kad sovietinio režimo vykdyta valstybės modernizacijos programa išoriškai buvo panaši į Apšvietos inspiruotą Vakarų visuomenių modernizavimą, tačiau socioekonominės reformos čia buvo vykdomos pasitelkiant iš esmės archajines despotines priemones. Taip sugrįžta į vergovinę – gulaginę santvarką, kurioje aukščiausia valdžia priklausė chanui ir kurultajui, tai yra iš mongolų-totorių perimtai valdymo formai – partijos suvažiavimui (sjezdui). Kurioje dominavo juodųjų magų slaptųjų draugijų atliekami ritualai bei buvo plačiai masėms skelbiami užkeikimai. Kur žmogaus gyvybė buvo nieko verta...


Šių metų gegužės mėnesį vykusiame Anykštėnų forume miestiečiai kalbėjosi apie tai, kad Anykščių miestas ir rajonas savaime vystosi ir turėtų toliau vystytis Lėtojo miesto kryptimi. Bet gal ne visi žino ką gi reiškia tie Lėtieji miestai? Šio termino nereikia bijoti, bet dedant į viziją būtų naudinga jį apibrėžti, kad žmonėms nekiltų asociacijos su kažkokioms atsilikusioms provincijoms. Lėtieji miestai pasaulyje yra gerai žinomi, kaip miestai sąmoningai pasirinkę tarnauti savo gyventojų gerovei ir jų gyvenimo kokybei, neaukodami šių vertybių vardan aukštesnės vietos pasaulinės konkurencijos statistinėje piramidėje. Lėtieji miestai tai maži miestai (iki 50tūkst. gyventojų) kuriuose yra stiprios bendruomenės ir kurių piliečiai turi stiprų balsą. Tai miestai, kuriuose neskubama nerti į karingą konkurenciją su likusiu pasauliu, bet pirmiausia siekiama kurti gerą gyvenimą miestiečiams ir patrauklią aplinką miesto svečiams, saugant gamtą, kultūrinį paveldą ir remiant smulkius verslininkus, amatininkus, ūkininkus, t.y.—vietinius gamintojus ir paslaugų teikėjus. Tokiuose miestuose klesti žaliasis turizmas, sveikatingumo paslaugos, sprotas, ekologiniai ūkiai, muziejai ir pan.

Sarai,aš su ateiviais nebendrauju taip kaip tu manai.Jie tik retsykiais man parodo kad vis dar esu jų ganomas. Ispanijoje grįžtant Boingu iš Ibizos salos mano žmonos bilietas buvo sėdėti prie lango. Vos pakilus iš tos salos aerouosto atsivėrė nepaprastas grožis ir žmona paėmė mano telefoną pafotografuoti, nes jos kažko tai užsikaprizino.(namuose teko jį išmesti ir pirkti naują)Ji padarė keletą nuotraukų, paskui dar ir aš pasilenkęs irgi pafotografavau iš oro ir boingui leidžiantis Ispanijoje Valensijos aerouoste.Plika akimi nesximatė nieko tačiau išmanusis užfiksavo kažka tai tokio ką pamačiau tik namuose peržiurėdamas tas nuotraukas. Netoli salos ir Virš viduržemio jūros telefonas užfiksavo kažka tai panašaus į NSO, kuris skrido su lėktuvu sparnas į sparną nutolęs gal kokį 30 metrų,o kai kuriose kitose nuotraukose ir kiek tolėliau. Tačiau nors buvo fotografuojama ir jau priskridus žemyna iš tos pačios pozicijos,tačiau ten jau nebuvo jokio NSO. Tas nuotraukas nusiunčiau Evaldui ir San Ilui. San Il parašė kad jis neranda paaiškinimo kas tai.
Daug dėmesio skyrė meno istorijos ir kūrybos stilių analizei. Be Lietuvos meno muziejų, kartą jis mus buvo išsiuntęs net į Varšuvos nacionalinę galeriją. Jis visada mokė mus ieškoti savitos išraiškos. Nors profesorius ir teigė, kad tapyba – tai pasaulio išraiška spalvų kalba, tačiau jis niekada nesistengė primesti savojo požiūrio. Pritrūkus įtaigių žodžių, pirštu pakabindavo dažus iš paletės ir užtepdavo ant tos vietos, kurioje jie turėtų nugulti. Taip paprastai, bet įtaigiai viskas būdavo parodyta ir pasakyta. Profesorius mus skatino tikėti savimi, niekada nepasiduoti ir mylėti tapybą. Taip aš ir tebemyliu tapybą.
    "Bet staiga, jūsų koordinačių ašis yra pašalinama. Neegzistuoja jokia šio centro prasmė... egzistuoja daug tikslesnis jūsų širdies centras. Tai yra realybė to, ką mes vadiname smegenų plovimu." Jis šyptelėjo. "Ir kai žmogaus esaties protinė ašis yra pašalinama ir prarandama, jūs švelniai ir atsargiai suviliojate juos žodžiais, neduodami jiems galimybės mąstyti, pasiūlydami jiems naują gyvenamąją vietą... Jūs pastebėsite, kad žmogus seka instrukcijas bet ko, kas duoda jiems šiuos naujus namus... Jie tampa stebėtinai romūs."
– Esu tikrai  palaikoma artimųjų. Dukros nelabai domisi mano kūryba, tačiau žino, kad man tai svarbu ir atleidžia už tai, jog ne visada skiriu joms pakankamai dėmesio. Kartą vyriausioji po parodos atidarymo pasakė: „Mama, mes kartais pykstame, kad mums nepakanka tavo dėmesio, bet tave suprantame ir labai didžiuojamės tuo, ką darai, ir tuo, ko pasiekei.“ Vidurinioji dukra yra pasakiusi komplimentą: „Man patinka tavo stiprybė. Tu darai gyvenime tai, ką nori daryti. Nesitaikstai ir esi savimi.“
– Įprasta manyti, kad kūrybinių industrijų srities atstovo, kūryba plėtojančio menininko kelias yra vingiuotas, pikantiškai įdomus, niekada nevienodas ir nenuobodus. Jovile, papasakokite, koks yra jūsų, kūrybingumo klausimams neabejingo mokslininko ir dėstytojo, kelias. Kitą vertus žinau, jog jūsų kelias nebuvo tiesiogiai nutiestas link komunikacijos teorijų lauko. Jūs puikiai orientavotės žurnalistikos platybėse. Galiausiai manau, kad prie jos sugrįšite, galbūt net panašiu būdu, kaip ir aš, puoselėdamas savo puslapį „Kultūros kirtis“.
    Mūsų auklėtojas, Okabė, su savo prieš veidrodį kas valandą ištreniruota šypsena, atsistojo klasės priekyje ir prisistatė. Iš pradžių pasisakė esąs fizkultūros mokytojas, atsakingas už mokyklos rankinio komandą. Tuomet jis išdėstė, kad universitete žaidė rankinį ir net laimėjo čempionatą, o šiai mokyklai rimtai stigo rankinio žaidėjų, todėl bet kas naujai prisiregistravęs iš karto taptų reguliariu žaidėju. Ir tuomet įsmeigė vinį pasakydamas, kad rankinis yra pats įdomiausias sportas pasaulyje, ar kažką panašaus. Kai tik pagalvojau, jog tai niekada nesibaigs, jis staiga leptelėjo:

    "Tiesa. Pagarbaus amžiaus porų žmogžudystės per Vokietiją buvo užmaskuotos kaip vagystės, bet aš tuo netikėjau. Buvo akivaizdu, jog veikė keli žmonės, ir vienas iš jų jau buvo ieškomas. Vyras, vardu Afolfas Junkersas, kuris veikė kaip grupuotės spynadarys. Mes gavome pranešimą, kad partrenktas mašina Diuserdorfe, jis atsidūrė Niū Reino Generalinėje Ligoninėje, todėl aš ten ir nuvykau. Ir tada aš vėl susitikau su Dr. Tenma."


Svarbią vietą renginių inžinerijos studijose užima praktika. Kiekvienais metais antro kurso studentai su dėstytojų ir profesionalų pagalba organizuoja tradicinį „Atlantidos“ festivalį, kuriame įrengia net kelias scenas, kviečia jaunus kūrėjus koncertuoti, eksponuoti savo darbus istorinio Tiškevičių dvaro rūmuose, grožėtis ekspozicijomis tik vienam savaitgaliui atgimusiuose istoriniuose rūsiuose.  2018 metų kovo mėnesį Kūrybinių industrijų fakultetas ir vėl kvies vilniečius ir miesto svečius į „Atlantidą“, kurią organizuos kartu renginių inžinerijos, pramogų industrijų ir kūrybinių industrijų studentai.
V. V.: Manyčiau, abi šias pozicijas galima suderinti. Filosofija – tai tiek mokslas, tiek pasaulio supratimo būdas. Galima sakyti, kad tai mokslinė žmogaus santykio su savimi, visuomene ir pasauliu išklotinė. Ne veltui šiuolaikinėje mokslų klasifikacijoje filosofija paprastai priskiriama humanitariniams mokslams, nagrinėjantiems įvairius žmogaus individualios ir socialinės egzistencijos klausimus. Kaip jau minėjau, tuos klausimus anksčiau ar vėliau iškelia kiekvienas žmogus, tačiau būtent filosofija atsakymų į juos ieško daugiau ar mažiau akcentuotu moksliniu būdu. Kiekviena filosofinė kryptis ar šaka turi apibrėžtą ir pakankamai griežtą terminų ir sąvokų aparatą, metodiką, argumentacijos techniką. Kita vertus, moksliškumo aspektas filosofijoje jokiu būdu nepanaikina filosofo kaip asmens individualumo. Kad ir kokias sąvokas ar metodus taikytų, filosofas stengiasi atrasti autentiškus, individualius atsakymus į keliamus klausimus, susikurti, jūsų žodžiais tariant, individualią pasaulio, žmogaus, visuomenės išklotinę, kuri galėtų tapti geru pradžios tašku ar tramplinu kitų filosofų moksliniams, bet tuo pačiu ir individualiems tyrinėjimams. Čia iškyla dar vienas svarbus filosofijos aspektas – filosofija gali tapti ir gyvenimo būdu. Ir filosofijos istorijoje taip ne kartą yra nutikę. Tam tikri atsakymai į tam tikrus egzistencinius klausimus tiesiog diktuodavo filosofams ir atitinkamus elgesio bei gyvenimo principus. Puikus pavyzdys – aukščiau minėtoji kinikų mokykla. Žmogaus gyvenimu tikslu paskelbę vidinę laisvę ir nesudrumsčiamą dvasios ramybę, kinikai pirmiausiai patys siekė šios būsenos, atsisakydami turto, šlovės, valdžios pagundų; praktikuodami kūno ir dvasios askezę ir pan. Kokia vidine laisve turėjo pasižymėti kinikas Diogenas, kai, paragintas Aleksandro Makedoniečio prašyti, ko tik širdis geidžia, tepaprašė didžiojo karvedžio pasitraukti ir neužstoti saulės! Tad kinikų filosofija pelnytai laikoma ne tik mokslu, bet ir jį atitinkančiu gyvenimo būdu
Ekspresyvumas: geno/genotipo lemiamo pozymio intensyvumas. Ekspresyvumo skirtumai nustatyti kiskio lupai, vilko gomuriui, medziagu apykaitos sutrikimams, nervu ligoms. Fenotipas gali maskuoti genotipa. Taip susidaro salygos genui plisti populiacijoje nepriklausomai nuo gamtines atrankos. Paveldejimui pakites fenotipas neturi itakos, nes paveldejimas vyksta pagal genotipa. Paveldimas ne pats pozymis, o potencialios galimybes tam pozymiui pasireiksti. Daugelis aplinkybiu (isorines salygos, kiti genai) salygoja ar jos realizuosis ar ne.
Universitetai veikiau padeda įvaldyti kūrybingumo elementą į atitinkamas veiklos sritis integruojančius ir kūrybingumą pozityvia prasme normuojančius metodus. Taigi ir naujoji Pramogų industrijų katedra sieks, kad jaunasis specialistas gebėtų orientuotis pramogų industrijų lauke, jį vertinti kritiškai ir analitiškai, suprasti jo kūrybinę virtuvę ir auditoriją, išmanytų jo marketingą, vadybą, viešuosius ryšius.

Galiu atskleisti, kaip raudonšikniai žudo. Tai yra nusikalstama veikla, todėl nebijau viešai apie tokius dalykus rašinėti, pats buvau į tokią raudonšiknišką mėspaudę su pjūklais pakliuvęs. Vertėtų paminėti, kad raudonšikniai yra kažkur gretimoje erdvėje, patys labai maži, bet gali pakankamai greitai judėti ir perkelti savo nemenką įrangą mūsų erdvėje. Jei ilgai vienoje vietoje būnate tokioj kaip lova, jie gali Jūs pasiekti. Suspausti Jūsų kraujo indus ir taip dirbtinai sukelti Jums infarktą ar insultą, ką mūsų žmonės laiko savaiminės mirties priežastimi. O darant tokius nusikaltimus, truputį paskiedžiant apie žmogaus pasiruošimą išeitį prieš porą mėnesių, savo kruvinais darbais nesunku pagrįsti savas melagystes. Tik kaip zuikiams neverta nuo raudonšiknių bėgioti, reikia pakankamai ilgai vienoje vietoje būti, nes patys raudonšikniai yra persekiojami ir bijo ilgai vienoje vietoje būti.
Šie pasiekimai kėlė pabaltijiečių tautinę savivoką ir nacionalinio pasididžiavimo jausmus, stiprino kultūrininkų moralinį autoritetą visuomenėje, tuo pačiu, sistemai nusilpus, klojo pagrindus ieškoti alternatyvių tautos ir valstybės raidos kelių, kurie galiausiai atvedė į Nepriklausomybę. Deja, visapusiškai ir be emocijų neapmąstę tuomet gyvenusių kultūros žmonių indėlio sovietizacijos ir nacionalinės kultūros išsaugojimo bei kūrimo procesuose, jų sukurtų kultūros reiškinių ir produktų vertės, šiandien trumparegiškai skubame dalies jų atsikratyti kaip esą grynai sovietinių ar nereikšmingų... (nors ir ne vienintelis, čia galėtų kaip pavyzdys pasitarnauti tuomet suprojektuoti autoriniai visuomeniniai pastatai, kurie šiandien intensyviai griaunami arba neatpažįstamai perstatomi...).
Tomulį, nesusireikšmink taip stipriai. Jei Putinas turėtų kokį „agentą“ tai jo agentas turėtų gal dar kokį tūkstantį pavaldinių. Tas angliškas draugiškas kreipinys į tave, net leistų įtarti kad visi šeši sėdite viename pusrusyje, nors tai menkai tikėtina. Taip veikia nusikaltėlių gaujos, susitarę vaidindami, sudarydami klaidinga įspūdį bei nukreipdami dėmesį nuo savo piktadarysčių.
Daugelis lietuvių  pavergtos Tautos pasakojimą laiko savaime suprantamu požiūriu į sovietmetį. Ir iš tikrųjų, jei sieksime sovietmetį apmąstyti remdamiesi įvairiapusiška ir išsamia faktine medžiaga, jei nesiremsime Sorošo fondo išleistose knygelėse išdėstytu požiūriu, jog tautos yra fikcija, jei tvarkingai vartosime vertinamąsias sąvokas, tai neišvengiamai suformuluosime būtent pavergtos Tautos pasakojimą. Kiaip tariant, jei neignoruosime faktų, mąstysime tiksliai, nuosekliai ir sąžiningai, tai apibendrintas sovietmečio apmąstymo rezultatas bus ne kas kita, o pavergtos Tautos pasakojimas.

. Tokiu būdu teoretizavimas praranda refleksijai būtiną kritinės distancijos gebą, tačiau tampa nepaprastai veiksminga sąmonės sutechnologinimo priemone. Kadangi žmogaus gyvenamo pasaulio sutechninimą nulemia kapitalizmo raida, sykiu kapitalo logika, tai šitaip suvokiamos medijų teorijos tampa tos logikos įrankiu. Kodėl? Įgavusi medijinį pavidalą medijų teorija pajungiama finansine nauda įvertinamo veiksmingumo principui – ji tampa preke, kultūrinės gamybos priemone arba visuomenės valdymo per socialinės komunikacijos ir žinijos tinklus įrankiu. Ypač kai plėtojamas komunikacinis informacinis požiūris į visuomenę, kultūrinę kūrybą ir kūrybiškumą, siekiant apskaičiuojamo visų žmogaus gyvenimo sričių „efektyvinimo“ tokioje visuomenėje, „kurios ekonominis pamatas yra kultūros apdorojimo ir perdirbimo technologijos“


- Pirmiausia siūlyčiau per daug neeikvoti jėgų ir lėšų, nebeišradinėti dviračio, o koncentruotis ties esminiais, jau patikrintais dalykais. Kuo daugiau, kitoniškiau – tuo geriau, moderniau? Bent aš taip nemanau. Per radiją vienas žinovas porino, girdi, nesikeisdami galime paversti šalį vienu dideliu, bet tuščiu muziejum. Keista – bėgam iš paskos visoms naujovėms, o miestai ir kaimai tik tuštėja...

Trečioji koncepcijos Visi – kolaborantai plėtojimo kryptis – tai Putinaitės pateikti nepaklusnumo, laisvo mąstymo, opozicinių nuotaikų, pastangų išsaugoti lietuvių kalbą, tautinę ir valstybinę sąmonę, tautinės ir patriotinės laikysenos apraiškų perinterpretavimai. Autorė bando skaitytoją įtikinti, jog šie dalykai yra visai ne tai, kuo jie gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Pasak Putinaitės, „[s]ovietmečiu dauguma veiksenų iš pirmo žvilgsnio tarsi primenančių pasipriešinimą, tebuvo subtilios prisitaikymo formos.“ (Putinaitė N. Nenutrūkusi styga, p. 265). Peržvelgsime kelias interpretacijas, atskleidžiančias autorės metodologiją.
Lietuva nėra jokia išimtis. Požiūris į sovietinę praeitį yra tiek svarbus pasaulėžiūros aspektas, jog pagal teigiamą ar neigiamą jos vertinimą galima daugpasakyti apie asmenų ir socialinių grupių rinkiminį elgesį: sociologiniai tyrimai atskleidžia tamprią teigiamo sovietmečio vertinimo koreliaciją su balsavimu už vienas partijas ir neigiamo vertinimo tamprią koreliaciją su balsavimu už kitas.
Atkreipkime dėmesį į tai, kad Putinaitė nekalba apie tautą ir tautos politinius siekius. Idant skaitytojas nepagalvotų, jog kalbama ne apie individų masę, o apie tautą, autorė net pavartoja žodį „liaudis“. Ši individų masė kažkokiu mistiniu būdu tampanežinia iš kur atsiradusios „tautinės mitologijos“ nešėja, o ta mitologija vėl kažkokiu mistiniu būdu suburia tuos individus į mitingus ir net įkvepia žygdarbiams.
Vis dėlto šios užduoties negali įvykdyti vien tik verslo vadybos specialistai, nes jie dažniausiai vadovaujasi bendrosiomis savo srities žiniomis. Pramogų industrijoms ir kūrybinėms industrijoms priklausančios veiklos reikalauja kultūros, estetikos, sociologijos, filosofijos, politikos ir komunikacijos žinių bei daugybės praktinių, dažniausiai su medijų technologijomis susijusių įgūdžių. Verslo vadybą baigęs žmogus gali būti puikus pramogų industrijų specialisto, dirbančio su kompleksiniais pramogų industrijų paketais, partneris.
– Vilniaus Gedimino technikos universitetas yra stiprus ne tik reitinguose. Tai, kad patekome į 2,1 procento geriausių sąrašą nėra ,,popierinis“ faktas. Dirbant viduje jaučiasi, kad dirbi šiuolaikinėje, tarptautinėje, aukštus reikalavimus tiek studijų kokybei, tiek dėstytojams turinčioje aplinkoje. Per pastaruosius metus VGTU iš esmės atsinaujina iš vidaus, vykdomos pertvarkos bene visose universiteto veiklos srityse. Tai nuteikia labai optimistiškai.
– Jūsų biografija išties ryški ir tikrai susijusi su turinio kūryba bei komunikacija. 2010 m. studijavote S. I. Newhouse’o viešosios komunikacijos mokykloje Sirakūzų universitete, Niujorke (JAV). Tikėtina, kad tuomet, studijuodama televizijos, radijo ir kino meną ir įgydama magistro laipsnį, gavote reikiamų gebėjimų dirbti turinio kūrimo srityje. Tad papasakokite apie savo studijas JAV, apie ten įgytas ir profesinėje praktikoje taikomas žinias.
Persirgta psichikos liga žmogaus išorėje, elgesyje dažniausiai nepalieka jokių pasekmių, tačiau visuomet pažeidžia jo asmenybę, savivertę ir pasitikėjimą savimi, socialinius ryšius, santykius šeimoje ir darbe. Nedarant pastangų, dėl tokių pasikeitimų, psichologinių ir socialinių problemų lavinos ir stigmatizuojančio visuomenės požiūrio į sergančius psichikos ligomis, gilėja socialinė atskirtis, prarandami bendravimo ir kasdienos įgūdžiai. Gydymas vaistais gali susilpninti ar visiškai panaikinti ligos simptomus. Tačiau išmokyti gyventi su liga, prisitaikyti prie jos paveikto gyvenimo sukeltų iššūkių medikamentai negali. Reikalingos visai kitos priemonės ir metodai, padedantys geriau jaustis ir sėkmingiau gyventi. Būtent psichosocialinė reabilitacija ir yra tas metodas, ilgalaikis, cikliškas, planingas procesas, kurio metu, bendradarbiaujant specialistams ir pacientui, siekiama pageidaujamų pokyčių.

V. V.: Manyčiau, abi šias pozicijas galima suderinti. Filosofija – tai tiek mokslas, tiek pasaulio supratimo būdas. Galima sakyti, kad tai mokslinė žmogaus santykio su savimi, visuomene ir pasauliu išklotinė. Ne veltui šiuolaikinėje mokslų klasifikacijoje filosofija paprastai priskiriama humanitariniams mokslams, nagrinėjantiems įvairius žmogaus individualios ir socialinės egzistencijos klausimus. Kaip jau minėjau, tuos klausimus anksčiau ar vėliau iškelia kiekvienas žmogus, tačiau būtent filosofija atsakymų į juos ieško daugiau ar mažiau akcentuotu moksliniu būdu. Kiekviena filosofinė kryptis ar šaka turi apibrėžtą ir pakankamai griežtą terminų ir sąvokų aparatą, metodiką, argumentacijos techniką. Kita vertus, moksliškumo aspektas filosofijoje jokiu būdu nepanaikina filosofo kaip asmens individualumo. Kad ir kokias sąvokas ar metodus taikytų, filosofas stengiasi atrasti autentiškus, individualius atsakymus į keliamus klausimus, susikurti, jūsų žodžiais tariant, individualią pasaulio, žmogaus, visuomenės išklotinę, kuri galėtų tapti geru pradžios tašku ar tramplinu kitų filosofų moksliniams, bet tuo pačiu ir individualiems tyrinėjimams. Čia iškyla dar vienas svarbus filosofijos aspektas – filosofija gali tapti ir gyvenimo būdu. Ir filosofijos istorijoje taip ne kartą yra nutikę. Tam tikri atsakymai į tam tikrus egzistencinius klausimus tiesiog diktuodavo filosofams ir atitinkamus elgesio bei gyvenimo principus. Puikus pavyzdys – aukščiau minėtoji kinikų mokykla. Žmogaus gyvenimu tikslu paskelbę vidinę laisvę ir nesudrumsčiamą dvasios ramybę, kinikai pirmiausiai patys siekė šios būsenos, atsisakydami turto, šlovės, valdžios pagundų; praktikuodami kūno ir dvasios askezę ir pan. Kokia vidine laisve turėjo pasižymėti kinikas Diogenas, kai, paragintas Aleksandro Makedoniečio prašyti, ko tik širdis geidžia, tepaprašė didžiojo karvedžio pasitraukti ir neužstoti saulės! Tad kinikų filosofija pelnytai laikoma ne tik mokslu, bet ir jį atitinkančiu gyvenimo būdu
Maskvoje itin griežtomis bausmėmis buvo nuteista grupė ekstrasensų, veikusių sostinėje. Aferistai apie savo teikiamas paslaugas reklamuodavosi televizijoje ir sugebėjo iš pensininkų, invalidų ir kitų patiklių žmonių išvilioti milijonus. Vyriausiajam magijos specialistui Vladimirui Sobolevui teismas skyrė net 16 metų nelaisvės, 8 būrėjai už grotų buvo pasiųsti daugiau kaip po dešimt metų, o dar keli – nuteisti mažesnėmis bausmėmis.
×