- Jei kam nors žodis „muziejus“ kvepia tik „šiaudiniu stogu“ – galbūt neprošal pasvarstyti ir apie atviresnę, platesnę, t.y. ne vien tik muziejinę koncepciją. O dėl A. Baranausko ir A.Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus... Jo įdirbis bei nuopelnai neabejotini, netgi stebėtini. Ir edukacijos srity, bent jau pastaraisiais metais, smarkiai pasistūmėjęs. Tačiau... Patys muziejininkai tikriausiai jau senokai patyrė, koks gremėzdiškas, nepatogus, netikslus dabartinis jo pavadinimas, o svarbiausia – kad daugelio ekskursantų, ypač užsieniečių, nesuintriguosi rašytojų personalijomis, keliomis pavardėmis – kitaip tarus, pretenduoti į pasaulinės ar europinės reikšmės memorialinį muziejų mums vargu ar kada pavyks. Gi „joti“ vien ant klasikų jubiliejų ir kelių vis kitaip iliustruojamų leidinių – jau tik proginiai dalykai, nusiraminimui, skirti siauresniam ratui, ir tai su nemažomis išlygomis. O kur nacionalinis interesas?


– Naujoji Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Kūrybinių industrijų fakulteto (KIF) Pramogų industrijų katedra vykdys dvi bakalauro studijų programas – pramogų industrijų ir renginių inžinerijos. Papasakokite apie šių studijų programų turinius ir galimybes. Kokios karjeros perspektyvos nūdien atsiveria ar galėtų atsiverti būsimiesiems pramogų industrijų ir renginių inžinerijos profesionalams Lietuvoje?
Štai kodėl vertinant J. Marcinkevičiaus vaidmenį ir indėlį į Sąjūdžio ir Lietuvos istoriją, reikia suvokti, kad pasaulio politinėje istorijoje jokių perversmų ir lūžių neįvykdo vadinamieji žemieji sluoksniai. Visi didieji politiniai pokyčiai būna įgyvendinami aukštosios ar viduriniosios klasės atstovų – pripažintų, turinčių „svorį“, autoritetą ir įtaką žmonių. J. Marcinkevičius, nepaisant problemiškų jo biografijos ir kūrybos aspektų, kai reikėjo lemtingai apsispręsti, jis apsisprendė įsipareigoti idealiai lietuvių tautai, kuriai priklauso visi, gyvenę nuo lietuvių tautos atsiradimo, ir Lietuvos valstybei. Dėl to negali būti jokių diskusijų. 
Kai turime reikalų su ateiviais, negalvokite, kad tokius didelius atstumus jie linkę atkeliauti mūsų erdve. Įprasta keliauti susispaudus į taškus, kurie greitai gali persikelti į bet kur visatoje, tik būtų gražu, jei priimančioji pusė dar ir galėtų ištraukti svečius iš tų taškų (ne visus svečius ir reiktų ištraukti). Iš tikro, mus lanko tokie svečiai, kurie patys gali iš tų taškų išeiti, nors jiems gal paprasčiau būtų užvaldyti kokią auką ar gražiau pasielgti ir tapti jiems „įkvėpimu“. Mes tokiems taškams esame tik labai lėtai judančios didelės statulos.
Dar gyvendamas Šiauliuose ir studijuodamas dailininko specialybėje vis dažniau ir dažniau skaitydavau filosofines knygas. Visada mane grauždavo dilema: ar kurti meną, ar apie jį rašyti remiantis filosofijos teorijomis. Ne senai peržvelgdamas savo publikuotus straipsnius ir juos grupuodamas bei guldydamas savo kritinių tekstų archyve (www.culture.venckus.eu) pastebėjau jog gausiai remdamasis filosofijos lobynais aš dažniausiai rašau apie tapybą ir formuoju savotišką filosofiją, kurios centre yra tapybos kūriniai. Pamaniau, kad ateityje derėtų parašyti knygą, kurią pavadinčiau tapybos filosofija.
    - Sprendžiant iš rezultatų, žmones dažniausiai tenkina jų esama būklė. Tie, kurių netenkina, visgi, bando išrasti ar atrasti, ką nors, kas stumtų civilizaciją į priekį. Kažkas norėjo skristi, todėl išrado lėktuvą. Kažkas norėjo lengvai keliauti, todėl pagamino automobilius ir traukinius. Bet tie dalykėliai buvo sukurti žmonių, turinčių talentą. Tik genijus gali paversti tuos vaizdus realybe. Mes, paprasti mirtingieji, tiesiog privalome gyventi diena iš dienos. Mes neturėtume elgtis impulsyviai vien dėl to, kad jaučiamės esą avantiūristai.

Itin vertingą pranešimą „Visi-kolaborantai ir visi-patriotai: „tarybinės lietuvybės“ koncepcijų struktūra ir politinė potekstė“ perskaitė žinomas šalies filosofas, Vilniaus edukologijos universiteto pedagogas daktaras Laisvūnas Šopauskas, reikšmingi taip pat buvo filosofo daktaro Vytauto Rubavičiaus, Vilniaus universiteto profesorės Rasos Čepaitienės pranešimai...
Rengiant kūrybinių industrijų žmones svarbu būti visuomet priekyje, stebėti, kas vyksta rinkoje, kokios tendencijos visose kūrybinių industrijų sferose. Mūsų studentai yra įvaldė IT įrankius, turi ,,techninį geną“, kuris leidžia iškilti konkurencijoje su kitų universitetų kūrybininkais. VGTU Kūrybinių industrijų studentai susipažįsta su žurnalistika, kino, teatro, muzikos industrija. Šios sritys kinta ypač greitai, todėl svarbus yra praktikų profesionalų dalyvavimas studijose, taip pat mokslinio diskurso plėtojimas, moksliniai tyrimai kūrybinių industrijų srityje.
Dvyniu metodas zmogaus genetikoje: leidzia nustatyti genetiniu ir aplinkos veiksniu itaka tam tikriems zmogaus pozymiams arba susirgimais. Dvyniu tipui (monozigotiniai, dizigotiniai) nustatyti naudojami keli skirtingi metodai: 1) polisimptominis metodas: dvyniai lyginami pagal isorinius pozymius, pvz pagal akiu, nosies, ausu forma, plauku spalva. Sis metodas paprastas taciau maziausiai tikslus; 2) biocheminis metodas: kraujo grupiu, kraujo baltymu tyrimai, kita biochemine analize. Monozigotiniu dvyniu tyrimu duomenys sutampa; 3) imunologinis metodas: antigenu ir atmetimo reakciju analize. Monozigotinems poroms audiniu transplantacija yra sekminga. (oj, mes tik apkeisim jusu inkstus. jei jusu neistiks imunitetinis sokas ir jus nenumirsite, tai jus monozigotiniai dvyniai... pretenziju nepriimame =D). Dvyniu poros laikomos konkordantinemis pagal tam tikra tyrimui pasirinkta pozymi, jei abu poros nariai turi si pozymi. Jei pozymi turi tik vienas is dvyniu – jie diskordantiniai. Konkordiskumo laipsnis lygus konkordisku dvyniu is visu dvyniu santykiui. Nustacius konkordiskumo laipsni, tiriama aplinkos ir paveldimumo itaka. Visus pozymiu skirtumus tarp monozigotiniu dvyniu nulemia aplinkos salygos. Dizigotiniai dvyniai turi 50% bendru genu. Ju pozymiu skirtumus nulemia genotipai.  
    Suzumiya Haruhi jau sėdėjo už mano kėdės, spoksodama į lauką, kai įžengiau į klasę. Ji buvo prisisegusi dvi bandelių formos sagutes ant galvos; šiandien, tikriausiai, trečiadienis. Atsisėdęs – dėl kažkokios man nesuprantamos priežasties, vienintelis paaiškinimas, kad aš supistai krausčiausi iš proto, prieš man susivokiant – vėl užkalbinau Suzumiyą Haruhi.
Praktiškai ji reiškia, kad niekas lietuvių tautos ar valstybės oficialiai nenaikina. Tačiau panaikinami esminiai valstybingumo atributai, pavyzdžiui, jos valiuta, ir – itin simboliška – iš centų monetų nukaldinamas paminklas lito kūrėjui. Lygiai taip pat rengiamės švęsti valstybės atkūrimo šimtmetį, tačiau Vyriausybės parengtoje šventės koncepcijoje nėra „mažytės smulkmenos“ – neužsiminta, kas ta valstybė buvo, kas ją įkūrė, kokia jos paskirtis. Taigi ši strategija yra daugeliu atžvilgių rafinuotesnė, sunkiau perprantama ir todėl visuomenei yra kur kas kebliau suvokti, kas vyksta šių dienų Lietuvoje. 
Tuomet nukentėjusioji parašė pareiškimą policijai. Visą tą laiką mergaitė buvo pas A. Naruševičienę. Pastaroji merginos neišleido reikalaudama, kad motina atsiimtų pareiškimą iš policijos. Kartą mergaitė, kuri jau buvo tapusi kaip ir įkaite, sugebėjo paskambinti motinai ir pranešti, kad kitą dieną jos su Ala ruošiasi eiti į prekybos centrą  „Kosmosas“ pirkti naujų rūbų. Motina kartu su drauge sugebėjo pasislėpti prekybos centro tualete ir padėjo dukrai pabėgti pro tualeto langą. Po to dukrą paslėpė pas pažįstamą šventiką.
×