Prof. dr. Vytis Valatka (g. 1972) yra humanitarinių mokslų (filosofija) daktaras. 1994 m. Vilniaus universitete įgijo filosofijos bakalauro, o 1996 m. – magistro laipsnį. 2001 m. tuometiniame Lietuvos mokslų akademijos filosofijos ir sociologijos institute (dabar – Lietuvos kultūros tyrimų institutas) apgynė disertaciją tema “Scholastinė logika Lietuvoje XVI a. antrojoje pusėje” ir gavo humanitarinių mokslų srities filosofijos krypties daktaro laipsnį. Dirbo Lietuvos kultūros tyrimų institute, Mykolo Romerio universitete, Lietuvos edukologijos universitete, Kazimiero Simonavičiau univesitete docento, profesoriaus, katedros vedėjo ir kt. pareigose Šiuo metu Prof. dr. V. Valatka yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto mokslo prodekanas ir Filosofijos ir kultūros studijų katedros profesorius bei tarptautinio mokslinio žurnalo “Logos”, referuojamo prestižinėje duomenų bazėje Clarivate Analytics “Web of Science”, redakcinės kolegijos narys. 2010 m. prof. dr. V. Valatka tapo šio žurnalo P. Dovydaičio premijos, skiriamos geriausiam metų autoriui, laureatu. Profesorius taip pat yra virš 50 mokslinių ir mokslo bei kultūros populiarinimo straipsnių autorius, Lietuvos mokslo tarybos duomenų bazės “Lituanistika” ekspertas, Tarptautinės teisės ir socialinės filosofijos IVR Lietuvos sekcijos narys, edukacinio portalo www.arche.lt steigėjas ir vyr. redaktorius. Profesorius laisvalaikiu gieda grigališkąjį choralą, verčia lotyniškąsias giesmes, rašo eilėraščius, žaidžia krepšinį.

labas rytas. Tikrinu ryšį. Šiap jau turiu info, tiems kas domitės ateivių žmogaus kūne įdedamais implantais, San Ilas nufilmavo ir įdėjo į ufologija.LT bandymus su neodimio magnetukais. galite žvilgterėti ten nuėję. Aš garantuoju kad jokio Fotošopo ten nėra. Dar yra ir rentgeno nuotraukos su implantais galvoje, tačiau kol kas jos dar neįdėtos. Vienas implantas sprando srityje jau pateko į ufologų rankas ir su juo daromi fizikiniai tyrimai.


Vis tik filosofija traukia ne vien tik mane. Jau kelis metus tenka bendrauti ir pačiomis įvairiausiomis mintimis dalintis su Vilniaus Gedimino technikos univeristeto filosofu, prof. dr. Vyčiu Valatka. Tad su skaitytojais noriu pasidalintu prieš kelias savaites įvykusia mūsų puikia diskusija apie filosofija. Bet iš pradžių, prieš pateikiant pokalbį noriu supažindinti su profesoriaus biografijos faktais.

    Vaikinai vilkėjo sportines striukes, o merginos – jūreivių uniformas. Oho, na ir keista kombinacija. Galbūt ant pakylos rėžiantis kalbą, kuri sukelia knarkimą, direktorius turėjo kažkokį fetišą jūreivių uniformoms. Kol galvojau apie šiuos beverčius dalykus, idiotiška ceremonija pagaliau baigėsi. Aš – kaip ir kiti mano ne tiek valingi nauji klasiokai – įžengiau į 1-5 klasę.
Keista, bet prabilti apie knygą Anykščiuose (nors būtent juose matau laisvą nišą) nėra paprasta: visko tarsi turim per akis, svečiai tik aikčioja, kaimynai tik pavydi, ypač gražaus kraštovaizdžio, pramogų. Todėl pradėsiu nuo... Los Andželo, Hantingtono parko, kurio viename muziejų saugoma pirmoji spausdinta knyga – 1455 metais Maince (Vokietijoje) išleista Johano Gutenbergo „Biblija“. Tas retas, auksu papuoštas, ypatingos reikšmės visai žmonijai turintis leidinys laikomas taip pagarbiai, kaip bažnyčioje monstrancija – pamačius kyla ranka persižegnoti...
Daugelis lietuvių  pavergtos Tautos pasakojimą laiko savaime suprantamu požiūriu į sovietmetį. Ir iš tikrųjų, jei sieksime sovietmetį apmąstyti remdamiesi įvairiapusiška ir išsamia faktine medžiaga, jei nesiremsime Sorošo fondo išleistose knygelėse išdėstytu požiūriu, jog tautos yra fikcija, jei tvarkingai vartosime vertinamąsias sąvokas, tai neišvengiamai suformuluosime būtent pavergtos Tautos pasakojimą. Kiaip tariant, jei neignoruosime faktų, mąstysime tiksliai, nuosekliai ir sąžiningai, tai apibendrintas sovietmečio apmąstymo rezultatas bus ne kas kita, o pavergtos Tautos pasakojimas.
Dirbo muzikos prodiuseriu, TV laidų rengėju, scenarijų autoriumi, festivalių „Rumshk“ ir „Rumshkiux“, „Šiauliai Jazz“, „Glaesum – gintaras kitaip“, ŠAMA MMX apdovanojimų prodiuseriu ir reklamų kūrėju. 1994–1996 m. dirbo IĮ reklamos agentūroje „Pramuštgalvis“ direktoriaus pavaduotoju, režisieriumi, renginių organizatoriumi ir vedėju. Rengė TV laidas „Rockiada“, „Shekit slieką“ ir DJ muzikos festivalį. 1994 m. dirbo UAB „Lit-Poliinter“ (dabar LNK) televizijoje, TV muzikos redaktoriumi, TV laidų „Tangomanija“, „Shekit“, „Ryto ratas“, „Tikras garsas“ režisieriumi ir prodiuseriu.
Kunigas Janušas Idzikas teigė, kad šie žygiai už gyvybę yra dovana gegužės 18 dieną gimusiam Jonui Pauliui II, kurio  „vardą nuolat minime, tačiau atėjo laikas nešti jo skelbtą žinią“. Slawomiras Olejniczakas iš Petro Skargos bendrijos už krikščionišką kultūrą akcentavo, jog  „krikščionybė istoriškai buvo pamatas visuomenei, valstybei ir civilizacijai formuojantis“. „Taip ir turi būti. Gali parodyti teisingo kelio pavyzdį Europai,“ - teigė jis. 

Taigi poetinio įkvėpimo šaltiniai iš esmės nesikeitė. Poezijos temos, aišku, keitėsi. Filosofijos studijos čia neabejotinai įkišo savo trigrašį. Net ir nelabai norėdamas, savo poezijoje nuolat randu gausybę egzistencinių klausimų (tiesa, savižudybės temos dar neliečiau, tpfu, tpfu, tpfu, ačiū Dievui). Bet tai turbūt neišvengiama. Nes filosofija ir poezija – artimos savo turiniu. Abi jos kreipia savo žvilgsnį į amžinąsias temas: kas yra būtis, kasdienybė, gyvenimo prasmė, grožis, gėris, blogis, tiesa, meilė ir t.t. Tiesa, paprastai šie klausimai formuluojami ir atsakymų ieškoma skirtingomis kalbomis. Filosofijai artimesnės griežtesnės, tikslesnės sąvokos, loginė argumentacija. Poezijai labiau priimtina metafora, alegorija, akimirkos įspūdžio fiksavimas, emocinė įtaiga ir pan. Nors vėlgi, tai nėra joks dėsnis – viduramžių poetiniuose himnuose Dievui ir šventiesiems rasime filosofines sąvokas ir logišką struktūrą, Nietzsches, postmodernistinė filosofija mielai taiko metaforas, alegorijas ir t.t. Yra filosofinių traktatų, parašytų poetine forma (pavyzdžiui, Tito Lukrecijaus Karo veikalas “Apie daiktų prigimtį”), yra daug geros filosofinės poezijos. Kalbant apie grynai asmeninį santykį, filosofija teikia peno mano protui, tuo tarpu gera poezija gaivina ir pakylėja mano dvasią, kad ir kaip pompastiškai tai beskambėtų.


Kokių būta alternatyvų šiam tokiam galingam ir kompleksiškam nužmoginimo mechanizmui, skirtam palaužti asmenį ir priversti jį nuolankiai tarnauti totalitarinio režimo reikmėms? Bandymas užsisklęsti vien šeimos ir artimųjų rate? Įnirtingai atmetamos ar pagal savus poreikius perdirbamos tradicinės kultūros ir moralės draiskanų rinkimas ir saugojimas? Laikymasis krikščioniškųjų tiesų, kad ir kokios jos būtų „neprogresyvios“, „tamsybiškos“, „atgyvenusios“? Siekis, nieko nepaisant, kurti modernią tautinę kultūrą, bandant išnaudoti ideologijoje likusias spragas ir vidinius prieštaravimus, tačiau priverstam eiti į neišvengiamus kompromisus su režimu, „atiduoti jam duoklę“?


    - Nepaisant to, kad buvote Johano bylos centre, kol kas vengėte apie ją komentuoti. Galbūt jūs tylėjote dėl tų, kurie buvo paveikti šio tyrimo, ar galbūt po visu tuo slypi itin šokiruojanti tiesa... Todėl tai ir buvo vienintelis būdas, kuriuo galėjau jus prisivilioti, - paaiškinau atsidusdamas, o jis nutaisė įsižeidusiojo veidą, bet tolesni žodžiai mane nustebino.

C metodu dazosi visu chromosomu centromeros bei gretimi segmentai. Be sio centromerinio heterochromatino dar dazosi: 1) antriniu persmauku heterochromatinas 1, 9 ir 16 chromosomoje; 2) akrocentriniu chr. trumpuju peciu heterchromatinas; 3) Y chromosomos ilgojo peties heterochromatinas. Pagal C ruozus galima geriau ivertinti chromosomu polimorfizma, patikslinti chr. aberaciju pobudi.       
. Toks medijų vaidmens aiškinimas suponuoja ir naują žmogaus, taip pat jo kuriamos kultūros supratimą: humanizuojant technologines medijas, filosofiškai „įtraukiant“ jas į žmogaus „savastį“, kultūrinė kūryba virsta duomenų modeliavimu, naikinančiu vidinio ir išorinio, subjektyvaus ir objektyvaus pasaulių skirtį bei tokios skirties nuovoką. Skirtis suvokiama kaip nepaliaujamas interfeiso galimybių plėtimas, kur ypač svarbus vaidmuo teikiamas skaitmeniniams menams (digital art), kadangi jų tikslas ir yra tirti skaitmeniškumo, taip pat ir sužmoginamo skaitmeniškumo ribas

Įdėmiai klausydavome jo pasakojimų apie gyvenimą ir kūrybą Italijoje. Aš net organizuodavau pokalbius prie jo mėgstamo itališko vyno, kurį jis ir pats atsinešdavo į mūsų neformalius popaskaitinius susitikimus. Kartais pokalbiai nusitęsdavo net iki pačių paryčių. Mūsų grupė buvo labai draugiška, daug laiko praleisdavome kartu. V. Gečas mėgo mus, o mes – jį. Jis visada rasdavo ką pasakyti kiekvienam, patardavo, į kokį menininką ar kokį laikotarpį žvilgtelėti vienu ar kitu kūrybinio proceso etapu.
V. V.: Turiu prisipažinti, kad turbūt daug ką lėmė pirmoji bandyta įveikti filosofijos knyga – jau minėta Platono “Valstybė”. Nes iki šiol liko potraukis prie filosofijos, kurią sąlyginai galime pavadinti senąja arba klasikine (juk filosofija iki šiol nagrinėja amžinuosius būties, tiesos, gėrio, grožio, pažinimo ir kt. klausimus, tad “senųjų” filosofų veikalai iki šiol aktualūs). Daugiausiai tyrinėju Antikos ir Viduramžių filosofiją. Antikos filosofijoje ypač domina kinikų mokykla. Čia vėlgi turbūt reikėtų ieškoti sąsajų su kadaise didelį įspūdį padariusiu J. Avyžiaus romanu “Sodybų tuštėjimo metas” ir pagrindiniu jo veikėju Gediminu Džiugu. Turiu omenyje jo siekį sukurti vidinę tvirtovę, kurios negalėtų sugriauti jokios socialinės, politinės, ekonominės ar asmeninės negandos. Tokį siekį, tik žymiai išsamiau išskleistą ir argumentuotą, beje, paskanintą gero humoro prieskoniais, radau būtent kinikų filosofijoje. Kinikai siekė vidinės laisvės, kuri atneštų stabilios dvasinės ramybės būseną. Tai ramybė, kurios negebėtų sudrumsti nei skaudžiausia nesėkmė,  netektis ar nelaimė, nei didžiausia pergalė, šlovė, turtas ir t.t. Šią būseną kinikai ir laikė žmogiškąja laime. Beje, tokios laimės nederėtų laikyti pasyvia. Kiniko vidinė ramybė- tai jokiu būdu ne užsidarymas saugiame kiaute. Tai ėjimas į nesaugų pasaulį (jame, kaip ir dabar, vyko karai, epidemijos, buvo stipri korupcija ir t.t.) ir dalinimasis su žmonėmis savo žiniomis ir praktiniais pavyzdžiais. Įdomu, kad šią vidinės laisvės būseną kinikai vadino apatija. Atrodytų, nieko gero nelemiantis, į depresiją vedantis žodis. Visgi šis terminas (kaip ir nemaža dalis kitų graikiškų terminų), tais laikais turėjo visai kitą prasmę. Tiesioginis jo vertimas yra “beaistriškumas”, taigi kiniko apatija – tai aistrų nedrumsčiama sielos ramybė. Panašią situaciją turime su graikišku terminu demagogas. Tiesioginis jo vertinys yra “tautos vedlys”.

Ultimate Power (998.M41) - Clues to the location of the Omnicopaeia are uncovered upon Hell's Teeth, a Daemon World on the edge of the Maelstrom. The Omnicopaeia, an arcane device that contains every STC database with a psychic component, is of immeasurable value. Many billions of Skitarii are despatched to Hell's Teeth with all haste. The entire Adeptus Mechanicus is abuzz -- should the legendary Omnicopaeia be found, they will finally have a way to control, precipitate and even weaponise Humanity's psychic dawn.
Ala į Rusiją dar praėjusiame šimtmetyje buvo išvažiavusi po to, kai Lietuvoje jai ėmė svilti padai. 1991-ųjų spalį ji kartu su savo gyvenimo draugu Gediminu Naruševičiumi ėmė paskolas iš Klaipėdoje ir Palangoje gyvenančių bei verslu užsiimančių žmonių. Kreditoriams dažniausiai būdavo užstatomi pirmojo Alos vyro namo Kaune pamatai. „Šiai savo veiklai pora buvo specialiai išsinuomojusi butą Klaipėdoje su stacionariu telefonu, mat tais laikais mobiliųjų dar nebuvo, ir taip derino sandorius. Telefonu susitardavo dėl procentų – kiek žmonės norėdavo, tiek šiems ir pažadėdavo.Kai kurios paskolos buvo ilgalaikės. Per dieną sudarydavo 3-4 sandorius“, – „Akistatos“ žurnalistui yra pasakojusi Alos giminaitė.
×