Taigi, koks tas posovietinis zombis? Ar jis kokybiškai skiriasi nuo sovietinio? Drįsčiau spėti, kad iš esmės nedaug kuo, nors ideologinis dangalas arba psichinis fonas, kaip matome, ir gerokai pakito. Tik gaja zombiška savimone galima būtų paaiškinti kai kuriuos grynai lietuviškus fenomenus, kurie ne tokie ryškūs net kaimyninėse, atrodytų, tą pačią totalitarizmo ir nužmoginimo patirtį išgyvenusiose šalyse.
    Prireikė mažiau kaip valandos, kad ji nusigautų iš priemiesčių į tariamai tuščią daugiabutį namą, kur dabar stovėjo, drebėdama truputį nuo drėgno šaltuko, kuris sklendėjo prastai apšviestame koridoriuje. Ji buvo apsirengus, kad galėtų laisvai judėti, o ne apsisaugoti nuo oro — aptemptą bliuskutę, mini-sijoną ir batus, be to, reikmenų diržą, kur laikė papildomas ginklo apkabas. Kūną aptempianti apranga laikysis prie jos kaip antra oda ir leis jai greičiau judėti. Ji taip pat pasiėmė paprastą baltą medvilninį nertinį, kurį užsidės, kai paliks miestą, kurį dabar dėvėjo surištą aplink savo taliją — kol kas, ji geriau kęs šaltį ir turės laisvas rankas.
Praktiškai ji reiškia, kad niekas lietuvių tautos ar valstybės oficialiai nenaikina. Tačiau panaikinami esminiai valstybingumo atributai, pavyzdžiui, jos valiuta, ir – itin simboliška – iš centų monetų nukaldinamas paminklas lito kūrėjui. Lygiai taip pat rengiamės švęsti valstybės atkūrimo šimtmetį, tačiau Vyriausybės parengtoje šventės koncepcijoje nėra „mažytės smulkmenos“ – neužsiminta, kas ta valstybė buvo, kas ją įkūrė, kokia jos paskirtis. Taigi ši strategija yra daugeliu atžvilgių rafinuotesnė, sunkiau perprantama ir todėl visuomenei yra kur kas kebliau suvokti, kas vyksta šių dienų Lietuvoje. 
Rašytojas, literatūros kritikas Valentinas Sventickas neišlaikė neironizuodamas kolaborantų etiketes dalijančiųjų atžvilgiu: „Argatjule, lietuvių ir ukrainiečių tremties kaimelyje, aš, į pabaigą jau aštuonerių, galėjau paimti tėvo kirvį ir sėkmingai nukirsti po išgertuvių įmigusį pasiolko načialnyką. Kaltas. To nepadariau. Atvirkščiai. Matydamas, kaip elgiasi tėvai, stengiausi niekam neužkliūti, kad nebūtų sutrukdyta iškeliauti į Lietuvą, kai jau buvo leista. Grįžęs galėjau nukirsti vietinį stribą, kuris nulėmė mūsų šeimos ekskursiją. Kaltas. To nepadariau. Gerai. Nuslopinkime ironizavimus. Užsiminkime apie žmonijos istoriją. Ilgametę. Visokių šalių. Apie vergiją. Apie didžiųjų imperatorių užkariautas šalis ir tautas. Apie santvarkas, vadinamas feodalinėmis ir pan. Apie diktatūras. Eikime arčiau. Apie lietuvių gyvenimą „abiejų tautų respublikos“, carizmo, lenkų ir vokiečių ekspansijų gniaužtuose. Ir dabar pagalvokime apie žmones. Gebėjimą išgyventi, išlikti, tęsti tai, kas vadintina tolesniu žemės žmonių gyvenimu... Ar laikotarpis, dėl kurio dabar taip ėdamės, labai jau išskirtinis? Ar žmonės, perėję anksčiau minėtąsias istorines mėsmales, irgi taip ėdami? Tokio žvilgsnio trūksta labiausiai.“
– Dėkoju už puikius ir išsamius atsakymus bei linkiu kūrybinės sėkmės! Skaitytojams primenu, kad mano kritikos tekstus, parengtus ir publikuotus 2002–2018 m., galite skaityti elektroniniame archyve www.culture.venckus.eu. Apie mane, mano kūrybą ir akademinę veiklą galite sužinoti apsilankę asmeninėje svetainėje www.venckus.eu, su mano fotografo veikla galite susipažinti – www.foto.venckus.eu, o apie mano skaitomus seminarus galite sužinoti www.seminar.venckus.eu. Labai tikiuosi sulaukti skaitytojų komentarų ir patarimų, kuriuos galite pateikti el. paštu remigijus@venckus.eu
Kaip visatoje yra tautos, taip ir Žemėje yra tautos. Tikiuosi, raudonšikniai, Jūsų sumanymas mus per kalbų sudarkymą suvienyti sužlugs. Savo rodonšikniškumą parodėte su reikalaujama „teise užgrobti“ anksčiau Saulės palydoje įsikūrusiųjų nuosavybę. Jūs niekaip negalite atstovauti Žemės, nes net Jūsų pagrindas Tarybinė Rusija nusigręžė nuo žmonėms netinkamos santvarkos ir persivadino kitaip, tik rusų būdas išliko prastokas.
    Visgi, man prireikė šiek tiek ilgiau laiko, kad suvokčiau, jog ateiviai, keliautojai laiku, vaiduokliai, pabaisos ir esperiai toje specialiųjų efektų pilnoje „geriečiai versus blogiečiai“ animacijoje iš tikrųjų neegzistavo. Ne, palaukit, turbūt supratau, tiesiog nenorėjau to pripažinti. Giliai širdyje troškau, kad tie ateiviai, keliautojai laiku, vaiduokliai, pabaisos, esperiai ir blogio organizacijos netikėtai atsirastų realybėje. Palyginus su šituo nuobodžiu, tipišku mano gyvenimu, pasaulis tose įspūdingose laidose atrodė daug linksmesnis; aš taip pat troškau jame gyventi!

The presence of pinene is highly dependent on a variety of environmental factors like grow medium, flowering time, and curing processes. These strains have the genetic potential to produce high levels of pinene, but the only way to know for sure is through lab-tested product. Luckily, pinene’s distinct aroma lets you follow your nose to many other strains containing this terpene – just sniff out the pine-scented varieties or use Leafly’s filters to find strains that fight inflammation, help with asthma, and promote focus.


Editos kolega iš Prancūzijos pasakojo, kad žurnalistai klausia, kodėl jis prisideda prie iniciatyvos, kai Prancūzijoje jau yra įteisintos vienos lyties santuokos. Atrodo, jog šis klausimas jau išspręstas Prancūzijoje. „Jis atsako, jog turi parodyti solidarumą su Rytų Europos šalimis, kur situacija dar nėra pasikeitusi, kad ateityje Vakarų šalys galėtų remtis tų valstybių pavyzdžiu. Vakarų šalims reikia Rytų valstybių, kur situacija nepasikeistų, kad vėliau galėtų remtis tomis visuomenėmis Rytų Europoje. Rytų Europos balsas labai svarbus siekiant garsiai pasakyti, jog mes nenorime, kad mums būtų nuleista iš viršaus, ką reiškia šeima ir santuoka. Tai nėra ES vadovų kompetencija“, – kolegos žodžius prisiminė E. Frivaldszky.
Ypatingas fotografo santykis su tema nulemia ir pačių paveikslų charakterį. Savo portretais autorius siekia sukurti kontrastą banaliai realybei. Žmonės, kuriuos įamžina, jo akyse yra ryškios asmenybės, išsiskiriančios nuveiktais darbais, pagaliau, nebijokim šito žodžio, kai kurie ir talentu. Tai ne reportažinė fotografija, o bandymas pateikti atidžią charakterio studiją. A. Aleksandravičius rodo savo modelius su beveik šiuolaikiška pagarba. Be vulgariai draugiško dažno šiuolaikinio žurnalisto tono, bet ir be kitų reporterių profesionalaus šalto objektyvumo.
Kuo toliau tuo daugiau randu bauginančių įrodymų kad aš gal būt nesu žemietis. Aš priklausdau tai 7 procentų žemės gyventojų grupei kuri turi 4 kraujo grupę,ir tik dabar man pradeda aiškėti kodėl prieš atliekant šį eksperimenta 1974 m. su manimi pirmiausiai buvo išsireikalautas mano kraujo grupės įrodymas. Antra man pradeda atgyti prisiminimuose kažkokie tai migloti dalykai, kad kai aš buvau rastas visiškai mažytis - kelių savaičių viename Lietuvos kaime už klojimo po naktinio NSO pasirodymo 1949 metais.Mane tada priėmė ir įsivaikino mano amžinatilsį tėvai, kurie buvo ka tik vedę.Svarbiausiai kad pradedu sapnuoti scenas kada mane iš šilto ir jaukaus nežemiečių erdvėlaivio menkai aprengta paguldo šaltoje pavasario pievoje ir aš klykiu iš šalčio ir baimės nes esu paliktas vienui vienas... Viena karta kažka tai tokio tėvas įpykęs nerišlaus minėjo bet aš tada į nieką nekreipiau dėmesio, tai buvę susiję su priekaištais, kad iš manęs jie tikėjosi kažko tai kito. Na bet gal būt tai tik nesamonės ir gal būt mane eilinį karta kankina paranoja,bet tada kyla klausimas kodėl nežemiečiai mane savotiškai "globoja" jau nuo kokių 7 metų amžiaus, kai aš dar nesupratau kas jie tokie yra ir jų erdvėlaivius laikiau paprastais lėktuvais. Pirma karta tai išaiškėjo Simne kur mokiausi 1 klasėje ir papasakojau kokį lėktuva mačiau vasarą uogaudamas su tėvais prie Dusios ežero, ir NSO mačiau virš aptvertos karinės bazės teritorijos, kurioje budėjo ginkluotas kareivis. Tas pailgo kiaušino formos visiškai juodas, kokių 3 aukštų namo dydžio lėktuvas be garso skraidė pirmyn ir atgal ir jame kažkas esantis mane kalbino mintimis, o kai parodžiau jį savo tėvui - jis net nustėro iš nustebimo nes pats negirdėjo, kaip jis sklando ir jį pamatė, kai aš parodžiau pirštu į jį. O tas objektas tarsi gėdintūsi mano tėvo iš karto nuskrido labai toli ir vėl pavirto tik juodu tašku, arčiau manęs priskrido vėl kai tėvas nuėjo toliau nuo manęs rinkti miško aviečių. Sargybinis nešė savo karaūlą ir net nesiteikė žvilgterėti kas vyksta danguje virš tos bazės. O aš tada galvojau, kad tai rusai tokį ginklą turi ir taip pagalvojo mano tėvas kad tai toks jų lėktuvas, o kai papasakojau mokykloje, manęs įdėmiai atvyko išklausyti kažkokie tai žmonės iš Vilniaus, bet tada buvau mažas ir nieko tokiems dalykams dėmesio neteikiau, maniau kad taip viskas ir turi būti. Nuo to laiko aš dažnai turėjau su jais tokius pokalbius mintimis ir kai gyvenome Kalvarijoje ir kitur. Jie kažkaip mane visur susirasdavo, įtariu net nuvykus į Ispanija su jais turėjau tokius tolimus kontaktus ne viena kartą ,netgi turiu nuotraukas lėktuve darytas pro langa, kai skridome visi keturi iš Ibizos salos pernai vasarą, fotografuojant pakilimą iš Boingo per jo langa pamačiau kažkokius neryškius dalykus netoli sparno, tos nuotraukos ir dabar yra galiu atsiusti į emailus kas parašys adresus. Vienu žodžiu senatvėje mano atminti pradeda iškėlinėti kažkokius tai intriguojančius dalykėlius, iš kurų daugelis juokiasi jei įsidrasinu kam nors juos papasakoti.

Kunigas Janušas Idzikas teigė, kad šie žygiai už gyvybę yra dovana gegužės 18 dieną gimusiam Jonui Pauliui II, kurio  „vardą nuolat minime, tačiau atėjo laikas nešti jo skelbtą žinią“. Slawomiras Olejniczakas iš Petro Skargos bendrijos už krikščionišką kultūrą akcentavo, jog  „krikščionybė istoriškai buvo pamatas visuomenei, valstybei ir civilizacijai formuojantis“. „Taip ir turi būti. Gali parodyti teisingo kelio pavyzdį Europai,“ - teigė jis. 
    Ir taip, aš įstojau į vidurinę mokyklą savo rajone. Iš pradžių gailėjausi šio sprendimo, nes mano naujoji mokykla kiurksojo ant labai aukštos kalvos. Net pavasario laikmečiu, studentai sukaisdavo ir suprakaituodavo vien lipdami stačiu keliu – aiškiai mano ketinimui “nerūpestingai striksėti į mokyklą” buvo lemta nugrimzti į nebūtį. Kiekvieną kartą tai prisiminus ir faktą, kad reikės kartoti tą pačią procedūrą diena iš dienos dar kitus trejus metus, aš nusilpdavau ir puldavau į depresiją.
Paskaitoje prieinama išvados: nors mados fotografijos kilmė yra grynai miestietiška, tačiau joje miesto aplinka, urbanistika ir gyvenimo būdas akivaizdžiai pradedami fiksuoti tik nuo XX a. vidurio. XX – XXI a vyrauja studijinė, interjerinė, režisūrinė fotografija. Daugiausiai dėmesio skiriama dailei būdingai „paveikslinio” vaizdavimo strategijai, t. y. ikoninio dailės paveikslo normų nuolatinis revizavimas ir perkėlimas į komercinę fotografiją.
Anti-Microbial: Pinene’s anti-bacterial properties have been known about since the late 1980’s, but have only seen further study in the past decade. This 2007 study, which looked at pinene as a potential treatment for infectious endocarditis, found both alpha- and beta-pinene to be effective anti-microbial agents. A study published in the January 2011 issue of Molecules found both alpha- and beta-pinene to be effective treatments for infectious bronchitis virus; what makes this fascinating is that viruses are not bacteria and are normally much harder to treat. A 2012 study broadly examined pinene’s role as a treatment for bacterial infections and found it to be effective with the effectiveness varying depending on the bacteria at play.
Svarbiausia turinio kūrėjo savybė – gebėti aktyviai stebėti ir klausyti. Posakis „Dievas mums davė dvi ausis ir vieną burną, kad klausytume dukart daugiau nei kalbėtume“ niekam kitam taip netinka kaip turinio kūrėjams. Kad mūsų istorijos sudomintų ir patrauktų, jos turi būti emociškai paveikios, intelektualiai stimuliuojančios ir būtinai originalios. O originalumas dažniausiai gimsta iš gebėjimo į visiems gerai pažįstamus reiškinius pažvelgti nauju kampu, rasti sąsajų tarp iš pažiūros nesusijusių dalykų, pastebėti po įpročių ir rutinos sluoksniu slypinčius raštus, labirintus ir struktūras. Didžiausias turinio kūrėjo profesijos žavesys yra ir didžiausias jos iššūkis – bet kas gali tapti naujos istorijos pradžia ir įkvėpimu. Tad reikia būti labai budriems!
– Sporto industrijos pažanga be mokslo pažangos, ekonominio ir gyventojų gerovės augimo yra neįmanoma. Negalima tapatinti sporto industrijos pažangos vien tik su profesionalių sportininkų pasiekimais. Profesionalus sportas turi siaurus ir specifinius tikslus, kurie panašūs į šou, pramogų verslo tikslus. Profesionalus sportas kuria pramoginius reginius pritraukiant būrius žiūrovų ir gerbėjų. Kartu sporto renginiai pritraukia verslą, siekiantį didinti savo žinomumą ir skatinti pardavimus.
Mane domina savatikslis disonansų derinimas – alogiškos vaizdų jungtys, metaforiškumas, dviprasmiškumai, sąlygiškumas ir net liūdnas humoras. Siekiu, kad stebint paveikslus būtų juntamas džiaugsmas besijungiantis su liūdesiu, gėrėjimasis suliptų kartu su šleikštuliu. Visa tai tampa aktualu apmąstant mūsų žmogiškąsias savybes ar elgsenas, kurias pavadinčiau kenksmingomis, bet nekaltomis.
Naujas vizitinių kortelių skaitytuvas "DYMO CardScan Team V9 Business Card Scanner". "CardScan" skaitytuvas yra sukurtas greitam ir lengvm keitimuisi kontaktine informacija. Tiesiog susisteminkite visą savo kontaktinę informaciją iš vizitinių kortelių, elektroninio pašto parašų, importuotų sąrašų ir kitų duomenų šaltinių. "CardScan" padės jums visa tai sutvarkyti. Jis taip pat lengvai sinchronizuoja arba perkelia į "Outlook", "Outlook Express", "Palm", "Windows Mobile" įrenginius, "iPod" ir išmanuosius telefonus.
Taip režisieriaus Juozo Miltinio, balerinos Eglės Špokaitės, pianistės Mūzos Rubackytės, pianisto Petro Geniušo portretuose ar dvigubame choreografės Andželikos Cholinos bei aktorės Dalios Michelevičiūtės laikysena portrete atrodo labai natūrali, bet ji rafinuotai elegantiška ir susijusi su savistaba ir pasirodymu viešumoje. Jie nė akimirkai nepraranda situacijos kontrolės. Režisieriai Henrikas Šablevičius, Jonas Jurašas, Antanas Markuckis, Rimas Tuminas savo išraišką ir laikyseną meistriškai inscenizuoja. Aktorių Valentino Masalskio ar Gedimino Girdvainio, Algio Matulionio individualybės persipina su vaidmenimis įsikūnijamų herojų ar atliekamų kūrinių charakteriu. Būdami žvaigždės šie žmonės tuo pačiu mato save ir žiūrovų akimis panašiai kaip veidrodyje. Todėl jiems tenka įkūnyti jų lūkesčius.
– Diskutuojant su gerai žinomais Lietuvos pramogų verslo atstovais, ilgus metus besisukančiais šioje srityje, dažnai pasigirsta užtikrintai išsakoma nuomonė, esą nei universitetas, nei kolegija nėra pajėgūs paruošti pramogų industrijų profesionalo. Jų teigimu, gebėjimas kurti ir organizuoti pramogas, plėtoti pramogų verslą ir dalyvauti šioje srityje – veikiau konkretaus žmogaus prigimties, charakterio ar Dievo dovana, tačiau ne kokiomis nors studijomis išugdomas ar išmokomas dalykas. Kokius kontraargumentus išsakytumėte šiuolaikiniams Lietuvos pramogų verslo grandams?
Paskaitas skaityti Panevėžyje yra neapsakomas malonumas. Čia pažįstu daug menininkų, apie daugelis jų esu rašęs ne vieną recenziją, parodų kritinius tekstus katalogams, reiškęs asmeninę nuomonę žurnalistams. Kai atvykstu mane visada sutinka vietos menininkai kviesdami diskutuoti, kalbėtis ne tik apie meną, bet ir apie labai plačias, egzistencijos problemas. Aš jaučiu, kad mano parenkamos temos panevėžiečiams yra įdomios, jie negaili nuoširdžių pastabų. Po paskaitų ir mano parodų visada išsako savo nuomonę, o kai kada net pateikia naudingus patarimus. Niekur kitur aš neturiu tokios puikios publikos kaip tik Panevėžyje ir Šiauliuose. Tiesa, Šiauliai man visada lieka ypatingi. Aš juose gimiau, gyvenau, mokiausi, brendau kaip menininkas ir mokslininkas. Šie abu miestai yra labai ypatingi.
    Deja, realybė yra neįtikėtinai žiauri... Nieko neperkėlė į mano klasę. Niekada nemačiau NSO. Kai nusidangindavau į vietas, kur hipotetiškai turėtų vaidentis, niekas nepasirodydavo. Po dviejų valandų intensyvaus stebėjimo, mano pieštukas nepajudėjo nė per vieną milimetrą, o spoksant į klasioko galvą, jo mintys taip pat nepaaiškėjo. Jaučiausi paniręs į depresiją dėl to, kokie statiški liko fizikos dėsniai. Nustojau žvalgytis NSO ir kreipti dėmesį į paranormalias TV laidas, nes galiausiai įtikinau save, kad tai neįmanoma. Pasiekiau tašką, kai jaučiau vien nostalgiją tiems dalykams.
Džiazo atlikėjų, tokių kaip saksofonininkai Vladimir Čekasin, Vytautas Labutis, Petras Vyšniauskas, būgnininkai Vladimir Tarasov, Arkadyj Gotesman, Gediminas Laurinavičius, Linas Būda, portretai sudaro išskirtinę scenos žmonių atvaizdų grupę. Juose puikiai perteikiamas muzikuojančiųjų komunikabilumas, sugebėjimas per muziką bendrauti tarpusavyje ir su klausytojais bei polinkis improvizuoti.

Gegužės 16 d. (pirmadienį) 11 val. Vyriausiajai rinkimų komisijai pristatomi grupės „Už blaivią" Alkoholio kontrolės įstatymo keitimo iniciatyvos surinkti parašai. Įstatymo keitimo projekte numatytas visiškas alkoholio reklamos draudimas, specializuotos parduotuvės alkoholiui ir kitos prieinamumą mažinančios priemonės paremtos mokslininkų rekomendacijomis. Lietuva yra trečioje vietoje pagal alkoholio suvartojimą pasaulyje. Alkoholio vartojimo problemų turi ne tik socialinės rizikos grupės, bet ir daugybė aukštas pareigas užimančių žmonių.
– Viena iš renginio dalių yra kūrybos visuomenė. Kas vienija šios visuomenės dalyvius? Ko tikimasi iš šios visuomenės? Kuo ji savita ir šiuolaikiška? Kad ši visuomenė yra labai svarbi aiškinama gana storoje ir metodiškai detaliai išplėtotoje prof. dr. T. Kačerausko knygoje „Kūrybos visuomenė“. O gal ši visuomenė yra ne tiek mūsų laikmečio ženklas, o kiek pozityvi utopija?
Beje, pakliuvęs į prarają, gali būti tikras, kad dar nepakankamai giliai nusiritai, jei padėsi mano minėtai esybei per save išlipti „pasikviesti pagalbos“, gali būti tikras, kad risiesi dar žemiau, nelabai tikiu, kad pasiektum patį dugną per kelis kartus, bet kas gali žinoti, kas ten tavęs laukia, jokio ramaus poilsio gali ten nesitikėti, Vytautai su švytuokle.

Mūsų moderniajame pasaulyje tiek šeimos, tiek tikroji bendrojo gėrio samprata nėra aiškios. Viena vertus, kolektyvistinis valstybės požiūris siekia sunaikinti visas tarpines ir natūralias bendruomenes kaip šeima, nes valstybė siekia neturėti jokio tarpininko tarp jos ir individo. Tokia nuostata siekia užtikrinti, kad žmogaus asmeninis lojalumas būtų saugiausias pilietinės, dirbtinės „šeimos“ viduje.

2012 metų gegužės mėnesį į A. Naruševičienę kreipėsi ūkininkė Zita iš Akmenės rajono. Ji ir jos sūnus turėjo problemų tiek su sveikata, tiek ir su ūkiu – susirgo ir labai greitai numirė Zitos vyras, galvijai krito vienas po kito. Už kompleksines paslaugas ūkininkai aiškiaregei sumokėjo 178 000 litų (51 552 eurų). Ir tik, kai pieno primilžiai nė kiek nepadidėjo, ūkininkai suprato esantys apgauti.
×