Dažnas juto, kad jų kaip visuomenės autoritetų dienos jau praeityje. Ne veltui naujaisiais sąmonės vedliais ir viešosios nuomonės formuotojais šiandien tampa privačių bankų analitikai... Nuosekliai vykdoma nuolatinė asmens, šeimos, tautos ir valstybės dekonstrukcija palieka mus vienišus, pasimetusius ir bejėgius, o visur peršami vartojimo kaip laimės pakaitalo „idealai“ siūlo neskausmingą sąžinės užmigdymo procedūrą.
Žinoma, greta Johno Howkinso „Kūrybos ekonomikos“. Šios knygos taip pat negaliu nepaminėti – mano buvusių kolegų dr. Ramojaus Reimerio (Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro Inovacijų politikos analizės skyriaus vadovas, vykdantis direktoriaus funkcijas) ir doc. dr. Rasos Levickaitės (anksčiau vadovavusi Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos institutui) rūpesčiu „Kūrybos ekonomika“ mūsų šalyje pasirodė netgi gerokai anksčiau nei 2015 metais dienos šviesą išvydęs R. Floridos veikalas – tai įvyko dar 2010 metais.
Hypaspist Skitarii were the most basic augmented infantrymen of the Tech-Guard and were armed with cybernetically hard-linked Lasguns similar to those used by the soldiers of the Astra Militarum. Hypaspists were generally more powerful and skilled soldiers than standard Guardsmen as a result of the cybernetic enhancements that made them stronger and more accurate than normal humans and the psychosurgery they had undergone to suppress their emotional reactions and make them immune to panic or fear. However, this enhancement also made Hypaspists less independent and able to think for themselves in combat.
– Kūrybos visuomenės konceptas kaip toks – tai, mano vertinimu, teorinis konstruktas, viena iš socialinių utopijų. Žinote, nors kiekvienas iš mūsų turime savyje tam tikrą kūrybingumo pradą (ką, beje, savo knygoje labai entuziastingai pabrėžia ir R. Florida) ar galimą užuomazgą, tačiau jo raiškos ir įveiklinimo laipsnis bei kokybė tikrai ne bet kuriuo atveju kaip rezultatą gali garantuoti kūrybos visuomenės atsiradimą.

Tevystes rysio nustatymui naudojamas VNTR. Kadangi pasikartojimu skaicius paveldimas grieztai pagal Mendelio desnius, kiekviena asmeni galima identifikuoti pagal tam tikrose chromosomose esanti konkretu lokusa. Pvz. jei is tevo paveldeta chr. turi 12 pasikartojimu tam tikroje stiryje, o is motinos paveldeta – turi 15 pasikartojimu, tai vaiko genotipas bus 12/15 (12 pasikartojimu chr. paveldetoje is tevo, 15 pasikartojimu chr. paveldetoje is motinos).
– Sporto industrijos pažanga be mokslo pažangos, ekonominio ir gyventojų gerovės augimo yra neįmanoma. Negalima tapatinti sporto industrijos pažangos vien tik su profesionalių sportininkų pasiekimais. Profesionalus sportas turi siaurus ir specifinius tikslus, kurie panašūs į šou, pramogų verslo tikslus. Profesionalus sportas kuria pramoginius reginius pritraukiant būrius žiūrovų ir gerbėjų. Kartu sporto renginiai pritraukia verslą, siekiantį didinti savo žinomumą ir skatinti pardavimus.
Trečioji koncepcijos Visi – kolaborantai plėtojimo kryptis – tai Putinaitės pateikti nepaklusnumo, laisvo mąstymo, opozicinių nuotaikų, pastangų išsaugoti lietuvių kalbą, tautinę ir valstybinę sąmonę, tautinės ir patriotinės laikysenos apraiškų perinterpretavimai. Autorė bando skaitytoją įtikinti, jog šie dalykai yra visai ne tai, kuo jie gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Pasak Putinaitės, „[s]ovietmečiu dauguma veiksenų iš pirmo žvilgsnio tarsi primenančių pasipriešinimą, tebuvo subtilios prisitaikymo formos.“ (Putinaitė N. Nenutrūkusi styga, p. 265). Peržvelgsime kelias interpretacijas, atskleidžiančias autorės metodologiją.

Pasak E. Frivaldszky, jeigu iniciatyvą rems didelis skaičius žmonių, ne milijonas, o gerokai daugiau, valdžios atstovai tiesiog negalės ignoruoti piliečių nuomonės. Be to, tai vienintelis įteisintas būdas paveikti Europos Komisiją ir priversti ją įsiklausyti į piliečių nuomonę. Tai vienintelis tiltas tarp Europos Komisijos ir piliečių. „Tai yra mūsų šansas parodyti santuokos ir šeimos vertybių svarbą, mamos ir tėčio svarbą vaiko gyvenimui“, – įsitikinusi Edita, gyvenanti santuokoje jau dešimt metų ir su vyru auginanti tris vaikus.
Nežemiškos jėgos pakartotinai ir nebaudžiant pažeidė nacionalinius ir tarptautinius Žemiečių įstatymus. Šie pažeidimai, kurie tęsiasi ir šiandiena, kartu apima ir oro erdvės pažeidimus, žmonių grobimus ir gabenimus be jų sutikimo, žmogžudystes, prievartavimus, kankinimus, seksualinius išnaudojimus, svetimų rasių maišymą su žmonėmis, žiaurius eksperimentus, žmonių biologinių ir genetinių resursų vagystes ir mainus, Žemės natūralių išteklių vagystes ir mainus, slaptą manipuliaciją žmogaus psychika, žmonių ir gyvūnų žalojimus, kišimusis į karinės gynybos sistemas ir jų gadinimus bei slaptus įsiliejimus į žmonių visuomenę.
To compare a maniple of Skitarii to a platoon of Imperial Guardsmen is to compare a well-oiled gatling gun to a simple iron hammer. The Skitarii do not simply crush their foes, but instead pitilessly blast them into bloody chunks of flesh. Even as they do so they record every tiny screed of data for later analysis. Just as the Skitarii upload the martial capabilities of the foe to their masters, the Tech-priests download their own programs into the Skitarii. It is usual practice for a legion's overseer Tech-priests to monitor each battle from a scryer-ship high above. Floating in a sea of data, each Adept sends battlefield commands down via data-tethers to the Skitarii on the planet below. In this way their soldiers can be remotely augmented, used as eyepieces, forced into suicidal engagements, or even possessed entirely. The ever-devout Skitarii see these incidents as the divine spirit of the Omnissiah entering them and acting through them to the betterment of the Imperium. To the Tech-priests, their minions are little more than electric puppets jerking upon strings of pre-programmed impulse.

Mes galime pasipriešinti tokiai būsenai, kai atsiranda jausmas, kad reikia kažką greitai pasakyti (rusašikniškas spaudimas) ir ant liežuvio galo sukasi tik vienas (rusašiknių pakištas) užsienietiškas žodis. Tokios duobės apeinamos, jei iš tikro suprantama, kas norima pasakyti, ir galima apsieiti tik savo kalbos kitais žodžiais, pačiam geriau suprantant savo mintį.
Stačia galva verždamies į tariamą pažangą ir beatodairiškai atmesdami kultūros paveldą, mes neretai skaudžiai nukenčiam arba tampam juokingi. Nes: ir egzotiškiausios kelionės nenurungė sunkiai įgyjamos išminties, televizija – kino, teatro, baleto, operos, moderni, estradinė muzika – tautinės bei klasikinės, naujos gamybos technologijos – natūralaus maisto, sveikų drabužių, medinių rakandų, išmanusis telefonas ar internetas, „meilė per stiklą“ – knygos, šiltų žmogiškų santykių, intymaus dvasinio bendravimo ir t.t. Daugelis jau savo kailiu patyrėme: kai virtualusis pasaulis nusveria tikrovę, prasideda neprognozuojami, liguisti bei tragiški dalykai.
Žmonėms patinka visur atsiskaityti mokėjimo kortelėmis. Išmanusis terminalas – tai įrenginys, kurį naudodami smulkieji prekybininkai suteikia savo klientams atsiskaitymo mokėjimo kortelėmis paslaugą. Išmanusis terminalas prijungiamas prie prekybininko turimo išmaniojo įrenginio „Bluetooth“ ryšiu. Prekybininkui telieka užtikrinti prieigą prie interneto. Terminalas yra mobilus ir tinka naudoti taksi, parodose ar klientų namuose (pvz., prekybos agentams). Sprendimas puikiai tinka įmonėms, kurios rečiau vykdo atsiskaitymą mokėjimo kortelėmis (pvz., dalyvauja mugėse, miestų šventėse ir pan.).
... Ir moterys turi ka slėpti nuo vyru ir vyrai turi ka slėpti nuo moterų. Bet gal tai nevertėtų. Vyrai moka įkalti vinį i siena tai jie slepia ir įsivaizduoja, kad yra valdovai. O moterys sukasi aplink juos ir stengiasi įrodyti kad taip nera, kad materialine gerove vyrus nepavercia vadovais. Paklydę zmones kreipiasi i Dieva ir galvoja kad tuo viskas pasakyta. Bet tiesos reikia ieskoti kazkurtais anapus...
Šalia kultūros ir meno veikėjų portretų A. Aleksandravičius yra sukūręs fotografijų ciklų įvairiomis temomis, bet jį pirmiausia domina žmonės. Mes nerasime jo kūryboje peizažų, natiurmortų taip pat sukurta labai nedaug. Visai nėra ir abstrahuotų ornamentinių kompozicijų. Dėmesio centre visada yra atskira asmenybė arba socialinė įvairių visuomenės grupių panorama. Fotografas labai daug bendradarbiauja su naujais moterų, mados ar kultūros žurnalais Ieva, Ieva Bazaar, Laima, Laiko balsas, Cosmopolitan. Užsakytų fotografijų žurnalams yra kūrę ir daugelis šiuolaikinės fotografijos korifėjų, tokių kaip Martin Munkacsi, Irving Penn, Helmut Newton, Richard Avedon. Ši aplinkybė diktavo mados ir populiariosios muzikos žvaigždžių pasaulio persipynimą su meno įžymybių atvaizdais. Abi dažniausiai kraštutinai skirtingas grupes susieja plačiosios publikos susidomėjimas. Šios specifikos dėka panašaus charakterio yra ir A. Aleksandravičiaus fotografija. Patenkindamas gražių vaizdų ar vojaristinio smalsumo poreikius jis neretai sukuria išraiškingų kūrinių, savotiškų greit srūvančio laiko ir besikeičiančio skonio ikonų, susijusių su vietine terpe. Tačiau net ir tokioje moterų žurnalų fotografijoje A. Aleksandravičius neatsisako provokacijų. Taip 1998 m. jis sukuria ir publikuoja savo mažo miesto jau pagyvenusių populiarių, bet solidžių kultūros ir švietimo profesijos atstovių aktų seriją, kuri sudrumsčia visuomenės ramybę. Iš kultūros ir meno rato hermetiškumo A. Aleksandravičius ištrūksta fotografuodamas įvairius marginalinius ir socialiai opius gyvenimo reiškinius. Jis sugeba organiškai patekti į tokią terpę, kuri šiaip jau yra uždara fotografui.
Dauguma A. Aleksandravičiaus herojų - vyresnio amžiaus, nemaža išgyvenę ir nuveikę žmonės. Dažnai jie yra tos pačios kilmės, išsilavinimo ir dalijasi bendra istorinės praeities ir permainų patirtimi. Fotografas juos sutinka ir įamžina ypatingu, nelengvu laiku, kai iš seno pasaulio jau pasitraukta, bet naujo gyvenimo taisyklės dar nesukurtos arba įsivyrauja jiems svetimos. Taip iš dalies formuojasi bendra rezignacijos gaidelė jų atvaizduose.
Šiuo atveju kitas požiūris: pavergėjams ar užvaldytojams per daug vargo būtų išmokti visas Žemės kalbas, paprasčiau, jiems būtų kalbas sumalti ir perdaryti į vieną kalbą ir tai nėra nekaltas užsiėmimas, sujaukiami protai, primetamas vienas „teisingas“ daugumietiškas mąstymo būdas, viena „teisinga“ daugumietiška nusikalstama pasaulėžiūra, nepakanti kitokioms pasaulėžiūroms.
turetu kazkas parasyti knyga..apie modifikuota visuomene,bet at knyga sugrazintu prie instinktu,kuriuos zmogus baigia prarasti..naudodamas kitu 'kompetencija ar ne kompetencija',sprendziant savo problemas..taip kaip suo islepintas,niekada nemokes islaizyti savo zaizdos,taip ir zmogus tapo iki tiek modifikuota samone,kuri net nesuvokia,jog niekas kitas nei suserga,nei pasveiksta,jei jis pats negalvoja..tai gal tas receptu balansas ir I nauda del bendro samoningumo..kad ir be vaistu ismokti gyventi,bent kol praeis panika..kai praeina panikos busena,imama savaime svekti
Daugelis Anykštėnų forumo dalyvių teigė, kad žaliasis Anykščių miesto įvaizdis, neskubėjimas, dėmesys kultūrai ir sveikatingumo infrastruktūrai yra miesto stiprybės, pritraukiančios į miestelį jaunas šeimas, profesionalus, kurių darbas nepririša jų prie konkrečios fizinės darbo vietos (IT specialistai, architektai, vertėjai, rašytojai ir kt. profesionalai), jaunimą. Tačiau visas šias galimybes dar reikia stipriai plėtoti, kurti naujas Lėtojo miesto krypties paslaugas, kad ta trauka išliktų. O ką anykštėnams duos „išmanusis turizmas“ kol kas mūsų bendruomenei yra paslaptis, nors pasaulinis pripažinimas, žinoma, labai gundo"
This is a good read – thanks Bailey! However, there is at one error: “the development of terpenes in cannabis began for adaptive purposes: to repel predators and lure pollinators”. Cannabis and other related species are wind-pollinated so they do not have any pollinators that can be lured. Terpenes may function as pollinator attractants in other species, but definitely not in Cannabis!

    Užuomina #1: Ji keitėsi šukuoseną kiekvieną dieną. Kas be ko, sprendžiant iš mano pastebėjimų, egzistavo kažkoks šablonas. Pirmadieniais Haruhi atkeliaudavo į mokyklą nuleistais ilgais plaukais, visiškai nebandydama jų pažaboti. Kitą dieną, ji surišdavo juos į uodegėlę. Kad ir kiek nenorėčiau to pripažinti, ta šukuosena jai tiko. Sekančią dieną, ji susirišdavo dvi uodegėles, tuomet tris; iki penktadienio, ji nešiojo keturias kaspinais surištas uodegėles. Jos veiksmai buvo tikra enigma!
Būrėjos Alos Naruševičienės nuotrauka ir anketiniai duomenys ilgus metus buvo skelbiami pasaulinės policijos organizacijos – Interpolo – ieškomiausių žmonių sąraše. Ieškoti Alos Rusijos srities Jaroslavlio teisėsaugininkai pradėjo dar 2009-ųjų rugpjūčio 20 dieną, praėjus keleriems metams po to, kai ji su artimaisiais nusprendė grįžti į Lietuvą. Mūsų teisėtvarkos pareigūnai gerai žinojo, kur gyvena ši moteris. Lietuvoje ji buvo nuteista ir atliko bausmę, tačiau pareigūnai jos nejudino ir nesiruošė išduoti Rusijai, nes pagal mūsų įstatymus ji, kaip Lietuvos pilietė, negalėjo būti išduodama baudžiamajam persekiojimui Rusijos teisėsaugos institucijoms.
×