Kodėl – gal ir virtualioje erdvėje – neparodžius jaunimui retų, Lietuvai svarbių knygų, nesupažindinus su knygos leidyba prieš kelis šimtus metų ir dabar, tiesiogiai neįjungus į procesą (kaip kepant duoną...), nepakeliavus literatūriniais maršrutais, kur laukia ne šiaip stiklinės spintos, o seansai apie tai, kaip kuriama, leidžiama, iliustruojama knyga? Žaismingos pažintys su autoriais, literatūriniais herojais, įdomios kolekcijos bei istorijos? Štai „Anykščių akademijoje“ poligrafijos, knygų istorijos žinovė Kamilė Kalibataitė pažėrė tokių egzotiškų faktelių, kad ausys pūtėsi...
Profesorė išreiškė pritarimą darbo grupės rengiamai programai, pažymėdama, kad ji privalo būti apsaugota nuo tam tikroms verslo grupėms naudingų įtakų, pvz. „Visuotinio lytinio švietimo gairių“, kuriomis formuojamas neigiamas požiūris į motinystę, paaugliai sudominami seksu, o seksas atskiriamas nuo meilės ir atsakomybės, ir pateikė daug įvairios moksliškai pagrįstos informacijos.
„Lietuva yra priskiriama didžiausios demografinės rizikos šalių grupei. Ne paslaptis, kad prognozės mums yra labai negailestingos ir rodo, kad per artimiausius 20 ir 30 metų gyventojų skaičius mūsų šalyje gali susitraukti iki pasibaisėtino 1,5 milijono gyventojų, kas būtų praktiškai dvigubai mažiau negu šiuo metu ir tai jau yra toli gražu ne tik darbo rinkos problemos, ar kažkokios kitos makro ekonomikos problemos, tai tampa tautos išlikimo klausimas“, - sakė G. Nausėda.
Ši skirtis kartu leidžia ne tik ištrūkti iš aptarto užburto rato, bet ir iš jo kuriamos milžiniškos praktinės dilemos – atsirandančios pilkosios zonos, kurioje nebeįmanoma nubrėžti ribos tarp kolaboranto ir prisitaikėlio. Be šios skirties yra tik du poliai – akivaizdūs kolaborantai ir akivaizdūs rezistentai. Tačiau jeigu tautą suvokiame pirmiausiai kaip idealią bendruomenę, su kuria galima saistytis arba ne, tampa įmanoma išdiferencijuoti daug sudėtingesnį ir subtilesnį vaizdą, leidžiantį skirti net kelias asmenų santykio su sovietiniu režimu kategorijas. Tipologizaciją galima tikslinti, tačiau ji suderina moralinį vertinimą su politinio veiksmo logika.
Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad mūsų fakultetui į šias dirbtuves kaip kviestinius lektorius pavyko pasikviesti kino režisierių Donatą Ulvydą, televizijos žurnalistą Kristupą Krivicką, muzikos ir pramogų festivalių organizavimo grandą Algirdą Barniškį, prodiuserį Žilviną Žusiną, techninių scenos sprendimų asą ir verslininką Lauryną Paškevičių, Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros direktorių Kęstutį Šetkų, VDA profesorę dr. Ievą Kuizinienę, menininką, VDA profesorių Audrių Mickevičių, Kūrybiškos Europos biuro Lietuvoje vadovę Eglę Deltuvaitę ir daug kitų garsių savo srities profesionalų.
Ala į Rusiją dar praėjusiame šimtmetyje buvo išvažiavusi po to, kai Lietuvoje jai ėmė svilti padai. 1991-ųjų spalį ji kartu su savo gyvenimo draugu Gediminu Naruševičiumi ėmė paskolas iš Klaipėdoje ir Palangoje gyvenančių bei verslu užsiimančių žmonių. Kreditoriams dažniausiai būdavo užstatomi pirmojo Alos vyro namo Kaune pamatai. „Šiai savo veiklai pora buvo specialiai išsinuomojusi butą Klaipėdoje su stacionariu telefonu, mat tais laikais mobiliųjų dar nebuvo, ir taip derino sandorius. Telefonu susitardavo dėl procentų – kiek žmonės norėdavo, tiek šiems ir pažadėdavo.Kai kurios paskolos buvo ilgalaikės. Per dieną sudarydavo 3-4 sandorius“, – „Akistatos“ žurnalistui yra pasakojusi Alos giminaitė.
×