Anapus yra viena susireikšminusi esybė, kuri taip sprendžia visas jai iškilusias bėdas, pakliuvusi į prarają paskui save prisivilioja, prisitraukia visokiais būdais likusiuosius ir tada visiems primetųsi tą patį skaudulį tikisi taip greitai iš jo išsivaduoti. Panašiai elgėsi ŽIV nešiotojai, įjunkę į kvaišalus, kai kruvinomis adatomis badydavo vaisius didelėse parduotuvėse, taip stengdamiesi užkrėsti kuo daugiau žmonių. Kuo daugiau aukų, tuo jų manymu greičiau sutelktų didesnį mokslininkų dėmesį ar pinigų kiekį, skirtų vaistų išradimui.

- Į mokyklą eiti pradėjau 1935 m. Iš Lietuvos išvykau 1944 m. Tad beveik 10 metų lankiau lietuvišką mokyklą, iki jos baigimo buvo likę tik dveji metai. Ta Lietuvos mokykla, kokia ji buvo nepriklausomybės laikais, buvo pastatyta ant labai stiprių pagrindų. Ją sukūrė žmonės, kurie neieškojo pinigų, uždarbio, kurie labai mylėjo šią krauju persunktą žemę.
Svarbiausia pataikyti i juodąją visatos skyle tada kalba yra pati logiskiausia, nors kaip juodosios skyles atmosfera daugeliui galbūt nesuprantama... Bet kad rašytojai visados varo ir varo aplink juodąją visatos skyle tai labai aiskiai jaučiu ir vis galvoju-na ir ko jie ratus suka, o ne aiskiai šviesiai tiesiai nepaima ir nepasako.( tegul paima ir pasako)
Ala į Rusiją dar praėjusiame šimtmetyje buvo išvažiavusi po to, kai Lietuvoje jai ėmė svilti padai. 1991-ųjų spalį ji kartu su savo gyvenimo draugu Gediminu Naruševičiumi ėmė paskolas iš Klaipėdoje ir Palangoje gyvenančių bei verslu užsiimančių žmonių. Kreditoriams dažniausiai būdavo užstatomi pirmojo Alos vyro namo Kaune pamatai. „Šiai savo veiklai pora buvo specialiai išsinuomojusi butą Klaipėdoje su stacionariu telefonu, mat tais laikais mobiliųjų dar nebuvo, ir taip derino sandorius. Telefonu susitardavo dėl procentų – kiek žmonės norėdavo, tiek šiems ir pažadėdavo.Kai kurios paskolos buvo ilgalaikės. Per dieną sudarydavo 3-4 sandorius“, – „Akistatos“ žurnalistui yra pasakojusi Alos giminaitė.
×