Gali pasirodyti, kad tokia tipologizacija yra judėjimas link naujo rafinuoto kolaborantų ir rezistentų ribų nutrynimo ir grįžimo prie pozicijos, kad visi buvo rezistentai arba kolaborantai. Taip nėra. Už šių trijų pozicijų yra ir ketvirtoji pozicija, kurią įkūnijo daugybės žmonių elgesys. Tai – atsiribojimo pozicija. Ją atstovavo žmonės, kurie prisitaikė taip, lyg tauta ir valstybė jiems neegzistuotų. Šią poziciją vienareikšmiškai vertinu kaip pasyvų kolaboravimą. 
Gegužės 16 d. (pirmadienį) 11 val. Vyriausiajai rinkimų komisijai pristatomi grupės „Už blaivią" Alkoholio kontrolės įstatymo keitimo iniciatyvos surinkti parašai. Įstatymo keitimo projekte numatytas visiškas alkoholio reklamos draudimas, specializuotos parduotuvės alkoholiui ir kitos prieinamumą mažinančios priemonės paremtos mokslininkų rekomendacijomis. Lietuva yra trečioje vietoje pagal alkoholio suvartojimą pasaulyje. Alkoholio vartojimo problemų turi ne tik socialinės rizikos grupės, bet ir daugybė aukštas pareigas užimančių žmonių.

Kuo toliau tuo daugiau randu bauginančių įrodymų kad aš gal būt nesu žemietis. Aš priklausdau tai 7 procentų žemės gyventojų grupei kuri turi 4 kraujo grupę,ir tik dabar man pradeda aiškėti kodėl prieš atliekant šį eksperimenta 1974 m. su manimi pirmiausiai buvo išsireikalautas mano kraujo grupės įrodymas. Antra man pradeda atgyti prisiminimuose kažkokie tai migloti dalykai, kad kai aš buvau rastas visiškai mažytis - kelių savaičių viename Lietuvos kaime už klojimo po naktinio NSO pasirodymo 1949 metais.Mane tada priėmė ir įsivaikino mano amžinatilsį tėvai, kurie buvo ka tik vedę.Svarbiausiai kad pradedu sapnuoti scenas kada mane iš šilto ir jaukaus nežemiečių erdvėlaivio menkai aprengta paguldo šaltoje pavasario pievoje ir aš klykiu iš šalčio ir baimės nes esu paliktas vienui vienas... Viena karta kažka tai tokio tėvas įpykęs nerišlaus minėjo bet aš tada į nieką nekreipiau dėmesio, tai buvę susiję su priekaištais, kad iš manęs jie tikėjosi kažko tai kito. Na bet gal būt tai tik nesamonės ir gal būt mane eilinį karta kankina paranoja,bet tada kyla klausimas kodėl nežemiečiai mane savotiškai "globoja" jau nuo kokių 7 metų amžiaus, kai aš dar nesupratau kas jie tokie yra ir jų erdvėlaivius laikiau paprastais lėktuvais. Pirma karta tai išaiškėjo Simne kur mokiausi 1 klasėje ir papasakojau kokį lėktuva mačiau vasarą uogaudamas su tėvais prie Dusios ežero, ir NSO mačiau virš aptvertos karinės bazės teritorijos, kurioje budėjo ginkluotas kareivis. Tas pailgo kiaušino formos visiškai juodas, kokių 3 aukštų namo dydžio lėktuvas be garso skraidė pirmyn ir atgal ir jame kažkas esantis mane kalbino mintimis, o kai parodžiau jį savo tėvui - jis net nustėro iš nustebimo nes pats negirdėjo, kaip jis sklando ir jį pamatė, kai aš parodžiau pirštu į jį. O tas objektas tarsi gėdintūsi mano tėvo iš karto nuskrido labai toli ir vėl pavirto tik juodu tašku, arčiau manęs priskrido vėl kai tėvas nuėjo toliau nuo manęs rinkti miško aviečių. Sargybinis nešė savo karaūlą ir net nesiteikė žvilgterėti kas vyksta danguje virš tos bazės. O aš tada galvojau, kad tai rusai tokį ginklą turi ir taip pagalvojo mano tėvas kad tai toks jų lėktuvas, o kai papasakojau mokykloje, manęs įdėmiai atvyko išklausyti kažkokie tai žmonės iš Vilniaus, bet tada buvau mažas ir nieko tokiems dalykams dėmesio neteikiau, maniau kad taip viskas ir turi būti. Nuo to laiko aš dažnai turėjau su jais tokius pokalbius mintimis ir kai gyvenome Kalvarijoje ir kitur. Jie kažkaip mane visur susirasdavo, įtariu net nuvykus į Ispanija su jais turėjau tokius tolimus kontaktus ne viena kartą ,netgi turiu nuotraukas lėktuve darytas pro langa, kai skridome visi keturi iš Ibizos salos pernai vasarą, fotografuojant pakilimą iš Boingo per jo langa pamačiau kažkokius neryškius dalykus netoli sparno, tos nuotraukos ir dabar yra galiu atsiusti į emailus kas parašys adresus. Vienu žodžiu senatvėje mano atminti pradeda iškėlinėti kažkokius tai intriguojančius dalykėlius, iš kurų daugelis juokiasi jei įsidrasinu kam nors juos papasakoti.


– Savo laiką skiriate ne tik šokiui, bet ir studijoms Vilniaus Gedimino technikos universitete. Šiuo metu studijuojate Pramogų industrijų studijų programą. Koks pirmasis įspūdis studijuojant Pramogų industrijų studijų programą? Ko jau teko išmokti? Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas? Labai dažnai girdime kritiką aukštosioms mokykloms, tad gal turite kokios nors kritikos, adresuotos Pramogų industrijų studijas organizuojančiam universitetui?

Norėčiau išsamiau paaiškinti, ką reiškia bendrasis gėris, susitelkdamas į tai, ką vadinu „integraliu bendruoju gėriu“, tai yra bendruoju gėriu absoliučiąja prasme. Tiek, kiek ir šeima, ir pilietinė visuomenė yra žmonių bendruomenės, tiek abi jos yra „bendrieji gėriai“, nors ir skirtingo pobūdžio. Mano pateikiama integrali bendrojo gėrio prasmė tiesiogiai taikytina šeimai, bet taip pat analogiškai tinka ir pilietinei visuomenei.
„Jeigu surinksime milijoną ar daugiau galiojančių parašų, vyksime į viešuosius klausymus Europos Parlamente bei pristatysime iniciatyvos svarbą Europos Komisijai, – tolesnius žingsnius pasakoja Edita. – Pirmasis laimėjimas būtų jau vien proga kalbėti pagrindinėse ES institucijose apie santuoką ir šeimą pagal mūsų vertybes. Tada EK nuspręs, ar įtraukti šį klausimą į politinę EP darbotvarkę, tačiau ji nėra teisiškai įpareigoti būtinai tą padaryti. Jeigu EK žengs tolimesnius žingsnius, Europos Parlamentas balsuotų už mūsų siūlomą projektą.“
Sekminių šventė, arba 50-oji Velykų diena, užbaigia bei apvainikuoja šį liturginį laikotarpį. Šiandien minime, kaip įprasta sakyti, Bažnyčios gimtadienį: Šventoji Dvasia sutrikusią Kristaus mokinių grupelę paverčia Bažnyčia – Viešpaties Mokymo skelbėja šiame pasaulyje. Kaip ir Velykų šventė išaugo iš judėjų Paschos apeigų, taip ir krikščioniškos Sekminės susijusios su Senojo Testamento Savaičių švente, kuri po Šventyklos sugriovimo (70 m.) buvo švenčiama kaip Sandoros bei Įstatymo įteikimo šventė. Per šią šventę apaštalams ir nužengė Šventoji Dvasia, tad Bažnyčia šiai Senojo Testamento šventei suteikė naują atspalvį – Naujojo Įstatymo paskelbimas, jau nebe akmens plokštėse, bet įrašytas tikinčiųjų širdyse Šventosios Dvasios. Iki IV a. krikščionių bendruomenės Kristaus Žengimo į Dangų iškilmę šventė kartu su Sekminėmis lygiai 50 dienų po Velykų. Kristaus žengimas ir Šv. Dvasios atsiuntimas liturgiškai buvo suvienyti. Tai įvyko todėl, kad ankstyvoji Bažnyčia Kristaus žengimą į dangų suprato kaip Mozės kopimą į Sinajaus kalną. Mozė penkiasdešimtą dieną po Paschos užkopė į kalną paimti Dievo pirštu užrašytų Sandoros Įstatymo plokščių (plg. Iš 19, 1–3). Taip ir Jėzus žengė į dangų pas Tėvą ir atsiuntė savo mokiniams Šv. Dvasią. Apie XI a. Vakarų Bažnyčioje buvo įvesta Sekminių šventės oktava, kuri panaikinta po 1969 m. liturginės reformos. Nuo XIII a. prieš Evangeliją giedama „auksinė sekvencija“ – Dvasia, Viešpatie, ateik, – priskiriama popiežiui Inocentui III.
Pedagoginiame darbe yra nemažai kūrybos. Man visada tenka dėstyti naujus, neįprastus studijų dalykus. Todėl tenka labai išradingai pažvelgti į analizuojamus atvejus, suvokti ir išskirti teorijų bei praktikų ryšius bei juos pagrįsti. Norėdamas kiek įmanoma geriau dėstyti, neišvengiamai privalau kažkiek kurti ir nuosavas, originalias teorijas, išradinėti terminus, pasitelkti vaizdingas metaforas, analizėje susieti iš pirmo žvilgsnio labai skirtingus reiškinius.

. Tradicijos tarpsnyje (nuo 1900-ųjų iki II pasaulinio karo) pozityvistinės paradigmos pagrindu buvo rašomos „objektyvios“ lauko tyrimų ataskaitos, kuriose vyravo „faktai“. Nebuvo suvokiamas „fakto“ problemiškumas, jo priklausomybė nuo tyrinėtojo nuostatų ir bendresnės eurocentrinės ideologijos. Modernistiniais laikais (nuo pokario iki 8-ojo dešimtmečio) stengtasi formalizuoti tyrinėjimus ir kokybinius metodus, darbams būdinga pozytivistinė ir postpozytivistinė retorika. Ši tendencija gaji iki šiol. Mokslinių „išskydusių žanrų“ (blurred genres) laikotarpiu (1970−1986) vyko intensyvios visokių teorijų sąveikos, o interpretacinių mokslų permąstymą skatino Cliffordo Geertzo darbai, kuriuose buvo gvildenamas kultūrinio „fakto“ sudėtingumas ir skatinama bandyti į pasaulį žvelgti tiriamo Kito akimis. Teigdamas būtinumą, vėliau jis ieškojo tokių mąstymo būdų, kurie atlieptų ypatingumams, individualumams, keistumams, trūkiams, kontrastams ir singuliarumams, taip pat ryšių ir gyvensenos įvairovei
The Dark Fate of Vheinos (221.M32) - When the Astropathic Choir falls silent upon the Civilised World of Vheinos, Forge World Lucius sends its Skitarii to investigate at gunpoint. The resultant rebellion sees heresy spread like wildfire, just as the Tech-priests had calculated. Within solar days the Skitarii find themselves outnumbered eighty to one -- a ratio high enough to trigger rad warfare protocols. A solar month later the Skitarii leave the planet a lifeless wasteland, its Astropathic duct excised and permanently relocated to one of Lucius' moons.
Dr. Ethan Russo further supports this theory with scientific evidence by demonstrating that non-cannabinoid plant components such as terpenes serve as inhibitors to THC’s intoxicating effects, thereby increasing THC’s therapeutic index. This “phytocannabinoid-terpenoid synergy,” as Russo calls it, increases the potential of cannabis-based medicinal extracts to treat pain, inflammation, fungal and bacterial infections, depression, anxiety, addiction, epilepsy and even cancer.

Šalia kultūros ir meno veikėjų portretų A. Aleksandravičius yra sukūręs fotografijų ciklų įvairiomis temomis, bet jį pirmiausia domina žmonės. Mes nerasime jo kūryboje peizažų, natiurmortų taip pat sukurta labai nedaug. Visai nėra ir abstrahuotų ornamentinių kompozicijų. Dėmesio centre visada yra atskira asmenybė arba socialinė įvairių visuomenės grupių panorama. Fotografas labai daug bendradarbiauja su naujais moterų, mados ar kultūros žurnalais Ieva, Ieva Bazaar, Laima, Laiko balsas, Cosmopolitan. Užsakytų fotografijų žurnalams yra kūrę ir daugelis šiuolaikinės fotografijos korifėjų, tokių kaip Martin Munkacsi, Irving Penn, Helmut Newton, Richard Avedon. Ši aplinkybė diktavo mados ir populiariosios muzikos žvaigždžių pasaulio persipynimą su meno įžymybių atvaizdais. Abi dažniausiai kraštutinai skirtingas grupes susieja plačiosios publikos susidomėjimas. Šios specifikos dėka panašaus charakterio yra ir A. Aleksandravičiaus fotografija. Patenkindamas gražių vaizdų ar vojaristinio smalsumo poreikius jis neretai sukuria išraiškingų kūrinių, savotiškų greit srūvančio laiko ir besikeičiančio skonio ikonų, susijusių su vietine terpe. Tačiau net ir tokioje moterų žurnalų fotografijoje A. Aleksandravičius neatsisako provokacijų. Taip 1998 m. jis sukuria ir publikuoja savo mažo miesto jau pagyvenusių populiarių, bet solidžių kultūros ir švietimo profesijos atstovių aktų seriją, kuri sudrumsčia visuomenės ramybę. Iš kultūros ir meno rato hermetiškumo A. Aleksandravičius ištrūksta fotografuodamas įvairius marginalinius ir socialiai opius gyvenimo reiškinius. Jis sugeba organiškai patekti į tokią terpę, kuri šiaip jau yra uždara fotografui.
Man aktualu ne politika o kaina. Jei kažkas siūlo pigiau tai kodėl turiu pirkti brangiau. Masiškai vaikomės prekybcentrių akcijų bet kur realiai galima sutaupyti iš anksto atsisakom. Anuomet baltarusiai iš mūsų pirko pigiau. Dabar mes dėl AE specifikos iš jų galim pirkti pigiau. Nesuprantu kur problema. Aš suprantu politikus kai jie turi papildomus pajamų šaltinius ir atlyginimas neaktualu tai galima sau leisti pirkti auksinius šaukštus. Bet man aktualus kiekvienas centas.

Džiazo statusas vis tik yra visos Lietuvos bendra problema. Lietuvos džiazo federacija yra tik visuomeniniais pagrindais susikūrusi organizacija. Kiekvienas jos narys yra savotiškas savanoris. Tuo tarpu Estijos džiazo federacija turi valstybės išlaikomus 4–5 etatus. Jie gerokai toliau pažengę nei mes. Nors jie turi mažiau „gražių“ kelių sujungiančių skirtingus miestus ir mažiau klaikiai akmenimis grįstų aikščių, tačiau jie (estai) gali pasigirti „nenustekenta“ savo šalies kultūra.
Taip yra, nes galima teisingai nupasakoti visą sovietinės okupacijos siaubą, tačiau priešingos stovyklos žmogus visada galės rasti faktų, kurių pagalba, net iš esmės sutikdamas, kad tai buvo okupacija ir blogis, gins tezę, jog sovietmečiu buvo padaryta ir gerų darbų. Tai iš principo teisinga, tačiau tokiame teiginyje slypi ir didžiulė grėsmė. Jis nenumaldomai veda prie garsiosios frazės „ir tada dirbome Lietuvai“. 
Unusually, the heraldry of Metalica's Skitarii is dictated by their battlefield role. Skitarii Vanguard and Rangers wear metallic armour plates and white robes with red linings. Sicarians usually wear white battle plate, forgoing red altogether. All of Metalica's Skitarii bear gunmetal prostheses and cybernetic enhancements made from the very same substance that covers the planet's surface. Its Alphas and Princeps wear metal mined from the peaks of the planet's titanium mountains. The vehicles of Metalica's War Cohorts are arrayed in the bone white of their Forge World's heraldry, though it is never long before they bear the marks of fire and destruction. Though Metalica's legions are fiercely independent from the cloying touch of Mars, the hammer and fist icon of Metalica is depicted in deep red in honour of their Martian forefathers.

– Galiu pažadėti, kad veiklos nepritrūksiu. Pirmiausia teks užtikrinti studijų programos kokybę, tęsti ir tobulinti tai kas jau yra pradėta. Antra, reikia kurti ir puoselėti kolektyvo bendruomeniškumo jausmą. Trečia, reikia planuoti, įgyvendinti ir užtikrinti katedros personalo mokslo ir meno tyrimų (bei kitų praktinių veiklų) vykdymą, didinti kokybę ir siekti tęstinumo.
Uždarų pensionatų, internatų ir ligoninių žmonėms su psichine negalia tema dar sovietiniais metais, kai tas buvo tabu, yra kūrę Virgilijus Šonta, Romualdas Požerskis ir Alfonsas Budvytis. Fotografų siekimas atskleisti žiaurumą ir alinantj skurdą šių bedalių įkalinimo įstaigose buvo traktuojamas kaip visuomenę demaskuojantis. Kai 1997 m. A. Aleksandravičius fotografuoja psichoneurologinį pensionatą Jotainiuose, buvusiame Zavišų dvare, situacija yra visai pasikeitusi. Pensionate ligoniai rūpestingai slaugomi, padaryta viskas jų likimui palengvinti. Jie naudojasi parku, užsiima saviveikla. Tačiau ir tokiomis sąlygomis tai ypatingo likimo žmonės dėl savo sunkios negalios.

Mane domina savatikslis disonansų derinimas – alogiškos vaizdų jungtys, metaforiškumas, dviprasmiškumai, sąlygiškumas ir net liūdnas humoras. Siekiu, kad stebint paveikslus būtų juntamas džiaugsmas besijungiantis su liūdesiu, gėrėjimasis suliptų kartu su šleikštuliu. Visa tai tampa aktualu apmąstant mūsų žmogiškąsias savybes ar elgsenas, kurias pavadinčiau kenksmingomis, bet nekaltomis.
Vienas žymiausių sociologų A. Giddens santuokos ir šeimos transformaciją aiškina sekso atsiejimu nuo santuokos ir prokreacijos, tuo, jog vaikai greičiau yra pasirinkimas ir šeimos prabanga nei ekonominė būtinybė, ir tuo, jog santuoka kaip ekonominis kontraktas buvo išstumta santuokos, kurios pagrindą sudaro tarpasmeniniai emociniai ryšiai. Emocinių poreikių, t.y. nestabilių veiksnių, perkėlimas į šeimos sukūrimo ir gyvavimo pamatus, pačią šeimą daro nestabilia. Vadinasi, galima kelti dvi pagrindines prielaidas, paaiškinančias santuokos netvarumo ir šeimos institucijos irimo priežastis: 1) meilė kaip pagrindinis šiandieninis motyvas santuokai yra netinkamas, 2) netinkama pati besituokiančiųjų meilės samprata. 

- Jei kam nors žodis „muziejus“ kvepia tik „šiaudiniu stogu“ – galbūt neprošal pasvarstyti ir apie atviresnę, platesnę, t.y. ne vien tik muziejinę koncepciją. O dėl A. Baranausko ir A.Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus... Jo įdirbis bei nuopelnai neabejotini, netgi stebėtini. Ir edukacijos srity, bent jau pastaraisiais metais, smarkiai pasistūmėjęs. Tačiau... Patys muziejininkai tikriausiai jau senokai patyrė, koks gremėzdiškas, nepatogus, netikslus dabartinis jo pavadinimas, o svarbiausia – kad daugelio ekskursantų, ypač užsieniečių, nesuintriguosi rašytojų personalijomis, keliomis pavardėmis – kitaip tarus, pretenduoti į pasaulinės ar europinės reikšmės memorialinį muziejų mums vargu ar kada pavyks. Gi „joti“ vien ant klasikų jubiliejų ir kelių vis kitaip iliustruojamų leidinių – jau tik proginiai dalykai, nusiraminimui, skirti siauresniam ratui, ir tai su nemažomis išlygomis. O kur nacionalinis interesas?

Iliuzinis, anot Putinaitės, buvęs ir folklorinio bei kraštotyrinio sąjūdžių opoziciškumas ir patriotiškumas. Šių sąjūdžių dalyviai jei kam ir priešinęsi, tai – modernizacijai ir industrinei epochai (Putinaitė N. Nenutrūkusi styga, p.  287). Šių sąjūdžių dalyvių vaizduotė konstravusi antiutopiją, kuri neturėjo aiškesnės vertybinės programos, nunusistatė aiškaus santykio su sovietine realybe ir puikiai derėjo prie sovietinio konteksto.  Anot Putinaitės, šių sąjūdžių dalyvių puoselėta neautentiška „[l]iaudiškai valstietiška kultūra tebuvo su sparčia komunizmo statyba susijęs, ją atsveriantis kompensacinis papildas.“ (Putinaitė N. Nenutrūkusi styga, p.  289). Taigi, folklorinio ir kraštotyrinio sąjūdžių dalyviai – tai ne lietuvybės puoselėtojai, ne patriotai, bet industrine modernybe nusivylę ir psichologinės kompensacijos ieškantys sovietžmogiai. Tiesa, KGB, organizacija, kurios uždavinys buvo sekti opozicines nuotaikas, kažkodėl manė kitaip ir atidžiai sekė folklorinius ir kraštotyrinius sambūrius tikėdamiesi būtent juose aptikti nacionalistines nuotaikas. Matyt, KGB darbuotojai nebuvo perpratę inovatyvios hermeneutikos.
You don't have permission to access /get_file.php?file=bFdDWm41elF4dEdYbFpkZ2xkS1huMktqbDhUSVpNU1daOUNYb0ppVVk4ekRuMmVxYkpERjBKaWNscHhseVpkaFpLUm4xWjFreUtLVTFtYVZsSjlvekplVW1wYWV5Y25ZeTUyZW5acVZtWiUyQlRubWZFeUppVFlaUE9sV0tVb0dyQ3hwZHNvSExObDhtWG81cGdaZDJZbVdLaGw4M0htcE9sYVpCa21XbWNscyUyRkdscHhwblpqRm1wWmhsbDlzMXB1WFk1NXBuSm1CbFoxcGtaWmtacEtabHNXUW1LZWUxTXJRbUY3TG9abkt5Sm1WYzI2Y21RJTNEJTNE on this server.
Yra vanduo kieto ledo pavidale.Nors pripažystu kad oro slėgis vandens garavimui ir užvirimo temperatūrai yra labai svarbus,tačiau oro dalelių slėgį į vandenį irgi salygoja gravitacinė konstanta. Juk oro masė irgi sveria,mažai tur būta kam žinoma, kad sportinių balionų viduje esančio oro svoris siekia daugiau nei 2 tonas... O pašildytas dujiniu degikliu jis išsiplečia,- jo perteklius išeina laukan ir karštas praretėjęs oras tampa daug lengvesnis už aplinkinį ,todėl balionas ir pakyla aukštyn. Nors mėnulyje ir nėra oro, tačiau kraterio dugne šaltis siekia iki 162 laipsnių,o tai nemenka kliūtis ledo garavimui.
V.V.: Iš tiesų, apie filosofiją esama pačių įvairiausių ir prieštaringiausių nuomonių. Visgi filosofiją galime drąsiai vadinti mokslų motina. Taip jau istoriškai susiklostė, kad Vakarų filosofija gimė antikinėje Graikijoje kaip universalus mokslas, apimantis iš esmės visą tuometinį teorinį žinojimą. Kitaip sakant, jos įsčiose vystėsi visi kiti mokslai, kurie amžių eigoje nuo jos atsiskyrė, įgydami specializuotų mokslų statusą. Pačios filosofijos sampratos toje amžių eigoje taip pat keitėsi. Jei pradžioje filosofija buvo labiau orientuota į fizinio pasaulio (gamtos) pradų paieškas, tai pastarųjų amžių filosofiją labiau domina žmogaus individuali ir socialinė egzistencija, santykis su technika, technologijomis, medijomis; individų komunikacijos ir susikalbėjimo galimybės ir t.t. Bet ir šiuolaikinėje intelektinėje erdvėje nėra vienos visiems privalomos filosofijos sampratos. Kita vertus, daugiau ar mažiau sutariama, kad filosofija – tai bandymas argumentuotai atsakyti į pamatinius klausimus apie žmogų, jo vietą pasaulyje ir visuomenėje, žmogaus ir visuomenės egzistavimo prasmę ir pan. Tuos klausimus bent kartą gyvenime sau užduoda bet kuris žmogus: kas yra tiesa, gėris, grožis, tikroji egzistencija, autentiška gyvenimo prasmė ir pan. Ieškodamas savo atsakymų į šiuos klausimus, jis gali drąsiai semti iš amžių išbandymus atlaikiusio filosofijos lobyno. Tad ir šiuolaikiniame pasaulyje filosofija yra geras patarėjas pamatinių amžinųjų klausimų atžvilgiu. Aišku, kiekvienoje epochoje iškyla naujų aktualių klausimų ir problemų, tačiau visi jie anksčiau ar vėliau patenka filosofijos domėn. Štai XX a. itin aktualus žmogaus ir medijų santykio klausimas davė pradžią naujai filosofijos šakai – medijų filosofijai. Tame pačiame amžiuje atsirado kino filosofija ir t.t. Kita vertus, nors kiekviena epocha pateikia filosofijai vis naujų aktualių temų ir klausimų, pamatinės filosofijos temos iš esmės išlieka tos pačios: būtis, tiesa, gėris, grožis, prasmė ir t.t. Keičiasi šių temų nagrinėjimo kalbos ir kiti kontekstai, bet pačios temos neužleidžia savo pozicijų filosofiniuose „topuose“.
Pagal standartinį požiūrį į sovietmetį, lietuvių Tauta buvo pavergta Sovietų Sąjungai okupavus ir aneksavus Lietuvos valstybę; Tauta patyrė masines okupanto represijas;  priešinosi okupacijai didvyriškoje partizaninėje kovoje; partizaninį sąjūdį nuslopinus, Tautos laisvės siekis pasireiškė pastangomis išsaugoti ir puoselėti okupacinės valdžios slopinamą lietuvių kalbą, kultūrą ir valstybinę sąmonę; šių pastangų dėka, nors ir labai okupanto nustekenta, daugumai lietuvių tapus abejingais Tautos reikalui, lietuvių Tauta vis dėlto išsaugojo branduolį šviesių, tautiškai ir valstybiškai įsipareigojusių asmenų, kurie susiklosčius palankioms sąlygoms tapo naujo tautinio Atgimimo lyderiais ir dalyviais; šis tautinis atgimimas atvedė į valstybingumo atkūrimą. Per visą okupacijos laikotarpį okupanto kėslams Tautą pavergti ir palaužti jos dvasią, persekioti patriotus, talkino vietiniai pagalbininkai – kolaborantai;  sovietmečio Lietuvos administracija tarnavo okupanto interesams ir jos centrines pozicijas užėmė kolaborantai.
Apie tikrąjį žmoniškumą galima kalbėti įvairiuose kontekstuose. Tačiau norėčiau pabrėžti, kad, atsižvelgiant į šiandienius mūsų poreikius, pilietinė visuomenė ir jos institucinės, politinės bei teisinės struktūros turi būti įsišaknijusios, ir atsižvelgti į tai, kokia yra tiesa apie žmones. Ta tiesa yra dvilypė: pirmiausia mes iš prigimties esame bendruomeniškos būtybės, antra, mes taip pat esame protingi laisvi subjektai, kurie trokšta ir siekia asmeniško išsipildymo. Manau, kad nė vienas iš šių dviejų aspektų nėra pernelyg prieštaringas, bent jau tol, kol mes nepradedame kalbėti apie tai, ką jie reiškia.

Kai kuriomis fobijomis atsikratyti yra neįmanoma, kai tau būvo, imkim, grasoma kad turi paklusit... Man stiklas tada tik ir dužo( grasintojo balsas skambėjo net per tris dimensijas, nebuvo psichiškai kur nuo jo pasislėpti...) ir aš atsiradau kitame pasaulyje, o paskui po dviejų savaičių rimtai susirgau. STIKLAS DUŽO - supranti? Jis aplink mane buvo kažkur tai metro su puse, dviejų metrų nuotolio... Turėjau apsauginį stiklą ir buvau itin linksmas žmogutis. O dabar yra taip kaip yra. Gyvenu sau be apsauginio stiklo...


Anti-Inflammatory: A 2012 study examined pinene’s role in modulating inflammation in regards to Acute Pancreatitis, which is a complex inflammation disorder with an unknown cause. The researchers found that pinene does indeed have anti-inflammatory effects on controlled AP. A 2011 study by Ethan Russo, a cannabis researcher who works with GW Pharmaceuticals, strengthened our understanding of how pinene works as an anti-inflammatory. In 2014 pinene was re-examined to determine its anti-inflammatory abilities in humans and it was found to be a potential candidate to be a new anti-osteoarthritic drug. This means that cannabis rich in pinene can help with arthritis, but clearly this potential application needs further study.
Su kolegomis Šiauliuose (ir ne tik šiame mieste) generuojame idėjas ir bandome jas įgyvendinti. Prie įgyvendinimų verslas prisideda nedaug. Dažniausiai verslo indėlis yra mugės, kurios pakankamai toli nuo tikrosios kultūros. Tačiau yra ir kiti, didieji verslininkai, kurie mato aiškesnę situaciją ir bando kovoti su miesto „žudymu“, padeda mums kurti kultūrą. Visi jie yra išvardyti mūsų interneto svetainėje www.naktys.lt.
Tokios partijos idealogijos pagrindiniu akmeniu būtų tai kad lietuvių kalba yra seniausia iš visų pasaulyje egzistuojančių Indoeuropiečių kalbų grupių. Ji 4000 metų senesnė nstgi už sanskrito kalbą,todėl Lietuviu būti yra ne gėda o netgi labai ir labai garbinga. Ne mes turime mokytis anglų,ispanų,prancūzų ir vokiečių bei rusų,o jie visi turi norėti maokėti Lietuvių kalbą. Nes tai būtų jiems garbė mokėti naudotis pačia seniausia pasaulyje kalba.

Zombinimui skleisti reikalingo „psichinio fono“ sukūrimui pasitarnavo sovietinė kultūra ir ypač kalba – masyvus orveliškos totalitarinės naujakalbės, arba, pasak Pelevino, leksinės šizofrenijos diegimas, kurios pagrindinė funkcija buvo iš indoktrinuojamųjų sąmonės išmušti pačius kritinio santykio su tikrove pagrindus. Sovietų sistema dėjo dideles pastangas sukurti homo sovieticus ne tam, kad įvykdytų deklaruojamus klestėjimo ateityje pažadus, bet kaip priemonę režimui palaikyti ir jo tęstinumui užtikrinti. Todėl realiosios tarybinių žmonių savybės neatitiko oficialiai skelbiamųjų, tačiau tame nebūta jokio vidinio prieštaravimo. Svarbiausios jų – įtvirtintas hierarchinis valdžios/pavaldinių santykis, aiškus savo vietos šioje hierarchijoje žinojimas ir apskritai mąstymas galios-pavaldumo kategorijomis.
Sporto renginiai svarbūs ir politiniu lygmeniu, nes sporto aikštynuose vykstančios kovos demonstruoja visam pasauliui sportininkų atstovaujamų šalių galią. Sportinis gyvenimas pasaulyje tapo didžiulė komunikacinė erdvė, kurioje stengiasi pasireikšti daugybė žaidėjų (šalys, gamintojai, technologijos, asmenys ir t. t.), siekiantys žinomumo. Profesionalus sportas generuoja didžiulius pelnus, pats save išlaiko bei remia mėgėjišką sportą.
mano slapyvardis ikse ir sara .Esu stora bjauri moteris pas tevus gyvenu visa gyvenima. esu sizofrenike per dienas sedziu forumose susirasineju su savimi. Esu paprastas darbininkiskas zmogus. Vidutinesne uz vidutine.Galvoju normaliai apie save. Normaliau nei normaliai todel prisigalvoju netikru istoriju kad is sono neatrodyciau nieko verta.melavau kad gyvenau austrijoje su porno zvaigzde.internete isimylejau andriu,bet esu tualetinis popierius todel jis nekrepia demesio i mane. bijau klasioku nuomones jie zino kokia as melage ir nevykele. andrius mano meile noriu buti kartu. kas i mane tokia stora slykstyne ziures?? jis vienintele galimybe gyvenime. i sekta nepriims ismes kai suzinos sergu sizofrenija andrius jau parase jiems.
    Karlosas stojo į būrio eilę, automatas ant peties, kol prisikabino prie nusileidimo lyno ir laukė, kada Hirami atidarys duris. Tiesiai prieš Karlosą stovėjo Rendis Tomas, vienas iš draugiškesnių vyrukų A būryje. Rendis žvilgtelėjo į jį ir apsimestinai suurzgė, rodydamas smilių ir nykštį į Karlosą, netikrą ginklą. Karlosas nusišiepė, paskui suspaudė pilvą tarytum pašautas. Kvailas pokštas, bet Karlosas šiek tiek atsipalaidavo, kai lyderis atitraukė slankomas duris, o daugybės malūnsparnių riaumojimas užpildė kabiną.
Tais pačiais metais D. Stechas dalyvavo Dainų šventėje „Siemens“ arenoje, buvo Donato Bakėjaus pastatytų šokių solistas. Pašnekovas prisimena: „D. Bakėjus vieną kartą mane pakvietė į Anželikos Cholinos šokio teatro atranką. Anuomet apie ją beveik nieko nežinojau. Praėjau atranką ir debiutavau spektaklyje „Otelas“, o po metų – ir „Idiotas“. A. Cholinos teatre susipažinau su daugybe kitų profesionalių šokėjų, pradėjau šokti Panevėžio muzikiniame teatre ir dar dažniau dalyvauti įvairiuose spektakliuose.“

    "Taip, todėl mums žūtbūt reikalingas savas profiliavimo metodas. Mes neturime jokių dykumų kaip tos Arizonoje, ir neturime jokių Didžiųjų Kanjonų. Daugelis mūsų namų yra pastatyti iš plytų ir akmenų, ne medienos. Mes turime miestus su daugiau negu tūkstančio metų senumo istorijomis, ir vos kelis dangoraižius. Mes nesitikime, kad visi moka kalbėti angliškai, ir mes nevalgome tiek daug mėsainių. Mes renkamės futbolą vietoj krepšinio, ir, svarbiausia, mes netikime, kad esame pasaulio bamba... Ir Europos serijiniai žudikai augo šitoje kultūroje, o ne Amerikoje."
Dar gyvendamas Šiauliuose ir studijuodamas dailininko specialybėje vis dažniau ir dažniau skaitydavau filosofines knygas. Visada mane grauždavo dilema: ar kurti meną, ar apie jį rašyti remiantis filosofijos teorijomis. Ne senai peržvelgdamas savo publikuotus straipsnius ir juos grupuodamas bei guldydamas savo kritinių tekstų archyve (www.culture.venckus.eu) pastebėjau jog gausiai remdamasis filosofijos lobynais aš dažniausiai rašau apie tapybą ir formuoju savotišką filosofiją, kurios centre yra tapybos kūriniai. Pamaniau, kad ateityje derėtų parašyti knygą, kurią pavadinčiau tapybos filosofija.
–Žmogaus potencialas yra neišsemiamas. Mes visi gimstame su daug talentų, bet mūsų šeima, mokykla, visuomenė kažkodėl iš paskutiniųjų mus stengiasi priversti susisiaurinti, susimažinti, „specializuotis”, lyg būtume kažkokio didelio konvejerio viena maža funkcija. Bet gyvenimas –ne konvejeris. Gyvenimas – nuolatinis kūrybinis procesas. Mes kiekvieną dieną kuriame save iš naujo, ir kiekviena diena – galimybė atskleisti naują savo talentą, išnaudoti dar nepanaudotą savo potencialą. Aš tai darau su dideliu džiaugsmu ir stengiuosi padėti tai daryti kitiems – savo studentams, klientams, kolegoms, publikai.
Dėl gyvenimo būdo pokyčių ir medicinos pažangos pasikeitė visuomenės sergamumo pobūdis. Dominuoja lėtiniai neinfekciniai sveikatos sutrikimai (širdies, kraujotakos, medžiagų apykaitos, nervų, psichikos ir t. t.). Viena efektyviausių prevencinių priemonių kovoje su šiais negalavimais yra fizinis aktyvumas. Sportavimas – tai žmogaus adaptyvus elgesys. Taip pat sportinė veikla suteikia didžiulį dvasinį pasitenkinimą bei žmogui padeda socializuotis.

– Esu tikrai  palaikoma artimųjų. Dukros nelabai domisi mano kūryba, tačiau žino, kad man tai svarbu ir atleidžia už tai, jog ne visada skiriu joms pakankamai dėmesio. Kartą vyriausioji po parodos atidarymo pasakė: „Mama, mes kartais pykstame, kad mums nepakanka tavo dėmesio, bet tave suprantame ir labai didžiuojamės tuo, ką darai, ir tuo, ko pasiekei.“ Vidurinioji dukra yra pasakiusi komplimentą: „Man patinka tavo stiprybė. Tu darai gyvenime tai, ką nori daryti. Nesitaikstai ir esi savimi.“
Onager Dunecrawler - These walker-engines possess a daunting amount of firepower for their size; so much so that the unenlightened men of the Astra Militarum often compare them to walking guns. To the Skitarii, the Onager Dunecrawler is no mere weapon, but a walking reliquary protected by the Machine God. To the Tech-priests, it is little more than a tool of destruction, albeit one tempered in the fires of history. The Onager Dunecrawler's various armaments can blast apart squadrons of aircraft, punch holes through Traitor battle engines, or atomise enemy commanders in beams of blinding blue light. When on the hunt, their scuttle-legged gait and bristling appendages make them seem like predatory insects with a mighty sting. The Onager Dunecrawler owes its origins to the Mars Universal Land Engine. Fashioned by the technoarchaeologist Arkhan Land, the original M.U.L.E was inspired by the bad-tempered, insectile beast of burden that its maker believed walked Holy Terra in aeons long past. The Dunecrawler of the late 41st Millennium still bears very powerful weaponry, and the miniature fusion generator at its rear means it is able to outlast even the rugged vehicles of the Adeptus Astartes. Its guns are hard-linked to extensive databanks that can record its successes until it is as full as a tick bloated with stolen blood. The Dunecrawler's modifications allow it to send this hard data directly to its masters -- and conversely to channel their imperatives to the Skitarii around it. The Dunecrawler holds two crew, enmeshed with their Onager host in a strange symbiotic relationship. Its gunner is a Skitarii Ranger, his formidable marksmanship bolstered by a variety of autoscryer lenses. The machine's driver is a Skitarii Vanguard, his resilience to harmful energies allowing him to immerse himself in an electro-amniotic tank that allows direct communion with the Onager's Machine Spirit (Cogitator). Such crewmen will eventually be used up in the manner of energy batteries, but these drivers are easily replaced -- by inserting a new Vanguard into the filthy, electrode-rich soup, the Onager can be given a new lease of life. The Skitarii crewmen meet their fate uncomplainingly -- to serve the Machine God is reward enough.

– Sporto industrijos plėtra galima tik tuo atveju, jeigu visuomenė turi pakankamai laisvo laiko ir materialinių išteklių. Sporto industrija padeda visapusiškai regiono plėtrai, didina visuomenės darbo našumą, mažina nusikalstamumą, ugdo pilietiškumą, mažina sveikatos apsaugos išlaidas, skatina vartojimą ir turizmą, tai savo ruožtu padeda infrastruktūros plėtrai, naujų darbo vietų kūrimui ir konkurencingumo augimui. Sporto industriją galima įvardyti daugumos pozityvių socialinių ir ekonominių procesų katalizatoriumi. Didžiausia sukuriama sporto industrijos vertė – žmogiškieji ištekliai. Būtent žmogiškieji ištekliai yra visų veiklų pagrindas.
Kitaip tariant, vokiečių filosofas skatino išlaikyti refleksijos palaikomą distanciją, būtiną ne tik kritiniam suvokimui, bet ir mąstymo laisvei išlaikyti bei puoselėti, nesvarbu, kad ta laisvė dažnokai pasirodo esanti iliuzinė. Toks filosofinės žiūros supratimas yra ontologinėmis įžvalgomis pagrįsta ir visaip palaikytina atsvara tam skubiam filosofinio mąstymo išrefleksinimui, kurį skatina tam tikrų medijų teoretikų teigiamas medijų teorijos veiksmingumo pobūdis, subjektą pajungiantis komunikacinės informacijos tinklų ir su jais susijusių rinkų prekinei logikai bei galiai.
Kadangi buvau neblogai įvaldžiusi anglų kalbos vartojimą, neilgai trukus kolegos ėmė įkalbinėti į lietuvių kalbą išversti R. Floridos „Kūrybinės klasės iškilimą“ – akademinį bestselerį, tikrą kūrybinių industrijų bibliją. Turėti tokį veikalą lietuvių kalba ir išleisti jį universiteto, pirmajame įkūrusiame kūrybinių industrijų specialybę, buvo tikrų tikriausias garbės reikalas.
    Visgi, man prireikė šiek tiek ilgiau laiko, kad suvokčiau, jog ateiviai, keliautojai laiku, vaiduokliai, pabaisos ir esperiai toje specialiųjų efektų pilnoje „geriečiai versus blogiečiai“ animacijoje iš tikrųjų neegzistavo. Ne, palaukit, turbūt supratau, tiesiog nenorėjau to pripažinti. Giliai širdyje troškau, kad tie ateiviai, keliautojai laiku, vaiduokliai, pabaisos, esperiai ir blogio organizacijos netikėtai atsirastų realybėje. Palyginus su šituo nuobodžiu, tipišku mano gyvenimu, pasaulis tose įspūdingose laidose atrodė daug linksmesnis; aš taip pat troškau jame gyventi!

Keista, bet prabilti apie knygą Anykščiuose (nors būtent juose matau laisvą nišą) nėra paprasta: visko tarsi turim per akis, svečiai tik aikčioja, kaimynai tik pavydi, ypač gražaus kraštovaizdžio, pramogų. Todėl pradėsiu nuo... Los Andželo, Hantingtono parko, kurio viename muziejų saugoma pirmoji spausdinta knyga – 1455 metais Maince (Vokietijoje) išleista Johano Gutenbergo „Biblija“. Tas retas, auksu papuoštas, ypatingos reikšmės visai žmonijai turintis leidinys laikomas taip pagarbiai, kaip bažnyčioje monstrancija – pamačius kyla ranka persižegnoti...
×