– kai iš siauros gatvelės, vos keli metrai prieš Karlosą, išėjo plačiai besišypsantis, gerai apsirengęs, nepažįstamasis. Jis stovejo, rankas sugrūdęs į brangaus neperšlampamo apsiausto kišenes, matyt, laukdamas, kol Karlosas prie jo prieis. Karlosas išlaikė veidą rūpestingai neutralų, apdairiai studijuodamas vyrą. Aukšti, ploni, tamsūs plaukai ir akys, bet neabejotinai kaukazietis, apie 40 metų — ir išsišiepęs taip, tarsi norėdamas papasakoti nepaprastai juokingą pokštą.
Kadangi dauguma mielių rūšių nebesidaugina, kai alkoholio koncentracija viršija 18 % tūrio (tai yra fermentuotų gėrimų, tokių kaip alus, vynas ar sakė natūrali stiprumo riba), stipresni gėrimai gaunami distiliuojant fermentacijos būdu pagamintus alkoholio turinčius skysčius - taip padidinama alkoholio koncentracija ir pašalinami kai kurie šalutiniai produktai.
Zmogaus genu klonavimas: zmogaus genai klonuojami norint defektyvu gena pakeisti normaliu. Yra 4 genu klonavimo budai. 1) tiesiogine genu sinteze. Genas sintetinamas cheminiais metodais. Is pradziu gautos nedideles atkapeles, po to sujungtos. Genas bus neveiklus jei nesusintetinamos geno reguliacines sekos. 2) isskyrimas transdukcijos budu. Tam panaudojami virusai kurie atlieka specifine DNR transdukcija (prisitvirtina specifineje vietoje). Sis metodas ribotas nes sunku rasti tinkamus virusus. 3) biologine geno sinteze panaudojant fermenta atvirkstine transkriptaze. Sis fermentas pagal RNR sintezuoja DNR grandi. Taip pirmiausiai buvo gautas zmogaus hemoglobino genas. 4) dirbtinis hibridiniu molekuliu gavimas. Hibridines DNR molekules gaunamos sujungiant dvieju virusu grandis i viena. Segmentai sujungiami lipniais galais. DNR transferaze sujungia dvi grandines i viena. Veliau DNR fragmentams sujungti panaudojami fermentai restriktazes. Sie fermentai atpazysta specifines DNR sritis – polindromines sritis. Sios sritys skaitomos vienodai abiem kryptim. Ikirpus vietas gaunami du nesimetriniai bet komplementiniai galai. Tada galima sujungti fragmentus. Taip galima gauti kokia nori DNR molekule, koki nori gena.   
2013 m.  recenzijoje apie dailininkę doc. dr. Remigijus Venckus yra rašęs: „Kūryboje vyrauja į įmantrios klasikos klodus apeliuojantis realizmo likučių žaismas ir abstrahuotos tikrovės poetiškumas-metaforiškumas. Tačiau Medos kuriama abstrahuota tikrovė nėra nenuspėjama, slėpiningai klampi ar baugi. Priešingai, ji atpažįstama, įvardijama, susiejama su dabartimi, su tuo, kas žymi nuotaiką ir tarsi nežinomas, bet nuspėjamas plyti čia ir dabar. Svarbiausias Medos tapyboje – potėpis. Čia jis ir dengia (maskuoja), o kartu ir išlaisvina tai, kas paslėpta nuo žiūrovo akių. Kaip ir dauguma meno kūrėjų, Meda tarsi siekia mus klaidinti: pirma – suteikti žiūrėjimo galimybę, antra – leisti pamatyti tai, ką norime išvysti, trečia – paneigti matomąjį. Potėpių žaismas, koloritas, nykstantys ir iškylantys daikto kontūrai traktuotini, kaip tuo pat metu veikiantis buvimas ir nebuvimas. Pastarasis dar labiau pasitraukia, kai žiūrovui leidžiama intuityviai pajusti tapybos kaip kalbinio modelio ryšį su klasikiniu tapybiniu bylojimu. Iš sodrios tamsos iškylantys daiktai Medos tapyboje netampa akivaizdžiai atpažįstamais ir stabilų svorį bei formą įgavusiais „tvariniais“. Medos kūryboje atpažįstama forma bei pavadinimas gali būti suvokti tik kaip kodai, leidžiantys įsitraukti į interpretacijos kartojimo ritmą. Taigi už kūrinio ne tik nieko nėra: nesunku suabejoti ir pačiu jo buvimu. Reziumuojant galima teigti, kad tokia kūrinio samprata gana postmodernistinė; t. y. postmodernu ant šiuolaikinio meno altoriaus paaukoti kūrinį ir vėliau savo maldą kaip komunikacinį tiltą su aplinka tiesti per interpretacijos galimybių aibę“ (žr. „Interpretacijos gimimas ir kūrinio mirtis…“, kultūros ir meno savaitraštis „Nemunas“, 2013 gruodžio mėn. 8 d.).
Ruošiantis šiai parodai nesiekiau ką nors įrodyti. Tiesiog kūriau. Stebėjau pasaulį, gyvenau ir tapiau. Todėl ir temų atsirado daug. Neplėtojau vienos temos, kaip galbūt būčiau pasielgusi kitu, projektinės parodos atveju. Esu dėkinga dailininkų sąjungai, „Arkos“ galerijai, kurios man sudarė sąlygas demonstruoti savo kūrinius. Mano parodą bus galima aplankyti iki sausio  20 d. LDS galerijoje „Arka“, Vilniuje. Balandžio mėnesį planuoju ją visą perkelti į Šiaulių universiteto Dailės galeriją.

Tiesa yra visa ko, ką kuriu, pagrindas. Ir aš kalbu ne apie faktinę tiesą: kas, kada ir kam įvyko. Man rūpi emocinė tiesa: kodėl mes mylime, nekenčiame ir bijome, taip stipriai bijome, kad apie kai kuriuos dalykus nenorime užsiminti net mintyse. Kaip tik šis emocinės tiesos aspektas, mano galva, bet kokią kūrybą priartina prie autentiškos gyvenimiškos patirties. Juk kai rytą lipame iš lovos, dienos scenarijus mums lyg ir aiškus: valgysime pusryčius, vesime vaikus į mokyklą, eisime į darbą, vakare – pas draugus, bet mes niekada negalime iš anksto nuspėti, kokias emocijas patirsime įgyvendindami šį, atrodytų, tokį banalų scenarijų.
Atsakymas: Biblijoje aiškiai smerkiami dvasių iššaukimai, mediumai, okultizmai ir aiškiaregystės (Kunigų 20:27; Pakartoto Įstatymo 18:10-13). Horoskopai, taro kortos, astrologija, žiniuoniai, skaitymai iš delno ir kitokie sensai įeina į tą pačią kategoriją. Visos šios veiklos yra paremtos įsitikinimų, jog kažkur egzistuoja dievai, dvasios ar mirusių artimųjų dvasios, kurios gali patarti. Tie “dievai” ir “dvasios” yra demonai (2 Korintiečiams 11:14-15). Biblijoje nėra nieko, kas mus leistų tikėti, jog mirę artimieji gali su mumis susisiekti. Jeigu jie buvo tikintieji, jie yra danguje ir mėgaujasi pačia nuostabiausia vieta ir santykiais su mylinčiu Dievu. Jeigu jie buvo netikintys, jie yra pragare ir kenčia nesibaigiančius kankinimus už tai, kad atstūmė Dievo meilę ir prieš Jį maištavo.
×