– Taip, šokėjo profesija sunki. Žiūrovams atrodo, kad tai, ką šokėjai rodo scenoje, yra paprasta. Šokėją tyko visos įmanomos fizinės traumos – raumenų patempimai, kaulų lūžiai, kūno sumušimai, raiščių ir sąnarių patempimai ir panašiai. Pavyzdžiui, visai neseniai repeticijos metu kojos traumą patyrė šokio spektaklio „Otelas“ solistė. Viskas nutiko dieną prieš pasirodymą, tad skubiai teko „Otelo“ spektaklį keisti į kitą – „Idiotas“.
Drįstame teigti, kad visos šiomis sąvokomis įvardijamos teorijos vienaip ar kitaip saistosi ir grindžia viena kitą. Medijos suvokiamos kaip techniniai bei technologiniai kultūriniai žmonių bendravimo, veiklos, kūrybos ir bendravimo patirties išlaikymo „įrankiai“ bei įtaisai, taip pat jų ryšių kuriama aplinka, terpė. Įsivyraujantis medijų, kaip techninės ir technologinės aplinkos bei terpės, supratimas išstumia labiau tradicinį įsivaizdavimą, kad medijos yra tam tikra naujais laikais sukurta ir vis labiau išplintanti techninė įvairaus pobūdžio prasmingų pranešimų kūrimo, perdavimo ir skleidimo struktūra, apimanti spaudą, televiziją, radiją, o taip pat visų šių techninių įtaisų darinius. Suprantama, ta struktūra vienaip ar kitaip susijusi su jos veikimą laiduojančiomis kultūrinėmis gamybinėmis praktikomis bei gebėjimais. Medijų susisaistymą ir medijų technologijų „išmoningėjimą“, sukūrus aparatus, kuriuose integruotos visos anksčiau pavieniais įtaisais atliekamos funkcijos, o sykiu naują šios technologinės aplinkos raidos tarpsnį žymi sąvoka „naujosios medijos“ ar „multimedijos“
1. Skaičius 300000 atrinktų žmonių nemirtingumui ryškiai nurodo į tokį dalyką, kas žinoma kaip „Dieviškoji monada“, nors aš tai pavadinčiau Dieviškuoju tašku. Aš pats į tokį tašką nenorėčiau pakliūti, yra dar gyvenimas ir plokštumoje ir plokštumiečiai nieko gero nesitiki suvaryti ar privilioti į tokį tašką. Kiek žinau Dieviškame taške labai griežta tvarka, bet kokios nepaklusnumo apraiškos baudžiamos „mirtimi“: išmetimu iš laivo. Tokių taškų-laivų yra ne vienas, nors perėjus atsijojimą galų gale liks tik vienas toks taškas - laivas. Rusai mano galvą neturi jokių vilčių pakliūti į galutinį tašką, jei į savo laivą prisiima lietuvį.
Viename romane erdvelaivis nukrito ant planetos remontuotis. Šalia stovėjo kažkoks kalnas, gyvybės ženklų nebuvo. Po vienos savaitės vienas iš darbuotojų supanikavęs atbėgo pas vadeivą ir parodė landšafto nuotraukos kuriose užfiksuota kad tas kalnas juda Nu vopšem jie vos spėjo iš ten pabėkt kad nebūtų sutraiškyti (kalnui mūsų bioritmas buvo laaabai spartus... ką jau kalbėti apie evoliuciją ar žvaigždes)
Šiandien [...] sudaromas įspūdis, kad tokio dalyko kaip tarybų Lietuva nebuvo, o jeigu buvo, tada ji buvo kažkieno kito, ne mano, kažkokių tai kolaborantų, bet ne mūsų, nes mes dirbom Lietuvai, o kažkas kitas, atseit, kolaboravo. Tiesa yra paprasta: tokia tuometinė tarybų Lietuva buvo, buvo su mumis visais. Ir ji vėl su Maironiu, su sugrįžusiu Brazdžioniu, ir su Justinu Marcinkevičium tapo kovo 11-osios Lietuva. 1988-1990-ųjų Lietuva su visais antrojo atgimimo dalyviais keitė savo istorinę raidą iš tarybų Lietuvos į Lietuvos Respubliką. Ir tie visi milijonai Lietuvos žmonių iš miestelių ir miestų Sąjūdžių, susirinkimų, iš mitingų, iš Baltijos kelio, su šimtais ryškiausių Atgimimo epochos žvaigždžių nuo Arvydo Juozaičio iki Algirdo Kaušpėdo, Nuo Antano Terlecko iki Valdo Adamkaus, nuo Justino Marcinkevičiaus iki Vytauto Landsbergio, nuo Kazimiero Antanavičiaus iki Aloyzo Sakalo, iki Justo Paleckio, Algirdo Brazausko ir Kazimiros Prunskienės. Jie visi suaudė tokią Lietuvą, ir jie nuklojo kelią iš tarybų Lietuvos į šiandienos Respubliką [...]. Taigi, jei mes taip pasižiūrėsim į problemą, atkris rūpestis skaičiuoti, nagrinėti, blusinėti biografijas ir žiūrėti, kaip čia buvo, kas, kiek ten buvo kolaborantų... Kolaborantų buvo, ir jie buvo labai aiškūs: tai buvo LKP ant TSKP platformos ir visi jedinstvininkai. Taip buvo!  Ta nedidelė dalis, nes būtent ten ir turime brėžti kolaboravimo liniją. O visa kita Lietuva buvo mūsų Lietuva. Ir šiandieną mes galim drąsiai pasakyti: [...]  šiandieną ta Lietuva, mūsų Lietuva, yra čia. Ir tai labai svarbu matyti, kad mes jos nedaliname, nedaliname, audžiame ją kaip vieną juostą –   gražią, su visom spalvom.
    Valanda laiko pasiruošimui, o iki įstaigos buvo dvidešimt minučių kelio. Jis pasisuko link miegamojo, netikėtai nutaręs pasirodyti anksčiau, pabandyti išgauti ko daugiau iš Hirami apie tai, kas laukė. Jis jau jautė šiltą nervingo adrenalino stazę savo žarnoje, jausmas su kuriuo užaugo ir žinojo geriau, negu bet kokį kitą – dalies laukimo, dalies susijaudinimo, ir sveikos baimės dozė… 

Džiazo atlikėjų, tokių kaip saksofonininkai Vladimir Čekasin, Vytautas Labutis, Petras Vyšniauskas, būgnininkai Vladimir Tarasov, Arkadyj Gotesman, Gediminas Laurinavičius, Linas Būda, portretai sudaro išskirtinę scenos žmonių atvaizdų grupę. Juose puikiai perteikiamas muzikuojančiųjų komunikabilumas, sugebėjimas per muziką bendrauti tarpusavyje ir su klausytojais bei polinkis improvizuoti.
Kitas šios srities tyrimas davė nelauktų vaisių. Renkant duomenis penkiasdešimtyje kultūrų, gyvenančių šešiuose žemynuose, kai kurie tyrėjai nusprendė neapsiriboti tuo, ką informacijos rinkėjai surinko, apklausdami žmones. Jie norėjo ištirti, kaip moksliniais ir metodologiniais įrankiais apsikaustę žmonės, vyrai ir moterys, būdami informacijos rinkėjais tokiame tyrime, skyrėsi gautos informacijos apie lyčių skirtumus vertinime bei interpretavime.
V. V.: Poeto kelio pradžią prisimenu žymiai tiksliau 🙂 Dalį vaikystės, kaip ir dauguma to meto vaikų, praleidau vaikų darželyje. Čia tarp labiausiai nemėgiamų dalykų kažkodėl buvo eilėraščiai apie rudenį, kiškučius, dėdę spalį ir Leniną :). Tad, atrodytų, visi keliai į poeziją buvo uždaryti. Bet buvo ir dar vienas dalykas (greta lietinių su mėsa:), kurio ypač nemėgau. Tai piešimo pamokėlės. Atrodydavo, kad kiti vaikai piešia puikiai, o man niekad nieko padoraus nesigauna. Vieną kartą auklytė (taip jas vadindavom), paprašė, kad savo piešinį aprašytume. Reikėjo tėvams parodyti piešinį, pasakyti apie jį keletą į galvą šovusių sakinių (ar tik nebandė auklytė taikyti psichoanalitinio laisvųjų asociacijų metodo?:) ir paprašyti visa tai užrašyti. Kai tai buvo padaryta, tėvai pastebėjo, kad tekstas turi ne tik ritmą, bet ir rimą. Tai ir buvo mano pirmasis eilėraštis, kuris, priešingai nei piešinys, patiko ir man. Po to jau laukte laukiau piešimo pamokėlių, kad galėčiau savo piešinius aprašyti. Po kurio laiko piešinių nebereikėjo – užtekdavo įdomaus gamtovaizdžio, pokalbio, pojūčio, įvykio, minties, knygos (skaityti pradėjau anksti – tik dėl to, kad tėvai ne visada turėjo laiko man skaityti. Tokie buvo mano pirmieji įkvėpimo šaltiniai. Iš esmės, tokie jie ir pasiliko. Tiesa, dar prisidėjo grigališkasis choralas, kurį (tiesa su pertraukomis) giedu jau 8 metus. Ir jei filosofija nepajėgi įrodyti ar paneigti Dievo buvimą, tai asmeniškai Dievą patiriu per choralo giesmę. Beje, pačios gražiausios giesmės man yra ne kas kita, o būtent eiliuoti himnai.
Pramogų industrijų programa orientuota į pramogų idėjų, pramoginių renginių formatų, pramogų inovacijų kūrimą, renginių organizavimą, įvairių užsienio pramoginių projektų inovatyvų adaptavimą Lietuvoje, jų populiarinimą, pramogų kultūros ir etikos kūrimą bei plėtojimą. Žinoma, esama ir verslo bei vadybos dalykų, bet jie nėra pagrindiniai, pagrindinė orientacija – pramogų komunikacija, o ne jų vadyba.
Transonic blades emit a low, insistent buzz that makes stomachs turn and eyes vibrate in their sockets. When they strike armour, these weapons will adjust their hostile sonic field to match its resonant frequency, quickly slicing right through it -- and, in the case of the feared Chordclaw, turning muscle, bone and fat to jelly. Normally wielded by Sicarian Ruststalkers, the presence of these constantly-humming weapons is enough to invoke nausea and vibrate a person's eyeballs in their sockets. Constantly cycling through wavelengths, the blades tune in to the resonant frequency of a target, enabling them to slide effortlessly through even the thickest armour. To the Tech-priests, such an efficient weapon is most pleasing.

Didžiausią dėmesį portretinėje fotografijoje A. Aleksandravičius koncentruoja į veidus. Išdidinti ir priartinti veidai įgauna monumentalumo ir dramatizmo. Fotografas nepataikauja savo modeliams. Jis neslepia fizinio bjaurumo, kaip ir senatvės, ligos ar alkoholio paliekamų pėdsakų. Kai kada jis negailestingas ieškodamas tiesos, o kartais net sutirština spalvas. Tačiau niekada neperžengia trapios ribos, susijusios su pagarbos praradimu.


Prieš trejetą metų persikėliau gyventi į Vilnių. Aktyviai įsiliedamas į sostinės akademinę bendruomenę susipažinau su doc. dr. Živile Sederevičiūte-Pačiauskiene. Mūsų dalykinė pažintis plėtojosi susitinkant ir bendraujant mokslo renginiuose, apskrito stalo akademinėse diskusijose, o kai kada net vienas kito teiraujantis patarimo skirtingais profesiniais klausimais.
Drįstame teigti, kad visos šiomis sąvokomis įvardijamos teorijos vienaip ar kitaip saistosi ir grindžia viena kitą. Medijos suvokiamos kaip techniniai bei technologiniai kultūriniai žmonių bendravimo, veiklos, kūrybos ir bendravimo patirties išlaikymo „įrankiai“ bei įtaisai, taip pat jų ryšių kuriama aplinka, terpė. Įsivyraujantis medijų, kaip techninės ir technologinės aplinkos bei terpės, supratimas išstumia labiau tradicinį įsivaizdavimą, kad medijos yra tam tikra naujais laikais sukurta ir vis labiau išplintanti techninė įvairaus pobūdžio prasmingų pranešimų kūrimo, perdavimo ir skleidimo struktūra, apimanti spaudą, televiziją, radiją, o taip pat visų šių techninių įtaisų darinius. Suprantama, ta struktūra vienaip ar kitaip susijusi su jos veikimą laiduojančiomis kultūrinėmis gamybinėmis praktikomis bei gebėjimais. Medijų susisaistymą ir medijų technologijų „išmoningėjimą“, sukūrus aparatus, kuriuose integruotos visos anksčiau pavieniais įtaisais atliekamos funkcijos, o sykiu naują šios technologinės aplinkos raidos tarpsnį žymi sąvoka „naujosios medijos“ ar „multimedijos“
Na iš šio pasaulio "vidaus" sudėtinga spręsti kaip yra iš tikro. Juslių galimybės pakankamai ribotos nors ir pakankamos egzistavimui. Bet pažinimui mažoka. Reikia "išorinės" informacijos kaip čia viskas sutverta. Ir geriausias šaltinis tie kurie tai sukūrė. Bet leisti prisijungti prie Jų jau sprendžia Jie. Pažiūrėjus biblinio dievo variantą akivaizdu kad tai ne dievas o geriausiu atveju "ateiviai". Taip kad surastas kitoks variantas ir dabar tikrinu ar teikiama tiksli informacija. Tik tiek. :)

Prieš septynerius metus pradėjęs dėstyti kūrybinių industrijų pažintinį kursą pastebėjau ir aktualų, su kultūra labai susijusį sporto industrijos lauką. Dabar tik galiu pasidžiaugti, kad tenka dirbti vienoje katedroje ir kartais sporto tema pabendrauti su prof. dr. S. Dadelo. Tad toliau šiame straipsnyje pateikiu mūsų pokalbio geriausius fragmentus.

Tuomet nukentėjusioji parašė pareiškimą policijai. Visą tą laiką mergaitė buvo pas A. Naruševičienę. Pastaroji merginos neišleido reikalaudama, kad motina atsiimtų pareiškimą iš policijos. Kartą mergaitė, kuri jau buvo tapusi kaip ir įkaite, sugebėjo paskambinti motinai ir pranešti, kad kitą dieną jos su Ala ruošiasi eiti į prekybos centrą  „Kosmosas“ pirkti naujų rūbų. Motina kartu su drauge sugebėjo pasislėpti prekybos centro tualete ir padėjo dukrai pabėgti pro tualeto langą. Po to dukrą paslėpė pas pažįstamą šventiką.
×