Ateityje tikrai norėčiau pamatyti bienalę startuojant išskirtine paroda, sudaryta iš dalyvaujančių autorių atgabentų fotografijų, o jos uždarymą vainikuotų vietoje sukurtų nuotraukų paroda. Taip pat siūlyčiau bienalę „išlokalizuoti“, t. y. jos rezultatus vežioti po skirtingus Lietuvos ir užsienio miestus bei juose rengti specialias diskusijas su bienalės kūrėjais, lektoriais, kuratoriais. Ir galiausiai viską, kas vyksta bienalėje, siūlyčiau skaitmenizuoti ir virtualizuoti, t. y. kurti internetinį bienalės archyvą, o sukurtus kūrinius net nuomoti arba iš jų kurti reprodukcijas (aišku, nepažeidžiant autorinių teisių).

Penetrantiskumas: tai procentais isreiskiamas daznis, kuriuo genas pasireiskia fenotipe, kai yra genotipas, butinas pozymiui issivystyti. Jei genas visada pasireiks fenotipe, jo penetrantiskumas – 100%. Taciau daugumai genu budingas mazesnis nei 100% penetrantiskumas. Pvz. sizofrenijos genas turi 70-80% penetrantiskuma, kraujo grupiu penetrantiskumas – 100%, lytis nera 100% penetrantiska. Penetrantiskumas rodo, jog tarp genotipo ir fenotipo nera tiesiogines koreliacijos.

Visokie stumiami rusiški keiksmai atrodo labai atstūmiančiai kukliems ir bent kiek išsiauklėjusiems lietuviams. Pažiūrėjus dabartinius lietuviškus įreginimus, net tarybiniais laikais girti lietuviai taip bjauriai rusiškai-mongoliškai nesikeikdavo, o dabar net moterys privalomai priverčiamos bent vieną kartą nusikeikti. Turiu omenyje „Klasės susitikimą arba berniukai sugrįžta“. Jei ne tie keiksmažodžiai, nei vieno lietuviško, tai būtų galima žiūrėti, o dabar atrodo kaip kokių ruskių sąmokslas, bandantis įamžinti bent rusiškus keiksmažodžius tautos atmintyje. Tai jokia vertybė: tarybinio kaip ir carinio palikimo vertėtų atsikratyti be jokio gailesčio ir žvelgti į ateitį švariomis, neprispjaudytomis galvomis.
Ir mudu ne kartą diskutavome apie katedros planus ir pamenu, priėjome bendrą išvadą, kad svarbu ne tik rengti pramogų industrijų ir renginių inžinerijos profesionalus, vykdyti šių sričių teorinius / empirinius tyrimus, kurti naujas studijų programas, įskaitant magistro (ir ateityje – daktaro), taip pat – megzti ir plėtoti sėkmingus dialogus su pramogų verslo atstovais ir praktikais, generuoti socialines partnerystes ir bendradarbiavimą.

dėl kalbos ir lietuvybės nykimo, ne viskas gal taip blogai, bet tikrai ir nėra gerai. Nuo tarybinių laikų mums meluojama, kad išsaugojome kalbą. Kažkoks veikėjas iš lietuvių kalbos komisijos vietiniame laikraštyje laisvos Lietuvos šimtmečio proga vėl liaupsino lietuvių kalbą ir kaip mes ją išsaugojome, pasitelkęs užsienietiškus žodžius: iš pirmų trijų žodžių du buvo užsienietiški. Jau taip esame atpratinti nuo lietuvių kalbos, kad net sakinį be užsienietiško žodžio sunku suregzti. Aš nesu išimtis. Menas, švietimas, mokslas, žiniasklaida rankose tokių veikėjų, kurie nuo tarybinių laikų perdaro lietuvių ir visas kaimynines kalbas į bendrą rytų auropietišką kalbą. Iš tikro tas vėžys grasina ir visam likusiam pasauliui. Tarybiniais laikais tokie kėslai, vienos kalbos kūrimas, net nebuvo slepiami, nors retai aptarinėjami. Daug buvo visokių svaisčiotojų apie kraujų suvienytą žmoniją, turinčią vieną kalbą, vieną praeitį, vieną ateitį... Įvairovės sunaikinimas – tiesus kelias į nuopolį bei visišką nuobodybę, tokie pasauliai ilgai netempia yra negyvybingi...

Mados fotografija negali būti traktuojama vien tik kaip verslas, todėl kad aktualumo nepraranda tiek grožio, tiek bjaurasties klausimai. Demarkacinėje zonoje tarp mados fotografijos kaip verslo ir kaip meno atsiduria gryni estetikos klausimai. Jie sprendžiami vadovaujantis dailei būdingais komponavimo metodais, fotosesijos metu kuriant specialius dialogus, asociacijas su kitų menų išeksploatuotais įvaizdžiais (pvz., kino arba teatro). Šioje demarkacinėje zonoje, kurią sieju su estetikos diskursu, mados fotografija gali būti suvokiama kaip kurianti tai ką galima vadinti anti-realybe arba virštikroviškumo grožiu. T. y. nuotraukose sukuriama įspūdinga ir vartotojo dėmesį prikaustanti iliuzija apie parduodamą mados daiktą, jo savininko gyvenimo būdą, o taip pat net apie daiktą sukūrusio dizainerio „dievišką” talentą. Iliuzija yra sėkminga tiek, kiek ja tikima arba bandoma tikėti. Taip formuojamas virštiktroviškumo grožis. Galiausiai šiuolaikiniame pasaulyje vien siekti perteikti nuostabią daikto išvaizdą ir pavydėtinai puikų jo savininko gyvenimo būdą nepakanka. Fotografai ryžtasi „ekstremaliam išradingumui”. T.y. nuotraukose regimas mados daiktas gali būti visiškai neįmanomas vartoti realybėje, o jo savininko gyvenimo būdas nieko neturėti bendro su vartotojų gyvenimo įpročiais. Daiktai, žmonės gali būti specialiai deformuojami, pasitelkiamos įvairios papildomos dekoracijos ir deformacijos. Pavyzdžiui fotografuojama gamyklos įrenginių fone, kuris iš pirmo žvilgsnio nieko neturi bendro su daiktu. Taip kuriama neįprastą, žiūrovą gluminanti, svarstyti apie atvaizdą verčianti kompozicija.
– Žinoma, kad filosofija yra  visų mokslų motina. Iš filosofijos vystėsi ne tik humanitariniai mokslai, bet ir daug ką paveldėjo socialiniai. Šiandien, kai regime labai daug įvairių mokslo šakų, kai susiduriame su tokiais specialistais, apie kuriuos prieš dešimtmetį nieko net nežinojome, vis didesnis klausimas kyla apie ateities mokslo šakas ir studijų programas. Vienu metu atrodo, kad mokslo šakų kombinacijos vėl grįžta prie kažkokio bendrojo vardiklio, lyg vėl pasuka atgal filosofijos link, taip sujungdamos ir sukomplektuodamos gana skirtingus mokslus (pvz. kultūros studijas, vadybą, ekonomiką ir t. t.). Kita vertus, naujos specialybės ir naujos mokslo šakos dažniausiai yra provokuojamos technologijų inovacijų ir jų taikymo praktikoje. Viešumoje gausu diskusijų apie robotų technologijas, kurios daugumą specialybių išstums iš darbo rinkos (t. y. robotai palaipsniui perims tam tikrus mūsų darbus). Todėl noriu jūsų paprašyti įsivaizduoti ir pafantazuoti apie tai, kokios ateityje bus naujos specialybės. Kokių specialybių gali reikėti darbo rinkai ir koks vaidmuo teks universitetui?
Ala į Rusiją dar praėjusiame šimtmetyje buvo išvažiavusi po to, kai Lietuvoje jai ėmė svilti padai. 1991-ųjų spalį ji kartu su savo gyvenimo draugu Gediminu Naruševičiumi ėmė paskolas iš Klaipėdoje ir Palangoje gyvenančių bei verslu užsiimančių žmonių. Kreditoriams dažniausiai būdavo užstatomi pirmojo Alos vyro namo Kaune pamatai. „Šiai savo veiklai pora buvo specialiai išsinuomojusi butą Klaipėdoje su stacionariu telefonu, mat tais laikais mobiliųjų dar nebuvo, ir taip derino sandorius. Telefonu susitardavo dėl procentų – kiek žmonės norėdavo, tiek šiems ir pažadėdavo.Kai kurios paskolos buvo ilgalaikės. Per dieną sudarydavo 3-4 sandorius“, – „Akistatos“ žurnalistui yra pasakojusi Alos giminaitė.
×