To fight the foot soldiers of the Cult Mechanicus is to kill or be killed, for the Skitarii Rangers never give up when hunting down their foes, and their stamina is legendary. In the lean and hungry days of Man's hominid ancestry, a hunter would kill far larger prey by tracking it to the point of exhaustion. It is this principle by which the Skitarii Rangers hunt the reaches of the galaxy -- once the Rangers have been despatched, they will home in on their quarry at a slow but relentless pace. At first their victims, ranging from pirate warbands to xenos warhosts, slip the net of Skitarii gunfire easily enough. If they flee far enough solar months will pass, even standard years -- long enough that the terror of the initial engagement is all but forgotten. All the while the Skitarii Rangers march in silent, unstoppable lockstep through trenches and ruins, their noose closing a little tighter with every night. Just when their quarry assumes itself safe, a constellation of blue will-o-the-wisps appears on the horizon. Almost imperceptibly, it grows closer and closer -- and then darkness lights up with blazing gunfire. The Skitarii, for whom the engagement never ended, close in again and again until the deed is done.
Jei sutuoktiniai skiriasi dėl to, kad meilė baigėsi, vadinasi tos meilės nė nebuvo. Tokie reiškiniai kaip smurtas, išnaudojimas, neištikimybė, nuolatiniai barniai ar kita nepagarbių santykių išraiška iš esmės nedera su meile ir tai tik patvirtina, jog santuoka buvo sudaryta remiantis blogu motyvu. Todėl gebėjimą mylėti reikia ugdyti (tačiau tai jau kitas pokalbis – apie jaunimo rengimą šeimai).  Bendriausia prasme mylėti –  tai pasidovanoti mylimam žmogui visa savo esybe, ir kūnu, ir siela kaip nedaloma visuma. Tokia meilė ir yra santuoka. Santuokoje laisva valia atiduodi kitam save ir savo gyvenimą, Tai yra jungtuvės, dviejų skirtingų lyčių asmenų, dviejų gyvenimų susiliejimas į vieną visumą. Tai nėra savęs praradimas, bet priešingai – atradimas. Santuoka – tai nuolatinis savęs raginimas pažinti kitą ir leistis būti pažintam, tai nuolatinis konstruktyvių sprendimų ieškojimas. 
Savo nuotaika visai kitokie nei scenos žmonės yra rašytojų, dailininkų ir kompozitorių portretai. Poetai Vytautas P. Bložė, Onė Baliukonytė, Jonas Strielkūnas, Aidas Marčėnas, Justinas Marcinkevičius, rašytojai Romualdas Granauskas, Jurgis Kunčinas, dailininkai Petras Repšys, Adomas Jacovskis, Arūnas Vaitkūnas, kompozitorius Bronius Kutavičius amžiumi bei charakteriu yra ir visiškai skirtingi, ir turi daug juos vienijančių bruožų. Visi jie nereflektuoja savo pasirodymo žiūrovo akyse. Todėl jie savęs neinscenizuoja ir nėra linkę pozuoti. Kai kurie jų intravertiški daugiau negu teatralai, aktoriai ar muzikantai. Jau pats jų kūrybos procesas išugdė šias savybes, nes yra susijęs su gebėjimu dirbti vienam ir įsiklausyti į save.
    Džil sukosi aplink, instinktyviai keldama ginklą, kai durys atsivėrė galbūt už penkių metrų jai už nugaros. Šlubuojantis, pečius-nusvėręs vyras įžengė lauk į šviesą, užkirsdamas jai kelią nuo galinio išėjimo. Jis pasižymėjo pageltusia oda ir negyvom viruso nešėjo akim, tarytum faktas, kad vienas iš jo žandų atplėštas, nebuvo pakankamas įrodymas; zombiai nejautė jokio skausmo. 

Už sūnaus gyvenimo ir verslo „sutvarkymą“ buvo paprašyta 50 000 litų (14 481 eurų), nes būrėja paaiškino, kad reikalingi amuletai, kainuojantys 24 000 litų (6950 eurų). Jie, anot aiškiaregės, turi būti iš aukso. Kad būtų galima sutvarkyti sūnaus firmų reikalus, reikėjo ir žalvarinių pėdučių. Už 3 apvalius amuletus ir auksinį žiedą, 15 vienetų žalvarinių pėdučių Aldona sumokėjo 24 000 litų (6950 eurų).
Vieną kartą kino teatre pamačiau dokumentinį filmą apie jį. Patikėkite, tas filmas mane įkvėpė visam mano profesiniam gyvenimui… Galbūt kažkam pasirodys juokinga, bet pasibaigus filmui, mane užgulė emocijos ir akyse kaupėsi ašaros. Net negalėjau tiksliai pasakyti kodėl. Aš negalėjau ištarti nė žodžio ir buvau pasiruošęs tuoj pat iš kino teatro važiuoti į šokių salę ir šokti, kurti visą parą, kol išseks jėgos. O. Naharin, nežiūrint į visas kylančias kliūtis ir sunkumus, sugebėjo pasiekti pavydėtinų aukštumų.
Flechette Blaster - The Flechette Blaster is lightweight but lethal, a favoured tool of the Sicarian Infiltrator. It fires hundreds of tiny darts, each of which bears a dormant cerebral cell awakened in the gun's chamber. Where one dart hits home it emits a bioelectric pulse that attracts others, resulting in a series of impacts that burrow through bone.
Tačiau gilėjanti tautos ir valstybės krizė verčia reaguoti. Pirmiausia stoti ginti krikščioniškas šaknis turinčio asmens orumo ir nelygstamumo principo. Tačiau šiandienos visuomenės požiūris į krikščionybę, deja, skeptiškas. Nejuntama, kad ji kritikuojama iš esmės pasitelkiant sovietmečiu įdiegtą argumentaciją. Tačiau pagarbos asmeniui, tautos ir valstybės išsaugojimo tikslų įmanoma pasiekti tik atsigręžus į savą kultūrinę tradiciją ir paveldą, tuo pačiu išliekant atviriems pasauliui, atviriems Europai. O tai galima padaryti tik gerai apgalvotos, profesionaliai parengtos bei nuosekliai įgyvendintos švietimo sistemos pertvarkos dėka bei, nebelaukiant valdančiųjų malonės, patiems kuriant bei gaivinant žmogiškąjį solidarumą ir gyvą asmeninį santykį kuriančias bendruomenes ir erdves.
Stygies VIII has been accused of heresy in the past. To show that its faith in the Omnissiah is pure, its heraldry incorporates the colours of Mars, albeit redistributed. The bulk of Stygies VIII's Skitarii wear long black robes, crimson armour plate and burnished steel cybernetics. Should such a warrior shed his robe, he could almost pass for one of Mars' cohorts -- a similarity Stygies has exploited many times. The officers of Stygies VIII fight at the forefront of the war for enlightenment. When their red, silver and black heraldry is sighted near an excavation or quarantine zone, the treasures inside will be seized in Stygies' name, whatever it takes. The stark white icon of Stygies VIII stands out from the dark robes of its warriors. It symbolises not just enlightenment, but the acquisition of knowledge no matter how steep the cost.

Šiame pasisakyme aiškiai matoma pagrindinė koncepcijos idėja: priešpastatyti didžiąją dalį Lietuvos visuomenės, kuri neva ir sovietmečiu kūrėLietuvos ateitį, o vėliau sutelktai atkūrė valstybės nepriklausomybę, idėjiniams komunistams ir jedinstvininkams, kurie neva vieninteliai tai ateities kūrybai pasipriešino. Trumpai tariant, visi buvę patriotai, išskyrus negausius jedinstvininkus ir M. Burokevičiaus pasekėjus.

Pinene is the main terpene in pine trees which gives them their characteristic scent. It’s a major constituent of turpentine and is also found in high amounts in rosemary and cannabis. Although pinene has two main isomers, alpha– and beta-pinene, alpha-pinene is the dominant one found in cannabis and what I will be referring to when I mention pinene within this article.

    Kada aš lioviausi tikėti Santa Klausu? Tiesą sakant, šis kvailokas klausimas neturi jokios svarbos. Visgi, jeigu paklaustumėte manęs, kada aš lioviausi tikėti, kad senis, vilkintis raudonąjį kostiumą, yra Santa, užtikrintai atsakyčiau: niekada netikėjau Santa, niekada. Aš žinojau, kad Santa, pasirodęs per mano darželio Kalėdų vakarėlį, yra apsišaukėlis, ir, dabar pagalvojus, kiekvienas iš mano grupiokų taip pat nepatikliai žvelgė į mūsų mokytoją, kuris apsimetė Santa. Nors niekada nemačiau, kaip mamytė bučiuoja Santą Klausą, jau turėjau savo įtarimų dėl egzistencijos senio, kuris dirbo tik per Kūčias.


Transuranic Arquebus - The precision and inhuman efficiency that typify the Skitarii Legions are epitomised by these long-barrelled heavy weapons. Firing a shell composed of a depleted transuranium element, the arquebus can puncture a tank from one side to the other, the resultant pressure wave also pulping any biological creatures that may be sheltering inside. This weapon's high-calibre rounds leaves a trail of radioactive devastation in their wake. The effect on the enemy is threefold. The initial death-toll is horrific, thinning the enemy's ranks. The radioactive fallout that follows leaves the survivors weak and ill. The terror this spreads among the enemy's ranks is invaluable to the Skitarii and the Tech-priests' Quest for Knowledge.
    Troškau išgelbėti merginą, pagrobtą ateivių ir įkalintą kupolo formos tvirtovėje. Troškau pasitelkti į pagalbą drąsą, inteligenciją ir patikimą lazerinį ginkliuką kovai prieš piktadarius iš ateities, bandančius pakeisti istoriją savo pačių labui. Troškau būti šamanu, tremiančiu demonus ir pabaisas vienu burtažodžiu, kovojančiu prieš mutantus ar aiškiaregius iš blogųjų organizacijų, susiremančiu telepatiniuose mūšiuose!
– Lietuvos akademinė bendruomenė jau yra pripratusi prie kūrybinių industrijų sąvokos, tačiau man dažnai bendraujant su skirtingų profesijų atstovais vis dar tenka atsakyti į klausimą, kokia tai mokslo ir studijų sritis, kaip šios studijos yra vykdomos universitetuose. Gal galėtumėte pasidalyti asmeninėmis įžvalgomis ir vizijomis apie tai, kokios yra kūrybinių industrijų studijos jūsų vadovaujamame fakultete?
Vytis Valatka: Filosofams visada patinka ieškoti įvairiausių dalykų pirmųjų priežasčių. Ir, kaip visada, norisi kaip galima geriau, o gaunasi, kaip visada. Šiuo klausimu –  tokia pat kebli situacija, ir pirmųjų priežasčių iki šiol nesu suradęs. Mano tėvai teigia, kad jau pradėjęs kalbėti, uždavinėjau, jų įsitikinimu, labai “filosofiškus” klausimus, į kuriuos dažniausiai negalėdavo atsakyti. Deja, tų klausimų nei tėvai, nei aš neprisimenu. Viliuosi, kad tai nebuvo Albert’o Camus mėgiamas klausimas apie savižudybės dilemą ar bandymas išsiaiškinti, kas yra simuliakrai (žr. Jean Baudrillard), dekonstrukcija (Derrida) ir panašiai. Kaip bebūtų, jau sąmoningą postūmį filosofijos link siečiau su žymiai vėlesniu – Sąjūdžio – laikotarpiu. Kai buvo įsteigtas Sąjūdis, man buvo 16 metų. Taigi, laikas, iš kurio liko patys ryškiausi prisiminimai. Šimtatūkstantiniai mitingai Vingio parke; jūros ką tik draustų trispalvių (dar iki Sąjūdžio įsikūrimo tarp klasės draugų ir artimame giminaičių rate sklisdavo legendos apie tai, kaip kažkas kažkur Vasario 16 d. proga vis iškeldavo trispalvę) ir t.t. Mitinguose kalbėjo daug įvairių iškilių žmonių, tačiau man tada labiausiai įstrigo filosofai – A. Juozaitis, R. Ozolas, B. Genzelis, J. Minkevičius ir kt. Jie aiškiai, argumentuotai dėstė savo mintis pačiais įvairiausiais klausimais, ir atrodė, jog nėra klausimo, į kurį jie neturėtų atsakymo, nėra kontrargumento, kurio jie negalėtų atremti. Man tai buvo kažkas neįtikėtino, ir kilo didžiulis noras bent priartėti iki tokio, mano akimis, nepasiekiamo lygio. Kadangi prie visų jų pavardžių buvo parašyta „filosofas“, pradėjau aiškintis, kas jis toks yra. Iš istorijos pamokų žinojau, kad buvo toks graikų filosofas Platonas. Nuvažiavau į Kavarską, kur mano dėdės bibliotekoje buvo Platono knyga „Valstybė“, ir pradėjau skaityti. Kai ką supratau, bet dar daugiau nesupratau. Dar paskaitinėjau Renesanso filosofijos chrestomatiją, ten dar didesnių problemų su supratimu buvo. Keistas kontrastas – filosofai taip aiškiai išreiškia savo pozicijas per mitingus ir žiniasklaidoje, o patys skaito ir rašo tokius neaiškius veikalus… Tai dar labiau suintrigavo domėtis filosofija. Ir kai jau buvau 12-oje klasėje, VU startavo Filosofijos programa. Tad jau nebebuvo klausimų, kur stoti, nors labai traukė ir filologijos studijos. Bet filosofijos trauka nugalėjo. Turiu pripažinti, ir pirmaisiais studijų metais daug kur buvo tamsus miškas, bet noras nepasiduoti, išnarplioti tą filosofinį Gordijaus mazgą nuolat vedė į priekį, tad ir likau filosofinio maratono lauke nuolatinio starto pozicijoje.
Limonene is highly absorbed by inhalation and quickly appears in the bloodstream. It assists in the absorption of other terpenes through the skin and other body tissue. It is well documented that limonene suppresses the growth of many species of fungi and bacteria, making it an ideal antifungal agent for ailments such as toenail fungus. Limonene may be beneficial in protecting against various cancers, and orally administered limonene is currently undergoing clinical trials in the treatment of breast cancer. Limonene has been found to even help promote weight-loss.
It seems counterintuitive but I have read and have experienced that indoor grown with hydroponics creates cannabis that is superior in treating my chronic illness and pain. I’ve never experienced bad effects from hydroponically grown pot as others are mentioning here and it seems perfectly healthy for me. Over the years I’ve been comparing the effects with organic sungrown, and so far, no sungrown strain can compete with indoor grown for helping with my chronic pain and illness symptoms.
Mūsų miestelyje buvo daug įvairių būrelių, tačiau vienas rimčiausių – menų mokyklos choreografijos skyriaus, kurio vadovė buvo Agnė Rickevičienė, kuri 2016-aisiais buvo išrinkta Metų mokytoja. Ji puiki pedagogė, užaugino šimtus stiprių šokėjų, ne vieną Lietuvos ir pasaulio čempionų kartą. Jos dėka mūsų nedidelis miestelis šokių pasaulyje buvo vienas žinomiausių.

Burtininkė kelis kartus skambino sergančios mergaitės motinai, buvo nuvažiavusi pas ją į namus ir į kolektyvinį sodą ir vis gąsdino šeimą, jog mergaitė mirs. Kartą Ala motinai atvežė du amuletus, kurie kainavo po 5000 dolerių kiekvienas. Burtininkės prigąsdinta ir ja tikinti moteris amuletus nupirko. O A. Naruševičienė jau toliau spendė spąstus ir įtikino motiną, kad dukrą reikia išvežti gydyti į užsienį. „Taupyk pinigus, rudenį važiuosim gydytis. Reikės 50 000 „žalių“. Tavo dukters gyvenimas – mano rankose, jei pinigų negausi, ji numirs“, – gąsdino būrėja.
×