Bronchodilator: Ethan Russo’s 2011 study, Taming THC, vindicated pinene’s centuries of use as a folk remedy for asthma by showing that pinene works as a bronchodilator. Despite this benefit to the upper respiratory tract, pinene has not been shown to be risk free: as this 2002 study shows, prolonged exposure can irritate the upper airway. Irritation seems relatively minor, however, compared to its benefits as a bronchodilator.
– Diskutuojant su gerai žinomais Lietuvos pramogų verslo atstovais, ilgus metus besisukančiais šioje srityje, dažnai pasigirsta užtikrintai išsakoma nuomonė, esą nei universitetas, nei kolegija nėra pajėgūs paruošti pramogų industrijų profesionalo. Jų teigimu, gebėjimas kurti ir organizuoti pramogas, plėtoti pramogų verslą ir dalyvauti šioje srityje – veikiau konkretaus žmogaus prigimties, charakterio ar Dievo dovana, tačiau ne kokiomis nors studijomis išugdomas ar išmokomas dalykas. Kokius kontraargumentus išsakytumėte šiuolaikiniams Lietuvos pramogų verslo grandams?
Vyriausybė savo ruožtu atkreipė dėmesį į gyvybę ginančiųjų pastangas. Kalbėdamas Tarptautinę šeimos dieną prezidentas Andžejus Duda minėjo tiek piliečių inicijuotą įstatymą, tiek jį palaikančias demonstracijas. Televizijų transliuotame įraše jie su žmona kalbėjo apie šeimų svarbą, mokančią meilės, kantrybės, atsakomybės ir pagarbos vyresniesiems, atiduodami pagarbą savo senjorus ir specialių poreikių vaikus prižiūrinčioms šeimoms. 
Itin vertingą pranešimą „Visi-kolaborantai ir visi-patriotai: „tarybinės lietuvybės“ koncepcijų struktūra ir politinė potekstė“ perskaitė žinomas šalies filosofas, Vilniaus edukologijos universiteto pedagogas daktaras Laisvūnas Šopauskas, reikšmingi taip pat buvo filosofo daktaro Vytauto Rubavičiaus, Vilniaus universiteto profesorės Rasos Čepaitienės pranešimai...
- Pakentėkit... K. Sirvydas – tik įžanga! Nors ir jo vienintelio pakaktų įtvirtinant Anykščių kraštą kaip lietuviškos Knygos versmę. Kodėl mums neprisiminus, kad anykštėnai dar ne taip seniai – ir tikrai motyvuotai – kėlė idėją Anykščių centre pastatyti paminklą Knygai, atspindintį anykštėnų kūrybos dvasią, apibendrinantį jų įnašą gimtajai literatūrai? Deja, toji prasminga idėja, kuri būtų karūnavusi anksčiau pastatytų paminklų ansamblį, rašytojų tėviškes, medyje įamžintus populiarius literatūrinius herojus, vienadienių renginių, greitaeigių akcijų sraute iškrito kaip sūris varnai iš snapo...
    Ir taip, aš įstojau į vidurinę mokyklą savo rajone. Iš pradžių gailėjausi šio sprendimo, nes mano naujoji mokykla kiurksojo ant labai aukštos kalvos. Net pavasario laikmečiu, studentai sukaisdavo ir suprakaituodavo vien lipdami stačiu keliu – aiškiai mano ketinimui “nerūpestingai striksėti į mokyklą” buvo lemta nugrimzti į nebūtį. Kiekvieną kartą tai prisiminus ir faktą, kad reikės kartoti tą pačią procedūrą diena iš dienos dar kitus trejus metus, aš nusilpdavau ir puldavau į depresiją.
    "Johano egzistenciją... Neketinau tikėti tokiu įsivaizduojamu dalyku. Neegzistuoja joks žmogus, nepaliekantis paskui save pėdsakų, o jeigu ir egzistuotų, jis būtų Velnias. Bet tokio dalyko nėra. Todėl, nėra jokio nepagaunamo žmogaus. Bet tuomet, kai aplankiau tariamai buvusį Johano kambarį, pajutau tai. Pajutau, kad šiame pasaulyje egzistuoja žmogus, kurio nėra."
Meilė nėra vien jausmas ar emocinis išgyvenimas, ji nėra kažkas mistiško, kas staiga iš niekur atsiranda ir savaime, nepaisant žmogaus valios, išgaruoja. Meilė nėra kažkas gatava žmonių tarpusavio santykiuose. Iš prigimties mums duotas juslumas ir jausmingumas, daugumos priimami už pačią meilę, tėra tik meilės žaliava. Iš jų reikia meilę susikurti asmeniniu valingu veiksmu. Tikroji meilė yra vartojimo priešybė ir jei žmogus turi meilės kaip jausmo (jausmingumas) ar aistros (juslumas) sampratą, galima numanyti, jog jis vadovaujasi vartotojiška nuostata ir meilė jame dar “vaikystės” stadijoje. Meilė neatsiejama nuo atsakomybės, pagarbos ir pažinimo, nes neįmanoma gerbti to, ko nepažįsti. Arba, kitaip sakant, pagarbus santykis – tai kito žmogaus priėmimas tokio, koks jis yra, o ne tokio, koks jis man reikalingas. Todėl meilė nėra akla. 
Renginį vainikavo konferencijos ašimi tapusi garsaus Lietuvos filosofo ir vieno iš Vilniaus forumo lyderių Vytauto Radžvilo kalba „Asmens sąžinė tarp sovietizacijos Scilės ir europeizacijos Charibdės: tarp ir anapus gėrio ir blogio“, kuria jis, atsispirdamas nuo Just.Marcinkevičiaus kūrybos ir prieštaringų jos vertinimo kontekstų, iš tiesų išsamiai atskleidė Lietuvos denacionalizavimo mechanizmo veikimo principus, įvardijo jį vykdančias jėgas ir jų tikslus, taip pat - galimybes jiems priešintis. Taip pat buvo paskelbtos ir dvi svarbios forumo dalyvių suformuluotos rezoliucijos - „Dėl tautos ir valstybės išsaugojimo“ bei „Dėl Lietuvos švietimo ir kultūros būklės“, skirtos atkreipti šalies visuomenės, o pirmiausia Lietuvos valdžios dėmesį į mūsų tautos ir valstybės egzistencijai pavojingai grasinančias problemas.
Tąkart susipažinau su Kūrybinių industrijų fakulteto dekane doc. dr. Živile Sederevičiūte-Pačiauskiene ir Kūrybos verslo ir komunikacijos katedros vedėja doc. dr. Egle Jaškūniene. Po sėkmingai realizuoto projekto buvau pakviestas į prof. dr. Tomo Kačerausko „Kūrybos visuomenė“ (2014) bei Richardo Floridos „Kūrybinės klasės iškilimas“ (2015) knygų pristatymą.
Sovietinė kultūra – stebėtinas barbarybės ir modernybės elementų kratinys, kuriame, nutraukus autentiškos tradicijos saitus ir lyg buldozeriu nukasus ankstesnės kultūros sluoksnį, atsiremiama į archajinę struktūrą ir į maginį pasaulio vaizdinį. Tačiau kas atsitinka, kai juodasis magas – zombių šeimininkas – miršta? Zombiai padrikai išsilaksto, yra priversti ieškotis naujo, arba šeimininko dingimo faktas nuo jų kruopščiai slepiamas kitų, vadais apsiskelbusių kiek sumanesnių zombių (prisiminkime – „Leninas gyvesnis už visus gyvuosius“...).
Negaliu atmesti minties, kad paskaitų sėkmė priklauso ir nuo paties lektoriaus. Nors nenoriu atrodyti savimyla, tačiau sutinku su kolegų pastebėjimais, kad sugebu valdyti auditoriją ir turiu oratoriaus gebėjimų. Vis tik šis gebėjimas atsirado neatsitiktinai, jį lėmė auklėjimas. Būdamas vaiku kai ko nors norėdavau pasiteirauti ar ką nors gauti iš kito žmogaus mano tėvai šiame dialoge griežtai atsisakydavo dalyvauti. Mama yra pasakiusi: nori paprašyti, tai pats ir paprašyk?! Šiandien esu dėkingas savo Mamai, mat ji leido man būti savarankiškam.  Kitas atskiras atvejis yra labiau susijęs su literatūra ir aktoryste. Atmenu kai vaikystėje regėjau televizijos ekrane aktorius skaitančius poeziją. Tuomet pagalvojau, kad lietuvių literatūros pamokose aš lygiai taip pat raiškiai ir įtaigiai noriu skaityti eilėraščius. Kai pamokoje pirmą kartą raiškiai perskaičiau poeziją mano mokytoja, Augenija Vitkauskienė, net akinius nusiėmė. Ji man pasiūlė dalyvauti raiškiojo skaitymo konkursuose. Aš sutikau. Nepatikėsite, daug kartų tapau rajono, apskrities, teminių įvairių skaitovų konkursų laureatu. Nebuvo mėnesio, kai į mokyklą neatsiųstų laimėtojo diplomo. Esu nuoširdžiai dėkingas savo mokytojai, už mano oratorinių gebėjimų skatinimą ir ugdymą.
Daugiaveiksnis paveldejimas: daugelio nealeliniu genu veikla sumuojasi. Tai gali pasireiksti dviem budais: 1) pozymis yra daugelio darniai, bet savarankiskai veikianciu vieno paskui kita genu veiklos rezultatas (budinga komplementariems genams); 2) pozymis yra genu veiklos paprasto sumavimosi rezultatas (budinga poligenams). Komplementariems genams bendra tai, kad hibriduose del dvieju ar daugiau nealeliniu genu saveikos pasireiskia naujas fenotipas, nebudingas atskirai veikiantiems (dazniausiai mutantiniams) genams. Komplementarios saveikos budu paveldima labai daug pozymiu. Pvz, dvieju kurcnebyliu santuokoje gali gimti normalus vaikas. Nealeliniai genai, kurie lemia ta pati pozymi ir kuriu veikimas sumuojasi, vadinami poligenais, o sumavimosi reiskinys – polimerija. Pvz. odos spalva.

– Apie sportą ir sveiką gyvenimą dažnai išgirstame sakant, kad sveikai gyventi ir sportuoti niekada nėra per vėlu. Kartą aš susimąsčiau, o kada pradėti sportuoti ar sveikai gyventi yra jau per vėlu? Ar sveiko gyvenimo ir aktyvaus sporto įsupti niekada sau nepakenkiame? Ką svarbu žinoti kiekvienam iš mūsų apie sportavimą nuo ankstyvo amžiaus ir sportą vėlyvajame? Vis dėlto antroji klausimo dalis labai svarbi dėl senstančios Europos.

Kita vertus, visi privalome keistis (keičiasi net kuolas galvijui pririšti...), bet keitimasis neturėtų būti beprasmis, skubotas, savitikslis. Istorija primena: kai lietuviai labai greitai keitėsi (plaukė pavėjui, pataikavo politinei, socialinei aplinkai), Naujokaitis virto vokiečiu Naujokait, Ūselis – lenku Ussiel, Vaupšas – rusu Vaupšasovu.Šiandien nesunkiai pateikčiau analogų kitomis kalbomis. Todėl turėtume daugiau galvoti apie tai, kaip, keičiantis dekoracijoms ir tendencijoms, išsaugoti mūsų kultūros paveldą, tautinį identitetą, likti pačiais savimi. „Likti“ – reiškia ne „atsilikti“, o priešingai – išlikti! 
Kohabitacija yra vienas pagrindinių veiksnių tiek santuokų mažėjimui, tiek jų netvarumui. Binstock G., Thornton A., apskaičiavo, jog kohabituojantys asmenys, lyginant su susituokusiais, yra linkę 4,62 karto dažniau nutraukti ryšius. Apskaičiuota, jog laiko trukmės atžvilgiu tarp gyvenimo nesusituokus iki santuokos ir gyvenimo santuokoje iki jos iširimo yra tiesioginė priklausomybė: kuo ilgiau gyvenama kartu iki santuokos, tuo trumpiau bus gyvenama santuokoje. Nors, rodos, ne visiems dar savaime suprantama, kad tokios išvados padarytos apibendrinant tendencijas populiacijos mastu, bet ne vienos poros patirtimi. Ir jei jie nesutampa, tai tik parodo du dalykus: 1) kad asmeninė patirtis yra ne taisyklė, bet išimtis iš taisyklės, 2) taisyklės ir etinės normos neišvedamos iš pavienių faktų.
Na kadangi mane kažkas paminėjo tai atsakysiu nors ir tingiu. Jūs kalbat apie kažkokį biblinį dievą kuris naikina savo kūrinius. Ar tai dieviška ir normalu? Ne čia kažkas ne taip. Na o tie su kuriais bendrauju nuo pat pradžių ir vienareikšmiškai draudžia žudyti mums ir sau. Galima tik atskirti savo kūrinius keliančius vieni kitiems problemas. Aišku jei pats kūrinys nėra dievas jis gali, jei nori, pats susinaikinti. Čia jau jo laisva valia. Ta kita pusė iš manęs nereikalauja nieko, nes normaliems tėvams iš savo vaikų tikrai nieko nereikia. Jokių aukų kaip bibliniam dievui. Kitas momentas suteikti informaciją kaip čia viskas yra normalių tėvų pareiga. Kas iš jų pusės ir padaryta. Maža to šis pasaulis šiam momentui yra "sugadintoje" būsenoje. Tai padarė tų pačių kūrėjų kiti kūriniai kuriuos mes vadiname kitomis civilizacijomis. Šiam momentui jie nuo mūsų atskirti. Lieka aptarti su kūrėjais variantą kaip bus "taisomas" šis pasaulis. Šiam momentui tie klausimai išspręsti. Esmė šis pasaulis dalinamas į 3 pasaulius. Atskiriami žmonės nuo gyvūnų ir geri žmonės nuo blogų. Blogumo vienintelis kriterijus kaip pažeidinėjate kitų žmonių laisvą valią. Pagal tai arba liekate šiame "gerų žmonių" pasaulyje. Arba perkeliami į naują "blogų žmonių" pasaulį. Gyvenimo sąlygos visur idealios. Tik blogi žmonės neturi galimybės turėti palikuonių. Kaip ir gyvūnai gyvūnų pasaulyje. Be to viskas kas sukurta žmonių naikinama. Viskas būtina ir reikalinga duota kūrėjų. Dar kaip minėjau buvo problema su dvejopais žmonėmis. Žmonės originalai ir žmonės klonai. Vieni gyvena amžinai kiti vieną kartą. Bet gerų žmonių pasaulyje gyvenantys geri klonai per dešimtis tūkstančių metų "užauga" ir tampa tokiais pat nemirtingais originalais. Tokios perspektyvos. Lieka tik realizacija kažkada. Kada - žinoma. :) Mane sąlygos labai tenkina. Ką ir norėjo sužinoti Kūrėjai iš manęs kad galėtų keisti šį pasaulį. Tik tiek čia to viso reikalo. Būti kažkokiu pranašu nėra jokio poreikio. Kiekvienas gyvena savo galva ir atsako už save. Kaip pasiklojo taip ir išmiegos. :)
tai va, esme tame, kad jeigu mes savo menkame PC su 3Ghz intel pentium procu sumodeliuosime gyvenima jis vyks labai letai musu akimis, bet tu butybiu, kurias ten sukursime akimis jis netures kvantiskumo savybiu... t.y. tai labai idomiai sukelia klausima: o gal mes ir esame tame kompiuteryje? ir tiesa sakant, mums visai nebutina buti labai galingo kompiuterio viduje... nes mums isorinio laiko nera mes pastebime tik vidini. nes musu procesai priklauso tik nuo vidinio laiko.........

*nes patys raudonšikniai bijo vienoje vietoje ilgiau užsibūti. Paprastai, jie stengiasi savas aukas užvaikyti, neleisti miegoti. Užvaikyti žmonės lengviau pasiduoda svetimai įtaigai bei valiai. Tai Vytauto su švytuokle, greičiausiai, kol kas neliečia, taip ir toliau vertėtų laikytis saugaus atstumo ir kuo mažiau su jais bendrauti. Jų aukos „atostogauja“ tramdyklose ar protinę-dvasinę negalę turinčių žmonių gydyklose.
The Dark Fate of Vheinos (221.M32) - When the Astropathic Choir falls silent upon the Civilised World of Vheinos, Forge World Lucius sends its Skitarii to investigate at gunpoint. The resultant rebellion sees heresy spread like wildfire, just as the Tech-priests had calculated. Within solar days the Skitarii find themselves outnumbered eighty to one -- a ratio high enough to trigger rad warfare protocols. A solar month later the Skitarii leave the planet a lifeless wasteland, its Astropathic duct excised and permanently relocated to one of Lucius' moons.
Praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį vilnijo diskusijos ne tik apie postmodernųjį būvį, bet ir apie postmoderniąją teoriją. Tuose debatuose ėmė ryškėti, jog dėl dekonstrukcijos, socialinio konstruktyvizmo, poststruktūralizmo ir kitų su postmodernaus teoretizavimo lauku susijusių idėjų bei nuostatų įsigalėjimo pasikeitė teorijos supratimas. Sunykus didiesiems metanaratyvams, tvirtinusiems tiesos supratimą ir legitimizavusiems tam tikras tiesos paieškų bei tiesos išsakymo procedūras, plito perspektyvistinio mokslinio pažinimo nuostata, pripažįstanti dalinę, kontekstinę tiesą, jos daugybiškumą ir vis labiau mokslinius tyrimus pajungianti konkretiems taikomiesiems tikslams. Ekspertinės praktikos modelis įsitvirtino kaip mąstymas mokslinių projektų kategorijomis. Tapo aišku, jog neįmanoma postmodernia vadintina teorija, apimanti žmogaus pasaulį, to pasaulio kultūros ekonomikos ir žmogaus savipatumo konstravimą bei raišką. Tačiau tam tikros bendros daugelio tyrinėtojų pripažįstamos arba konkrečiuose tyrinėjimuose „naudojamos“ filosofinės dekonstrukcijos, poststruktūralizmo, rortiškojo neopragmatizmo nuostatos sieja postmodernųjį būvį aiškinančias teorijas į tam tikrą sritį, kuri ir vadinama postmoderniąja teorija. Panašiai klostosi ir medijų teorijos laukas. Pirmieji išsamiai postmoderniosios teorijos supratimą ir tos teorijos susiklostymo prielaidas išskleidė Stevenas Bestas ir Douglasas Kellneris
Už tokį sukčiavimą Kauno apylinkės teismas A. Naruševičienei skyrė 4 metų laisvės atėmimo bausmę. Kauno apygardos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs būrėjos skundą, nusprendė moterį išleisti iš pataisos namų. Šio teismo teisėjai, matyt, nutarė, kad moteris per laiką, praleistą už grotų, galbūt, prarado burtininkės savybes ir atidėjo bausmės vykdymą dvejiems metams. Teismas taip pat įpareigojo A. Naruševičienę išmokėti nukentėjusiesiems priteistus ieškinius.
×