– Iš šiuolaikinio mokslo ir studijų labai dažnai reikalaujama glaudaus santykio su verslu. Man neretai kyla klausimas apie tai, ar į mokslą ir studijas galima žvelgti vien tik iš verslo perspektyvų. Kas ir kiek moksle bei studijose gali būti vykdoma ir matuojama vadovaujantis versliniais principais, verslo logika? Ar mūsų diskusijos akiratyje atsidūrusi renginių inžinerijos studijų programa yra glaudžiai susijusi su verslu? Gal galėtumėte apžvelgti šias sąsajas, ryšius ir netgi takoskyras.
Santrauka: Skaitmeninės informacinės komunikacinės technologijos kuria naują gyvenamąją aplinką, kurioje socialines struktūras keičia technologinio pobūdžio informacinės ir komunikacinės struktūros, nustatančios žmogaus savikūros ir saviteikos, taip pat kultūrinės gamybos sąlygas. Nauji socialiniai santykiai keičia ir refleksija grįstą teorinį mąstymą. Refleksija pritaikoma ar prisitaiko prie prekinio informacinio komunikacinio veiksmingumo (efektyvumo), kuris keičia tiesos siekį. Technologinamas mąstymas virsta komunikavimo praktika, o kultūros tyrinėjimų srityje vis labiau jaučiamas medijų teorijos poveikis. Visose kultūros srityse įžvelgiamas medijų aspektas, o kultūros sistema imama suvokti kaip tam tikrų medijų visetas, laiduojantis kultūrinių praktikų, simbolių ir vertybių kaupimą, išlaikymą ir panaudojimą. Medijų teorijos ir tekstai ne išreiškia vienokius ar kitokius požiūrius bei tiesas, o naudojami kaip veiksmingos technologijos, todėl ir kultūros tyrinėjimuose įsivyrauja tyrinėjimų veiksmingumo siekis, o sykiu ir vertinimas veiksmingumo aspektu. Medijų teorijos padeda kultūros industrijoms perimti kultūrinę atmintį, kurioje gyvoji atmintis įrašyta į diskursines simbolines struktūras, ir perdirbti ją į medijų produktus. Tad pirminė atmintis keičiama kultūros industrijų gaminiais. Kultūros tyrinėjimų srityje kultūrinė atmintis paruošiama „gamybai“ ją skaitmeninant, o teorijos veiksmingumo siekiama įtvirtinant projektinį mąstymą. Klausimas – kaip siekiančiam išlaikyti tiesos nuovoką kultūros tyrinėtojui ir apskritai humanitarinių mokslų atstovui elgtis sąmonės, atminties ir refleksijos industrinimo bei technologinimo atžvilgiu?
Jei reikėtų autorės praktikuojamą žanrą charakterizuoti tiksliau, tinkamiausias išsireiškimas, turbūt, būtų „intelektualioji propaganda“ (daugiau apie intelektualiąją propagandą žr. ČIA). Autorė nesivaržo griebtis iš esmės jokių intelektualinių gudrybių ir suktybių, idant primestų skaitytojui iš liberaliosios ideologijos kylančias pažiūras (daugiau žr. ČIA). Tai, kad susiduriame ne su bandymu aiškintis tiesą, o būtent su propaganda, atskleidžia taip pat ir reakcijos į kritiką. Taiklų ir argumentuotą VytautoRubavičiaus straipsnį, ir pati Putinaitė, ir jos gerbėjų ratelis pasitiko kapų tyla. „Nepastebėti“ liko filosofėssofistiką analizavęs straipsnis bei neperseniausiai paskelbtas VytautoVyšniausko straipsnis, atskleidęs pritemptą Marcinkevičiaus kūrybos interpretaciją. Beveik nekelia abejonių, kad panašiai atsitiks ir su šiuo tekstu. Tai suprantama, nes diskusiją su oponentais vertina mokslininkai, siekiantys išsiaiškinti tiesą, tuo tarpu propagandistams tikra diskusija tėra kebli situacija, kurioje galima pernelyg apsinuoginti; propagandistai tikros diskusijos vengia ir imituoja ją pasišnekučiavimuose su bendraminčiais.
Esant tokiomis aplinkybėms, mes, Žemiečiai, skelbiame visus bet kokių žmonių valdžios institucijų, grupių ar individų esančius susitarimus ir sąjungas tarp nežemiškos kilmės atstovų beverčius, negaliojančius ir laikinai sustabdytus. Mes reikalaujame, jog bet kokie anksčiau galioję tokio pobūdžio susitarimai būtų viešai paskelbti nebegaliojančiais. Visi būsimi susitarimai ir sąjungos tarp žmonių valdžios institucijų, grupių ar individų ir nežemiškos kilmės atstovų turi būti derinami tik su visapusišku žemiečių sutikimu, viešai ir atvirai išreikštu tarptautinės demokratinės institucijos, atstovaujančios Žemės tautas ir gyventojus.
V. V.: Iš tiesų, kūrybingumas šiuo metu – viena populiariausių bet kurio diskurso sąvokų. Tačiau šis populiarumo medalis turi dvi puses. Kaip teisingai pastebėjote, dažnai kūrybingumas laikomas panacėja visiems negalavimams gydyti. Visgi kūrybingumo nederėtų pervertinti – ilgaamžė žmonijos patirtis rodo, kad nėra panacėjų nuo visų ligų, o perspaustas vadinamųjų panacėjų vartojimas gali sukelti priešnuodžių poreikį. Dar mano vaikystės laikais tėvų, giminaičių ir jų artimų draugų rate sklido gandai apie stebuklingą vaistą nuo visų ligų – Mumijo. Mes, vaikai, netgi įsivaizdavome, kad jie gaminami iš sutrintų Egipto mumijų miltelių ir turbūt dėl to turi specialių gydomųjų galių. Ir ką – praūžus Mumijo bumui, ligų pasaulyje nesumažėjo. Paimkime pavyzdį iš Lietuvos socialinės tikrovės. Dar prieš keliolika metų vienas populiariausių žodžių Lietuvoje buvo vadyba. Atrodė, reikia paruošti labai daug gerų vadybininkų, ir visos Lietuvos problemos bus išspręstos. Net ir mokslas suklestėsiąs, kai jam ims diriguoti vadybininkai, nes mokslininkai ir tyrėjai patys gi nesuvokia ką tirti, su kuo eksperimentuoti. Ir dabar turime daugybę vadybos programų Lietuvos universitetuose ir kolegijose ir nemažą kiekį bedarbių absolventų. Kita vertus, kūrybingumo nedera nuvertinti. Globaliame ir greitai kintančiame pasaulyje tai vienas būdų tinkamai reaguoti, įvertinti ir suvaldyti minėtus pokyčius. Juk pačia plačiausia prasme, kūrybingumas – tai efektyvus savo kūrybinio ir protinio potencialo išnaudojimas, ieškant naujų, originalių ir operatyvių būdų aktualioms problemoms spręsti, naujiems produktams, paslaugoms, metodikoms, technologijoms, teorijoms ir t.t. kurti. Ne veltui žymus kūrybinių industrijų tyrinėtojas R. Florida knygoje “Kūrybinės klasės iškilimas” (beje, puikiai išverstoje Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto lektorės J. Barevičiūtės) didžiausius XX a. mokslinius, technologinius, ekonominius, socialinius ir pan. pasiekimus ir permainas sieja būtent su kūrybingumo įsitvirtinimu. Beje, kūrybinei klasei priskiriami ne tik dailininkai, kompozitoriai, architektai ir panašiai, bet ir kitos profesijos, kuriose lemiamas vaidmuo tenka protiniam darbui. Taigi pabrėžiama kūrybingumo ir intelektinio potencialo išnaudojimo sąsaja. Visgi būtina pastebėti, kad kūrybingumas yra būtina, tačiau nepakankama sąlyga aktualioms problemoms spręsti. Čia, be kūrybingumo, reikalingos žinios ir kompetencijos, tinkamai parinkta vykdytojų komanda, efektyvi ir tinkama komunikacija, visa eilė individualių savybių: atkaklumas, lankstumas, kritiškumas ir t.t. Taigi kūrybingumas be minėtų komponentų tėra geri norai, kuriems nebūtinai lemta būti išpildytiems. Tai tarsi Mumijo, vartojamas be ar net vietoj maisto ir gėrimo.
Jeigu mūsų artimieji negali su mumis susisiekti, tuomet kaip mediumai ir aiškiaregiai gauna tokią tikslią informaciją? Yra daugybė atveju, kai atskleidžiami aiškiaregystės sukčiavimai. Įrodyta, jog aiškiaregiai gali gauti labai daug informacijos apie klientus naudojantis paprasčiausiomis priemonėmis. Kartais patikrinant telefono numerį, iš kurio skambinama, ir naudojant paiešką internete, aiškiaregiai gali sužinoti vardus, adresus, gimimo datas, santuokos datas, šeimos narius ir t.t. Tačiau yra atveju, kai aiškiaregiai žino informaciją, kurios jiems neįmanoma sužinoti. Iš kur jie gauna tą informaciją? Atsakymas paprastas- iš šėtono ir jo demonų. „Ir nenuostabu. Juk pats šėtonas apsimeta šviesos angelu. Tad nieko ypatingo, jei jo tarnai apsimeta teisumo tarnais. Bet jų galas bus pagal jų darbus“ (2 Korintiečiams 1:14-15). Apaštalų darbų 16:16-18 aprašyta moteris, kuri iki tol, kol Paulius iš jos išvarė demoną, turėjo spėjimo dvasią.
×