Žinote, čia panašiai kaip improvizacijos virtuvėje, kai norisi nustebinti konkretų draugą pagal jo konkretų skonį ir konkrečius mitybos įpročius netikėtu, tačiau šauniu patiekalu. Šiuo atveju tam tikra prasme ir Vilnių ar kurį nors kitą miestą galime paversti kūrybiniu. Žiūrint, ko tuo kūrybiškumu sieksime ir ko iš jo tikėsimės atitinkamame mieste atitinkamomis socialinėmis, kultūrinėmis, ekonominėmis aplinkybėmis. Tad pernelyg nesureikšminkime kūrybingumo konceptų ir nebijome improvizuoti patiekalų receptais.
Spektakliai, poezijos skaitymai puikiai praturtintų nykųjį gamtos sezoną, kuomet ir anykštėnai, ir SPA klientai, ir turistai lauke nelabai turi ką veikti. Argi nepasiilgome prasmingų poilsio vakarų, jei būtų galimybė, neiškeistume į juos televizorių? O kai knyga pristatoma kaip prekė, taip į ją ir žiūrima: ar stora, kas parašė, kiek kainuoja? Dabar daugeliu atveju skaitytojui tik pataikaujama, pateikiant leidyklų išreklamuotus leidinius, o jį reiktų pamažu pratintis ir ugdyti. Kodėl literatūriniai Anykščiai šiam kely negalėtų parodyti pavyzdžio?
Puikią, iš esmės į visus su poeto Just.Marcinkevičiaus veiklos ir kūrybos kontekstais bei puolimais prieš jį susijusius klausimus atsakančią kalbą, pavadintą „Tai uždaryk mane“, perskaitė žinomas šalies kultūros veikėjas, lietuvių literatūros kritikas ir leidėjas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Valentinas Sventickas, ištaręs: „Vilniaus forumą, kaip supratau, ypač jaudina Lietuvos padėtis Europos Sąjungoje. Kai kurių Europos ideologų įsivaizdavimai, kad mažos tautos, valstybės ir kalbos sunyks. Netikiu, kad taip gali būti, tokiam įsivaizdavimui turime kategoriškai priešintis. Marcinkevičius priešinsis kartu su mumis. Tai jėga.“
Prof. dr. Vytis Valatka (g. 1972) yra humanitarinių mokslų (filosofija) daktaras. 1994 m. Vilniaus universitete įgijo filosofijos bakalauro, o 1996 m. – magistro laipsnį. 2001 m. tuometiniame Lietuvos mokslų akademijos filosofijos ir sociologijos institute (dabar – Lietuvos kultūros tyrimų institutas) apgynė disertaciją tema “Scholastinė logika Lietuvoje XVI a. antrojoje pusėje” ir gavo humanitarinių mokslų srities filosofijos krypties daktaro laipsnį. Dirbo Lietuvos kultūros tyrimų institute, Mykolo Romerio universitete, Lietuvos edukologijos universitete, Kazimiero Simonavičiau univesitete docento, profesoriaus, katedros vedėjo ir kt. pareigose Šiuo metu Prof. dr. V. Valatka yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto mokslo prodekanas ir Filosofijos ir kultūros studijų katedros profesorius bei tarptautinio mokslinio žurnalo “Logos”, referuojamo prestižinėje duomenų bazėje Clarivate Analytics “Web of Science”, redakcinės kolegijos narys. 2010 m. prof. dr. V. Valatka tapo šio žurnalo P. Dovydaičio premijos, skiriamos geriausiam metų autoriui, laureatu. Profesorius taip pat yra virš 50 mokslinių ir mokslo bei kultūros populiarinimo straipsnių autorius, Lietuvos mokslo tarybos duomenų bazės “Lituanistika” ekspertas, Tarptautinės teisės ir socialinės filosofijos IVR Lietuvos sekcijos narys, edukacinio portalo www.arche.lt steigėjas ir vyr. redaktorius. Profesorius laisvalaikiu gieda grigališkąjį choralą, verčia lotyniškąsias giesmes, rašo eilėraščius, žaidžia krepšinį.
Pjautuvine anemija nulemia taskines genu mutacijos, kuomet, vienam nukleotidui pasikeitus vietoj glutamino rugsties inesamas valinas. Del to pakinta hemoglobino fizikochemines savybes. Jis tampa maziau tirpus, agreguojasi, sudaro skaidulas. Eritrocitai tampa pjautuvo formos, surisa mazai O2, uzstringa kraujo induose. Sutrinka audiniu aprupinimas krauju (ir deguonimi), vystosi mazakraujyste. Genas 11p. Budingas nevisiskas dominavimas. Heterozigotuose aptinkamas ir normalus ir patogeninis hemaglobinas. Eritrocitai igyja pjautuvo forma pateke i aplinka, kurioje mazai deguonies. Jei salygos normalios, heterozigotai neserga. Homozigotu visi eritrocitai pjautuvo formos, jie mirsta iki 2-5 metu. Toks letalinis genas teoriskai turetu buti eliminuotas is populiacijos naturaliaja atranka. Taciau Afrikoje heterozigotu yra apie 20-40%. Pakitusi HbS grandine daro zmogu atsparesini maliarijai. Kai maliarinis plazmodijus patenka i eritrocita, sis tampa pjautuviskas, plazmodijus zuva. Taip islaikomas subalansuotas polimorfizmas, kai egzistuoja ir toks, ir toks hemoglobinas.  

Bet grįžkime prie klausimo apie filosofijos ir komunikacijos sąsajas. Trumpas interviu formatas nesuteikia galimybės visas jas išsamiai aptarti. Tad apsistosiu tik ties viena iš jų. O ji elementari – išliekamąją vertę turinti filosofija reikalauja ir negali išgyventi be komunikacijos. Kad konkreti filosofinė mintis ar teorija pasiektų visuomenę, taptų reikšmingu filosofijos istorijos faktu, reikalinga komunikacija. Kad filosofas būtų išgirstas, jis, jo mokiniai, kolegos ar bičiuliai privalo komunikuoti. Būtina parinkti tinkamą kalbą, tinkamus komunikacijos kanalus ir priemones, neutralizuoti oponentų keliamą triukšmą ir kitus efektyvios komunikacijos trikdžius ir kliuvinius. Gali kurti pačias giliausias filosofines teorijas, bet, užsidarius dramblio kaulo bokšte, jos mirs drauge su tavimi, drauge su tavimi jos bus ir garbingai palaidotos. Gali netgi būti pakankamai garsus savo laiko ir savosios terpės filosofas, bet jei tavo mintys nebus fiksuotos ir perduotos kitoms kartos, jos išnyks drauge su tavuoju laiku ir tavąja terpe. Labai iškalbingas Sokrato pavyzdys. Jis nepaliko jokių raštų, nes mėgo filosofuoti ir diskutuoti gyvai. Jei jo minčių nebūtų užrašę ir komunikavę ištikimiausi jo mokiniai, Sokratas šiandien pasauliui būtų ne labiau žinomas nei tūlas XIX a. lietuviško kaimo išminčius. Taigi filosofijai reikalinga komunikacija. O geriausia, kai pats filosofas tuo pačiu yra ir geras komunikatorius – vėl norėčiau priminti Sąjūdžio mintingų filosofus.
Prieš septynerius metus pradėjęs dėstyti kūrybinių industrijų pažintinį kursą pastebėjau ir aktualų, su kultūra labai susijusį sporto industrijos lauką. Dabar tik galiu pasidžiaugti, kad tenka dirbti vienoje katedroje ir kartais sporto tema pabendrauti su prof. dr. S. Dadelo. Tad toliau šiame straipsnyje pateikiu mūsų pokalbio geriausius fragmentus.
Šis procesas prasidėdavo labai anksti, dar darželyje, kai vaiko psichika yra pati atviriausia ir imliausia, ir būdavo įtvirtinamas per virtinę maginių iniciacijų (į spaliukus, pionierius, komjaunuolius, galiausiai – į komunistus). Zombių pasaulio taisykles ir „vertybes“ sovietiniai piliečiai efektyviai įsisavindavo ne tik mokykloje ar darbovietėje, bet ir kalėjime ar kariuomenėje, kurioje veikė net dvigubi – oficialūs ir neoficialūs (vadinamoji „diedovščina“) iniciacijos ritualai.
Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus nuo 2015 m. intensyviai darbuojasi komunikacijos srityje. Nors jis ir yra medijų menininkas, humanitarinių mokslų daktaras, tačiau vadovauja komunikacijos studijų programoms, baigiamiesiems darbams ir dėsto komunikacijos studijų dalykus. Nuo 2017 metų rugsėjo mėnesio vadovaudamas Pramogų industrijų katedrai doc. dr. R. Venckus sutinka ir bendradarbiauja su labai daug skirtingų profesionalų, atstovaujančių skirtingoms tyrimų, meno, industrijų sferoms. Šį kartą siūlome susipažinti su doc. dr. R. Venckaus ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesoriaus dr. Stanislavo Dadelo pokalbiu apie sporto industrijos fenomeną.
. Technologinamos jau ne pavienės gyvenamojo pasaulio ar socialinių santykių sritys, o visas gyvenimas, kadangi medijos išplinta visur ir persmelkia visas gyvenimo sritis (ubiqitous media). Tad žmonių bendravimas virsta interfeisine komunikacija, o pati tikrovė tampa interfeisine, vadinasi, interfeisinio vaizdo tikrove. Žmones ir interfeisus susieja protokolai, kurie laiduoja komunikaciją. Visur išplinta kodai: jie apima keturis lygmenis – komunikacijos, žmogaus proto (metafizinio lygmens), genetinių kodų ir nanotechnologijomis atliekamų negyvosios gamtos kodavimų
Tad Jaroslavlyje Ala jau nebeužsiėmė kreditais, o ėmėsi magijos. Šio miesto policija Alos ieškojo dėl to, jog ji įtikino vietinę gyventoją, kad šios dukra serga neišgydoma kraujo vėžio forma. Vienuoliktokė alpdavo kelis kartus per dieną, o medikai niekaip nenustatė diagnozės. Tuomet išsigandusi motina kreipėsi į Jaroslavlyje veikusį magijos centrą „Kristina“, kurio direktorė ir buvo A. Naruševičienė. Ji prisistatinėdavo baltąja burtininke, atlikinėdavo magijos seansus su žvakėmis ir skirtingai nei medikai iškart nustatė diagnozę vienuoliktokei bei pažadėjo ją išgydyti.
×