Beje juslių galimybės neribotos, gal tik Jus pats ar Jūsų siela jas gailestingai apribojo. Kaip pradinukui burtininkui, gal nevertėtų per daug jų plėsti. Iš to gal galėtų būti naudos, jei reiktų miške kuo greičiau surasti paklydusį vaiką. Tik tokia veikla būtų Jums pačiam pavojinga. Raudonšikniai tokius dalykus skatina, tik vargu ar jūsų išlavintus sugebėjimus jie ruoštųsi panaudoti dorai. Be to, tokiai užduočiai galima būtų pasitelkti ir mokslo pripažintus būdus ir bandyti vaiką atsekti paliktais pėdsakais, bet koks siūlas galėtų tapti užuomina ar užtektų garsiai paūkauti.
Joje atskleidžiama, kodėl būtent netikėtomis, staigiomis ir radikaliomis socioekonominėmis reformomis nepasiruošusiai visuomenei sukeltas šokas tapo efektyviausia priemone naująją pasaulėžiūrą lengvai įdiegti ir potencialų pasipriešinimą jai pakirsti. Taip Baltijos šalys, nespėjusios atsipeikėti nuo palyginti taikios SSRS žlugimo euforijos, staiga buvo įtrauktos į globalizacijos sūkurį, kuriam atsispirti neturėjo nei jėgų, nei intelektualinių gebėjimų.
Linalool has been used for centuries as a sleep aid. Linalool lessens the anxious emotions provoked by pure THC, thus making it helpful in the treatment of both psychosis and anxiety. Studies also suggest that linalool boosts the immune system; can significantly reduce lung inflammation; and can restore cognitive and emotional function (making it useful in the treatment of Alzheimer’s disease).
Kai kuriomis fobijomis atsikratyti yra neįmanoma, kai tau būvo, imkim, grasoma kad turi paklusit... Man stiklas tada tik ir dužo( grasintojo balsas skambėjo net per tris dimensijas, nebuvo psichiškai kur nuo jo pasislėpti...) ir aš atsiradau kitame pasaulyje, o paskui po dviejų savaičių rimtai susirgau. STIKLAS DUŽO - supranti? Jis aplink mane buvo kažkur tai metro su puse, dviejų metrų nuotolio... Turėjau apsauginį stiklą ir buvau itin linksmas žmogutis. O dabar yra taip kaip yra. Gyvenu sau be apsauginio stiklo...
. Pagrindinis naujųjų medijų bruožas – galimybės kurti naujas reikalingas funkcijas, interaktyvumas, didžiulė galimos sukaupti ir perdirbti įvairialypės informacijos apimtis. Informacinių komunikacijų technologijų plėtros tyrinėtojai ir skatintojai jau kalba apie trečiąją autonominių informacinių komunikacinių technologijų, kitaip tariant, naujųjų medijų kartą: medijos ir jų tinklai jau patys naudosis ontologine sistemų, paslaugų ir sąveikų semantika, kitaip tariant, bus išmokytos ir nepaliaujamai mokysis priskirti prasmę aplinkybėms, poelgiams, veiksmams, vadinasi, ir jas suprasti. Šį prasmės priskyrimo veiksmą palengvins tai, kad į technologinių ryšių tinklus įsijungęs žmogus bus palenktas technologinei prasmės priskyrimo logikai, išmokytas prasmingai komunikuoti su skaitmeniniais autonomiškai veikiančiais įtaisais ir jų ansambliais, kuriančiais sociotechnologinę aplinką (sociotechnological fabric). Tad vis labiau ryškėja ne tik medijų teorijos svarba kultūros supratimui

Realiai pramogų industrijos pagal etimologiją – tai pramogų gamyba. Juk norint sugeneruoti pramogą, neišvengiamai tenka pasitelkti ir kūrybiškumo elementą – šioje vietoje kūrybinės industrijos ir persikloja su pramogų industrijomis. Pramoga gali būti be galo daugialypė – pramogaujame žaisdami ir kompiuterinius žaidimus, žiūrėdami filmą, stebėdami spektaklį (scenos menai), o tai priklauso jau kūrybinėms industrijoms.
, o per ją ir su socialiniais tyrinėjimais vis labiau save saistančioms tam tikroms kultūros tyrimų sritims. Tad postmodernaus teoretizavimo poveikis kultūros tyrinėjimams yra ir tiesioginis, vidinis, ir netiesioginis – per kitas tyrinėjimų sritis, ypač sociologiją. Nuo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio sociologijoje vis labiau plito postmoderniojo teoretizavimo prieigos, skleidusios kaitaus, santykiško, kontekstualaus pažinimo ir su juo susijusio subjekto vaizdinį. Modernybės laikų pažintinis neistorinis, laisvą savo valią valdantis ir amžinų tiesų siekiantis subjektas, kurio esme buvo laikomas nuo jokių socialinių ar kitokių aplinkybių nepriklausomas ir nuo kūno atskirtas racionalusis protas, neišlaikė dekonstrukcijos bangos ir virto socioistorinės terpės veikiamu (ar net iš jos kildinamu), socialiniuose ir instituciniuose ryšiuose įsišaknijusiu žmogumi, kurio protas yra kaitus, heterogeniškas valios, pasąmonės, gyvenimo paskatų ir socioistorinės tikrovės padarinys
    ir tada atsisėdo, peržiūrėdama galvoje Rakūno miesto žemėlapį. Jei likusi gatvių dalis buvo taip pat užtvindyta, jai reikėjo sukti atgal į miestą, bandyti rasti kitą išeitį. Ji turėjo penkias pilnas apkabas, penkiolika šovinių kiekvienoje, bet reikės daugiau šaunamosios galios... pavyzdžiui, galbūt, šotguno. Jei ji neras šovinių, ji galėtų su juo bent jau mušti tuos padvėsusius šunsnukius.

Cerberi -kas tie mes? Kažkokie spuoguoti dundukai į tave panašūs? Nieko jūs nekonstruojate, o esate vargo pisuokliai, kuriuos visapusiškai dulkina turtingesni kiek tik netingi versdami plauti tualetus užsienyje arba valyti seneliams užpakalius,o tokiuose puslapiuose kaip NSO tu bandai pasirodyti krūtu,nes gyvenime esi visų mindomas ir niokojamas, ar ne? Na jau nors čia atsigriebi su kaupu.
Kita vertus, visi privalome keistis (keičiasi net kuolas galvijui pririšti...), bet keitimasis neturėtų būti beprasmis, skubotas, savitikslis. Istorija primena: kai lietuviai labai greitai keitėsi (plaukė pavėjui, pataikavo politinei, socialinei aplinkai), Naujokaitis virto vokiečiu Naujokait, Ūselis – lenku Ussiel, Vaupšas – rusu Vaupšasovu.Šiandien nesunkiai pateikčiau analogų kitomis kalbomis. Todėl turėtume daugiau galvoti apie tai, kaip, keičiantis dekoracijoms ir tendencijoms, išsaugoti mūsų kultūros paveldą, tautinį identitetą, likti pačiais savimi. „Likti“ – reiškia ne „atsilikti“, o priešingai – išlikti! 

. Tokiu būdu teoretizavimas praranda refleksijai būtiną kritinės distancijos gebą, tačiau tampa nepaprastai veiksminga sąmonės sutechnologinimo priemone. Kadangi žmogaus gyvenamo pasaulio sutechninimą nulemia kapitalizmo raida, sykiu kapitalo logika, tai šitaip suvokiamos medijų teorijos tampa tos logikos įrankiu. Kodėl? Įgavusi medijinį pavidalą medijų teorija pajungiama finansine nauda įvertinamo veiksmingumo principui – ji tampa preke, kultūrinės gamybos priemone arba visuomenės valdymo per socialinės komunikacijos ir žinijos tinklus įrankiu. Ypač kai plėtojamas komunikacinis informacinis požiūris į visuomenę, kultūrinę kūrybą ir kūrybiškumą, siekiant apskaičiuojamo visų žmogaus gyvenimo sričių „efektyvinimo“ tokioje visuomenėje, „kurios ekonominis pamatas yra kultūros apdorojimo ir perdirbimo technologijos“


Už tokį sukčiavimą Kauno apylinkės teismas A. Naruševičienei skyrė 4 metų laisvės atėmimo bausmę. Kauno apygardos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs būrėjos skundą, nusprendė moterį išleisti iš pataisos namų. Šio teismo teisėjai, matyt, nutarė, kad moteris per laiką, praleistą už grotų, galbūt, prarado burtininkės savybes ir atidėjo bausmės vykdymą dvejiems metams. Teismas taip pat įpareigojo A. Naruševičienę išmokėti nukentėjusiesiems priteistus ieškinius.
Vytis Valatka: Filosofams visada patinka ieškoti įvairiausių dalykų pirmųjų priežasčių. Ir, kaip visada, norisi kaip galima geriau, o gaunasi, kaip visada. Šiuo klausimu –  tokia pat kebli situacija, ir pirmųjų priežasčių iki šiol nesu suradęs. Mano tėvai teigia, kad jau pradėjęs kalbėti, uždavinėjau, jų įsitikinimu, labai “filosofiškus” klausimus, į kuriuos dažniausiai negalėdavo atsakyti. Deja, tų klausimų nei tėvai, nei aš neprisimenu. Viliuosi, kad tai nebuvo Albert’o Camus mėgiamas klausimas apie savižudybės dilemą ar bandymas išsiaiškinti, kas yra simuliakrai (žr. Jean Baudrillard), dekonstrukcija (Derrida) ir panašiai. Kaip bebūtų, jau sąmoningą postūmį filosofijos link siečiau su žymiai vėlesniu – Sąjūdžio – laikotarpiu. Kai buvo įsteigtas Sąjūdis, man buvo 16 metų. Taigi, laikas, iš kurio liko patys ryškiausi prisiminimai. Šimtatūkstantiniai mitingai Vingio parke; jūros ką tik draustų trispalvių (dar iki Sąjūdžio įsikūrimo tarp klasės draugų ir artimame giminaičių rate sklisdavo legendos apie tai, kaip kažkas kažkur Vasario 16 d. proga vis iškeldavo trispalvę) ir t.t. Mitinguose kalbėjo daug įvairių iškilių žmonių, tačiau man tada labiausiai įstrigo filosofai – A. Juozaitis, R. Ozolas, B. Genzelis, J. Minkevičius ir kt. Jie aiškiai, argumentuotai dėstė savo mintis pačiais įvairiausiais klausimais, ir atrodė, jog nėra klausimo, į kurį jie neturėtų atsakymo, nėra kontrargumento, kurio jie negalėtų atremti. Man tai buvo kažkas neįtikėtino, ir kilo didžiulis noras bent priartėti iki tokio, mano akimis, nepasiekiamo lygio. Kadangi prie visų jų pavardžių buvo parašyta „filosofas“, pradėjau aiškintis, kas jis toks yra. Iš istorijos pamokų žinojau, kad buvo toks graikų filosofas Platonas. Nuvažiavau į Kavarską, kur mano dėdės bibliotekoje buvo Platono knyga „Valstybė“, ir pradėjau skaityti. Kai ką supratau, bet dar daugiau nesupratau. Dar paskaitinėjau Renesanso filosofijos chrestomatiją, ten dar didesnių problemų su supratimu buvo. Keistas kontrastas – filosofai taip aiškiai išreiškia savo pozicijas per mitingus ir žiniasklaidoje, o patys skaito ir rašo tokius neaiškius veikalus… Tai dar labiau suintrigavo domėtis filosofija. Ir kai jau buvau 12-oje klasėje, VU startavo Filosofijos programa. Tad jau nebebuvo klausimų, kur stoti, nors labai traukė ir filologijos studijos. Bet filosofijos trauka nugalėjo. Turiu pripažinti, ir pirmaisiais studijų metais daug kur buvo tamsus miškas, bet noras nepasiduoti, išnarplioti tą filosofinį Gordijaus mazgą nuolat vedė į priekį, tad ir likau filosofinio maratono lauke nuolatinio starto pozicijoje.
Tačiau 1992 metų pradžioje apsukruolių porelei teko bėgti į Rusiją, nes tarp kreditorių buvo ir tuomet klestėjusių Kauno bei Klaipėdos nusikaltėlių pasaulio atstovų. Kalbėta, kad Ala ir Gediminas apgavo ir vieną iš anuomet garsios Kauno Daktarų gaujos veikėjų. Šie poros paieškoms pasitelkė nemažas pajėgas. Po kelių mėnesių Kauno banditai per savus žmones sužinojo, kad pora slapstosi Sankt Peterburge. Tad šiame mieste Ala ir Gediminas neužsibuvo, sėkmingai atsiplėšė nuo persekiotojų ir ilgiems metams patraukė į Rusijos gilumą.
×