. Habermasas aiškino, jog Vakarų pasaulyje menkstant legitimacijos galiai įsivyrauja netikrumas dėl filosofinės mokslinės tiesos, dėl tiesos ir netiesos skirties, o šis netikrumas apsireiškia kaip „konfliktuojančių epistemologijų“ praktika. Kitaip tariant, sava epistemologija, sava moksline mokykla, sava tiesa. Tos tiesos įtvirtinimas jau priklauso ne nuo jos pačios, o nuo tam tikros legitimuojančios, vadinasi, politinės kultūrinės ir institucinės galios, kurią geba kaupti viena ar kita mokslininkų bendrija.
    Nežinau, kada Haruhi ėmė išsidirbinėti ir privertė stebinčiąją populiaciją palaikyti ją okultiste. Laukimas nieko vertas, taigi kodėl neatlikus kelių keistokų ceremonijų ir patiems neiškvietus tų sumautų ateivių? Galiausiai, visgi, niekas neįvyko. Galbūt todėl Haruhi visą laiką nutaisiusi “te prasmenga visas prakeiktas pasaulis” žvilgsnį veide…?

pagal sitos mano teorijos gabaliuka galima sugalvoti, kad tos butybes, gyvenancios toje dirbtinoje virtualybeje gales nejausti isorinio laiko. jie gyvens savo laike, kuri mes galesime uzduoti pakeisdami \"proco\" greiti, a.k.a. kvantinio kompiuterio pagristo fraktalinio informacijos perdavimo principo. beje, tas neigalus zymus moxlininkas vysto tokia teorema, bet jis i tai ziuri is kito tasko - kgalimybe keliauti laike t.y. jis allignins[tingiu verst] tuos erdves worm holes\'us taip, kad susidarytu tam tikras koridorius, per kuri mes galim keliaut. ...........tingiu aiskint kaip tai susiet su mano kompiuterio modeliu, bet principas aiskus
O kaipgi antrasis dvilypės tiesos apie žmones aspektas, kad jie protingi ir laisvi subjektai? Kadangi esame protingi veikėjai, mes taip pat esame laisvi. Tai – bendrųjų tradicinės filosofijos idėjų pamatinis teiginys nuo Aristotelio iki Kanto. Taip yra todėl, kad proto funkcija – gebėjimas suvokti tikslus (ar didžiausią gėrį) ir galėjimas dėl jų apsispręsti bei pasirinkti būdus, kaip šių siekti. Tai, kad esame protingi ir laisvi, reiškia, jog mūsų negalima redukuoti vien į įvairius vaidmenis ir pozicijas, kurias užimame įvairiuose komitetuose, kurių nariai esame. Taigi nors iš prigimties esame bendruomeniški, mes taip pat turime laisvą ir abipusį santykį su bendruomenėmis, kurių nariai esame.
Remigijus Venckus: Paskaitų neskaitantiems žmonėms dažnai gali susidaryti įspūdis, kad pasirinkti temą yra didžiausias iššūkis. Tačiau jau trylika metų plėtojama dėstytojo praktika man leido išsiugdyti gebėjimą taikliai pajausti savo auditorijos nuotaiką ir pastebėti jų lūkesčius. Kuo dažniau skaitau viešas paskaitas, dalyvauju mokslinėse diskusijose ir konferencijose, tuo lengviau reiškiu mintis, greičiau ir kokybiškiau pasiekiu savo auditoriją. Paskaitų temas dažniausiai lemia renginių pobūdis, auditorijos tipas ir net pats užsakovas (organizacija, įstaiga, bendro intereso vienijami kolegos, etc.).
Meilė nėra vien jausmas ar emocinis išgyvenimas, ji nėra kažkas mistiško, kas staiga iš niekur atsiranda ir savaime, nepaisant žmogaus valios, išgaruoja. Meilė nėra kažkas gatava žmonių tarpusavio santykiuose. Iš prigimties mums duotas juslumas ir jausmingumas, daugumos priimami už pačią meilę, tėra tik meilės žaliava. Iš jų reikia meilę susikurti asmeniniu valingu veiksmu. Tikroji meilė yra vartojimo priešybė ir jei žmogus turi meilės kaip jausmo (jausmingumas) ar aistros (juslumas) sampratą, galima numanyti, jog jis vadovaujasi vartotojiška nuostata ir meilė jame dar “vaikystės” stadijoje. Meilė neatsiejama nuo atsakomybės, pagarbos ir pažinimo, nes neįmanoma gerbti to, ko nepažįsti. Arba, kitaip sakant, pagarbus santykis – tai kito žmogaus priėmimas tokio, koks jis yra, o ne tokio, koks jis man reikalingas. Todėl meilė nėra akla. 
Antroji koncepcijos Visi–kolaborantai plėtojimo kryptis – tai Putinaitės bandymas parodyti, jog sovietmečiu Lietuvos visuomenė buvo sovietizuojama ne prievarta, kaip paprastai manoma, bet greičiau sovietizavosi pati, iš esmės savanoriškai, aktyvioje sąveikoje su režimu. Autorė rašo: „politinis procesas aiškinamas pozityvia visuomenės ir valdžios sąveika“ (Putinaitė N. Nugenėta pušis, p. 18).  Esą taip pozityviai sąveikaujant valdžiai, sovietmečio kultūrininkams ir plačiajai visuomenei, išsikristalizavo strategijos (autorė aprašo keturias – ramų gyvenimą, prisitaikymą per maištą, neišvengiamybės etiką ir išmonę), leidžiančios pritapti prie sovietinės realybės ir nekonfliktiškai bei santykinai komfortiškai joje įsigyventi (Putinaitė N. Nenutrūkusi styga). Sovietmečio visuomenės ateizacija taip pat aiškintina nurodant į asmeninį nutraukančių ryšį su tikėjimu individų apsisprendimą (Putinaitė N. Nugenėta pušis). Šios savanoriškai priimtos strategijos ir apsisprendimai tapusios lietuvių savastimi, pakirtusios moralę ir padariusios iš lietuvių tikrus sovietžmogius. Lietuviai išlieka sovietžmogiais ir po valstybės atkūrimo, nes jų mąstymas, veikimo strategijos ir moralė išlikę tokie patys.
Kaip visatoje yra tautos, taip ir Žemėje yra tautos. Tikiuosi, raudonšikniai, Jūsų sumanymas mus per kalbų sudarkymą suvienyti sužlugs. Savo rodonšikniškumą parodėte su reikalaujama „teise užgrobti“ anksčiau Saulės palydoje įsikūrusiųjų nuosavybę. Jūs niekaip negalite atstovauti Žemės, nes net Jūsų pagrindas Tarybinė Rusija nusigręžė nuo žmonėms netinkamos santvarkos ir persivadino kitaip, tik rusų būdas išliko prastokas.
Dermatoglifikos ir palmoskopijos metodas remiasi delnu ir padu lenkiamuju rauksliu bei papiliariniu (speneliniu) liniju tyrimu. Dermatoglifinis rastas yra individualus ir islieka visam zmogaus gyvenimui. Pagrindinis dermatoglifikos elementas yra triradiusas (delta) – taskas, primenantis triju spinduliu zvaigzde, kur labiausiai suarteja papiliarines linijos. Delne iprastai matomi penki triradiusai – ties II, III, IV, V pirstais ir proksimaliniame delno gale. Pirstu paglavelese skiraimi tris papiliariniu liniju rastu tipai: kilpa, ratas ir lankas. Lankas – atviras rastas be triradiuso; kilpa – is vienos puses uzdaras rastas su vienu triradiusu; ratas – uzdaras rastas su dviem triradiusais. Jei kilpa yra i V pirsto puse nuo triradiuso, ji vadinama ulnine, jei i I pirsto puse – radialine. Kartais buna ir sudetingesniu rastu. Kiekybiskai dermatoglifinio rasto vertinimas atliekamas skaiciuojant papiliariniu liniju kieki tarp triradiuso ir rasto centro (RC – Ridge Count). Taip pat naudojamas ir bendras abieju ranku papiliariniu liniju skacius (TRC – Total Ridge Count). Moterims jis vidutiniskai lygus 100-120, o vyramas 120-140. Sis metodas naudojamas nustatant dvyniu zigotiskuma, identifikuojant asmeni kriminalistikoje arba nustatant tevyste. Jei is 10 poru homologiniu pirstu dvyniai turi ne maziau kaip 7 panasius rastus jie laikomi monozigotiniais. Dar dermatoglifika naudojama diagnozuojant kai kurias genu arba genomu mutacijas (Dauno liga, Klainfelterio, Ternerio sindromai). Delne skiriamos 3 pagrindines lenkiamosios rauksles: didziojo pirsto, skersine ir izambine. Delno virsuje (ties pirstu pradzia) yra triradiusai a, b, c ir d, o delno apacioje yra pagrindinis triradiusas t. Sujungus triradiusus a, d ir t gaunamas pagrindinis delno kampas, kuris normoje nedidesnis 57 laipsniams. Apie igimta genetini susirgima gali liudyti delno kampas didesnis uz 60 laipsiu ir kilpos IV ir V pirstu pagalvelese.
Totipotencines (kamienines) lasteles: tai yra dar ne diferencijuotos lasteles, galincios issivystyti i bet kokia diferencijuota organizmo (zmogaus) lastele. Spermatazoidui apvaisinus kiausialaste susidaro totipotentine lastele, kuri dalijasi formuodama daugiau totipotentiniu lasteliu. Sios lasteles pradeda diferencijuotis po mazdaug 4 dienu.       
Požiūris į sovietmetį, be abejo, neapsiriboja vien teigiamu ar neigiamu vertinimu. Vertinimai yra susiję su tam tikrais pasakojimais apie sovietmetį ar sovietmečio  koncepcijomis. Šie pasakojimai ar koncepcijos loginiu ir politiniu požiūriu yra labai nelygiaverčiai. Jei bandytume juos suklasifikuoti, galima būtų išskirti tris principines sovietmečio koncepcijas: standartinį požiūrį į sovietmetį, kurį galima pavadinti pavergtos Tautos pasakojimu, ir dvi traktuotes, alternatyvias standartiniam požiūriui, kurias galima pavadinti „tarybinės lietuvybės“ koncepcijomis.

Visgi bandant nubrėžti demarkacijos liniją tarp kūrybinių ir pramogų industrijų tai padaryti yra gana nelengva – toji riba yra išties subtili ir panaši į plonytę, tačiau visai ne raudoną liniją. Kur kas lengviau kalbėti apie kūrybinių industrijų ir pramogų industrijų sąveikas, o ne apie jų skirtumus, nes pramogų industrijos yra neatsiejamos nuo daugybės kūrybiškumo elementų. Visgi kūrybinės industrijos yra orientuotos į produkto, o pramogų industrijos – į formato kūrimą.


Pagal prijungimo tipą atminties kortelių skaitytuvai gali būti išoriniai ir vidiniai. Vidiniai dažniausiai šiuo metu prijungiami prie pagrindinės plokštės įdiegtos USB sąsajos (visos dabartinės motininės plokštės tokias turi), tuo tarpu išoriniai atminties kortelių skaitytuvai jungiami į standartinius USB lizdus, ir skirias pagrinde suderinamumu su konkrečiu standartu: USB 1.1, USB 2.0 ar USB 3.0.
Kultūros galią demonstruoja virtinė gerų iniciatyvų: Giedrės Brazlauskaitės idėja – graffiti ant štabo sienos; išleistas laikraštis „Pietinia momenc“; Danguolės ir Virgio „Talkučkė“; Rimanto Kmitos romanas, priverčiantis net garbingus dėdes prisiminti, kokį vaidmenį kultūroje atliko treningai; Linos Žutautės parama organizuojant mūsų nuolatines labdaros akcijas; Arūno Petraičio ir kultūrizmo senjorų „Kačialkė“; senųjų diskotekų atkūrimas, etc.
V. V.: Iš tiesų, kūrybingumas šiuo metu – viena populiariausių bet kurio diskurso sąvokų. Tačiau šis populiarumo medalis turi dvi puses. Kaip teisingai pastebėjote, dažnai kūrybingumas laikomas panacėja visiems negalavimams gydyti. Visgi kūrybingumo nederėtų pervertinti – ilgaamžė žmonijos patirtis rodo, kad nėra panacėjų nuo visų ligų, o perspaustas vadinamųjų panacėjų vartojimas gali sukelti priešnuodžių poreikį. Dar mano vaikystės laikais tėvų, giminaičių ir jų artimų draugų rate sklido gandai apie stebuklingą vaistą nuo visų ligų – Mumijo. Mes, vaikai, netgi įsivaizdavome, kad jie gaminami iš sutrintų Egipto mumijų miltelių ir turbūt dėl to turi specialių gydomųjų galių. Ir ką – praūžus Mumijo bumui, ligų pasaulyje nesumažėjo. Paimkime pavyzdį iš Lietuvos socialinės tikrovės. Dar prieš keliolika metų vienas populiariausių žodžių Lietuvoje buvo vadyba. Atrodė, reikia paruošti labai daug gerų vadybininkų, ir visos Lietuvos problemos bus išspręstos. Net ir mokslas suklestėsiąs, kai jam ims diriguoti vadybininkai, nes mokslininkai ir tyrėjai patys gi nesuvokia ką tirti, su kuo eksperimentuoti. Ir dabar turime daugybę vadybos programų Lietuvos universitetuose ir kolegijose ir nemažą kiekį bedarbių absolventų. Kita vertus, kūrybingumo nedera nuvertinti. Globaliame ir greitai kintančiame pasaulyje tai vienas būdų tinkamai reaguoti, įvertinti ir suvaldyti minėtus pokyčius. Juk pačia plačiausia prasme, kūrybingumas – tai efektyvus savo kūrybinio ir protinio potencialo išnaudojimas, ieškant naujų, originalių ir operatyvių būdų aktualioms problemoms spręsti, naujiems produktams, paslaugoms, metodikoms, technologijoms, teorijoms ir t.t. kurti. Ne veltui žymus kūrybinių industrijų tyrinėtojas R. Florida knygoje “Kūrybinės klasės iškilimas” (beje, puikiai išverstoje Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto lektorės J. Barevičiūtės) didžiausius XX a. mokslinius, technologinius, ekonominius, socialinius ir pan. pasiekimus ir permainas sieja būtent su kūrybingumo įsitvirtinimu. Beje, kūrybinei klasei priskiriami ne tik dailininkai, kompozitoriai, architektai ir panašiai, bet ir kitos profesijos, kuriose lemiamas vaidmuo tenka protiniam darbui. Taigi pabrėžiama kūrybingumo ir intelektinio potencialo išnaudojimo sąsaja. Visgi būtina pastebėti, kad kūrybingumas yra būtina, tačiau nepakankama sąlyga aktualioms problemoms spręsti. Čia, be kūrybingumo, reikalingos žinios ir kompetencijos, tinkamai parinkta vykdytojų komanda, efektyvi ir tinkama komunikacija, visa eilė individualių savybių: atkaklumas, lankstumas, kritiškumas ir t.t. Taigi kūrybingumas be minėtų komponentų tėra geri norai, kuriems nebūtinai lemta būti išpildytiems. Tai tarsi Mumijo, vartojamas be ar net vietoj maisto ir gėrimo.

Visai ne – jiems įdomu, kokie vyro ir moters skirtumai, kaip sukurti lygiaverčius santykius ir išlikti savimi, kaip spręsti konfliktus, t. y. jie klausia viso to, ką bandoma įtvirtinti Šveitimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programoje. Visai neseniai atėjo pas mane aštuntokės ir paprašė: „Jūs pasakykit mūsų draugėms, kad nereikia anksti pradėti lytinio gyvenimo...“

Kažkada ir man patikdavo inkognito istorija. Bet žiūriu, kad dabar poną Stanislovą pradeda veikti senatvė. O apie trolinimą, tai aš su šituo vardu niekada nieko netrolinau. Buvo kažkada pasitaikęs toks vienkartinis trolinimo atvejis, kadangi man labai patinka pasijuokti iš susiraukėlių. Aš siūlau jums, Inkognito, kasdien pamedituoti. Dings jūsų bloga nuotaika.
Koduojancios ir nekoduojancios DNR sekos: nekoduojanciai DNR priskiriami speiseriai ir intronai. Tai yra DNR sekos kurios neturi genetines informacijos. Speiseriai skiria pavienius genus ar genu grupes. Speiseriai kurie skiria viena globino gena nuo kito, netranskribuojami, o speiseriai kirie skiria rRNR genus transkribuojami, o procesingo metu pasalinami. Ju gali ir nebuti. Mitochondrijos genome speiseriu vaidmeni atlieka tRNR. Taciau nuo speiseriu gali priklausyti genu veikla. Intronai – nukleotidu sekos (po tris nukeotidus) eukariotu genu viduje. Jie po transkripcijos pasalinami. Pasalinant skirtingus intronus gaunami skirtingi produktai. Prie nekoduojancios DNR  dar priskiriamos ir reguliacines sekos. Jos priima signalus, salygoja salia esanciu genu transkripcija. Dazniausiai buna geno priekyje. Koduojanti DNR – genetiskai informatyvios sritys, uzkoduota baltymu ir RNR struktura. Koduojanciu sticiu genai gali buti unikalieji ir kartotiniai. Unikalios sritys yra tos kuriu sekos genome nesikartoja. Jos salygoja fermentus, strukturinius baltymus kuriu reikia labai nedaug, ir pakanka vienos matricos. Pasikartojancys genai – DNR sritys kurios kartojasi nuo keliu iki keliasdesimt kartu ir daugiau. Kuo daugiau genas pasikartoja, tuo daugiau transkribuojama RNR, ir tuo daugiau pagaminama produkto. Tai genai kurie salygoja svarbius produktus. Ivykus vieno tokio geno mutacijai produkto gamyba nenutruksta, nes lieka daugelis kitu tokiu pat genu. Egzonai – ta geno dalis kuri po transkripcijos nebuna pasalinama ir buna transliuojama i amino rugstis (sudaro baltyma).

Vienas Lenkų fermeris atėjo į policija su pareiškimu kad jį apgavo sukčiai ateiviai. Vakarop netoli jo sodybos pamiškėje nusileido lėkštės formos aparatas ir du išlipę š jo vyrai atėjo pas jį į namus ir pasiulė,pasakyti jam laiminga būsimos loterijos skaičių kurį įrašęs jis laimės milijona eurų. Už tai jo paprašė kad leistų jam atlikti medicininius tyrimus,paimti kraujo ,šlapimo ir išmatų analizams bei pasverti jį ,nustatyti ūgį ir amžių.Kai su visai tyrimais jie pasišalino,jie pasakė jam laimingajį skaičių kurį jis nedelsdamas įsivedė į savo mobilujį telefoną. Bųdamas užtikrintas savo finansine sėkme jis apleido savo ūkio darbus ir netgi užsisakė tam laikui kai turės būti lošimas,- bilieta kruizui, prabangiu laivu aplink pasaulį. Tačiau ateivių padiktuotas skaičius nieko neišlošė tada jis suprato kad buvo jų apgautas,patyrė didelių nuostolių ūkyje ir nutarė kreiptis į policiją... Vat tau ir pasitikėk visokiais ten ateiviais...
    Jie sužinojo, kad keli Rakūno Miesto tarybos nariai buvo ant Umbrelos algalapio, ir kad Umbrela turbūt turėjo daugiau kaip vieną tyrinėjimo įstaigą, eksperimentuojančią su dirbtinėmis ligomis. Jų paieškos informacija apie Trentą, nepažįstamąjį, kuris susisiekė su ja prieš pražūtingą misiją kaip "S.T.A.R.S. draugas", nepešė nieko, bet jie surado kažkokią nepaprastai įdomią praeities medžiagą apie Šefą Aironsą: atrodė, kad Šefas vienąsyk virė karštame vandenyje dėl galimo išžaginimo, ir kad Umbrela žinojo apie tai, bet padėjo jam gauti jo postą, nepaisant to. Galbūt sunkiausias dalykas iš visų yra tas, kad jų komanda buvo padalyta, priimdama svarbius sprendimus dėl to, kas turėjo būti padaryta, ir apie jų savas pareigas už tiesą.
Ala į Rusiją dar praėjusiame šimtmetyje buvo išvažiavusi po to, kai Lietuvoje jai ėmė svilti padai. 1991-ųjų spalį ji kartu su savo gyvenimo draugu Gediminu Naruševičiumi ėmė paskolas iš Klaipėdoje ir Palangoje gyvenančių bei verslu užsiimančių žmonių. Kreditoriams dažniausiai būdavo užstatomi pirmojo Alos vyro namo Kaune pamatai. „Šiai savo veiklai pora buvo specialiai išsinuomojusi butą Klaipėdoje su stacionariu telefonu, mat tais laikais mobiliųjų dar nebuvo, ir taip derino sandorius. Telefonu susitardavo dėl procentų – kiek žmonės norėdavo, tiek šiems ir pažadėdavo.Kai kurios paskolos buvo ilgalaikės. Per dieną sudarydavo 3-4 sandorius“, – „Akistatos“ žurnalistui yra pasakojusi Alos giminaitė.
×