Šokio kūrybos procesas gana įdomus: atlikęs apšilimo pratimus įsijungiu vaizdo kamerą ir improvizuoju ištisas valandas, po to peržiūrinėju nufilmuotą medžiagą ir ieškau bent vieno įdomaus ir tuo pačiu stipraus judesio savo improvizacijoje. Jeigu po dviejų improvizacijos valandų randu bent vieną dėmesio vertą naują judesį, tai, vadinasi, mano repeticija nepraėjo veltui.
    Mūsų auklėtojas, Okabė, su savo prieš veidrodį kas valandą ištreniruota šypsena, atsistojo klasės priekyje ir prisistatė. Iš pradžių pasisakė esąs fizkultūros mokytojas, atsakingas už mokyklos rankinio komandą. Tuomet jis išdėstė, kad universitete žaidė rankinį ir net laimėjo čempionatą, o šiai mokyklai rimtai stigo rankinio žaidėjų, todėl bet kas naujai prisiregistravęs iš karto taptų reguliariu žaidėju. Ir tuomet įsmeigė vinį pasakydamas, kad rankinis yra pats įdomiausias sportas pasaulyje, ar kažką panašaus. Kai tik pagalvojau, jog tai niekada nesibaigs, jis staiga leptelėjo:
It is well established that cannabis is capable of affecting the mind, emotions and behavior. The main psychotropic cannabinoid, delta-9-tetrahydrocannabinol (THC) has been intensely studied. However, many of the other cannabinoids, terpenoids and flavonoids found in medical marijuana that play a big role in boosting the therapeutic effect of cannabis remain understudied.
Šiomis sąlygomis jau nėra aiškus universiteto tapatumas, kas jis yra, kokia jo misija. Prie šio svyravimo prisideda švietimo politikos įgyvendinimo institucijų požiūris ,,jūs nepakankamai geri“. Nesvarbu, kad universitetai patenka į 2–5 procentus geriausių pasaulio universitetų skaičių, vis tiek jie nepakankamai geri. Nevertinamas, plakamas žmogus sunkiai pasiekia gerų rezultatų. Visuose universitetuose yra gerų ir žemesnės kokybės programų, puikių ir mažiau gerų dėstytojų. Stojantieji taip pat skirtingi. Lengva dirbti su stipriais studentais, bet pabandykime paruošti gerus specialistus iš silpnesnių. Todėl skaičiai kartais negali būti kokybės rodikliu. Tad jei mūsų politikai imtųsi remti, stiprinti universitetus, jais didžiuotis ir rūpintis, tada net ir sujungimas atrodytų kaip logiška universitetinio mokslo stiprinimo priemonė.
Moralinė atskaitos bendruomenė yra bendrija, kuri laikoma sąžinės vertinimų atramos ir atskaitos tašku. Viena iš tokių bendruomenių neabejotinai gali būti tauta. Tai reiškia, kad tauta nėra tiesiog empiriškai egzistuojantis istorijos kūrinys. Žvelgiant iš šios perspektyvos tenka skirti dvi tautas. Ideali tauta yra per šimtmečius besiformuojanti dvasinė žmonių bendruomenė. Empirinė tauta yra vienos kultūros, kalbos ir kitų objektyvių bruožų vienijama žmonių bendrija. 
Penktadienio rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus toliau tęsia pokalbius su žinomais Lietuvos menininkais. Šį kartą kviečiame skaityti jo parengtą straipsnį-interviu su Vilniaus Gedimino technikos universiteto docente tapytoja Meda Norbutaite. Dailininkė yra kilusi iš Šiaulių, kur ji baigė dailės bakalauro ir magistrantūros studijas.
Pataisa 106 Seimo narių iš visų frakcijų buvo užregistruota dar 2013 m. lapkričio 15 d., bet vėliau užstrigo papildomu komitetu paskirtoje Konstitucijos komisijoje. Po metų Seimo protokoliniu nutarimu ši komisija pašalinta iš pataisos svarstymo proceso. Vėliau ilgiau nei du metus pataisą vilkino socialdemokrato Juliaus Sabatausko vadovaujamas Teisės ir teisėtvarkos komitetas.
. Tie mąstymo būdai turėtų skatinti ir naujus mokslinio pažinimo raiškos, mokslinio rašymo, suvokimo perteikimo pavidalus. Lūžis 9-ojo dešimtmečio viduryje įvardijamas kaip „atvaizdavimo krizė“ (crisis of representation), kurios metu buvo kuriamos naujos tiesos ir metodo sampratos, o savo teisių ėmė reikalauti kritinės, feministinės, postkolonijinės, taip pat Kito epistemologijos. Denzinas savo laiką nusako kaip pereinamąją krizinę penktąją ieškojimų fazę, iš kurios turėtume išeiti aiškiau suvokę naujų teorinių prieigų, metodologijų ir vaizdinių teikiamas galimybes, o sykiu ir naujus tyrinėjimų laukus. Jau aišku, kad tyrinėjimas nebegali būti suvokiamas kaip neutralus stebėjimas ir aprašymas, nes tyrinėjimą ir jo išraišką veikia ne tik eurocentrinės ar apskritai vakarietiškos ideologinės nuostatos, bet ir klasiniai, grupiniai, lyties ir etniniai dalykai. Tad tyrinėtojai tarsi atsigrįžta į hermeneutinės interpretacijos esminį principą, teigiantį, kad nėra ir negali būti pažinimo be išankstinių prielaidų, o prielaidų aiškinimasis yra nesibaigiantis, sykiu ir dekonstrukcinis vyksmas, kad Kito supratimas yra ir esminis savivokos aktas, padedantis iškelti nestabilaus, takaus, žmogiškojo, nuo aplinkybių priklausomo ryšio prasmę. Toks supratimas turi nepaliaujamai ieškoti naujų savo raiškos pavidalų, kurie būtų prieinami ir Kito suvokimui.
Mokiniams meilę savo kraštui perdavė kiekvienas mokytojas. Nesvarbu, ar jis mokė matematikos, ar fizikos, ar lietuvių kalbos. Mokytojai gerai išmanė savo dėstomus dalykus. Visi buvo patriotai. Jie taip pat mus mokė pagrindinių gyvenimo dalykų. Buvo disciplina. Ne tokia, kad tave varytų su botagu, bet visi išmokome klausyti. Jei mokytojas ar direktorius ką pasako, tai ir klausai. Mokslo dieną pradėdavome ir baigdavome malda. Šių pamokų pakako visam gyvenimui.

Būrėjos Alos Naruševičienės nuotrauka ir anketiniai duomenys ilgus metus buvo skelbiami pasaulinės policijos organizacijos – Interpolo – ieškomiausių žmonių sąraše. Ieškoti Alos Rusijos srities Jaroslavlio teisėsaugininkai pradėjo dar 2009-ųjų rugpjūčio 20 dieną, praėjus keleriems metams po to, kai ji su artimaisiais nusprendė grįžti į Lietuvą. Mūsų teisėtvarkos pareigūnai gerai žinojo, kur gyvena ši moteris. Lietuvoje ji buvo nuteista ir atliko bausmę, tačiau pareigūnai jos nejudino ir nesiruošė išduoti Rusijai, nes pagal mūsų įstatymus ji, kaip Lietuvos pilietė, negalėjo būti išduodama baudžiamajam persekiojimui Rusijos teisėsaugos institucijoms.
×