Apžvalginės paskaitos „Mada, miestas, žmogus” idėja – išsiaiškinti kaip XX – XXI a. mados fotografijoje „atsiranda” miesto atvaizdai arba miesto kultūrą reprezentuojantys įvaizdžiai. Paskaitoje analizuojami skirtingi, tačiau ikoniškai reprezentatyvūs XX – XXI a. mados fotografų kūriniai, glaustai pristatomos kūrėjų biografijos. Fotografų kūrybą skirstoma į tris grupes: komercinės mados fotografijos lauko kūrėjai, mados ir gyvenimo būdo dokumentikos ir fotožurnalistikos atstovai, komercinės mados fotografijos ir konceptualaus meno kūrėjai, kvestionuojantys grožio sampratą.
    Rugsėjo pabaigoje didelio miesto priemiestyje; buvo saulėta diena, bet Karlosas jau jautė pirmą rudens šnabždesį, kol jis skubėjo įstaigos kryptimi, praretėjusį orą, lapus, pradedančius vysti ant šakų viršuje. Nors nepasakytum, kad buvo labai daug medžių; jo butas buvo išsidriekiančio pramoninio rajono zonoje – keli suodini nuo fabrikų augalai, aptvertos mašinų stovėjimų aikštelės, peraugusios piktžolėmis, tariamai neveikiančių garažų akrai. U.B.A.B. įstaiga buvo iš tikrųjų renovuotas sandėlis ant Umbrelai priklausančio akrų ploto, apsupto gana šiuolaikinio laivybos komplekso, užbaigto sraigtasparnių pakilimų aikštele ir krovimų doku – graži sąranka, nors Karlosas vėl pagalvojo, kodėl jie nutarė viską statyti tokiame prastame rajone. Jie aiškiai galėjo leisti sau daug daugiau.
    Vaikinai vilkėjo sportines striukes, o merginos – jūreivių uniformas. Oho, na ir keista kombinacija. Galbūt ant pakylos rėžiantis kalbą, kuri sukelia knarkimą, direktorius turėjo kažkokį fetišą jūreivių uniformoms. Kol galvojau apie šiuos beverčius dalykus, idiotiška ceremonija pagaliau baigėsi. Aš – kaip ir kiti mano ne tiek valingi nauji klasiokai – įžengiau į 1-5 klasę.
Skitarii train with their integrated cybernetic weapon until they are of the appropriate age to be sent into a war zone. To guarantee their undying loyalty to the Adepts of Mars, all Skitarii undergo various forms of psychosurgery. Some have their minds wiped of both emotion and personality and are implanted with mental directives designed to ensure that they follow the orders of their commanding Tech-priest or Magos without question, even to the point of being essentially remotely controlled. Other Skitarii are allowed to retain a certain degree of personality, although their defining traits will always be belligerence and the desire to fight. Skitarii undergo genetic enhancement programmes that develop strength and aggression, and are physically and cybernetically augmented to further these traits.
- Jei kam nors žodis „muziejus“ kvepia tik „šiaudiniu stogu“ – galbūt neprošal pasvarstyti ir apie atviresnę, platesnę, t.y. ne vien tik muziejinę koncepciją. O dėl A. Baranausko ir A.Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus... Jo įdirbis bei nuopelnai neabejotini, netgi stebėtini. Ir edukacijos srity, bent jau pastaraisiais metais, smarkiai pasistūmėjęs. Tačiau... Patys muziejininkai tikriausiai jau senokai patyrė, koks gremėzdiškas, nepatogus, netikslus dabartinis jo pavadinimas, o svarbiausia – kad daugelio ekskursantų, ypač užsieniečių, nesuintriguosi rašytojų personalijomis, keliomis pavardėmis – kitaip tarus, pretenduoti į pasaulinės ar europinės reikšmės memorialinį muziejų mums vargu ar kada pavyks. Gi „joti“ vien ant klasikų jubiliejų ir kelių vis kitaip iliustruojamų leidinių – jau tik proginiai dalykai, nusiraminimui, skirti siauresniam ratui, ir tai su nemažomis išlygomis. O kur nacionalinis interesas?
Penktadienio rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus lankydamasis „Šiaulių naujienų“ redakcijoje minėjo, kad jo viena mėgstamiausia šiuolaikinio sceninio meno sritis yra modernus šokis. Apie tai jis  kalbėjo: „Aš per daug nesidomiu dramos teatruose kuriamais spektakliais, nors režisierės Loretos Vaskovos debiutiniam spektakliui „Valentinų diena“ buvau sukūręs videoprojekciją. Kadangi dramos spektakliuose daug pasakojama tik dalinai atitraukiant žiūrovą nuo aplinkos, todėl mano siela atsigauna žiūrint modernaus šokio spektaklius. Jų realybė kita, labiau vidinė, neverbali, sukeistinta. Distancija tarp žiūrovo ir kūrinio visada individualiai ir ne vienodai matuojama. Šokio spektakliai tobulai pakeičia atpažįstamą su kalba (rašymu ir skaitymu) susaistytą pasaulį. Šokio spektakliai – tai intencionalus ir šokiruojantis grįžimas link iki-kalbinio ir iki-rašytinio pasakojimo. Jie mane tiek pat šokiruoja, kiek ir intriguoja bei ramina, gal dėl to anksčiau gyvendamas Kaune penkerius metus dėsčiau net performansų meną, tiesa, anuomet su studentais kūrėme tik videoperformansus”. Šį kartą siūlome skaitytojams susipažinti su doc. dr. Remigijaus Venckaus parengtu straipsniu-interviu su jo vadovaujamos studijų programos Pramogų industrijos pirmojo kurso studentu bei tikrai patyrusiu modernaus šokio šokėju Denisu Stechu.
Labiausiai kultūros tyrimus ir teorinį mąstymą veikia du dalykai: būtinumas rengti tyrimų projektus, kuriuose vienaip ar kitaip atsispindėtų nauji vakarietiški teoriniai „vėjai“, ir universitetuose dirbantiems mokslininkams dėstytojams kurti naujas mokymo programas, kurios būtų patrauklios ir kitų šalių studentams. Įsigalintis projektinis mąstymas ir konkurencija dėl projektų finansavimo skatina paviršutinišką projektinį „naujumą“, nesirūpinant gautų duomenų sklaida ir plačiu aptarimu. Universitetinėse studijų programose didžiuma sąvokinių pasiskolintų naujovių „užvelkamos ant senų kurpalių“. Mokymo programos dažnokai atnaujinamos pasiremiant keliais žymesnių Vakarų mokslininkų veikalais ir jų nukaltomis sąvokomis, nedalyvaujant nei Vakarų mokslininkų tyrinėjimuose, nei jų sukeltose diskusijose. Suprantama, esama ir išskirtinių naujoviškų, savais medijų, kino, medijų meno ir atminties tyrinėjimais paremtų programų. Neskatinamos ir vietinės diskusijos dėl svarbesnių visuomenei tyrinėjimo krypčių ar dėl vienokių ar kitokių gautų rezultatų. Net rimtesni, savomis teorinėmis prieigomis grindžiami darbai nesulaukia deramo akademinės visuomenės, besirūpinančios užkulisinėmis projektinėmis batalijomis, dėmesio. Tad medijų teorijos poveikį galima aptikti tik kai kurių dailės istorikų ir dailėtyrininkų, taip pat kino ir atminties tyrinėtojų darbuose. Šiuo atžvilgiu medijų teorija neįgauna tos galios, kuri ją verstų veiksmingu S. Lasho ir kitų teoretikų iškeliamu požiūriu. Pagrindinė veiksmingumo sritis – rašyti galinčius laimėti finansavimą projektus, nes jau pati medijų sąvoka tarsi laiduoja geidžiamą naujumą. Mokymo programose medijų teorija pervadinama medijų filosofija, todėl atsiranda medijų ontologijos, medijų epistemologijos ir medijų estetikos programos. Esama ir filosofų medijų filosofijos gerbėjų, nors vakariečiai medijų tyrinėtojai tą sritį linkę vadinti medijų teorija. Kol kas lietuvių tyrinėtojai dar nekelia klausimų apie Lietuvos visuomenei ir lietuvių kultūrai medijų keliamus iššūkius ir teikiamas galimybes, juolab nesiaiškinama, koks turėtų būti požiūris į žmogaus pasaulio sumedijinimą ir sutechnologinimą ir koks yra kritinis medijų teorijos užtaisas, jei jo esama, tokio technologinimo atžvilgiu.
Estetizme, kuris palaikė sovietinės valstybės gyvavimą, buvo užprogramuotas ir jos griuvimas. Šis sovietinis statinys galėjo subliukšti atsiradus daug patrauklesniam ir visus daug labiau žavinčiam mitui. Lietuvoje veikiausiai taip įvyko. Didžiojo sovietinio pasakojimo žavesys čia nebuvo labai savas ir stipriai žavintis. Didžiojo mitoilgesys sovietinės kasdienybės sąlygomis nebuvo išnykęs. Sustiprėjo tautiniai vaizdiniai, grįsti pasakojimais apie senuosius didingus laikus, Viduramžius siekiančią valstybę. Šiems tautinės mitologijos vaizdiniams patraukus lietuvius („liaudį“) ir juos galutinai sužavėjus, komunistinė utopija prarado bet kokią poveikio galią. Ne pasakojimai apie didžiąsias statybas ir darbo žmogaus žygdarbius, o vien žodžio „laisvė“ pažadas atgauti kadaise turėtą didingumą ir orumą traukė būrius lietuvių į mitingus ir skatino juos atlikti žygdarbius. (Putinaitė N. Nenutrūkusi styga, p.  225)
Visuomenei sparčiai senstant būtina siekti jos geros fizinės būklės, o tai yra įmanoma pasiekti tiktai pradedant fiziškai aktyviai gyventi nuo vaikystės. Jaunystėje, studijų mokykloje ir universitetuose metu, turėtų vykti kryptingas fizinis ugdymas, padedantis suformuoti fizinio aktyvumo įgūdžius visam gyvenimui. Taip mes paruoštume mūsų visuomenę ateities iššūkiams.
Meilė nėra vien jausmas ar emocinis išgyvenimas, ji nėra kažkas mistiško, kas staiga iš niekur atsiranda ir savaime, nepaisant žmogaus valios, išgaruoja. Meilė nėra kažkas gatava žmonių tarpusavio santykiuose. Iš prigimties mums duotas juslumas ir jausmingumas, daugumos priimami už pačią meilę, tėra tik meilės žaliava. Iš jų reikia meilę susikurti asmeniniu valingu veiksmu. Tikroji meilė yra vartojimo priešybė ir jei žmogus turi meilės kaip jausmo (jausmingumas) ar aistros (juslumas) sampratą, galima numanyti, jog jis vadovaujasi vartotojiška nuostata ir meilė jame dar “vaikystės” stadijoje. Meilė neatsiejama nuo atsakomybės, pagarbos ir pažinimo, nes neįmanoma gerbti to, ko nepažįsti. Arba, kitaip sakant, pagarbus santykis – tai kito žmogaus priėmimas tokio, koks jis yra, o ne tokio, koks jis man reikalingas. Todėl meilė nėra akla. 

Pedagoginiame darbe yra nemažai kūrybos. Man visada tenka dėstyti naujus, neįprastus studijų dalykus. Todėl tenka labai išradingai pažvelgti į analizuojamus atvejus, suvokti ir išskirti teorijų bei praktikų ryšius bei juos pagrįsti. Norėdamas kiek įmanoma geriau dėstyti, neišvengiamai privalau kažkiek kurti ir nuosavas, originalias teorijas, išradinėti terminus, pasitelkti vaizdingas metaforas, analizėje susieti iš pirmo žvilgsnio labai skirtingus reiškinius.
Na, ką? Jūsų atveju tai dvasiniai tėvai, viskas gan gražiai sudėliota, tik viena bėda viskas yra melas. Vienu laikotarpiu aš pats žavėjausi melu, tai nuostabus įrankis galintis neįmanomus dalykus paversti apeinamais. Tada tai vadinau truputį kitaip sukurtomis regimybėmis, gyvenimu kai pasakoje... Jei gyvenimo sąlygos taptų nebeįmanomos, galbūt tik melas galėtų padėti Jums savyje atrasti jėgų kažką bandyti pakeisti. Labai svarbu, kas Jums meluoja ir ar galite tokiais melagiais pasitikėti. Neabejokite, jei kur nors arti sukiojasi pasivergę "rusai", nieko gero nesitikėkite. Tai nusikalsti linkusios esybės, esate joms eilinis mulkis. Pasinaudojusios Jumis, pačios Jus įstums į duobę ir dar laikys pačius kaltu, kad leidotės apgaudinėjamas. Žavėjimasis melu savaime praeina, kai supranti kaip tiesiami melo tiltai ir kokia tai nepatikima priemonė, aukos paprasčiausiai neišvengiamos. Patikėkite nesate sąraše pirmasis kuri vertėtų išsaugoti, iš tikro esate tarp aukotinų pirmasis. Visi žmoniją liečiantys pertvarkymai tėra paprasčiausias didelis melas, siekiantis nukreipti Jūsų dėmesį nuo tikrai Jums pačiam svarbių dalykų, verčiant pasijausti dalele kažko svarbaus ar didingo. Aš būsiu bjaurus lietuvis ir nelinkėsiu Jums gyventi kaip pasakoje, suaukite pagaliau arba ieškokite savo dvasinių senelių. Nesinorėtų, kad Jums būtų kaip vaikiškame eilėraštuke: "Melagis melavo. Per tiltą važiavo. Tiltas sugriuvo. Melagis įgriuvo." Esate perspėtas, "dvasiniai tėvai" Jums niekada tiesiai į akis nepasakys, kad jų kėslai yra nusikalstami, jie nori Jus pavergti, jie patys pasivergę, kad galėtų daryti nusikaltimus, nors, žinoma, prigriebti jie jums paistytų apie išlikimą ar dar kokią nors kitą "rimtą" priežastį.
    Ir ten, jos kairėje, jau pasukęs silpną ir drybsančią galvą jos kryptimi, buvo vienas vyras, jo įplėšti drabužiai ištepti išdžiuvusiu krauju. Džil prisitaikė ir nuspaudė gaiduką, siųsdama kulką per jo virusu išmazgotas smegenis, einantį jos kryptimi net tada, kai jis susmuko; už mirusio kūno buvo šiukšlių konteineris, o už jo, keli naujamiesčio apsipirkimo rajono blokai, dabar jos geriausias pabėgimo kelias.
Deja dabar jau tiksliai nebeatsimenu, jis sakė kažkokios tai moters vardą lyg tai ir sakė vieta kur jie gyveno, mat jis dingo netikėtai ir daugiau niekada jie nebepasimatė. bet gerai atsimenu kad jis dar liepė apie visa tai pranešti visiems žemėje kam tiktai sugebėsiu ,kad ten darosi tokie dalykai. Dar atsimenu kad toje vietovėje kur jis mane išviliojo iš to torniečių erdvėlaivi lauke buvou apie 50 laipsnių šaltis o aš buvau apsirengęs tik lengvais vasariniais džinsiukais tokiais. Kol su juo nuėjome prie to kito erdvėlaivio maniau kad mirtinai sušalsiu,dar ir dabar man kojų priekinės dalys kai kada pradeda tirpti taip tarsi būčiau kažkada jas stipriai nušalęs.Tai štai iš kur tas tirpimas gal jau koks 20 metų mane kankina kai kada.

o kas link to gyvenimo skaitmenine erdveje..tai jau ir dabar yra nemazai zmoniu..kurie vis dar tebeturi kuna..taciau jau gyvena nebe siame pasaulyje..o visiskai persikele i virtualuji...kol kas tai ivardijama tik kaip psichine liga...priklausomybe nuo interneto..kompleksai kuriu nepavygsta nugaleti realiame pasaulyje..bet kaip bus ateityje nera zinoma
Išimti iš automato šovinius buvo speciali vieta,ir įeinant į sargybos būstinę šoviniai turėjo būti dėtuvės specialioja o automato spyna pertraukta ir nuspaustas gaidukas kuris įrodytų jog vamzdyje nėra šovinio. Nesuprantu kokio aplaidumo turėtums būti kad šitaip pažeistums taisykles,mes niekuomet taip nesielgdavome. Tai galėjo būti ir speciali provokacija o Vavilovas matyt netyčia ja pamatė ir man padėjo.Jis irgi buvo kažkoks Latvijos intiligentų pasipriešinimo sovietinei valdžiai dalyvis, bet buvo labai užsislaptinęs. Tai vat mielas rutuly ne visi Rusai yra niekšai.
Universitetai veikiau padeda įvaldyti kūrybingumo elementą į atitinkamas veiklos sritis integruojančius ir kūrybingumą pozityvia prasme normuojančius metodus. Taigi ir naujoji Pramogų industrijų katedra sieks, kad jaunasis specialistas gebėtų orientuotis pramogų industrijų lauke, jį vertinti kritiškai ir analitiškai, suprasti jo kūrybinę virtuvę ir auditoriją, išmanytų jo marketingą, vadybą, viešuosius ryšius.
Mokiniams meilę savo kraštui perdavė kiekvienas mokytojas. Nesvarbu, ar jis mokė matematikos, ar fizikos, ar lietuvių kalbos. Mokytojai gerai išmanė savo dėstomus dalykus. Visi buvo patriotai. Jie taip pat mus mokė pagrindinių gyvenimo dalykų. Buvo disciplina. Ne tokia, kad tave varytų su botagu, bet visi išmokome klausyti. Jei mokytojas ar direktorius ką pasako, tai ir klausai. Mokslo dieną pradėdavome ir baigdavome malda. Šių pamokų pakako visam gyvenimui.
F kuneliai: tai yra Y lytinis chromatinas. Flourescuojanciais akridino dazais nudazytos chromosomos svyti UV sviesoje. Itin ryskiai fluorescuoja Y chr. ilgasis petys. Y chromatino tyrima galima naudoti kaip ekspres metoda Y chromosomai pamatyti, ty vyriskai lyciai nustatyti. F kuneliu skaicius atitinka Y chr. skaiciu lasteleje. Pacientu kuriu kariotipas 47, XYY, 30% lasteliu matomi 2 F kuneliai, 10-20% lasteliu – vienas F kunelis.

Juk net mūsų planetos ekonomikoje kada trys procentai turtingiausių JAV gyventojų valdo 98 procentus viso jos nekilnojamojo turto,ir tai dar Amerikoje labai aukštas pragyvenimo lygmuo.realiai jie jau galėtų suteikti sąlygas ekonomines tokias kiekvienam savo piliečiu kokias suteikia išvystytos NC. Tačiau ar galime teigti jog JAV bloga sitema? Tuos 98 procento turto valdo išmintingi žmonės kurie jį naudoja savo turto dar didesniam pagausinimui, reiškia kura naujas darbo vietas kelia šalies ekonomiką aukštyn ir nuo to išlošia visa šalis o taip pat kiekvienas iš tų gyventojų. O kas būtų jei tas turtas būtų nacionalizuotas, patektų į tokio kaip pavyzdžiui Lietuviškas seimas rankas ir būtų išgrobstytas iššvaistytas ir išmėtytas? Juk tai būtų katastrofa visai tautai. Todėl mums dar reikia tobulėti iki jų lygio ir daug daug dirbti, tik tada galėsime ir mes susikurti panašias salygas kaip ir tose civilizacijose.
Universitete skiriamas solidus dėmesys KIF vykdomų studijų praktinei pusei. Čia paskaitas ir praktinius užsiėmimus veda gerai savo srityje žinomi profesionalai praktikai, dirbantys įvairiose įmonėse, tuo tarpu, tarkime, VU kūrybinės industrijos yra labiau teorinio pobūdžio. Tad stiprioji fakultete vykdomų studijų pusė yra būtent jų praktinė dalis. Šiai daliai realizuoti plačias galimybes atveria ir VGTU „LinkMenų fabrikas“.
Tad Jaroslavlyje Ala jau nebeužsiėmė kreditais, o ėmėsi magijos. Šio miesto policija Alos ieškojo dėl to, jog ji įtikino vietinę gyventoją, kad šios dukra serga neišgydoma kraujo vėžio forma. Vienuoliktokė alpdavo kelis kartus per dieną, o medikai niekaip nenustatė diagnozės. Tuomet išsigandusi motina kreipėsi į Jaroslavlyje veikusį magijos centrą „Kristina“, kurio direktorė ir buvo A. Naruševičienė. Ji prisistatinėdavo baltąja burtininke, atlikinėdavo magijos seansus su žvakėmis ir skirtingai nei medikai iškart nustatė diagnozę vienuoliktokei bei pažadėjo ją išgydyti.
×