Šios ir kitos aplinkybės lietuviams pagaliau leido kiek laisviau veikti sistemoje, išmokė kultūrininkus išvengti ar apeiti akivaizdžius ideologinius spąstus, tuo pačiu ją išnaudojant vietinės kultūros išsaugojimo reikmėms. Tai atvėrė kad ir ribotas, bet reikšmingas modernios nacionalinės kultūros plėtros galimybes, kuriomis, ypač brežnevmečiu, sugebėjo pasinaudoti ne tik SSRS, bet ir užsienyje veikiai aukštai pradėti vertinti lietuvių rašytojai ir poetai, menininkai, teatralai, muzikai, architektai, urbanistai, fotografai, dizaineriai ir t. t.
Vis tik filosofija traukia ne vien tik mane. Jau kelis metus tenka bendrauti ir pačiomis įvairiausiomis mintimis dalintis su Vilniaus Gedimino technikos univeristeto filosofu, prof. dr. Vyčiu Valatka. Tad su skaitytojais noriu pasidalintu prieš kelias savaites įvykusia mūsų puikia diskusija apie filosofija. Bet iš pradžių, prieš pateikiant pokalbį noriu supažindinti su profesoriaus biografijos faktais.
    Po pradinės mokyklos, visiškai išaugau iš to fantazijų pasaulio ir tapau totaliai įsispyręs į realybės šliures. Nieko nenutiko 1999, nors vyliausi šiek tiek, kad kas nors įvyks; žmonija negrįžo į Mėnulį ir net neapsigyveno toliau jo. Tikriausiai, iš to kaip reikalai klostosi, jau būsiu seniai miręs, prieš pasitaikant galimybei užsisakyti kelionę iš Žemės į Kentauro Alfą. Tokioms niūrioms mintims užplūdus mano smegenis, tapau tipiškas, nerūpestingas vidurinės mokyklos studenčiokas. Iki dienos, žinoma, kai sutikau Suzumiyą Haruhį.
    Jei nuo brifingo atmintis tarnavo teisingai, jie visi keliavo apytikriai į vakarus, į Rakūno Miesto širdį, kuopos, išsisklaidžiusios, kad apimtų didžiausią plotą. Šimto jardų priekyje, būrys A, trisdešimt kareivių, risnojančių per pramoninį rajoną, vos besiskiriantį nuo to, kuris buvo prie jų įstaigos; sunykusios mašinų stovėjimo aikštelės, apibertos šiukšlėmis, piktžolėtais purvo lopais, aptvertais garažais.
Su tiksliais spėjimais, keista būtų jei toks dalykas pasitvirtintų. Per daug skirtingų tikrovės sluoksnių ar atmainų yra, ne visur visi pakeitimai prasismelkia ar patvirtinami. Net jei pasamdytų žudikus ar mestų ant Vilniaus branduolinį užtaisą, greičiau nepataikytų tiksliai į mūsų įvykių sluoksnį, anksčiau bent nepataikė. Viskas kol kas yra tik miglos pūtimas į akis, siekiant Jus užkabinti ir pavergti, prieš tai sužlugdžius Jus aplinkinių akyse. Tokios pranašystės paskelbimas jau užtektinas pagrindas atšaukti ar atidėti minėto žmogaus mirtį.
Panašiai Putinaitė dekonstruoja ir Marcinkevičiaus dramų turinį ir poveikį. Anot autorės, „[n]eatsitiktinai Marcinkevičiaus dramos buvo tokios populiarios sovietmečiu. Jose atsispindįs bei meniškai įprasmintas tapatybės kompromisas, reikalaujantis asmenybinio ir vertybinio susidvejinimo, atliepė plačiosios visuomenės nuostatas. Į šias dramas buvo žiūrima kaip į tautinio atgimimo šauklius ar ženklus. Tačiau tuo metu jos težymėjo pasiektą tapatybės kompromisą ir kultūriškai įprasmino kompromisinį herojų.“ (Putinaitė N. Šiaurės Atėnų tremtiniai, p. 156–157) Išeina, kad ne meilės Tėvynei žinią skleidė Marcinkevičiaus dramos (taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio), bet mokė kompromisų ir vertybinio susidvejinimo, o sovietžmogiai tų dalykų iš Marcinkevičiaus noriai mokęsi. Putinaitei antrinaVaidotas Žukas, poetą pavadinęs „kultūrine prostitute“: „jai leidžiama parašyti, o aktoriams skanduoti LIE-TU-VA, bet jų drungnas gyvenimas rodo, kad tikroji skanduojama prasmė yra LIE-VA-TU.“. Panašiai ataidiir Naujojo židinio-Aidų redaktorius Nerijus Šepetys: „vienas didžiausių komunistų laimėjimų ir buvo tarybinis lietuviškumas, leidęs laisvai smagintis tautiniais turiniais socialistinėse formose. Skanduokite „Lie-tu-va!“ ar „Lie-va-tu!“, svarbu tik neprisiminkite ir nesvajokite apie tokią valstybę“. Šios inovatyvios hermeneutikos bėda yra ta, kad meninės komunikacijos proceso dalyviai negali paliudyti egzistavus tokias prasmes ar intencijas, nors komunikacijos procesas neabejotinai buvęs sėkmingas (Putinaitė rašo, kad publika išgyvendavusui „stiprią ekstazę“ Putinaitė N. Nenutrūkusi styga, p.  136) 
Pramogų industrijų programa orientuota į pramogų idėjų, pramoginių renginių formatų, pramogų inovacijų kūrimą, renginių organizavimą, įvairių užsienio pramoginių projektų inovatyvų adaptavimą Lietuvoje, jų populiarinimą, pramogų kultūros ir etikos kūrimą bei plėtojimą. Žinoma, esama ir verslo bei vadybos dalykų, bet jie nėra pagrindiniai, pagrindinė orientacija – pramogų komunikacija, o ne jų vadyba.
Zombinimui skleisti reikalingo „psichinio fono“ sukūrimui pasitarnavo sovietinė kultūra ir ypač kalba – masyvus orveliškos totalitarinės naujakalbės, arba, pasak Pelevino, leksinės šizofrenijos diegimas, kurios pagrindinė funkcija buvo iš indoktrinuojamųjų sąmonės išmušti pačius kritinio santykio su tikrove pagrindus. Sovietų sistema dėjo dideles pastangas sukurti homo sovieticus ne tam, kad įvykdytų deklaruojamus klestėjimo ateityje pažadus, bet kaip priemonę režimui palaikyti ir jo tęstinumui užtikrinti. Todėl realiosios tarybinių žmonių savybės neatitiko oficialiai skelbiamųjų, tačiau tame nebūta jokio vidinio prieštaravimo. Svarbiausios jų – įtvirtintas hierarchinis valdžios/pavaldinių santykis, aiškus savo vietos šioje hierarchijoje žinojimas ir apskritai mąstymas galios-pavaldumo kategorijomis.
. Tie mąstymo būdai turėtų skatinti ir naujus mokslinio pažinimo raiškos, mokslinio rašymo, suvokimo perteikimo pavidalus. Lūžis 9-ojo dešimtmečio viduryje įvardijamas kaip „atvaizdavimo krizė“ (crisis of representation), kurios metu buvo kuriamos naujos tiesos ir metodo sampratos, o savo teisių ėmė reikalauti kritinės, feministinės, postkolonijinės, taip pat Kito epistemologijos. Denzinas savo laiką nusako kaip pereinamąją krizinę penktąją ieškojimų fazę, iš kurios turėtume išeiti aiškiau suvokę naujų teorinių prieigų, metodologijų ir vaizdinių teikiamas galimybes, o sykiu ir naujus tyrinėjimų laukus. Jau aišku, kad tyrinėjimas nebegali būti suvokiamas kaip neutralus stebėjimas ir aprašymas, nes tyrinėjimą ir jo išraišką veikia ne tik eurocentrinės ar apskritai vakarietiškos ideologinės nuostatos, bet ir klasiniai, grupiniai, lyties ir etniniai dalykai. Tad tyrinėtojai tarsi atsigrįžta į hermeneutinės interpretacijos esminį principą, teigiantį, kad nėra ir negali būti pažinimo be išankstinių prielaidų, o prielaidų aiškinimasis yra nesibaigiantis, sykiu ir dekonstrukcinis vyksmas, kad Kito supratimas yra ir esminis savivokos aktas, padedantis iškelti nestabilaus, takaus, žmogiškojo, nuo aplinkybių priklausomo ryšio prasmę. Toks supratimas turi nepaliaujamai ieškoti naujų savo raiškos pavidalų, kurie būtų prieinami ir Kito suvokimui.
Na iš šio pasaulio "vidaus" sudėtinga spręsti kaip yra iš tikro. Juslių galimybės pakankamai ribotos nors ir pakankamos egzistavimui. Bet pažinimui mažoka. Reikia "išorinės" informacijos kaip čia viskas sutverta. Ir geriausias šaltinis tie kurie tai sukūrė. Bet leisti prisijungti prie Jų jau sprendžia Jie. Pažiūrėjus biblinio dievo variantą akivaizdu kad tai ne dievas o geriausiu atveju "ateiviai". Taip kad surastas kitoks variantas ir dabar tikrinu ar teikiama tiksli informacija. Tik tiek. :)
Toliau ieskant geno mutacijos atlikus Northern-blotinga buvo pastebeta PHF6 geno RNR isskirtine seka. PHF6 genas yra svarbus stuburiniuose. Jo daznas isreiskimas duoda suprasti jo svarba lastelineje veikloje. Siuo metu spekuliuojama, jog PHF6 yra svarbus lasteles augimui ir dalijimuisi. Visuose atliktuose BFL sindromo patikrinimuose matoma, kad BFL sindromas pasireiskia tik su PHF6 geno mutacija. Patikrinus pacientu motinas taip pat buvo rasta PHF6 geno mutacija, pasireiskianti skirtingu laipsniu del X chromosomos inaktyvacijos.  Taigi, galima daryt isvada, jog BFL sindromas sukeliamas PHF6 geno mutacijos. Kol kas nera nustatyta, kad PHF6 geno mutacijos sukeltu kitokias ligas, tik BFL sindroma.

Žlungant sovietinei sistemai pamažu išgaravo ir jos palaikomas „psichinis fonas“ - maginis pasaulio vaizdas, tačiau ar dingo pats zombinimas? Daugiatūkstantiniuose Sąjūdžio mitinguose išgyventa bendrystė piršo viltį, kad pajėgėme nuo to išsivaduoti, pasveikti ir jau esame laisvi savarankiškai kurti save, savo valstybę ir tautą. Tačiau nespėjus pasidžiaugti skausmingai įgyta laisve ir susivokti, kur norime eiti ir kaip to pasiekti, mus vėl ištiko šokas (pamenate, šoko sukėlimas yra būtina pradinė zombinimo stadija?).

    Beje, Kyonas – tai aš. Mano teta pirma mane taip praminė. Prieš kelis metus mano seniai nematyta, seniai negirdėta teta staiga pasakė: “Dieve šventas, Kyonas užaugo toks didelis!” Mano sesutė pamanė, kad tai šmaikštu ir praminė mane Kyonu. Visa kita yra praeitis – mano draugai, išgirdę sesutę šaukiančią “Kyonai, Kyonai”, pasekė jos pavyzdžiu. Nuo tos dienos, mano pravardė tapo Kyonas. Prakeikimas, mažoji sesutė kažkada vadindavo mane “Broliuk”!
... Be to aukštasis mokslas tikrai nera kriterijus. Aukšta mosksla galima prilyginti kad tai yra kaip kamienas, bet tikrai ne šakos. Tai tik viena dimensija tas aukštasis mokslas yra. Ir aukstamoksliai zmones tikrai nera protingesni už paprastus zmones, aukstamoksliai tik jaučia valdzia kad va -jis tai gali pasakyti! Va jis tai gali kita žmogų nutildyti savo erudicija - jie tik tai jaučia...
Kadangi man visada svarbi erdvė ir forma, todėl paveiksluose neišvengiamai atsiranda skirtingų objektų atvaizdai. Čia svarbios tekstūros. Medžiagos perteikime atsiranda savitos reljefinės faktūros. Daiktą ir erdvę į visumą aš apjungiu skaidriomis lesūromis. Kartais visą objektą tapau lesūruodama aliejiniais dažais lyg akvarele. Taip elgiuosi siekdama kontrasto tarp faktūriškos erdvės, aiškios detalės, skaidriais dažais noriu perteikti pojūčius ar net savo vidinę būseną…
– Sporto industrijos pažanga be mokslo pažangos, ekonominio ir gyventojų gerovės augimo yra neįmanoma. Negalima tapatinti sporto industrijos pažangos vien tik su profesionalių sportininkų pasiekimais. Profesionalus sportas turi siaurus ir specifinius tikslus, kurie panašūs į šou, pramogų verslo tikslus. Profesionalus sportas kuria pramoginius reginius pritraukiant būrius žiūrovų ir gerbėjų. Kartu sporto renginiai pritraukia verslą, siekiantį didinti savo žinomumą ir skatinti pardavimus.
Noriu pasakyti, kad pramogų industrijos liūtai, kaip ir didžioji visuomenės dalis į studijų programas ir studentų rengimą žiūri kaip į konvejerinį automobilių gamybos fabriką. Ugdyti žmogų – tai ne tas pat, kaip remontuoti buities apyvokos daiktus, gaminti pakavimui skirtas kartono dėžutes, TV eteriu transliuoti blizgančius nūdienos populiarios žvaigždės gyvenimo interjerus.
– Mano kelias kūrybinių industrijų link – labai ilgas ir neįprastai vingiuotas, kupinas ieškojimų, praradimų ir atradimų. Dar besimokydama dešimtoje klasėje svajojau studijuoti žurnalistiką Vilniaus universitete ir tvirtai žinojau, kad atėjus laikui stosiu būtent į šią specialybę. Tai nestebino nei mokytojų, nei mano draugų – jie matė, kad man puikiai sekėsi kone visi humanitariniai dalykai ir įvairios popamokinės kūrybinių sprendimų reikalaujančios komunikacinės veiklos. Turėjau gerų būsimos žurnalistės duomenų ir kurpiau ateities planus, susijusius su televizija.
Šios dienos proga kaip ir kasmet visame pasaulyje organizuojami įvairūs renginiai – diskusijos, koncertai, susitikimai, paskaitos, parodos, spaudos konferencijos. Jais siekiama didinti visuomenės informuotumą, inicijuoti atviras diskusijas visuomenės psichikos sveikatos klausimais, priminti, kad šių metų Pasaulinės psichikos sveikatos dienos tema „Vaikų ir jaunimo psichikos sveikata besikeičiančiame pasaulyje“.
Vėliau medikai nustatė, jog merginai tą pavasarį paprasčiausiai trūko vitaminų, ji buvo pervargusi nuo mokslų, nuo ruošimosi brandos egzaminams. Ta „liga“ jos mamai kainavo didžiulius pinigus. Nuo 2003 metų gegužės iki gruodžio ji būrėjai sumokėjo 47 000 JAV dolerių. Kaip rašė Jaroslavlio laikraštis „Šiaurės kraštas“, nukentėjusioji moteriškė tik per 5 metus išsimokėjo skolas.
×