Teisine prasme, santuoka yra viešoji sutartis, viešas įsipareigojimas, kuris sukuria šeimą, kaip visuotinai pripažįstamą instituciją ir valstybės pagrindą. Šiandien viešose diskusijose kaip tik prieš teisinę santuokos sampratą, kaip formalųjį jos pavidalą, yra pateikiama daugiausia kontrargumentų, o pati giliausioji santuokos esmė daugeliui pasilieka už suvokimo ribų. Santuoka yra daugiau nei privatus, valstybinės ar religinės konfesijos sąlygotas vyro ir moters pasižadėjimas vienas kitam. Ji yra žymiai universalesnė ir labiau priimtina, nei bet kuris kada nors paskelbtas kodeksas. Santuoka kaip pirmapradė institucija atsirado anksčiau nei susikūrė valstybės ir teisinės sistemos, kurios santuoką tik pripažino, bet jos nekūrė. Santuoka nebūtinai turi būti suprantama tik Santuokos sakramento rėmuose, nes krikščionybė egzistuoja šiek tiek daugiau nei 2000 metų, kai tuo tarpu santuoka egzistuoja žymiai seniau, galima sakyti, nuo žmonijos atsiradimo ir organizuotų jos gyvenimo formų susikūrimo laikų. 

Yra vanduo kieto ledo pavidale.Nors pripažystu kad oro slėgis vandens garavimui ir užvirimo temperatūrai yra labai svarbus,tačiau oro dalelių slėgį į vandenį irgi salygoja gravitacinė konstanta. Juk oro masė irgi sveria,mažai tur būta kam žinoma, kad sportinių balionų viduje esančio oro svoris siekia daugiau nei 2 tonas... O pašildytas dujiniu degikliu jis išsiplečia,- jo perteklius išeina laukan ir karštas praretėjęs oras tampa daug lengvesnis už aplinkinį ,todėl balionas ir pakyla aukštyn. Nors mėnulyje ir nėra oro, tačiau kraterio dugne šaltis siekia iki 162 laipsnių,o tai nemenka kliūtis ledo garavimui.
Apskritai Lietuvos kultūros ir meno veikėjų ciklas - itin melancholiškas. Į klausimą, kodėl taip yra, sunku vienareikšmiškai atsakyti. Viena iš priežasčių galėtų būti tai, kad viskas vyksta dvigubai uždaroje erdvėje. Išskyrus muzikos atlikėjus ir vieną kitą menininką ar kritiką, dauguma mūsų meno ir kultūros veikėjų ne kosmopolitai. Jie nėra nacionalistai savo įsitikinimais, bet gyvena uždarą, giliau tik su Lietuva ir artimiausiu regionu susijusį asmeninį ir kultūrinį gyvenimą. Užsienio šalyse jie lankosi tik epizodiškai ir jos netampa nei jų studijų, nei gyvenimo etapų stotimis. Kultūrinio peizažo ir tradicijų vienalytiškumas suteikia saugumo jausmą, bet kartu varžo laisvę, kelia ankštumo pojūtį. Menininkų portretai atspindi šį dvilypumą. Tyloje aplink juos tvyro nerimas.
Svarbiausia turinio kūrėjo savybė – gebėti aktyviai stebėti ir klausyti. Posakis „Dievas mums davė dvi ausis ir vieną burną, kad klausytume dukart daugiau nei kalbėtume“ niekam kitam taip netinka kaip turinio kūrėjams. Kad mūsų istorijos sudomintų ir patrauktų, jos turi būti emociškai paveikios, intelektualiai stimuliuojančios ir būtinai originalios. O originalumas dažniausiai gimsta iš gebėjimo į visiems gerai pažįstamus reiškinius pažvelgti nauju kampu, rasti sąsajų tarp iš pažiūros nesusijusių dalykų, pastebėti po įpročių ir rutinos sluoksniu slypinčius raštus, labirintus ir struktūras. Didžiausias turinio kūrėjo profesijos žavesys yra ir didžiausias jos iššūkis – bet kas gali tapti naujos istorijos pradžia ir įkvėpimu. Tad reikia būti labai budriems!
– Esu tikrai  palaikoma artimųjų. Dukros nelabai domisi mano kūryba, tačiau žino, kad man tai svarbu ir atleidžia už tai, jog ne visada skiriu joms pakankamai dėmesio. Kartą vyriausioji po parodos atidarymo pasakė: „Mama, mes kartais pykstame, kad mums nepakanka tavo dėmesio, bet tave suprantame ir labai didžiuojamės tuo, ką darai, ir tuo, ko pasiekei.“ Vidurinioji dukra yra pasakiusi komplimentą: „Man patinka tavo stiprybė. Tu darai gyvenime tai, ką nori daryti. Nesitaikstai ir esi savimi.“

Na jei "neatspėčiau" tai nereiks daryt filmuko ir dėti į Youtube. Bent man visai pliusas kai nereikia kažką dirbti. Bet ramiai stebim situacija. Mirtis procesas natūralus bei neišvengiamas ir nieko tame nėra blogo. Maža to žinodamas iš anksto tiek mirštantis, tiek artimieji gali ramiai tam pasiruošti. Sakyčiau net pliusas. Bent aš neturiu nieko prieš tokią informaciją savo ir artimų žmonių atžvilgiu. Visai neblogai tai žinoti iš anksto. Tik aišku nesiruošiu iš to daryti verslo. Manu atsirastų daug klausiančių ir suinteresuotų. :)
Man nuo pradžiu tai buvo „kita pusė“ ir taip, tikriausiai, pasiliks. Iš tikro esame apsupti tarpininku, kuriems esame brangus išteklius. Visi mūsų pasaulio žmonės yra tikri, bet iš tikro, jei tuo tikėsite, galite pakliūti į tokį pasaulį, kuriame Jus tebūtumėte vieinintelis tikras žmogus, o kiti apsimetėliai Jumis naudotųsi kaip brangiausiu ištekliumi.
Atminties kortelių skaitytuvai nėra didelės apimties įrenginiai, todėl neužims daug vietos. Įprastas kortelių skaitytuvo dydis panašus į paprastos USB atmintinės. Tuo pačiu skaitytuvai nėra brangūs, todėl tai ne tik patogios priemonės informacijos nuskaitymui bet kurioje vietoje, bet ir nedidelių investicijų reikalaujantys įrenginiai. Tokių skaitytuvų kainos Lietuvos rinkoje pradedamos skaičiuoti vos nuo kelių litų. Žinoma, kuo daugiau funkcijų skaitytuvas atlieka (t.y. kuo įvairesnes korteles jis sugeba nuskaityti), tuo didesnė yra ir kaina.
During the Great Crusade and Horus Heresy era, Protectors were a type of Skitarii comprised of genetically-enhanced humans drawn from the Adeptus Mechanicus' Menial underclass who serve as the personal bodyguards, law enforcement officers and fighting force for the high-ranking Adepts of the Mechanicus. They were often tied to the service of a specific Forge City on Mars or one of the other Forge Worlds. They differed from the standard Skitarii in several small ways, most notably because their faces were covered by a bronze skull mask with glowing green eyes and they were dressed in red robes the colour of old rust. They were noted to smell of spoiled meat and machine oils. It is not known if this type of Skitarii is still utilised by the modern era Adeptus Mechanicus.
– Pirmiausia abstrakcija žavi savo efemeriškumu, kuris suteikia realiam daiktui vienu metu ir buvimo ir nebuvimo įspūdį. Abstrakcija žymi laikinumą ir tuo pačiu būties esmę. Mano kūryboje svarbi žinutės esmė, o ne „pažodinis“ aiškinimas. Abstrakcija būtent tokia ir yra. Ji ir yra tikroji esmė. Man Kazimiero Malevičiaus kvadratas  pats geriausias kūrinys. Jis ženklina visko suabstraktinimą, prasmės išgryninimą ir kartu visų prasmių apjungimą.
    Aš baikščiai pasakiau, kad tai buvo kvartalas, kur gyvenau, ir jis tarė: "Tuomet jums, tai yra miesto centras; ne, pasaulio centras," ir jis pažvelgė į mane. "Įsivaizduodamas vietą, Vienos pavadinimu, naudojate savo gyvenamąją vietą kaip atspirties tašką, ir mąstote apie kelius ir vietas, su santykiu nuo jūsų lokacijos... Ir net gavęs tikrą Vienos žemėlapį, jūs tikriausiai matytumėte savo kvartalą kaip centrą."
    Karlosas vėl pasuko galvą į priekį ir jautė, kaip jo žandikaulis nutįso nuo to, ką pamatė ir išgirdo; jie buvo pakankamai arti, kad jis galėtų atskirti jų atskirus bruožus, keistos dejonės, dabar aiškiai girdimos. Nudriskę, krauju išdergti rūbai, nors keli buvo iš dalies nuogi; išblyškę veidai, ištepti raudoniu, akys, kurios nematė nieko; būdas, kuriuo keli ištiesė savo rankas, tarytum siekdami kareivių liniją, vis dar už kvartalo. Ir disfigūracijos
O kaipgi antrasis dvilypės tiesos apie žmones aspektas, kad jie protingi ir laisvi subjektai? Kadangi esame protingi veikėjai, mes taip pat esame laisvi. Tai – bendrųjų tradicinės filosofijos idėjų pamatinis teiginys nuo Aristotelio iki Kanto. Taip yra todėl, kad proto funkcija – gebėjimas suvokti tikslus (ar didžiausią gėrį) ir galėjimas dėl jų apsispręsti bei pasirinkti būdus, kaip šių siekti. Tai, kad esame protingi ir laisvi, reiškia, jog mūsų negalima redukuoti vien į įvairius vaidmenis ir pozicijas, kurias užimame įvairiuose komitetuose, kurių nariai esame. Taigi nors iš prigimties esame bendruomeniški, mes taip pat turime laisvą ir abipusį santykį su bendruomenėmis, kurių nariai esame.
    Papasakojau jam detaliai viską, ką žinojau apie Kotmano trijų ligoninės darbuotojų žmogžudystes. Kotmano gyvenimą, paslaptingo senolio iš Čekų Respublikos kūną ir gudrų jo paslėpimą, ir apie sužeistąjį žmogų, kuris apsilankė ligoninėje netrukus po senolio mirties - įskaitant smulkmenas nepraneštas žiniose. P. Lungė sėdėjo tyliai ir klausėsi mano istorijos. Visą tą laiką, jo pirštai nenumaldomai tarškino nematoma klaviatūra.
Tada sekė ilgametės filosofijos studijos Vilniaus pedagoginiame (dabar – Lietuvos edukologijos) ir Vilniaus universitetuose. Jaučiausi esanti savose vėžėse, tačiau netikėtai įvyko tam tikras posūkis karjeros kelyje ir susiklostė situacija, kai turėjau kone nyčiškąja prasme perkainoti daugelį savo profesinių ir akademinių vertybių. Tai buvo nors ir labai sunkus, tačiau kartu ir ne mažiau produktyvus bei prasmingas laikas, suteikęs brandos man kaip mokslininkei ir kaip asmenybei. Netrukus prof. dr. Tomas Kačerauskas pasiūlė parengti keletą akademinių kursų naujosios Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) kūrybinių industrijų specialybės, startavusios 2008 metais, studentams. Sutikau.
Vėliau medikai nustatė, jog merginai tą pavasarį paprasčiausiai trūko vitaminų, ji buvo pervargusi nuo mokslų, nuo ruošimosi brandos egzaminams. Ta „liga“ jos mamai kainavo didžiulius pinigus. Nuo 2003 metų gegužės iki gruodžio ji būrėjai sumokėjo 47 000 JAV dolerių. Kaip rašė Jaroslavlio laikraštis „Šiaurės kraštas“, nukentėjusioji moteriškė tik per 5 metus išsimokėjo skolas.
×