Teisė į planetinę neliečiamybę. Kaip mūsų Kilmės Planeta, Žemė turi būti dvasiškai ir fiziškai laisva planeta nuo nežemiškos kilmės intervencijos, įsiveržimo, įsikišimo ar išnaudojimo. Jokia nežemiška jėga nesiartins ar neužims artimos orbitos, nenusileis mūsų žemėse, nedalyvaus mainuose, išskyrus tuo atveu, jei bus atvirai priimtas bendras, paremtas demokratiniais principais, susitarimas su Žemiečiais.
    Po pradinės mokyklos, visiškai išaugau iš to fantazijų pasaulio ir tapau totaliai įsispyręs į realybės šliures. Nieko nenutiko 1999, nors vyliausi šiek tiek, kad kas nors įvyks; žmonija negrįžo į Mėnulį ir net neapsigyveno toliau jo. Tikriausiai, iš to kaip reikalai klostosi, jau būsiu seniai miręs, prieš pasitaikant galimybei užsisakyti kelionę iš Žemės į Kentauro Alfą. Tokioms niūrioms mintims užplūdus mano smegenis, tapau tipiškas, nerūpestingas vidurinės mokyklos studenčiokas. Iki dienos, žinoma, kai sutikau Suzumiyą Haruhį.
Na iš šio pasaulio "vidaus" sudėtinga spręsti kaip yra iš tikro. Juslių galimybės pakankamai ribotos nors ir pakankamos egzistavimui. Bet pažinimui mažoka. Reikia "išorinės" informacijos kaip čia viskas sutverta. Ir geriausias šaltinis tie kurie tai sukūrė. Bet leisti prisijungti prie Jų jau sprendžia Jie. Pažiūrėjus biblinio dievo variantą akivaizdu kad tai ne dievas o geriausiu atveju "ateiviai". Taip kad surastas kitoks variantas ir dabar tikrinu ar teikiama tiksli informacija. Tik tiek. :)
Antra. Formuluodama Visi-kolaborantai koncepciją, Putinaitė, kaip ir Andriukaitis  atsisako pasitelkti daugelį pavergtos Tautos pasakojime vartojamų terminų, o kitus terminus vartoja iškreipta prasme. Jau aptarėme ribos tarp prisitaikėlio ir kolaboranto sąvokų ištrynimą ir Putinaitės nuostatą, atmetančią perskyrų perskyrų savas / svetimas, okupantas / auka vartojimą. Jei nebelieka savų ir svetimų, okupanto ir aukų, tada tampanebereikalingos ir net iš viso nepritaikomos tokios svarbios pavergtos Tautos pasakojimui sąvokos kaip didvyris ir niekšas ar išdavikas.

. Toks medijų vaidmens aiškinimas suponuoja ir naują žmogaus, taip pat jo kuriamos kultūros supratimą: humanizuojant technologines medijas, filosofiškai „įtraukiant“ jas į žmogaus „savastį“, kultūrinė kūryba virsta duomenų modeliavimu, naikinančiu vidinio ir išorinio, subjektyvaus ir objektyvaus pasaulių skirtį bei tokios skirties nuovoką. Skirtis suvokiama kaip nepaliaujamas interfeiso galimybių plėtimas, kur ypač svarbus vaidmuo teikiamas skaitmeniniams menams (digital art), kadangi jų tikslas ir yra tirti skaitmeniškumo, taip pat ir sužmoginamo skaitmeniškumo ribas
Mes, Žemės Tautos, siunčiame linkėjimus visoms rasėms, priklausančioms Visatos Didingesnėms Visuomenėms. Mes liudijame savo bendrą paveldą priešais matomos ir nematomos Visatos Kūrėją. Mes skelbiame Žemę esant vieta, kurioje kilo Žmogus, mūsų Namais ir mūsų šventu palikimu. Nuo to laiko mes užtikrinome būti tais, kurie saugos ir tausos Žemę, perduodant ją visoms ateinančioms kartoms. Mes kreipiamės į visą žmoniją, skatindami su išmintimi ir teisingumu bendrauti su visomis rasėmis ir visur, tiek Žemėje, tiek Visatoje.

Prieš trejetą metų persikėliau gyventi į Vilnių. Aktyviai įsiliedamas į sostinės akademinę bendruomenę susipažinau su doc. dr. Živile Sederevičiūte-Pačiauskiene. Mūsų dalykinė pažintis plėtojosi susitinkant ir bendraujant mokslo renginiuose, apskrito stalo akademinėse diskusijose, o kai kada net vienas kito teiraujantis patarimo skirtingais profesiniais klausimais.
    Vienas po kito žmonės kairėje klasės pusėje ėmė prisistatinėti. Jie pakeldavo ranką, tuomet pasisakydavo vardą, savo senosios mokyklos pavadinimą, ir kitą trivialų mėšlą, kaip hobi ar mėgstamiausią maistą. Kai kurie niurnėjo, keli gana įdomiai prisistatė, kiti pasakojo anekdotus, kurie keliais laipsniais sumažino klasės temperatūrą. Skirtingiems žmonėms prisistatant, vis artėjo ir artėjo mano eilė. Jaudinausi! Visi turėtų suprasti, kaip jaučiausi, ar ne?
    Sklido gandai, kad merginos, kurių lyderė buvo Asakura Ryouko, bandė perkalbėti Haruhi, kad ji taip nesielgtų, bet nieko nepešė. Per kiekvieną fizkultūros pamoką, Haruhi ignoruodavo likusią klasę ir nusimesdavo uniformą be menkiausio žvilgsnio į kitus. Ir taip mūsų, vaikinų, paprašė palikti klasę, kai tik nuskambėdavo skambutis – Asakuros Ryouko įsakymu.
– 1995 m. spalį grupė bendraminčių iš „Gin’Gas“ klano įkūrė muzikos klubą, kuris iš karto griebėsi veiklos ir organizavo tarptautinį alternatyvios muzikos festivalį „RUMŠK“. Vėliau festivalį papildė eksperimentinis „Faršas“. Visa ši veikla galbūt labai sėkmingai prisikels kitų metų vasaros pradžioje. Renginiuose dalyvavo daugelis jaunų piliečių, dabartinių surimtėjusių trisdešimtmečių. Šio festivalio pagrindu po penkerių metų startavo solidus „Šiauliai Jazz“ festivalis.
    Tai buvo skerdykla, oras, dvokiantis fekalijomis ir vėmalais, sienos, išpuoštos dideliais kraujo šmeižtais. Džil beveik pasidavė, tada, labiau pavargus, negu bet kada, negalėdama žiūrėti į tų kūnus, kurie buvo gana laimingi mirdami anksčiau, negu kad virusas galėjo paplisti jų sistemose. Kol ji ėjo per beveik tuščias sales, užmušdama saujelę nešėjų, kurie vis dar vaikščiojo aplink – žmones, kuriuos ji rado, žmones, kurie atsidusė iš palengvėjimo, kai matėsi su ja vos prieš kelias valandas – kad ir kokios vilties ji laikėsi, dabar ji dingo kartu su supratimu, kad viskas, ką jai teko patirti, buvo perniek. Tiesos žinojimas apie Umbrelą neišgelbėjo nieko, o gyventojai, kuriuos ji manė, kad nuvedė į prieglobstį – daugiau kaip septyniasdešimt vyrų, moterų ir vaikų – nebeliko.

Prof. dr. Vytis Valatka (g. 1972) yra humanitarinių mokslų (filosofija) daktaras. 1994 m. Vilniaus universitete įgijo filosofijos bakalauro, o 1996 m. – magistro laipsnį. 2001 m. tuometiniame Lietuvos mokslų akademijos filosofijos ir sociologijos institute (dabar – Lietuvos kultūros tyrimų institutas) apgynė disertaciją tema “Scholastinė logika Lietuvoje XVI a. antrojoje pusėje” ir gavo humanitarinių mokslų srities filosofijos krypties daktaro laipsnį. Dirbo Lietuvos kultūros tyrimų institute, Mykolo Romerio universitete, Lietuvos edukologijos universitete, Kazimiero Simonavičiau univesitete docento, profesoriaus, katedros vedėjo ir kt. pareigose Šiuo metu Prof. dr. V. Valatka yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto mokslo prodekanas ir Filosofijos ir kultūros studijų katedros profesorius bei tarptautinio mokslinio žurnalo “Logos”, referuojamo prestižinėje duomenų bazėje Clarivate Analytics “Web of Science”, redakcinės kolegijos narys. 2010 m. prof. dr. V. Valatka tapo šio žurnalo P. Dovydaičio premijos, skiriamos geriausiam metų autoriui, laureatu. Profesorius taip pat yra virš 50 mokslinių ir mokslo bei kultūros populiarinimo straipsnių autorius, Lietuvos mokslo tarybos duomenų bazės “Lituanistika” ekspertas, Tarptautinės teisės ir socialinės filosofijos IVR Lietuvos sekcijos narys, edukacinio portalo www.arche.lt steigėjas ir vyr. redaktorius. Profesorius laisvalaikiu gieda grigališkąjį choralą, verčia lotyniškąsias giesmes, rašo eilėraščius, žaidžia krepšinį.
Vėliau medikai nustatė, jog merginai tą pavasarį paprasčiausiai trūko vitaminų, ji buvo pervargusi nuo mokslų, nuo ruošimosi brandos egzaminams. Ta „liga“ jos mamai kainavo didžiulius pinigus. Nuo 2003 metų gegužės iki gruodžio ji būrėjai sumokėjo 47 000 JAV dolerių. Kaip rašė Jaroslavlio laikraštis „Šiaurės kraštas“, nukentėjusioji moteriškė tik per 5 metus išsimokėjo skolas.
×