Laiką švaistančios priėmimo ceremonijos metu nuovargis buvo mano vienišos melancholijos veide priežastis. Visi kiti nešiojo “šviežios pradžios” žymes veiduose; žinote, unikalų “viltingą, bet persmelktą neužtikrintumo” žvilgsnį, kurį kiekvienas naujokas turi, kai pirmą kartą įžengia į mokyklą. Man tai negrėsė – daugelis senesniųjų klasiokų iš buvusiosios mokyklos taip pat persikėlė į šią vietą. Kas be ko, čia taip pat atsibeldė keli mano draugai. Taigi, aš neatrodžiau nei susirūpinęs, nei susijaudinęs, kaip kiti žmonės.
Karelijoje Vera vadinosi baltojo spindulio magistre. Čia ji veikė legaliai, nes turėjo verslo liudijimą teikti netradicines paslaugas. Klientus ji priiminėjo šiuolaikiniame ofise, „gydė“ nuo vėžio, cirozės, paralyžiaus. Kartą pas būrėją atėjo smegenų vėžiu sergančio berniuko tėvai, kuriuos moteris išnaudojo iki pat mirties, o po to tik skėstelėjo rankomis – toks jau vaiko likimas. Pinigų, aišku, „magistrė“ negrąžino.
– Mano laimė, kad sunkumų daug nebuvo, repeticijose buvau iš tų, kuriems beveik viskas pavykdavo iš karto. Vis dėlto prieš pasakojant apie sunkumus, manau, turėčiau papasakoti apie mūsų vadovę Agnę Rickevičienę. Ji  stipriai mylėjo kiekvieną iš mūsų ir augino kaip vieną šeimą, tačiau repeticijų metu ji būdavo labai griežta ir pareikalaudavo iš mūsų maksimalių jėgų. Repeticijos trukdavo po šešias valandas, kartais mažiau, kartais net daugiau. O disciplina kaip suaugusių žmonių trupėje – prieš grąžindami kostiumus į sandėlį, mes turėjome juos išplauti, išlyginti ir gražiai sudėti į specialų maišą, repeticijų lankomumas buvo šimtaprocentinis, net sergantys šokėjai turėjo būtinai būti repeticijose, ne šokti, bet stebėti. Mes buvome maži ir nesuprasdavome, kad mums ši disciplina tik į naudą, todėl kartais nenorėdavome ir net bijodavome lankyti repeticijas. Daugelis neatlaikė šio didžiulio krūvio ir nustojo šokti, o tie, kurie išgyveno visus sunkumus, šiuo metu šoka visame pasaulyje garsiose šokių mokyklose.
Šešetukas neturi numylėtinių, myli kiekvieną – vienoda ir nešališka meile. Vaikystėje jis visada lydimas geriausių draugų, pritraukia kitus savo magnetizmu ir grožiu. Šio žmogaus gyvenimo būdas yra artistiškas ir jis dažnai suvokia save kaip drobę, kurioje tapo tobulybės paveikslą. Jaučia poreikį būti reikalingu ir laimingiausias būna tada, kai yra įtraukiamas į kokį nors projektą ar procesą. Šešetukas tiki meilės jėga bei jos gydomąja galia, todėl būna geru gydytoju ir slaugytoju.
● Artimojo netektis. Britų rašytojas seras Artūras Konanas Doilis (Arthur Conan Doyle) per Pirmąjį pasaulinį karą neteko sūnaus, brolio, svainio ir sūnėno. Apimtas nevilties ir tikėdamasis pasikalbėti su mirusiu sūnumi, kartu su žmona jis pradėjo lankytis pas mediumą. Šiais laikais, stengdamiesi pabendrauti su mirusiais artimaisiais, daugelis irgi kreipiasi į mediumus. Kai kuriuose kraštuose tradicinės religijos ir krikščionijos bažnyčios moko, kad mirtis žmogų ištinka dėl piktųjų dvasių piktdžiugiškų kėslų. Jei bendruomenėje vienas po kito miršta keli žmonės, išlikusiems jų  šeimų nariams gali būti daromas bažnyčios spaudimas užsakyti ne vienas brangiai kainuojančias apeigas, kad mirtys liautųsi.

Also put it in my Vape (only use DISTILLED PURE essential oils as they contain no chemicals or lipids). It’s vaping amazing, tastes great and requires very few drops. 3-5 per 15 ml or so. As far if anyone’s wondering on the safety of this, it is, I’ve heard people doing it for over a year and no problems, no fires, no explosions, and definitely no health issues, in fact reports of better lungs and better quality of life.
Aš girdėjau, kad universitetai nuo kolegijų skiriasi tuo, kad universitetinis mokslas labiau skirtas bendram išsilavinimui, todėl sunku pasakyti, ko jau teko išmokti. Jeigu mokykloje po matematikos pamokos galima būdavo tiksliai pasakyti, kad išmokai, pavyzdžiui, kaip spręsti lygčių sistemą, tai dabar universitete tai padaryti žymiai sunkiau ir ne iš karto galima pastebėti rezultatus.

Suredukavus visas nepriklausomo mąstymo ir opozicinių nuotaikų apraiškas į sovietiniam režimui tarnaujančius, režimo kontroliuojamus ar režimui naudingus reiškinius, tampavisiškai nesuprantama, kaip tokioje kolaborantų visuomenėje galėjo atsirasti Sąjūdis ir nepriklausomybės siekis – užvaldyti žmonių protus. Putinaitė pateikia radikaliai prasilenkiantį su sveiku protu ir faktais aiškinimą. Ji rašo:
Vytautai, prastai pažįsti apsimetusiuosius tavo dvasiniais tėvais. Be reikalo užsipuoli krikščionybę, kurioje prievartos kaip ir nebeliko, niekas neverčia su botagu eiti į bažnyčią ar atgailauti. Čia nebent jei pačiam toks dvasinis poreikis būtų apsivalyti, tai gautum tokią neviešą paslaugą, ne taip kaip su tavo raudonšikniška tarpine, kurioje atleidimas neįsivaizduojamas be savęs viešo pasmerkimo bei atgailavimo, kad ir suvaidinto. Aš pats save laikau laisvamaniu, kuriam mielesni Lietuvos laikai iki krikščionybės buvo, nors dabar gal viskas krypsta į gerą ir gyvename ir neblogais laikais. Taip, kad tas šūvis į krikščionis buvo pro šalį. Nejaučiu jokio poreikio kaip lietuvis tarnauti Dievui, ar kaip rusas vergauti. Ne be tie laikai. Gal kaip savanoris galiu kiek prisidėti, daugiausia užstodamas nuo kvailų puolimų.
Teisinėje valstybėje svarbu saugoti asmens laisvę. Santuoka, tai laisva valia priimtas abiejų asmenų sprendimas įsipareigoti vienas kitam ir sukurti šeimą. Kartu gyvenantys, bet neišreiškę valios susituokti ir sukurti iš santuokos kylančius šeimos teisinius santykius asmenys negali būti laikomi šeima, kuri yra visuomenės ir valstybės pagrindas, nes tai pažeidžia santuokos nesudariusių asmenų laisvą apsisprendimą – kurti šeimą ar nekurti.
Putinaitei šiame pranešime tiek daug dėmesio skyrėme tik todėl, kad ji yra viena aktyviausių ir labiausiai matomų ištisos šiuolaikinės antilietuviškos ideologijos skleidėjų kartos atstovų (kai kuriuos kitus minėjome aptardami koncepciją Visi – kolaborantai). Tai yra labiausiai sovietizmo dvasia persismelkę veikėjai – tautinę ir valstybinę sąmonę visiškai praradę devintojo dešimtmečio komjaunuoliai, kurie buvo visiškai pasiruošę tęsti ir pabaigti visą okupacijos tarpsniu vykdyto lietuvybės naikinimo darbą. Netikėtas istorijos posūkis, kai radosi Sąjūdis ir atsikūrė Lietuvos valstybė, pertraukė jų vos prasidedančią Lietuvos naikinimo veiklą. Tačiau sovietmečiu susiformavusios antitautinės ir antivalstybinės nuostatos ir jau spėti įgyti kovos su lietuvybe įgūdžiai niekur nedingo. Jų išsigelbėjimu, atvėrusiu galimybę vėl pritaikyti šiuos įgūdžius ir tęsti antilietuviškų ideologų karjerą, tapo Lietuvos integracija į ES, dėlkurios prasidėjo šalies „europeizavimo“ procesas, primenantis sovietizavimą tuo, kad abiem atvejais siekiama sunaikinti tautas ir nacionalines valstybes.  Todėl sovietizavimo ideologai lengvai persiorientavo ir tapo uoliais su lietuvybė kovojančiais europeizuotojais, tęsiančiais savo komjaunuoliškos jaunystės žygius po „europinių vertybių“ skleidėjų iškaba. Kova prieš tarybų Lietuvą tėra patogi ideologinė širma, kuria šie kitam šeimininkui ėmę tarnauti komjaunuoliai pridengia savo kovą su lietuviškuoju politiniu tautiškumu (nacionalizmu)

- Pirmiausia siūlyčiau per daug neeikvoti jėgų ir lėšų, nebeišradinėti dviračio, o koncentruotis ties esminiais, jau patikrintais dalykais. Kuo daugiau, kitoniškiau – tuo geriau, moderniau? Bent aš taip nemanau. Per radiją vienas žinovas porino, girdi, nesikeisdami galime paversti šalį vienu dideliu, bet tuščiu muziejum. Keista – bėgam iš paskos visoms naujovėms, o miestai ir kaimai tik tuštėja...

– Sporto industrijos plėtra galima tik tuo atveju, jeigu visuomenė turi pakankamai laisvo laiko ir materialinių išteklių. Sporto industrija padeda visapusiškai regiono plėtrai, didina visuomenės darbo našumą, mažina nusikalstamumą, ugdo pilietiškumą, mažina sveikatos apsaugos išlaidas, skatina vartojimą ir turizmą, tai savo ruožtu padeda infrastruktūros plėtrai, naujų darbo vietų kūrimui ir konkurencingumo augimui. Sporto industriją galima įvardyti daugumos pozityvių socialinių ir ekonominių procesų katalizatoriumi. Didžiausia sukuriama sporto industrijos vertė – žmogiškieji ištekliai. Būtent žmogiškieji ištekliai yra visų veiklų pagrindas.


Ši pertvarka turės daugiau reikšmės mūsų kaip aukšto lygio universitetui, nei pertvarka Lietuvoje, nebent pastaroji pasisuktų produktyvia linkme, būtų atsisakyta finansavimo pagal studentų skaičių, pradėta pripažinti dėstytojus, mokslininkus kaip svarbią visuomenės dalį, būtų pakelti dėstytojų atlyginimai, sumažintos kontaktinės valandos, palikta daugiau laiko mokslinei veiklai.

Mirusio raganiaus kūnas tuomet mumifikuojamas ir laikomas visuotinei apžiūrai ir adoravimui. Panašios praktikos žinomos Okeanijos salų aborigenams. Prieš keletą metų smalsumo dėlei teko lankytis Lenino mauzoliejuje Maskvoje. Ši ganėtinai atgrasi patirtis buvo naudinga bent jau tuo, kad leido suvokti vieną itin svarbų dalyką – pačios sovietinės sistemos šerdyje glūdėjo nekrofilija...
Sociologai teigia, jog šiandien paplitusi romantinės meilės samprata, kurioje jausmai ir seksualiniai pojūčiai yra nepamainoma meilės raiška. VDU mokslų daktaro Ž. Kulpio atliktame tyrime, kuriame siekta išsiaiškinti sužadėtinių, besirengiančių Santuokos sakramento šventimui, požiūrį į meilę visose Lietuvos vyskupijose, nustatyta, jog didžioji dalis respondentų meilę tapatina su jausmais ir aistra. Taip pat, daugumos šiame tyrime dalyvavusių sužadėtinių nuomone, santuoką galima nutraukti, jei meilė baigėsi. Romantinė meilė arba įsimylėjimas yra meilės pradinis etapas ir vienas stipriausių potyrių bei emocinių žmogaus išgyvenimų, tačiau, savaime suprantama, jog ši meilės stadija, jei nepaliks savo “vaikiškų marškinėlių” ir neperaugs į brandesnę, tikrai užges. Užsienio mokslininkų atliktuose tyrimuose teigiama, jog romantinės meilės įvaizdis demonstruojamas netgi romantinėse komedijose kenkia asmenų meilės sampratai. 
Išskirčiau dvi galimas bendrojo gėrio reikšmes. Pirmiausia dažnai galvojame apie bendrąjį gėrį kaip apie tam tikrą apibendrinantį terminą visiems tiems gėriams, kurie kyla iš bendruomenės. Nors mintis, kad bendrasis gėris yra gėris atskiriems asmenims, negali būti paneigta kaip tam tikras bendrojo gėrio aspektas, galėtume apmąstyti ir kitą aspektą, kuris padės papildyti šią mintį. Antrasis aspektas bus susijęs su tuo, ką sakiau anksčiau apie „tikrąjį žmoniškumą“, atsižvelgiant į tai, kad iš prigimties esame bendruomeniški. Ši antra bendrojo gėrio reikšmė, turinti gilias šaknis filosofinėje tradicijoje, suvokia bendrąjį gėrį kaip kylantį iš pačios bendruomenės. Tai reiškia, kad vietoje suvokimo, kad bendrasis gėris yra gėrybės tenkančios individams, jis suvokiamas kaip gėris, kuris yra pačios žmonių bendruomenės integralus vientisumas.
Tai tik vienas bylos epizodas. Panašiai Ala pelnėsi ir iš kitų klientų. Kaunietei Daliai Ala pareiškė, kad ši esanti prakeikta, todėl jos vyras gėrė ir gers, girtuoklis bus ir sūnus. Aiškiaregė taip pat „perspėjo“, kad Dalios būsima marti – gyvatė, tenorinti įlįsti į šeimą, o paskui visus išnaikinti. Išsigandusi, kad jos vaikas gali tapti alkoholiku, Dalia nusitempė sūnų pas Alą ir įkalbėjo nešioti amuletą, kuris turėjo jį išgelbėti. Amuleto kaina – 15 000 litų (4344 eurų) ir dar 10 000 litų (2900 eurų) už jo „įkrovimą“. Be to, nuolat reikėjo gerti „užkoduotą“ vandenį, kurio „kodavimas“ kainavo 400 litų (116 eurų).

Nuolaidos Padangos Prekės gyvūnams Nešiojami kompiuteriai Mobilieji telefonai Televizoriai Stacionarūs komputeriai Baldai Dovanos Kosmetika ir higiena Planšetiniai kompiuteriai Šaldytuvai Laikrodžiai Automobilinė įranga Skalbimo mašinos ir džiovyklės Sekso prekės Įrankiai, Sodo, daržo technika Apranga Sportas Lego Vaikui ir mamai Žaidimų įranga ir konsolės Dovanų kuponai Paslaugos
2013 m.  recenzijoje apie dailininkę doc. dr. Remigijus Venckus yra rašęs: „Kūryboje vyrauja į įmantrios klasikos klodus apeliuojantis realizmo likučių žaismas ir abstrahuotos tikrovės poetiškumas-metaforiškumas. Tačiau Medos kuriama abstrahuota tikrovė nėra nenuspėjama, slėpiningai klampi ar baugi. Priešingai, ji atpažįstama, įvardijama, susiejama su dabartimi, su tuo, kas žymi nuotaiką ir tarsi nežinomas, bet nuspėjamas plyti čia ir dabar. Svarbiausias Medos tapyboje – potėpis. Čia jis ir dengia (maskuoja), o kartu ir išlaisvina tai, kas paslėpta nuo žiūrovo akių. Kaip ir dauguma meno kūrėjų, Meda tarsi siekia mus klaidinti: pirma – suteikti žiūrėjimo galimybę, antra – leisti pamatyti tai, ką norime išvysti, trečia – paneigti matomąjį. Potėpių žaismas, koloritas, nykstantys ir iškylantys daikto kontūrai traktuotini, kaip tuo pat metu veikiantis buvimas ir nebuvimas. Pastarasis dar labiau pasitraukia, kai žiūrovui leidžiama intuityviai pajusti tapybos kaip kalbinio modelio ryšį su klasikiniu tapybiniu bylojimu. Iš sodrios tamsos iškylantys daiktai Medos tapyboje netampa akivaizdžiai atpažįstamais ir stabilų svorį bei formą įgavusiais „tvariniais“. Medos kūryboje atpažįstama forma bei pavadinimas gali būti suvokti tik kaip kodai, leidžiantys įsitraukti į interpretacijos kartojimo ritmą. Taigi už kūrinio ne tik nieko nėra: nesunku suabejoti ir pačiu jo buvimu. Reziumuojant galima teigti, kad tokia kūrinio samprata gana postmodernistinė; t. y. postmodernu ant šiuolaikinio meno altoriaus paaukoti kūrinį ir vėliau savo maldą kaip komunikacinį tiltą su aplinka tiesti per interpretacijos galimybių aibę“ (žr. „Interpretacijos gimimas ir kūrinio mirtis…“, kultūros ir meno savaitraštis „Nemunas“, 2013 gruodžio mėn. 8 d.).
Būrėjos Alos Naruševičienės nuotrauka ir anketiniai duomenys ilgus metus buvo skelbiami pasaulinės policijos organizacijos – Interpolo – ieškomiausių žmonių sąraše. Ieškoti Alos Rusijos srities Jaroslavlio teisėsaugininkai pradėjo dar 2009-ųjų rugpjūčio 20 dieną, praėjus keleriems metams po to, kai ji su artimaisiais nusprendė grįžti į Lietuvą. Mūsų teisėtvarkos pareigūnai gerai žinojo, kur gyvena ši moteris. Lietuvoje ji buvo nuteista ir atliko bausmę, tačiau pareigūnai jos nejudino ir nesiruošė išduoti Rusijai, nes pagal mūsų įstatymus ji, kaip Lietuvos pilietė, negalėjo būti išduodama baudžiamajam persekiojimui Rusijos teisėsaugos institucijoms.
×