Už savo kūrybą ir veiklą A. Ptakauskė yra pelniusi ne vieną prestižinį apdovanojimą – Augustinio Griciaus premiją už geriausią metų prozos debiutą Lietuvoje, JAV senatoriaus J. William Fulbright stipendiją, Tarptautinio moterų ekonomikos forumo apdovanojimą „Iškili moteris, kurianti visiems geresnį pasaulį“ ir kt. A. Ptakauskės dokumentinis filmas „Pasaulio virtuvė“ įtrauktas į studijų programas net keliuose Europos universitetuose.
Sporto renginiai svarbūs ir politiniu lygmeniu, nes sporto aikštynuose vykstančios kovos demonstruoja visam pasauliui sportininkų atstovaujamų šalių galią. Sportinis gyvenimas pasaulyje tapo didžiulė komunikacinė erdvė, kurioje stengiasi pasireikšti daugybė žaidėjų (šalys, gamintojai, technologijos, asmenys ir t. t.), siekiantys žinomumo. Profesionalus sportas generuoja didžiulius pelnus, pats save išlaiko bei remia mėgėjišką sportą.
Stačia galva verždamies į tariamą pažangą ir beatodairiškai atmesdami kultūros paveldą, mes neretai skaudžiai nukenčiam arba tampam juokingi. Nes: ir egzotiškiausios kelionės nenurungė sunkiai įgyjamos išminties, televizija – kino, teatro, baleto, operos, moderni, estradinė muzika – tautinės bei klasikinės, naujos gamybos technologijos – natūralaus maisto, sveikų drabužių, medinių rakandų, išmanusis telefonas ar internetas, „meilė per stiklą“ – knygos, šiltų žmogiškų santykių, intymaus dvasinio bendravimo ir t.t. Daugelis jau savo kailiu patyrėme: kai virtualusis pasaulis nusveria tikrovę, prasideda neprognozuojami, liguisti bei tragiški dalykai.
    Beje, Kyonas – tai aš. Mano teta pirma mane taip praminė. Prieš kelis metus mano seniai nematyta, seniai negirdėta teta staiga pasakė: “Dieve šventas, Kyonas užaugo toks didelis!” Mano sesutė pamanė, kad tai šmaikštu ir praminė mane Kyonu. Visa kita yra praeitis – mano draugai, išgirdę sesutę šaukiančią “Kyonai, Kyonai”, pasekė jos pavyzdžiu. Nuo tos dienos, mano pravardė tapo Kyonas. Prakeikimas, mažoji sesutė kažkada vadindavo mane “Broliuk”!
Rusams kaip tautai niekda nejaučiau neapykantos, jeigu kas ir kaltas tai istorijos bėgyje iškilę ten svetimtaučiai, kaip kad džiugašvilis, dzeržinskis ir kiti urodai. Jie rusų tautą dulkino dar daugiau nei Lietuvių, mums teko viso to tik trupiniai bet ir to pakako daugeliui mūsų tautiečių sugriauti gyvenimus. 1968 metais kai atėjau į kariuomenė tai biškį pakalbėdavome su kitais Lietuviais kaip gerai būtų kad Lietuva atgautų savo laisvę ir galėtume važiuoti namo. Tai mane įskundė kitas Lietuvis pavarde PAJEDA, jis nulėkė ir paskundė kad aš varinėju tokias kalbas. Gerai kad pasitaikė leitenentas būrio vadas Ukrainietis tai jis mane pasišaukė ir išrėžė moralus kad to negalima kalbėti nes jei paklius politrukams tai labai toli tokios mano kalbos nukeliaus o aš nukeliausiu dar toliau...
, postmodernaus teoretizavimo lauke įžiūrėję neomarksistinės tradicijos, poststruktūralizmo, kritinės teorijos pėdsakų, o „postmodernųjį posūkį“ moksle susieję su chaoso teorijos (determinizme įskiepyto indeterminizmo, pokyčių ir tvarkos atsiradimo spontaniškumo, sudėtingų sistemų saviorganizacijos) išplitimu. Postmoderniosios teorijos supratimui įsitvirtinti svarbios buvo Jeano François Lyotard’o mintys apie pažinimo būvį postmoderniaisiais laikais
    "Iš ypatingos šios bylos prigimties, aš peržvelgiau savo nuomonę dėl Tenmos charakterio. Jo pirmutinės žmogžudystės buvo atliktos iš neapykantos ir keršto, bet dabar jis tapo malonumų žudiku. Jis susikūrė vidinę asmenybę, vardu Johanas, ir tai buvo Johanas, kuris įvykdė žmogžudystes per jį. Iš artimesnio žvilgsnio, tai buvo Johanas, kuris tapo jo nuosmukio priežastimi prieš devynerius metus, taigi jis karštai kaltino viską dėl Johano, Tenmos sukurtai dvilypei asmenybei... Jis sirgo disociatyvaus indentiteto sindromu." 

tai va, esme tame, kad jeigu mes savo menkame PC su 3Ghz intel pentium procu sumodeliuosime gyvenima jis vyks labai letai musu akimis, bet tu butybiu, kurias ten sukursime akimis jis netures kvantiskumo savybiu... t.y. tai labai idomiai sukelia klausima: o gal mes ir esame tame kompiuteryje? ir tiesa sakant, mums visai nebutina buti labai galingo kompiuterio viduje... nes mums isorinio laiko nera mes pastebime tik vidini. nes musu procesai priklauso tik nuo vidinio laiko.........
Atsisakius universitetų finansavimo, kuris priklauso nuo priimtų studentų skaičiaus, universitetai būtų linkę daugiau bendradarbiauti, užuot konkuravę. Universitetai stengtųsi pritraukti tik geriausius studentus, nes nebūtų prasmės priimti daugiau, nei numatyta. Atlyginimų padidinimas leistų lengviau pritraukti stiprų jaunimą rinktis doktorantūros studijas ir likti dirbti universitete. Dėstytojai galėtų dirbti vienoje institucijoje, nesibaimindami dėl šeimos išlaikymo ir daugiau laiko skirdami mokslinei veiklai.
Hardzio-Veinbergo desnis teigia, kad aleliu daznis genofonde, apskaiciuojamas pagal (p+q) ² = p² + 2pq + q² = 1 lygti, nesikeis kitose lytiskai besidauginancios populiacijos kartose, kol bus islaikomos sios 5 salygos: 1)nevyks mutacijos: aleliu pokyciu nera, arba vienos krypties pokycius atsveria kitos krypties pokyciai; 2) nebus genu migracijos: aleliu migracija i populiacija arba is jos nepastebima; 3) poravimasis vyks atsitiktinai; 4) nebus genu dreifo; 5) nevyks atranka, ty atrankos jega nepalaiko vieno genotipo labia uz kitus. Taciau sios salygos igyvendinamos labai retai, arba isvis neigyvendinamos. Aleliu daznis populiacijos genofonde keiciasi is vienos kartos i kita. Taip vyksta evoliucija. Hardzio-Veinbergo desnio deka galima pastebeti vykstant evoliucija, nes jis nusako evoliucija sukeliancius faktorius (tuos kurie pazeidzia tas 5 salygas). Evoliucija galima itarti radus nukrypimus nuo H-V aleliu dazniu pusiausvyros populiacijos genofonde. Aleliu dazniu pokyciai lemia fenotipu dazniu pakitimus.  

Skitarii War Plate - Skitarii warriors are protected by armoured plates designed to be worn for several years at a time. Secreted under a superdermal layer of ceramite alloy are recombinant cells that harness moisture from the wearer and recycle it. This liquid is transmuted into a gelatinous unguent that coats the inside of the suit, preventing the slow abrasion of the wearer's body whilst affording a measure of protection from the harmful emanations of their weaponry.
Daugybė žmonių pasaulyje šiuo metu svarsto, kaip knyga mūsų dienomis galėtų atremti kone visuotiniu tapusį bodėjimąsi skaitymu. Mums gi labiausiai rūpi, kaip tiesioginio iššūkio akivaizdoje knyga galėtų svariau pasitarnauti Anykščiams? Koks nors vienas drovus drugelio plastelėjimas nieko nepakeis, pavieniai veiksmai ne tik turizmo, bet ir daugelyje kitų sričių kelia vien sąmyšį. Bet jei kultūros, švietimo įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, tėvai atliktų būtiniausius „namų darbus” perkainojant, populiarinant knygą, įtraukiant ją į pirmaeilį kasdienybės „asortimentą“, jei įgyvendintume nors programą minimum, jau galėtume švęsti dvasios pergalę.
Primename, kad doc. dr. R. Venckus laukia jūsų komentarų ir klausimų plačiais kultūros, visuomenės, kūrybos klausimais. Juos galite siųsti elektroniniu paštu: remigijus@venckus.eu. Įvairiais kultūros ir meno klausimais rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius yra parengęs ne vieną publikaciją, visos jos yra skelbiamos asmeniniame tekstų archyve www.culture.venckus.eu ir asmeninėje interneto svetainėje www.venckus.eu.
    "Johano egzistenciją... Neketinau tikėti tokiu įsivaizduojamu dalyku. Neegzistuoja joks žmogus, nepaliekantis paskui save pėdsakų, o jeigu ir egzistuotų, jis būtų Velnias. Bet tokio dalyko nėra. Todėl, nėra jokio nepagaunamo žmogaus. Bet tuomet, kai aplankiau tariamai buvusį Johano kambarį, pajutau tai. Pajutau, kad šiame pasaulyje egzistuoja žmogus, kurio nėra."
    Susitikau su p. Lunge Briuselyje, Belgijoje, Europolo štabe, ankstyvą 2001-ųjų vasarą. Jam pasirodžius Radisono SAS Hotelio kambaryje, kurį parinkau mūsų interviu vieta, jis atrodė kaip užkietėjęs pareigūnas, kurio akys sakė, kad jis nepasitikėjo mano žurnalistiška prigimtimi, ir kad aš niekada iš tiesų nesuprasiu jo ar jo kolegų. Jis atrodė žymiai senesnis, negu nuotraukose, kurias mačiau laikraščiuose po incidentų, baltumas įsėlinęs į jo plaukus.
Dzeikobso sindromas, kariotipas 47, XYY. Gali buti ir 48, XYYY, 49, XYYYY. Tevu amzius didesnis uz vidutini. Suauge fiziskai ir protiskai sveiki. Auksti. Kunas proporcingas. Taciau gali buti skeleto anomaliju, nesimetriskas veidas, idubusi krutine, budingas raumenu silpnumas. Lytinis gyvenimas normalus, bet vaiku susilaukia retai. Gali buti agresyvus, antisocialus, homoseksualus. Aktyvus, impulsyvus. Susidarymo mechanizmas: Y chromosomos neissiskyrimas mejozes metu.
– Dėkoju už pokalbį. Puikios ir pagrįstos jūsų įžvalgos skatina kūrybingai reflektuoti save – kuriantį ir save – vartojantį kūrybos vaisius asmenį. Viliuosi, kad ateityje mūsų pokalbis galėtų būti pratęstas, kartu pristatant jūsų naujausius vertimus į lietuvių kalbą, organizuojamus renginius ir įgyvendintus tyrimus. Taip pat viliuosi, kad šį mūsų pokalbį perskaitę asmenys ne tik liks su savimi diskutuojantys, bet juos aplankiusios papildomos mintys, klausimai ir pastabos bus išsakytos man el. paštu  remigijus@venckus.eu. Dar labiau besidomintys kultūros kritika, kuri apima gerokai plačiau nei meno kūrybą, apie kitas mano publikacijas ir visuomeninę veiklą gali sužinoti apsilankę interneto svetainėje www.venckus.eu.
Mes visi, mūsų visuomenė kaip socialinis vienetas kūrybiškumo link galime eiti tik vienu – konservatyvaus mąstymo atsisakymo ir jo sąmoningo laužymo – keliu. Išties nūdien atvirumas kūrybiškumui neretai būna tik suvaidintas, nemokšiškai imituojamas, siekiant būti madingam. Tačiau tai nėra tikrasis kūrybiškumas – tai tik nevykusi nevykusiai dėvima kaukė. Būti kūrybiškam – tai reiškia pirmiausia būti apdairiai drąsiu, tai neišvengiamai eiti prieš srovę, mesti iššūkį pilkai masei, protestuojančiai miniai.
Beje, pakliuvęs į prarają, gali būti tikras, kad dar nepakankamai giliai nusiritai, jei padėsi mano minėtai esybei per save išlipti „pasikviesti pagalbos“, gali būti tikras, kad risiesi dar žemiau, nelabai tikiu, kad pasiektum patį dugną per kelis kartus, bet kas gali žinoti, kas ten tavęs laukia, jokio ramaus poilsio gali ten nesitikėti, Vytautai su švytuokle.

Jei pirminis daiktų suvokimas yra išankstinė sąlyga mūsų absoliučiai laisvam konstravimui, tuomet duotos ir natūralios prasmės jam prieštarauja. Kitaip tariant, prigimtis, tiesa ir duotybė suvokiamos kaip subtiliai prieštaraujančios žmogaus laisvei ir savirealizacijai. Tą pagrindžia visa liberalizmo kaip idėjų istorija nuo pat Johno Locko socialinės sutarties idėjos. Kad žmonių bendruomenės būtų visiškai racionalios, tai yra visiškai suprantamos, reikia, kad jos būtų mūsų sukonstruotos. Tą galime pastebėti net ir J. Locko „prieš-sutartinių“ visuomenių, tokių kaip šeima, sampratoje. Net tos tariamai prieš-sutartinės visuomenės ar bendruomenės yra stebėtinai panašios į sutartinę visuomenę, kurios parengiamasis etapas jos yra. Panašių ar analogiškų minties modelių galime rasti ne tik klasikiniame Locko liberalizme, bet taip pat ir vėlesnių autorių darbuose.
Turiu klausimą gerb. inkognito. Kadangi Tau teko artimiau bendrauti su kitomis civilizacijomis, galbūt galėtum ką nors daugiau papasakoti apie jų mokslą? Pavyzdžiui, kokiu būdu jie viršija šviesos greitį? Suprantu, kad galbūt detalių ir nežinosi, nes visgi jie gali mus lenkti šimtmečiais, tūkstantmečiais, o gal ir milijonais metų, tad net ir per tuos kontaktus greičiausiai visko neįmanoma sužinoti niekam. Tačiau bent jau kažkokios bendros detalės, bendri įspūdžiai yra apie tai, kaip jie visa tai pasiekė, ką jie daro? Ir ar žmonija yra pajėgi pasiekti jų lygį? Ką mes turėtume daryti, jog patys gamintume savo žvaigždėlaivius? O gal jau gaminame? Suprantu, klausimų ne vienas ir ne du, bet būčiau labai dėkingas (ir ne vienas aš, manau), jeigu galėtum atsakyti į juos taip kaip geriausiai žinai ir gali. Ačiū iš anksto Tau!
Dirbo muzikos prodiuseriu, TV laidų rengėju, scenarijų autoriumi, festivalių „Rumshk“ ir „Rumshkiux“, „Šiauliai Jazz“, „Glaesum – gintaras kitaip“, ŠAMA MMX apdovanojimų prodiuseriu ir reklamų kūrėju. 1994–1996 m. dirbo IĮ reklamos agentūroje „Pramuštgalvis“ direktoriaus pavaduotoju, režisieriumi, renginių organizatoriumi ir vedėju. Rengė TV laidas „Rockiada“, „Shekit slieką“ ir DJ muzikos festivalį. 1994 m. dirbo UAB „Lit-Poliinter“ (dabar LNK) televizijoje, TV muzikos redaktoriumi, TV laidų „Tangomanija“, „Shekit“, „Ryto ratas“, „Tikras garsas“ režisieriumi ir prodiuseriu.
Pagal standartinį požiūrį į sovietmetį, lietuvių Tauta buvo pavergta Sovietų Sąjungai okupavus ir aneksavus Lietuvos valstybę; Tauta patyrė masines okupanto represijas;  priešinosi okupacijai didvyriškoje partizaninėje kovoje; partizaninį sąjūdį nuslopinus, Tautos laisvės siekis pasireiškė pastangomis išsaugoti ir puoselėti okupacinės valdžios slopinamą lietuvių kalbą, kultūrą ir valstybinę sąmonę; šių pastangų dėka, nors ir labai okupanto nustekenta, daugumai lietuvių tapus abejingais Tautos reikalui, lietuvių Tauta vis dėlto išsaugojo branduolį šviesių, tautiškai ir valstybiškai įsipareigojusių asmenų, kurie susiklosčius palankioms sąlygoms tapo naujo tautinio Atgimimo lyderiais ir dalyviais; šis tautinis atgimimas atvedė į valstybingumo atkūrimą. Per visą okupacijos laikotarpį okupanto kėslams Tautą pavergti ir palaužti jos dvasią, persekioti patriotus, talkino vietiniai pagalbininkai – kolaborantai;  sovietmečio Lietuvos administracija tarnavo okupanto interesams ir jos centrines pozicijas užėmė kolaborantai.
Aišku, bet kas gali kibti į atlapus, jog tokia vizija – utopinė. Galbūt. Nesu nei visažinis, nei aiškiaregis. Tačiau netgi jei pasaulis ir Lietuva išties galutinai nusigręžtų nuo knygų skaitymo, įžvelgčiau Anykščiams naudingą paradoksą: tuomet Knygos muziejus taptų dar svarbesnis mokslui ir kultūros, literatūros istorijai, tiesiog neįkainojamas unikumas!
Tad darbdavių kaltinimai, kad esą kai kurie studentai iš universitetų ateina nemokėdami elementarių pagrindų, yra nepagrįsti. Mokėjimas mokytis, prisitaikyti prie naujų situacijų, naujos aplinkos, greitai perprasti naują sritį yra jau seniai ne vien gražūs žodžiai Europos Sąjungos dokumentuose, tai šiandieninio absolvento realybė. To siekiame ir savo universitete.
. Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, Lietuvos kultūros ir apskritai humanitarinės srities tyrėjai vis labiau pasitelkia naujas užsienio šalių mokslininkų teorijas bei sąvokas. Galima stebėti tam tikras vienais ar kitais pasiskolintais konceptais paremtų tyrimų bangas, gerokai atsiliekančias nuo pirminių vakarietiškųjų. Sparčiai plito pavėlavęs dekonstruktyvizmas, taip pat socialinio konstruktyvizmo idėjos, kurias kildino ir į lietuvių kalbą išverstas Benedicto Andersono veikalas Įsivaizduojamos bendruomenės: apmąstymai apie nacionalizmo kilmę ir išplitimą (1999). Į istorijos ir su ja susijusių tyrinėjimo laukus vis labiau skverbiasi atminties, taip pat vaizdinio ir vaizdumo (visuality) konceptai, jaučiamas ir medijų teorijos poveikis. Nors pasiskolintų teorinių nuostatų bei konceptų taikymas konkretiems vietinės visuomenės ir kultūros tyrinėjimams yra problemiškas dėl vietinės specifikos, į kurią kultūros tyrinėtojui būtina atsižvelgti, tačiau į tai dažniausiai nekreipiama dėmesio. Dažniausiai teoriniai konceptai taikomi nesigilinant į tiriamą konkrečią vietinę sociokultūrinę aplinką, jos susiklostymo bei raidos ypatumus. Todėl daugelis tyrimų tarsi pakimba ore, o socialiniuose tyrimuose plinta įvairiausios apklausos ir jų duomenų pagrindu daromi „moksliniai“ apibendrinimai. Tačiau tų apklausų duomenys yra abejotini, nes jų interpretavimas stokoja aiškesnio „teorinio“ pagrindimo, kuriam būtinas visuomenės, jos kultūros, socialinių ryšių tinklo vaizdinys.

–Žmogaus potencialas yra neišsemiamas. Mes visi gimstame su daug talentų, bet mūsų šeima, mokykla, visuomenė kažkodėl iš paskutiniųjų mus stengiasi priversti susisiaurinti, susimažinti, „specializuotis”, lyg būtume kažkokio didelio konvejerio viena maža funkcija. Bet gyvenimas –ne konvejeris. Gyvenimas – nuolatinis kūrybinis procesas. Mes kiekvieną dieną kuriame save iš naujo, ir kiekviena diena – galimybė atskleisti naują savo talentą, išnaudoti dar nepanaudotą savo potencialą. Aš tai darau su dideliu džiaugsmu ir stengiuosi padėti tai daryti kitiems – savo studentams, klientams, kolegoms, publikai.
they have a built in bug repellant, so they wouldn’t attract pollinators they would deter them, this is one of the first things a great grower will teaches you. I cant stress enough the need to get to know your local grower, (but like applying for a job get his/her resume, before accepting any buds from them)( and offer your signature or body for free to sign petitions and vote at city council meeting show them you care and they will return the same to you, I know mine does;) these plants are pollinated by wind hence the need to remove males from your garden to prevent a wasted crop.
Putinaitei šiame pranešime tiek daug dėmesio skyrėme tik todėl, kad ji yra viena aktyviausių ir labiausiai matomų ištisos šiuolaikinės antilietuviškos ideologijos skleidėjų kartos atstovų (kai kuriuos kitus minėjome aptardami koncepciją Visi – kolaborantai). Tai yra labiausiai sovietizmo dvasia persismelkę veikėjai – tautinę ir valstybinę sąmonę visiškai praradę devintojo dešimtmečio komjaunuoliai, kurie buvo visiškai pasiruošę tęsti ir pabaigti visą okupacijos tarpsniu vykdyto lietuvybės naikinimo darbą. Netikėtas istorijos posūkis, kai radosi Sąjūdis ir atsikūrė Lietuvos valstybė, pertraukė jų vos prasidedančią Lietuvos naikinimo veiklą. Tačiau sovietmečiu susiformavusios antitautinės ir antivalstybinės nuostatos ir jau spėti įgyti kovos su lietuvybe įgūdžiai niekur nedingo. Jų išsigelbėjimu, atvėrusiu galimybę vėl pritaikyti šiuos įgūdžius ir tęsti antilietuviškų ideologų karjerą, tapo Lietuvos integracija į ES, dėlkurios prasidėjo šalies „europeizavimo“ procesas, primenantis sovietizavimą tuo, kad abiem atvejais siekiama sunaikinti tautas ir nacionalines valstybes.  Todėl sovietizavimo ideologai lengvai persiorientavo ir tapo uoliais su lietuvybė kovojančiais europeizuotojais, tęsiančiais savo komjaunuoliškos jaunystės žygius po „europinių vertybių“ skleidėjų iškaba. Kova prieš tarybų Lietuvą tėra patogi ideologinė širma, kuria šie kitam šeimininkui ėmę tarnauti komjaunuoliai pridengia savo kovą su lietuviškuoju politiniu tautiškumu (nacionalizmu)
Choriono gaureliu biopsija: atliekama nuo 5 savaites. Stebint ultragarsu, pro maksti tarp gimdos sieneles ir choriono ivedamas kateteris. Juo issiurbiama 5-10mg audiniu. Biopsijos medziagai nereikia dauginti lasteliu kulturoje, nes yra besidalijanciu lasteliu. Atliekamas kariotipo, biochemine analize, nustatomas gyvybingumas, daugelis paveldimu ligu. (Privalumas: esant prastiems rezultatams, dar nevelu daryti aborta. Velgi, Sinkui sakyti negalima).

– Dėkoju už puikų ir nuoširdų pokalbį, o skaitytojams primenu, kad mano kritikos tekstus, parengtus ir publikuotus 2002–2017 m., galite skaityti elektroniniame archyve www.culture.venckus.eu. Apie mane, mano kūrybą ir akademinę veiklą galite sužinoti apsilankę asmeninėje svetainėje www.venckus.eu., o asmeninius klausimus galite pateikti el. paštu: remigijus@venckus.eu.
Taigi poetinio įkvėpimo šaltiniai iš esmės nesikeitė. Poezijos temos, aišku, keitėsi. Filosofijos studijos čia neabejotinai įkišo savo trigrašį. Net ir nelabai norėdamas, savo poezijoje nuolat randu gausybę egzistencinių klausimų (tiesa, savižudybės temos dar neliečiau, tpfu, tpfu, tpfu, ačiū Dievui). Bet tai turbūt neišvengiama. Nes filosofija ir poezija – artimos savo turiniu. Abi jos kreipia savo žvilgsnį į amžinąsias temas: kas yra būtis, kasdienybė, gyvenimo prasmė, grožis, gėris, blogis, tiesa, meilė ir t.t. Tiesa, paprastai šie klausimai formuluojami ir atsakymų ieškoma skirtingomis kalbomis. Filosofijai artimesnės griežtesnės, tikslesnės sąvokos, loginė argumentacija. Poezijai labiau priimtina metafora, alegorija, akimirkos įspūdžio fiksavimas, emocinė įtaiga ir pan. Nors vėlgi, tai nėra joks dėsnis – viduramžių poetiniuose himnuose Dievui ir šventiesiems rasime filosofines sąvokas ir logišką struktūrą, Nietzsches, postmodernistinė filosofija mielai taiko metaforas, alegorijas ir t.t. Yra filosofinių traktatų, parašytų poetine forma (pavyzdžiui, Tito Lukrecijaus Karo veikalas “Apie daiktų prigimtį”), yra daug geros filosofinės poezijos. Kalbant apie grynai asmeninį santykį, filosofija teikia peno mano protui, tuo tarpu gera poezija gaivina ir pakylėja mano dvasią, kad ir kaip pompastiškai tai beskambėtų.
O jeigu nematai noro keistis, nematai jokios prasmės gyvenime, tuomet vienintelis kelias tau galėtų būti nutraukti savo gyvenimą. Taip kentėtum mažiau, atsiduotium dieviškajam teismui (žmonija dabar nėra pajėgi įvykdyti tokio teismo, tad niekas tau tokiu atveju nepadės, todėl liktum dabar viena ir kentėtum toliau), kurio rezultatas lemtų tai, ar atgimsi kitame kūne su išvalyta atmintimi, ar degsi milijonus metų pragare (viena sekundė ten - šimtmečiai), kad išsivalytų tavo siela, ar Dievas nuspręs, jog čia tavo vieta buvo tiesiog nuspręsti sąmoningai, kad tau čia ne vieta. Bet jeigu tikrai taip yra kaip sakau, dar labai gerai pagalvok. Sutelk visas savo empatijos, intelekto jėgas, susikaupk kiek tik gali, ir pagalvok, ar tikrai yra taip jau blogai, jog nėra išeities. Beveik visais atvejais, kai žmogus tą padaro iš tikrųjų nuoširdžiai, sąžiningai, atsiveria kitos galimybių durys, už kurių laukia visai kitas gyvenimas.

Senokai įsiplieskusi diskusija ir ši konferencija yra nepaliaujamos pastangos ištrūkti iš užburto rato, kuriame šiandien sukasi visi mūsų apmąstymai apie santykį su sovietmečiu. Šis ratas yra kol kas nesėkmingos pastangos suvienyti du šio itin svarbaus ir skausmingo santykio aspektus – moralinį ir politinį. Moralinės nuostatos išsiskiria ir atsiranda priešprieša, kuri sukuria vaizdą, jog vieni yra sovietmečio smerkėjai, kiti – jo teisintojai. Kadangi moralinių argumentų ne visada pakanka, moralinę poziciją reikia sustiprinti. Tą darant tenka kreiptis į sovietmečio politinę tikrovę ir tada lengvai susiduriame su nauja pamatine dviprasmybe. Paaiškėja, kad net ir politiškai apibūdinti gyvenimą sovietmečiu, yra neįmanoma neutraliai, nes mes visada remiamės tam tikromis išankstinėmis moralinėmis nuostatomis ir vertinimais, kurie galiausiai ir lemia mūsų požiūrį į svarstomą praeitį. Neįmanoma vertybiškai neutrali pozicija sovietmečio vertinimo klausimu. 
Teigdamas pirmąją iš šių tiesų – kad mes iš prigimties esame bendruomeniškos būtybės – turiu omenyje ne tik tai, jog natūraliai siekiame kitų draugijos. Noriu pabrėžti, kad tik bendruomenėje tampame būtent tuo, kas esame, ir dėl to bendruomenė įrašyta į pačią mūsų būtį pirmiau, nei mes patys galime atlikti kokį nors pasirinkimo ar laisvės veiksmą. Tai tokia savybė, kurią vakarietiškasis liberalizmas linkęs arba pamiršti, arba jai nesuteikia pakankamo ontologinio svorio. Taigi nors svarbu tai, kad esame bendruomeniški ne tik savo valios veiksmais, bet dar svarbiau, jog mūsų iš esmės bendruomeniški valios veiksmai yra įsišakniję ir priklauso nuo mūsų pirminės ontologine prasme bendruomeniškos prigimties.
Vieną kartą kino teatre pamačiau dokumentinį filmą apie jį. Patikėkite, tas filmas mane įkvėpė visam mano profesiniam gyvenimui… Galbūt kažkam pasirodys juokinga, bet pasibaigus filmui, mane užgulė emocijos ir akyse kaupėsi ašaros. Net negalėjau tiksliai pasakyti kodėl. Aš negalėjau ištarti nė žodžio ir buvau pasiruošęs tuoj pat iš kino teatro važiuoti į šokių salę ir šokti, kurti visą parą, kol išseks jėgos. O. Naharin, nežiūrint į visas kylančias kliūtis ir sunkumus, sugebėjo pasiekti pavydėtinų aukštumų.

    "Johano egzistenciją... Neketinau tikėti tokiu įsivaizduojamu dalyku. Neegzistuoja joks žmogus, nepaliekantis paskui save pėdsakų, o jeigu ir egzistuotų, jis būtų Velnias. Bet tokio dalyko nėra. Todėl, nėra jokio nepagaunamo žmogaus. Bet tuomet, kai aplankiau tariamai buvusį Johano kambarį, pajutau tai. Pajutau, kad šiame pasaulyje egzistuoja žmogus, kurio nėra." 

Primename Jums dar kartą kad esate tik aborigenų lygio žmogaus pavidalo parazitai kurie beatodairiškai naudoja planetos resursus savo apgailėtinai egzistencijai.Jūs negailestingai išnaudojate visą žemės ekosiustemq savo egoistinių poreikių tenkinimui,žudote gyvūnus kurie kaip ir jūs turi teisę laisvai gyventi ir daugintis nes iš esmės ir jūs esate tokio pat gyvulinio prado kaip ir jie, su savo egoizmu, nesveikomis ambicijomis, piktavališkumu, išskirtiniu savanaudiškumu ir šizofrenišku įsivaizadvimu, kad esate tik vienintelė išrinktūjų kasta visatoje. Jūsų pasiekimai moksle ir technikoje yra primityvūs ir apgailėtini paremti planetos ekosistemos niokojimu deginant iškastinius planetos išteklius anglį, nafta dujas, metalus. Metalus jūs naudojate kurti siaubingas žudymo mašinas kurias sugalvoje naudojate prieš tokius pat gyvūnus kaip ir jūs patys. Jus valdo runktiniai niekšai ir padugnės, kurie valdžia naudoja tenkindami savo žemiausius gyvulinius instinktus,savo nesveikų ambicijų aukomis versdami žūti ar kentėti mirtinas kančia milijonus gyventojų,jūs vaizduojama demokratija ir teisingumas tera tik gerai atmiešto melo demagogija kratinys. Todėl ir atsakome kad jūs nesate PROTINGA humanoidų rūšis galaktikoje. Jūsų kitų gyvūnų kankinimo ir žudymo fabrikai, kuriuos jūs vadinate maisto perdirbimo įmonėmis yra nusikalstama egzistencijos visatoje forma,tuos kuriuos jūs kasdiena žudote vien tam kad galėtumėte persisotinti jų krauju ir kūnais yra tūkstančius kartų mielesni kūrėjų akyse nei jūs patys. Todėl kol jūs radikaliai nepasikeisite niekas iš Gakatikos tarybos narių, o tai sudaro beveik 3 milijardus galaktikos civilizacijų su jumis neturės jokiu dalykinių kontaktų,mes jus ir toliau naudosime kaip tiriamają medžiaga, per savo atstovus stebėsime jūsų vystymosi raida bet ne daugiau. Kol jūs negausite statuso galaktikos piliečių ir toliau būsite traktuojami kaip viena iš gyvūnų rušių planetoje ir su jumis bus ir toliau atliekami eksperimentai ir genetinis jūsų rūšies tyrimas ir bandymas jus pagerinti kaip rūšį, jei tai neduos gerų rezultatų būsite greitai ir neskausmingai sunaikinti žemės atmosferoje esantį deguonį pakeičiant inertinėmis dujomis.Po 200-300 metų apsivalius planetai nuo jūsų egzistencijos bus bandoma čia patalpinti kita bandyminę homo sapiensų rūšį. Tad ATMETAME jūsų deklaracija.

Estetizme, kuris palaikė sovietinės valstybės gyvavimą, buvo užprogramuotas ir jos griuvimas. Šis sovietinis statinys galėjo subliukšti atsiradus daug patrauklesniam ir visus daug labiau žavinčiam mitui. Lietuvoje veikiausiai taip įvyko. Didžiojo sovietinio pasakojimo žavesys čia nebuvo labai savas ir stipriai žavintis. Didžiojo mitoilgesys sovietinės kasdienybės sąlygomis nebuvo išnykęs. Sustiprėjo tautiniai vaizdiniai, grįsti pasakojimais apie senuosius didingus laikus, Viduramžius siekiančią valstybę. Šiems tautinės mitologijos vaizdiniams patraukus lietuvius („liaudį“) ir juos galutinai sužavėjus, komunistinė utopija prarado bet kokią poveikio galią. Ne pasakojimai apie didžiąsias statybas ir darbo žmogaus žygdarbius, o vien žodžio „laisvė“ pažadas atgauti kadaise turėtą didingumą ir orumą traukė būrius lietuvių į mitingus ir skatino juos atlikti žygdarbius. (Putinaitė N. Nenutrūkusi styga, p.  225)
2012-ųjų vasaris. Ponia, pavadinkime ją Aldona, žurnale „Būrėja“ perskaitė labai ją sudominusį reklaminį skelbimą, kad aiškiaregė gali apsaugoti nuo blogio, išsiaiškinti, kodėl nesiseka verslas, pašalinti prakeiksmus, nužiūrėjimus. Tad moteris, kartu su sūnumi ir pravėrė Alos UAB-o duris. Klientai buvo sutikti labai šiltai, pavaišinti arbata ir paprašyti papasakoti apie ištikusias bėdas. Tiesa, prieš pradedant konsultacijas – taip buvo pavadintas jų susitikimas – Ala nepamiršo parodyti kainoraščio. Jos konsultacijų valanda kainavo 400 litų (116 eurų). Motina su sūnumi užtruko keletą valandų, tad už pirmąjį vizitą sumokėjo 2000 litų (580 eurų). Tokių vizitų buvo 18, nes aiškiaregė, išklausiusi klientų pasakojimą, tvirtino tikrai galinti padėti. Ir dar pagąsdino, kad jei sūnus pagalbos nesulauks, tai jis taps invalidu, neteks kojos. Paskui bus dar baisiau – bekojis atsidurs kalėjime.
×