Taigi poetinio įkvėpimo šaltiniai iš esmės nesikeitė. Poezijos temos, aišku, keitėsi. Filosofijos studijos čia neabejotinai įkišo savo trigrašį. Net ir nelabai norėdamas, savo poezijoje nuolat randu gausybę egzistencinių klausimų (tiesa, savižudybės temos dar neliečiau, tpfu, tpfu, tpfu, ačiū Dievui). Bet tai turbūt neišvengiama. Nes filosofija ir poezija – artimos savo turiniu. Abi jos kreipia savo žvilgsnį į amžinąsias temas: kas yra būtis, kasdienybė, gyvenimo prasmė, grožis, gėris, blogis, tiesa, meilė ir t.t. Tiesa, paprastai šie klausimai formuluojami ir atsakymų ieškoma skirtingomis kalbomis. Filosofijai artimesnės griežtesnės, tikslesnės sąvokos, loginė argumentacija. Poezijai labiau priimtina metafora, alegorija, akimirkos įspūdžio fiksavimas, emocinė įtaiga ir pan. Nors vėlgi, tai nėra joks dėsnis – viduramžių poetiniuose himnuose Dievui ir šventiesiems rasime filosofines sąvokas ir logišką struktūrą, Nietzsches, postmodernistinė filosofija mielai taiko metaforas, alegorijas ir t.t. Yra filosofinių traktatų, parašytų poetine forma (pavyzdžiui, Tito Lukrecijaus Karo veikalas “Apie daiktų prigimtį”), yra daug geros filosofinės poezijos. Kalbant apie grynai asmeninį santykį, filosofija teikia peno mano protui, tuo tarpu gera poezija gaivina ir pakylėja mano dvasią, kad ir kaip pompastiškai tai beskambėtų.
Patau sindromas: 13 chromosomos trisomija. Kariotipas 47, XX (XY)+13. ♂ ir ♀ serga vienodu dazniu. Dazniausiai gimsta vyresnems motinoms. Gimsta neisnesioti, mazai sveria, blogai susiformave, mikrocefalija, nesuauge gomurus ir lupos, sirdies ydos. Ryskus psichomotorinis atsilikimas. Sunkios anomalijos pazeidzia visas organu sistemas. Amzius matuojamas savaitemis.

Kodėl tai taip svarbu? Nes tai reiškia, kad vaikas negali būti pavaldus tėvų pasirinkimui, bet pats jo ar jos atsiradimas visada peržengia to laisvo veiksmo ribas. Krikščioniškoje tradicijoje tai nurodo į vaiko kilmę kuriančiame Dievo veiksme, todėl gyvybę duodantis tėvų veiksmas yra visada tiktai dalyvavimas Dievo kūrimo veiksme. Bet net ir griežtai gamtos lygmeniu vaikas atsiranda tokia tvarka, kuri yra ankstesnė ir sukelia gyvybę duodančius tėvų veiksmus. Tai atitinka kiekvieno žmogaus turimą kilnumą arba prigimtinį orumą: iš principo joks žmogiškojo asmens buvimas ar egzistavimas negali būti visiškai pavaldus kito žmogiškojo asmens laisvam veiksmui. Priešingai mūsų modernioms ir postmodernioms sampratoms, tai tėra adekvatus prigimties suvokimas, kuris leidžia suprasti absoliutų kiekvieno asmens kaip laisvos ir protingos būtybės orumą, nes asmuo negali būti redukuojamas iki paprasčiausio valstybės įstatymo objekto.
R. V.: Lietuvą kamuoja aukštojo mokslo krizė. LR Vyriausybė  ir Švietimo ir mokslo ministerija negaili kritikos aukštajam mokslui bei nuolatos kaitalioja savo planus. Ar taip garsiau ir gausiai propaguojamas universitetų sujungimas išgelbės Lietuvą nuo mokslo ir švietimo „pabaigos”? Kaip Jūs matote mokslo ir švietimo reformą? Pafantazuokime, koks būtų Jūsų vadovaujamos reformos kelias?
dėl kalbos ir lietuvybės nykimo, ne viskas gal taip blogai, bet tikrai ir nėra gerai. Nuo tarybinių laikų mums meluojama, kad išsaugojome kalbą. Kažkoks veikėjas iš lietuvių kalbos komisijos vietiniame laikraštyje laisvos Lietuvos šimtmečio proga vėl liaupsino lietuvių kalbą ir kaip mes ją išsaugojome, pasitelkęs užsienietiškus žodžius: iš pirmų trijų žodžių du buvo užsienietiški. Jau taip esame atpratinti nuo lietuvių kalbos, kad net sakinį be užsienietiško žodžio sunku suregzti. Aš nesu išimtis. Menas, švietimas, mokslas, žiniasklaida rankose tokių veikėjų, kurie nuo tarybinių laikų perdaro lietuvių ir visas kaimynines kalbas į bendrą rytų auropietišką kalbą. Iš tikro tas vėžys grasina ir visam likusiam pasauliui. Tarybiniais laikais tokie kėslai, vienos kalbos kūrimas, net nebuvo slepiami, nors retai aptarinėjami. Daug buvo visokių svaisčiotojų apie kraujų suvienytą žmoniją, turinčią vieną kalbą, vieną praeitį, vieną ateitį... Įvairovės sunaikinimas – tiesus kelias į nuopolį bei visišką nuobodybę, tokie pasauliai ilgai netempia yra negyvybingi...

Lietuvos pramogų industrijos bent jau šiandien negeba diktuoti tarptautinių tendencijų, dažniausiai bandoma pasivyti Vakarų pasaulį ir sekti ten vyraujančiomis sėkmės sulaukusiomis praktikomis. Todėl reikia bandyti kurti savą ir savitą Lietuvos pramogų industrijų lauką, formuoti jo populiarumo strategiją mūsų šalyje ir už jos teritorijos. Šiandien mums atsiveria plačios ir dar neišnaudotos erdvės lietuviškojo pramogų pasaulio kūrimui.
Kunigas Janušas Idzikas teigė, kad šie žygiai už gyvybę yra dovana gegužės 18 dieną gimusiam Jonui Pauliui II, kurio  „vardą nuolat minime, tačiau atėjo laikas nešti jo skelbtą žinią“. Slawomiras Olejniczakas iš Petro Skargos bendrijos už krikščionišką kultūrą akcentavo, jog  „krikščionybė istoriškai buvo pamatas visuomenei, valstybei ir civilizacijai formuojantis“. „Taip ir turi būti. Gali parodyti teisingo kelio pavyzdį Europai,“ - teigė jis. 

– Jūsų vadovaujamos katedros studijų programų pobūdis – labiau praktinis nei teorinis. Visgi, kadangi šios studijų programos yra ne koleginės, o universitetinės, ne tik neišvengiamas, bet ir vienas iš pagrindinių jų ingredientų – teorinis pagrindas. Kaip žinia, šiuolaikinis jaunimas, ypač būsimieji profesionalūs kūrybininkai ir pramogininkai, teorinių dalykų kaip įmanydami vengia. Tad, jūsų manymu, kaip šį universitetinėms studijoms būtiną pagrindą būtų galima išgelbėti ir sėkmingai jį integruoti į pramogų industrijų ir renginių inžinerijos studijų programas?


Kas liečia žiniasklaidą ji manęs absoliučiai nedomina ir jokio bendradarbiavimo su ją neplanuojama. Kažkur kukliai "pakampyje" galima paplepėti. Bet tik tiek. Užpakalių šou nereikalingas. :) O kaimynų AE būtų labai logiška pasinaudoti ganant pigę elektros energiją. Bet politikai jau veikia visiškai priešingai uždrausdami baltarusiams pasinaudoti Kruomio talpykla. Daroma kad mums būti tik brangiau ir tik blogiau. Atitinkamai politikams vieta rojuje nenumatyta, nes jie visuomet elgiasi kažkaip priešingai nei daugumos interesai. :)


Šiaip nėra jokio pragaro. :) Yra tik šis materialus pasaulis ir nematerialus Kūrėjų pasaulis kuriame kūrėjų lygis ir mūsų (jų vaikų) lygis. Mirtingi žmonės miršta ir tuo viskas pasibaigia. Na iki 2012m visų žmonių nematomi likučiai nesuirdavo ir kažkaip bastydavosi aukštesnių vibracijų lygyje. Bet tai tik nieko verti likučiai be jokios tapatybės. Dabar procesas tvarkingas ir viskas suyra tvarkingai. Taip kad neturiu jokių baimių. Šį pasaulį galiu palikti kad ir šią sekundę. Na bet sako reikia mažumėle dar pabūti, paatostogauti. :) Tai ir pabūsiu.:)
Na o pokalbio pabaigoje norėčiau grįžti prie poezijos (juk poetinį pašaukimą savyje aptikau ankščiau nei polinkį į filosofiją:). Norėčiau su jūsų skaitytojais atsisveikinti eilėraščiu, tiesiog palinkėti vidinės laisvės ir nesudrumsčiamos dvasinės ramybės šiame neramiame, sparčiai besikeičiančiame pasaulyje. Kad ir kas benutiktų, žinokite: nieko baisaus, jums vis dar šypsosi dievai ir aguonos:
Populiacinis-statistinis tyrimo metodas zmogaus genetikoje: naudojamas tiriant: 1) paveldimu ligu bei jas lemianciu genu paplitima ir daznius ivairiose zmoniu populiacijose (genai gali buti paplite visur, pvz. daltonizmas, ir paplite tam tikrose teritorijose, pvz. siklemija afrikoje; 2) mutaciju desningumus; 3) paveldimumo ir aplinkos veiksniu vaidmeni genetiniu ligu atsiradimui; 4) paveldimumo ir aplinkos veiksniu itaka zmogaus fenotipiniam polimorfizmui. Galima apskaiciuoti heterozigotu, homozigotu (dominantiniu ir recesyviniu) dazni populiacijoje remiantis Hardzio-Vainbergo desniu. Pagal si desni dominantiniu ir recesyviniu genu daznis populiacijoje yra pastovus dydis. Genotipu dazniu suma taip pat pastovus dydis. Taciau sis desnis taikomas idealiai populiacijai. Tokioje populiacijoje yra daug individu, vyksta laisvas kryzminimasis, ner atrankos, nevyksta mutacijos ir migracijos.
Kortelių skaitytuve įtaisyti saugos jutikliai siekiant skaitytuvą apsaugoti nuo bandymų juo manipuliuoti ar jį suklastoti. Todėl su kortelių skaitytuvu visada elkitės itin atsargiai. Niekada įrenginio nenaudokite per jėgą arba stipriai spausdami (taip pat saugokite, kad nenukristų ant grindų, nedaužykite į stalą), kad neįsijungtų automatinis saugos užraktas. Užraktą suaktyvinus, kortelių skaitytuvas blokuojamas visam laikui ir jo nebegalima naudoti.

Mes taip pat reikalaujame, jog visi gyvi žmonės, kurie šiuo metu yra pagrobti nežemiškos kilmės individų, būtų iškarto sugrąžinti sveiki; taip pat, mes reikalaujame sąrašo žmonių, kurie buvo pagrobti arba sulaikyti nežemiškos kilmės individų, įskaitant tuos, kurie mirė nelaisvėje. Taip pat mes reikalaujame, jog visi žmonių biologiniai ir genetiniai resursai, paimti iš individų, būtų identifikuoti ir sunaikinti, o jų panaudojimo ketinimai būtų viešai paaiškinti. Visi prietaisai, implantuoti į gyvus individus, turi būti identifikuoti ir saugiai pašalinti.
    Bet p. Lungė pagaliau sugraibė kontūrus, duomenis apie Johaną, Prahoje. Johano egzistencija buvo įrodyta, bet kur monstras gimė, ir kur jis keliavo...? Aš ėmiau laisvai spekuliuoti. Tuo metu aš nusprendžiau išsiaiškinti šiuos reikalus, kai aplankiau Čekijos Respubliką. Ir, kaip paaiškinsiu vėliau, ši pasakų knyga ir jos autorius, Emilis Šėbe, buvo pačiame šios bylos centre... 

Mokslo pasiekimai, technologijų naujovės, išradimai nelabai paveikė žmonių tikėjimą stebuklais. Ezoterizmas, satanizmas ir tikėjimas visokiais pranašais, ypač dabar, plinta visose šalyse. Didžiojoje Britanijoje vaiduokliais ir ateiviais tikima labiau nei Dievu. Buvo atliktas tyrimas, po kurio išaiškėjo, kad 54 procentai žmonių tiki, jog Visagalis egzistuoja, o 58 procentai tiki antgamtinėmis būtybėmis. Beveik ketvirtadalis iš 3000 apklaustųjų prisipažino, kad yra matę antgamtinę būtybę, o 37 procentai pareiškė, kad ateiviai ir vaiduokliai yra jų tikėjimo pagrindas.
Kitaip tariant, be R. Floridos kūrybinės klasės koncepcijos neapsieina nė viena kūrybingumui skirta mokslo konferencija, ši knyga nelieka nepacituota nė viename solidesniame akademiniame leidinyje ar nenurodyta aukštųjų mokyklų studentams skirtoje mokomojoje medžiagoje. Džiaugiuosi, kad ir verslo praktikai atkreipė dėmesį į šią knygą – jau ir Lietuvoje ji nurodoma pačių aktualiausių sėkmingo verslo plėtrai aptarti skirtų leidinių sąrašuose.
Netikėtumo sukeltas šokas, fizinis smurtas, suėmimą bei teismo nuosprendį lydinti socialinė mirtis, nuolat patiriama prievarta ir baimė, pramaišiui su ne mažiau brutaliais ir galingais sąmonės ir valios palaužimo bei įtaigos būdais – visi šie elementai atpažįstami ir sovietinio režimo savo piliečiams taikytose priemonėse, jos „kietosios“ ir „minkštosios“ galių – represijų ir ideologinės indoktrinacijos – kombinatorikoje. Ir nors po J. Stalino mirties sistema kiek prislopino savo žmogėdriškus instinktus fiziškai naikinti bei dvasiškai luošinti, tačiau subtilesni zombinimo būdai išliks tokie pat išradingi ir paveikūs iki pat jos žlugimo.
Tikriausiai daugelis priprato skaityti mano parengtus interviu su labai skirtingų profesijų atstovais. Pagrindinis šių interviu atsiradimo faktorius yra mano paties požiūris į kultūrą kaip platų visuomenės narių veiklos lauką. Nors nesu niekada rengęs interviu su savo studentais, tačiau šį kartą nutariau parengti ir su jumis pasidalyti pokalbiu su aštuoniolikmečiu Denisu Stechu, kuris šiuo metu studijuoja Vilniaus Gedimino technikos universitete Pramogų industrijų specialybę ir scenos menų arenoje yra puikiai atpažįstamas kaip šokėjas.
– Taip, šokėjo profesija sunki. Žiūrovams atrodo, kad tai, ką šokėjai rodo scenoje, yra paprasta. Šokėją tyko visos įmanomos fizinės traumos – raumenų patempimai, kaulų lūžiai, kūno sumušimai, raiščių ir sąnarių patempimai ir panašiai. Pavyzdžiui, visai neseniai repeticijos metu kojos traumą patyrė šokio spektaklio „Otelas“ solistė. Viskas nutiko dieną prieš pasirodymą, tad skubiai teko „Otelo“ spektaklį keisti į kitą – „Idiotas“.
    "Adolfas Hitleris nebuvo malonumų žudikas, bet tikiu, kad jie dalinosi daug panašių savybių. Jis tikriausiai praleido vaikystę be jokių naudingų paskatų. Jeigu būtų pasiekęs savo viltis suaugusio amžiaus, patekęs į meno mokyklą ir įsitvirtinęs kaip artistas, jis tikriausiai nebūtų troškęs tapti Fiureriu. Bet tuo gyvenimo tarpsniu, jis dar nebuvo niekieno pripažintas. Jis niršo prieš Likimą, kuris atsisakė jį sukurti ypatingu. Jis prisiekė kerštui prieš Dievą."
    "Suprantama. Jūs tiesiog per daug nesistengiate... Nediskriminuojantys nusikaltėliai ir aistros žudikai, paprastai yra patyrę skriaudą savo vaikystėje. Dažniausiai tai smurtas nuo tėvų ar tėviškų figūrų rankų. Taigi, jie užauga su tikimybe atlikti tuos pačius veiksmus, kaip ir jų tėvai... šiuos dalykus dauguma žmonių gali suprasti. Sakėte, kad galite suprasti tuos, kurie žudo iš neapykantos. Tie, kurie žudo dėl malonumo, žudo iš neapykantos savo tėvams, ar tiems, kurie juos išnaudojo. Tik tiek, kad šiais atvejais jų pykčio taikinys tampa daugiau negu specifinis asmuo; jis išauga iki visų moterų, ar visų vaikų, ar visų homoseksualų."
Dar gyvendamas Šiauliuose ir studijuodamas dailininko specialybėje vis dažniau ir dažniau skaitydavau filosofines knygas. Visada mane grauždavo dilema: ar kurti meną, ar apie jį rašyti remiantis filosofijos teorijomis. Ne senai peržvelgdamas savo publikuotus straipsnius ir juos grupuodamas bei guldydamas savo kritinių tekstų archyve (www.culture.venckus.eu) pastebėjau jog gausiai remdamasis filosofijos lobynais aš dažniausiai rašau apie tapybą ir formuoju savotišką filosofiją, kurios centre yra tapybos kūriniai. Pamaniau, kad ateityje derėtų parašyti knygą, kurią pavadinčiau tapybos filosofija.
Venckus R. (2018-01-06). Mano kūrybos filosofija – tai mano asmeninis noras perteikti visa tai, kas yra neapčiuopiama ir plika akimi neregima. Šiaulių naujienos. Prieiga internetu: http://www.snaujienos.lt/kultura-ir-pramogos/36120-kulturos-kirtis-mano-kurybos-filosofija-tai-mano-asmeninis-noras-perteikti-visa-tai-kas-yra-neapciuopiama-ir-plika-akimi-neregima.html (2017-12-29).
– Mano kelias kūrybinių industrijų link – labai ilgas ir neįprastai vingiuotas, kupinas ieškojimų, praradimų ir atradimų. Dar besimokydama dešimtoje klasėje svajojau studijuoti žurnalistiką Vilniaus universitete ir tvirtai žinojau, kad atėjus laikui stosiu būtent į šią specialybę. Tai nestebino nei mokytojų, nei mano draugų – jie matė, kad man puikiai sekėsi kone visi humanitariniai dalykai ir įvairios popamokinės kūrybinių sprendimų reikalaujančios komunikacinės veiklos. Turėjau gerų būsimos žurnalistės duomenų ir kurpiau ateities planus, susijusius su televizija.
    Tai buvo skerdykla, oras, dvokiantis fekalijomis ir vėmalais, sienos, išpuoštos dideliais kraujo šmeižtais. Džil beveik pasidavė, tada, labiau pavargus, negu bet kada, negalėdama žiūrėti į tų kūnus, kurie buvo gana laimingi mirdami anksčiau, negu kad virusas galėjo paplisti jų sistemose. Kol ji ėjo per beveik tuščias sales, užmušdama saujelę nešėjų, kurie vis dar vaikščiojo aplink – žmones, kuriuos ji rado, žmones, kurie atsidusė iš palengvėjimo, kai matėsi su ja vos prieš kelias valandas – kad ir kokios vilties ji laikėsi, dabar ji dingo kartu su supratimu, kad viskas, ką jai teko patirti, buvo perniek. Tiesos žinojimas apie Umbrelą neišgelbėjo nieko, o gyventojai, kuriuos ji manė, kad nuvedė į prieglobstį – daugiau kaip septyniasdešimt vyrų, moterų ir vaikų – nebeliko.

Genealogine autosominio dominantinio paveldejimo analize: pozymi paveldi apytikriai vienodas kiekis vyru ir moteru. Pozymi perduoda palikuonims tiek vyras, tiek moteris vienodai. Pozymi gali salygoti tiek viena, tiek kelios poros genu (monogeninis ir poligeninis paveldejimai). Monogeninio paveldejimo atveju remiamasi I r II Mendelio desniais. Jei palikuoniu skaicius pakankamas, pozymis pasireiskia kiekvienoje kartoje, bet jei pozymio neturi tevai, jo netures ir vaikai. Taciau jei probandas yra mutantas, jis gali gimti pozymio neturintiems tevams. Todel galima manyti, jog pozymis yra dominantinis. Dominantiniai homozigotai fenotipiskai nuo heterozigotu nesiskiria. Taciau zmogaus paveldimu ligu atveju galimas kitoks pasireiskimas del genu ekspresyvumo skirtumo – heterozigotai nuo dominantiniu homozigotu skiriasi lengvesne ligos forma. Paveldimu pozymiu pvz. yra desniarankiskumas, gebejimas susukti liezuvi, polidaktilija, brachidaktilija ir tt.
Universitetai veikiau padeda įvaldyti kūrybingumo elementą į atitinkamas veiklos sritis integruojančius ir kūrybingumą pozityvia prasme normuojančius metodus. Taigi ir naujoji Pramogų industrijų katedra sieks, kad jaunasis specialistas gebėtų orientuotis pramogų industrijų lauke, jį vertinti kritiškai ir analitiškai, suprasti jo kūrybinę virtuvę ir auditoriją, išmanytų jo marketingą, vadybą, viešuosius ryšius.
Daugelis Anykštėnų forumo dalyvių teigė, kad žaliasis Anykščių miesto įvaizdis, neskubėjimas, dėmesys kultūrai ir sveikatingumo infrastruktūrai yra miesto stiprybės, pritraukiančios į miestelį jaunas šeimas, profesionalus, kurių darbas nepririša jų prie konkrečios fizinės darbo vietos (IT specialistai, architektai, vertėjai, rašytojai ir kt. profesionalai), jaunimą. Tačiau visas šias galimybes dar reikia stipriai plėtoti, kurti naujas Lėtojo miesto krypties paslaugas, kad ta trauka išliktų. O ką anykštėnams duos „išmanusis turizmas“ kol kas mūsų bendruomenei yra paslaptis, nors pasaulinis pripažinimas, žinoma, labai gundo"
Penktadienio rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus lankydamasis „Šiaulių naujienų“ redakcijoje minėjo, kad jo viena mėgstamiausia šiuolaikinio sceninio meno sritis yra modernus šokis. Apie tai jis  kalbėjo: „Aš per daug nesidomiu dramos teatruose kuriamais spektakliais, nors režisierės Loretos Vaskovos debiutiniam spektakliui „Valentinų diena“ buvau sukūręs videoprojekciją. Kadangi dramos spektakliuose daug pasakojama tik dalinai atitraukiant žiūrovą nuo aplinkos, todėl mano siela atsigauna žiūrint modernaus šokio spektaklius. Jų realybė kita, labiau vidinė, neverbali, sukeistinta. Distancija tarp žiūrovo ir kūrinio visada individualiai ir ne vienodai matuojama. Šokio spektakliai tobulai pakeičia atpažįstamą su kalba (rašymu ir skaitymu) susaistytą pasaulį. Šokio spektakliai – tai intencionalus ir šokiruojantis grįžimas link iki-kalbinio ir iki-rašytinio pasakojimo. Jie mane tiek pat šokiruoja, kiek ir intriguoja bei ramina, gal dėl to anksčiau gyvendamas Kaune penkerius metus dėsčiau net performansų meną, tiesa, anuomet su studentais kūrėme tik videoperformansus”. Šį kartą siūlome skaitytojams susipažinti su doc. dr. Remigijaus Venckaus parengtu straipsniu-interviu su jo vadovaujamos studijų programos Pramogų industrijos pirmojo kurso studentu bei tikrai patyrusiu modernaus šokio šokėju Denisu Stechu.
, kodai nustato tam tikrą interakcijos turinį, kadangi jie veikia algoritmų pagrindu. Medijų ir kodavimo persmelktoje visuomenėje vyrauja ir valdo algoritmai, generatyvinės taisyklės, tad galima teigti, jog virtualybė produkuoja realybę, o su ja ir tikrovės vaizdą. Tokios nuomonės laikėsi ir Jeanas Baudrillard’as. Jis virtualybės įsitvirtinimą naikinant transcendenciją įvardijo kaip hipertikrovę ir aiškino, kad tikrovė suiro ir virto medijų operaciniais kodais, o pasaulis pajungiamas visuotinei logikai, kuria medijų technologijos reprodukuoja socialinę materiją
Man nepatiko nei Lietuviška branduolinė jėgainė. Kai ją turėjome lietuviai už paslaugas mokėjo penkis kartus brangiau už baltarusius. Gal jiems susidarė klaidingas įspūdis, jog tai pigus malonumas. Keista būtų, jei dabar padėtis neapsiverstų aukštyn kojomis. Viskas daroma bandant mums įsiūlyti brangią paslaugą visomis prasmėmis ir labai turėtume būti lengvabūdžiai ir neatsakingi, jei susidomėtume „pigiu“ sūriu pelėkautuose. Lietuviai elgiasi sąžiningai iš anksto perspėdami balturusius, kad nepirks jų paslaugų ir tai nėra kainos mušimas, o bandymas sustabdydi iš anksto žinant neatsipirksiančias Lietuvai pavojingas statybas. Ir iš vis kuo mažiau priklausomybės nuo „rytų“, tuo mažiau mūsų laisvei grėsmių. Kam rytiečiams aurai, kad papirkinėtų Auropos valdžios vyrus ir remtų visokius priešiškus Auropai judėjimus? Pagrindinė priežastis buvo, kkodėl balsavau už žaliuosius, kad visiems kitiems judėjimams protai pasimaišę dėl branduolinės jėgainės, į kurią gal žiūri kaip neeilinę proga pasipelnyti lietuvių sąskaita, giedant giesmelę apie pigią iškūniją (elektrą). Tokiai mažai šaliai kaip Lietuva tokie užmojai per dideli ir nereikalingi. Galvoti, kad valstybė taip verslą padarys gali tik paskutinis kvailys, nepasimokęs iš mano minėto ankstesnio pavyzdžio, kai baltarusiai už lietuvius mokėjo penkis kartus pigiau. Branduolinė jėgainė gal pigiau galėtų pasirodyti, kai reikia daug jos pajėgumų, o mums užtektų tik jos brangių katino ašarų, visa kita „nemokamai“ išdalintume užsieniečiams. Be to, yra toks dalykas, kad pasaulis vystosi reikiamų išteklių mažinimo kryptimi, jau gal vertėtų galvoti ne kaip XX amžiuje. Vis gi, lauke jau XXI amžius.

2012-ųjų vasaris. Ponia, pavadinkime ją Aldona, žurnale „Būrėja“ perskaitė labai ją sudominusį reklaminį skelbimą, kad aiškiaregė gali apsaugoti nuo blogio, išsiaiškinti, kodėl nesiseka verslas, pašalinti prakeiksmus, nužiūrėjimus. Tad moteris, kartu su sūnumi ir pravėrė Alos UAB-o duris. Klientai buvo sutikti labai šiltai, pavaišinti arbata ir paprašyti papasakoti apie ištikusias bėdas. Tiesa, prieš pradedant konsultacijas – taip buvo pavadintas jų susitikimas – Ala nepamiršo parodyti kainoraščio. Jos konsultacijų valanda kainavo 400 litų (116 eurų). Motina su sūnumi užtruko keletą valandų, tad už pirmąjį vizitą sumokėjo 2000 litų (580 eurų). Tokių vizitų buvo 18, nes aiškiaregė, išklausiusi klientų pasakojimą, tvirtino tikrai galinti padėti. Ir dar pagąsdino, kad jei sūnus pagalbos nesulauks, tai jis taps invalidu, neteks kojos. Paskui bus dar baisiau – bekojis atsidurs kalėjime.

×