Turiu klausimą gerb. inkognito. Kadangi Tau teko artimiau bendrauti su kitomis civilizacijomis, galbūt galėtum ką nors daugiau papasakoti apie jų mokslą? Pavyzdžiui, kokiu būdu jie viršija šviesos greitį? Suprantu, kad galbūt detalių ir nežinosi, nes visgi jie gali mus lenkti šimtmečiais, tūkstantmečiais, o gal ir milijonais metų, tad net ir per tuos kontaktus greičiausiai visko neįmanoma sužinoti niekam. Tačiau bent jau kažkokios bendros detalės, bendri įspūdžiai yra apie tai, kaip jie visa tai pasiekė, ką jie daro? Ir ar žmonija yra pajėgi pasiekti jų lygį? Ką mes turėtume daryti, jog patys gamintume savo žvaigždėlaivius? O gal jau gaminame? Suprantu, klausimų ne vienas ir ne du, bet būčiau labai dėkingas (ir ne vienas aš, manau), jeigu galėtum atsakyti į juos taip kaip geriausiai žinai ir gali. Ačiū iš anksto Tau!
Unusually, the heraldry of Metalica's Skitarii is dictated by their battlefield role. Skitarii Vanguard and Rangers wear metallic armour plates and white robes with red linings. Sicarians usually wear white battle plate, forgoing red altogether. All of Metalica's Skitarii bear gunmetal prostheses and cybernetic enhancements made from the very same substance that covers the planet's surface. Its Alphas and Princeps wear metal mined from the peaks of the planet's titanium mountains. The vehicles of Metalica's War Cohorts are arrayed in the bone white of their Forge World's heraldry, though it is never long before they bear the marks of fire and destruction. Though Metalica's legions are fiercely independent from the cloying touch of Mars, the hammer and fist icon of Metalica is depicted in deep red in honour of their Martian forefathers.

This anachronistic combination is not due to the available materials or a desire for aesthetically pleasing weapons. Nor is it out of practicality; far from it. Trees don't grow on Mars (or any other Forge World, for that matter) and haven't for thousands of standard years. Technological advances have made bolt action rifles obsolete and the dynamos that power many Skitarii weapons have been superseded by more conventional power sources.
Visgi antikinė filosofija nėra vienintelis mano tyrimų objektas. Nemažai dėmesio skiriu ir lotyniškajai viduramžių filosofijai, ypač logikai. Čia turbūt vėl dera prisiminti mano paauglystės laikų žavėjimąsi Sąjūdžio filosofais, pasižymėjusiais geležine logika. Negaliu neprisiminti ir pačios pirmos paskaitos universitete. Tai buvo Lotynų kalba, kurią dėstė neprilygstamoji prof. E. Ulčinaitė. Antrame kurse turėjau Viduramžių filosofijos kursą, kurį skaitė šviesios atminties prof. R.Plečkaitis, padaręs turbūt lemiamą įtaką mano filosofinėms preferencijoms. Jis tikrai mokėjo sudominti  šia, iš pirmo žvilgsnio, religijos tarnaitės statuse surakinta filosofija, jos laikotarpiais, mokyklomis, tarp jų amžius trukusiais ginčais, o ypač- tų ginčų metu taikytais samprotavimo, pagrindimo, kontrargumentavimo metodais. Pastarieji dalykai – jau viduramžių logikos karalystė. Profesorius mėgdavo sakyti – nesiimk tirti problemos, jei neįžvelgi problemos grožio. Jis prisipažino, kad didele dalimi viduramžių logiką jį paskatino tyrinėti būtent tos logikos grožis ir žavesys – sudėtingi klausimai, aistringi ginčiai tarp atskirų mokyklų, ieškant atsakymo į tuos klausimus ir pan. (kai kuriuose universitetuose tokių ginčų dalyvius netgi reikdavo atskirti metaline pertvara, kad nesusimuštų 🙂 Tad kai stojant į doktorantūrą profesorius pasiūlė temą iš scholastinės logikos Vilniaus universitete, nedvejojau nei akimirkos. Beje, viduramžių logiką nepelnytai bandė nuvainikuoti Renesanso ir Naujųjų Amžių filosofai, skelbdami ją įmantria žodžių ekvilibristika; gremėzdiška tuščių, su realybe nieko bendra neturinčių abstrakcijų sistema. Gi iš tikrųjų, ši logika buvo aukšto lygio mokslinė sistema. Viduramžiai neturėjo technikų ir technologijų, kurios leistų solidesnius mus supančio pasaulio tyrimus. Tad visas filosofų dėmesys buvo nukreiptas į vidinį žmogaus pasaulį (net ir Dievo įrodymų kai kurie mąstytojai ieškojo “amžinosiose” sielos idėjose), kurio vienas komponentų buvo mąstymas. Tirdami pastarąjį, viduramžių logikai atrado visą eilę svarbių dėsnių ir principų, kurie Renesanso laikais ir Naujaisiais amžiais buvo pamiršti. Ir kai XIX a. pradėta kurti šiuolaikinė logika, jos autoriai netikėtai atrado, kad nemažai jų kuriamų dalykų jau buvo žinomi viduramžių “ekvilibristams ir abstrakcijų statytojams”.

    Moteris, apsirengusi skarmalais, kažkada buvusiais baltais naktiniais marškinukais, padrikai sugargaliavo ir pabandė atsisėsti. Viena iš jos akių buvo dingusi, raudonas, mėsingas lizdas, švytintis nuo viršutinės šviesos. Trys kiti, visi vyrai, pradėjo Džil kryptimi, dejuodami, jų gangreninės rankos, lėtai kylančios; du jų blokavo metalinę ir stiklinę sieną, kuri vedė į gatvę – jos kelias lauk.
Kitaip tariant, vokiečių filosofas skatino išlaikyti refleksijos palaikomą distanciją, būtiną ne tik kritiniam suvokimui, bet ir mąstymo laisvei išlaikyti bei puoselėti, nesvarbu, kad ta laisvė dažnokai pasirodo esanti iliuzinė. Toks filosofinės žiūros supratimas yra ontologinėmis įžvalgomis pagrįsta ir visaip palaikytina atsvara tam skubiam filosofinio mąstymo išrefleksinimui, kurį skatina tam tikrų medijų teoretikų teigiamas medijų teorijos veiksmingumo pobūdis, subjektą pajungiantis komunikacinės informacijos tinklų ir su jais susijusių rinkų prekinei logikai bei galiai.
Šiauliuose mes jau mokame daryti nakties šventę. Jei ne viskas pavyksta, tai dažniausiai kalti būname mes patys. Kalti, nes nepriverčiame kitų netingėti, svajoti, kurti, mylėti taip, kaip mes mylime. Mums sekasi, nes pažįstame kultūros žudiką vardu gobšumas ir su juo susidorojame. Mes tokie, kokie esame – kovojantys už tikrą kultūrą ir mūsų gretos auga!
We have been testing our strains for terpenes for years and when we concentrate our cannabis, maintaining high terpene profiles are the goal. For example: WA Bud Co Sky Master has a whopping 27mg terp value with Limonene as the dominant terp in the flower. In the concentrate the value rockets to 52mg terps showing a-Pinene as the overwhelming dominant terp.

– Mados neaplenkia ne tik populiariųjų vartotojų, bet ir specifinių menų bei savitų subkultūrų. Visi miestai ir regionai nori turėti savo meno plenerus, orkestrus ir chorus, literatūros skaitymus ir knygų muges, teatrų ir kino festivalius. Vieniems miestams tai pavyksta lengviau, kitiems sudėtingiau. Vieni sukuria ir išplėtoja renginį kaip vietos kultūros tapatybę stiprinantį reiškinį, kiti per tęstinius renginius įtvirtina tinklinį tarpregioninį, tarpmiestinį ir net tarpkultūrinį tinklą.


Paskaitas skaityti Panevėžyje yra neapsakomas malonumas. Čia pažįstu daug menininkų, apie daugelis jų esu rašęs ne vieną recenziją, parodų kritinius tekstus katalogams, reiškęs asmeninę nuomonę žurnalistams. Kai atvykstu mane visada sutinka vietos menininkai kviesdami diskutuoti, kalbėtis ne tik apie meną, bet ir apie labai plačias, egzistencijos problemas. Aš jaučiu, kad mano parenkamos temos panevėžiečiams yra įdomios, jie negaili nuoširdžių pastabų. Po paskaitų ir mano parodų visada išsako savo nuomonę, o kai kada net pateikia naudingus patarimus. Niekur kitur aš neturiu tokios puikios publikos kaip tik Panevėžyje ir Šiauliuose. Tiesa, Šiauliai man visada lieka ypatingi. Aš juose gimiau, gyvenau, mokiausi, brendau kaip menininkas ir mokslininkas. Šie abu miestai yra labai ypatingi.
Visgi antikinė filosofija nėra vienintelis mano tyrimų objektas. Nemažai dėmesio skiriu ir lotyniškajai viduramžių filosofijai, ypač logikai. Čia turbūt vėl dera prisiminti mano paauglystės laikų žavėjimąsi Sąjūdžio filosofais, pasižymėjusiais geležine logika. Negaliu neprisiminti ir pačios pirmos paskaitos universitete. Tai buvo Lotynų kalba, kurią dėstė neprilygstamoji prof. E. Ulčinaitė. Antrame kurse turėjau Viduramžių filosofijos kursą, kurį skaitė šviesios atminties prof. R.Plečkaitis, padaręs turbūt lemiamą įtaką mano filosofinėms preferencijoms. Jis tikrai mokėjo sudominti  šia, iš pirmo žvilgsnio, religijos tarnaitės statuse surakinta filosofija, jos laikotarpiais, mokyklomis, tarp jų amžius trukusiais ginčais, o ypač- tų ginčų metu taikytais samprotavimo, pagrindimo, kontrargumentavimo metodais. Pastarieji dalykai – jau viduramžių logikos karalystė. Profesorius mėgdavo sakyti – nesiimk tirti problemos, jei neįžvelgi problemos grožio. Jis prisipažino, kad didele dalimi viduramžių logiką jį paskatino tyrinėti būtent tos logikos grožis ir žavesys – sudėtingi klausimai, aistringi ginčiai tarp atskirų mokyklų, ieškant atsakymo į tuos klausimus ir pan. (kai kuriuose universitetuose tokių ginčų dalyvius netgi reikdavo atskirti metaline pertvara, kad nesusimuštų 🙂 Tad kai stojant į doktorantūrą profesorius pasiūlė temą iš scholastinės logikos Vilniaus universitete, nedvejojau nei akimirkos. Beje, viduramžių logiką nepelnytai bandė nuvainikuoti Renesanso ir Naujųjų Amžių filosofai, skelbdami ją įmantria žodžių ekvilibristika; gremėzdiška tuščių, su realybe nieko bendra neturinčių abstrakcijų sistema. Gi iš tikrųjų, ši logika buvo aukšto lygio mokslinė sistema. Viduramžiai neturėjo technikų ir technologijų, kurios leistų solidesnius mus supančio pasaulio tyrimus. Tad visas filosofų dėmesys buvo nukreiptas į vidinį žmogaus pasaulį (net ir Dievo įrodymų kai kurie mąstytojai ieškojo “amžinosiose” sielos idėjose), kurio vienas komponentų buvo mąstymas. Tirdami pastarąjį, viduramžių logikai atrado visą eilę svarbių dėsnių ir principų, kurie Renesanso laikais ir Naujaisiais amžiais buvo pamiršti. Ir kai XIX a. pradėta kurti šiuolaikinė logika, jos autoriai netikėtai atrado, kad nemažai jų kuriamų dalykų jau buvo žinomi viduramžių “ekvilibristams ir abstrakcijų statytojams”.
Mūsų moderniajame pasaulyje tiek šeimos, tiek tikroji bendrojo gėrio samprata nėra aiškios. Viena vertus, kolektyvistinis valstybės požiūris siekia sunaikinti visas tarpines ir natūralias bendruomenes kaip šeima, nes valstybė siekia neturėti jokio tarpininko tarp jos ir individo. Tokia nuostata siekia užtikrinti, kad žmogaus asmeninis lojalumas būtų saugiausias pilietinės, dirbtinės „šeimos“ viduje.
Todėl ir man būnant nelaisvėje pas Torniečiuslabiausiai gyvenima trumpino būtent NOSTALGIJA,kada žinojau kad mano namai yra ne už tūkstančio kilometrų, bet neįsivaizduojamai tolimoje bedugnėje ir nors toje egzistencijoje turėjau viska ir net daugiau ko reikia geram komfortiškam gyvenimui, bet buvimas ten varyte varė mane iš proto. Kaip ir kitus pagrobtuosius kurie galbūt ne veltui susikūrė pasaką ,kad išlaisvinimas jų jau yra netoli kad tai tik mėnesių klausimas.Na bet tam kuris nepabuvo tokioje padėtyje to niekaip nesuprasti.
Na iš šio pasaulio "vidaus" sudėtinga spręsti kaip yra iš tikro. Juslių galimybės pakankamai ribotos nors ir pakankamos egzistavimui. Bet pažinimui mažoka. Reikia "išorinės" informacijos kaip čia viskas sutverta. Ir geriausias šaltinis tie kurie tai sukūrė. Bet leisti prisijungti prie Jų jau sprendžia Jie. Pažiūrėjus biblinio dievo variantą akivaizdu kad tai ne dievas o geriausiu atveju "ateiviai". Taip kad surastas kitoks variantas ir dabar tikrinu ar teikiama tiksli informacija. Tik tiek. :)
Džiazo atlikėjų, tokių kaip saksofonininkai Vladimir Čekasin, Vytautas Labutis, Petras Vyšniauskas, būgnininkai Vladimir Tarasov, Arkadyj Gotesman, Gediminas Laurinavičius, Linas Būda, portretai sudaro išskirtinę scenos žmonių atvaizdų grupę. Juose puikiai perteikiamas muzikuojančiųjų komunikabilumas, sugebėjimas per muziką bendrauti tarpusavyje ir su klausytojais bei polinkis improvizuoti.
Putinaitės pozicija yra net radikalesnė už kito kultūrinio liberalo – Tomo Venclovos – poziciją, kuris sakė, kad „tautos didvyrio kultas iš viso yra gana tuščias reikalas. Yra žmonės, suvaidinę tautos gyvenime didesnį ar mažesnį vaidmenį, o koks tai vaidmuo buvo, tegu sprendžia istorikai, ir tegu čia nebūna jokių nutylėjimų, baltų dėmių, tabu, privalomo žavėjimosi.“. Pagal Venclovą, didvyrio samprata turėtų būti pašalinta iš viešosios erdvės, o privačiai tegul kiekvienas konstruoja ir dekonstruoja didvyrius ir išdavikus kaip jam patinka. Putinaitė siekia pašalinti net tokią galimybę – juk didvyrio ir išdaviko sąvokos remiasi vienpusiška ir neproduktyvia refleksija, vartojančia perskyras savas / svetimas, okupantas / auka.
Sąjunginių respublikų inteligentija, kultūros žmonės, intuityviai jautė pareigą spirtis masiniam nužmoginimui. Jų padėtis režime buvo paradoksali. Nors jie sistemos buvo pasitelkti kaip tarpininkai išverčiant į vietos kalbas ideologinę naujakalbę ir visuomenei perteikiant naująją pasaulėžiūrą, taigi buvo priversti tarnauti zombinimo proceso paspartinimo ir palengvinimo įrankiais, tačiau dėl savo ypatingo socialinio statuso turėjo ir daugiau galimybių bandyti perteikti visuomenei tradicinės humanistinės pasaulėžiūros nuostatas. Po pagrindinio raganiaus – Stalino – mirties prasidėjus chruščioviniam atlydžiui atsirado ribotos sąlygos skleisti ir alternatyvias, ar bent jau ideologiškai neutralias kultūros prasmes.

Lietuva nėra jokia išimtis. Požiūris į sovietinę praeitį yra tiek svarbus pasaulėžiūros aspektas, jog pagal teigiamą ar neigiamą jos vertinimą galima daugpasakyti apie asmenų ir socialinių grupių rinkiminį elgesį: sociologiniai tyrimai atskleidžia tamprią teigiamo sovietmečio vertinimo koreliaciją su balsavimu už vienas partijas ir neigiamo vertinimo tamprią koreliaciją su balsavimu už kitas.
The Skitarii seek to grow ever closer to the Machine God by augmenting their bodies with inviolate metal. Each new wound is a chance for bionic revelation. Such is their fanaticism that even healthy organs and body parts are cut away and replaced. To face a Skitarii Legion is to fight against warriors that are less than human, and yet far more deadly. As with so much of the Cult Mechanicus' business, the truths of the Skitarii's creation are kept a close secret. Most Skitarii are born into the service of the Mechanicus either as natural-born human Menials of the Cult Mechanicus who are cybernetically-enhanced specifically to serve as Skitarii or they are genetically-engineered clones or vat-born humans who are cybernetically enhanced from the moment of their accelerated "birth," much like certain types of Servitors. Others are repurposed from mind-wiped convicts or warriors handed over as punishment for failure or desertion. Unlike those cybernetic Menials, most vat-born Skitarii are allowed to retain at least a modicum of their higher brain functions so that they can follow the more complex orders often given on the battlefield. Regardless of origin, all find a fanatical faith in the Omnissiah soon after their inception. It is then that their true transformation begins.

The Death of Tyran (745.M41) - A terrible new foe looms from the void. On the far reaches of the Eastern Fringe, the Adeptus Mechanicus research station of Tyran Primus comes under attack from the Tyranid threat. Despite a stalwart defence by Magos Varnak's Skitarii cohorts and an entire regiment of Astra Militarum, the planet is conquered and its biomass devoured in short order. Varnak manages to compile a data-codex that reveals the dread truth of the planet’'s last few solar hours and fires it into space before triggering the outpost's runes of ending.
– Pirmiausia norėčiau „suklijuoti“ kolektyvą, burti mokslininkų, pedagogų ir praktikų vieningą branduolį. Antra, mums kaip universitetui labai svarbūs mokslo tyrimai, kurie pramogų industrijų lauke dar tik įsibėgėja ir dar neturi stiprios ir įtakingos tradicijos. Tad pravartu visiems darbuotojams kartu galvoti tiek apie katedros, tiek apie fakulteto kaip išskirtinės mokyklos kokybinį įtvirtinimą.
Mirusio raganiaus kūnas tuomet mumifikuojamas ir laikomas visuotinei apžiūrai ir adoravimui. Panašios praktikos žinomos Okeanijos salų aborigenams. Prieš keletą metų smalsumo dėlei teko lankytis Lenino mauzoliejuje Maskvoje. Ši ganėtinai atgrasi patirtis buvo naudinga bent jau tuo, kad leido suvokti vieną itin svarbų dalyką – pačios sovietinės sistemos šerdyje glūdėjo nekrofilija...
Klientai, atlikdami mokėjimą kortele, nori dviejų dalykų: greito aptarnavimo bei saugumo. Lustinės sistemos lenkia pirmtakus abiejuose frontuose. Privati klientų informacija yra sunkiai prieinama bei pažeidžiama dėl dvigubo EMV saugumo sluoksnio, bet kompiuterių saugumo konferencija “Black Hat” vis tiek pabrėžia, kad svarbu užšifruoti kiekvieną operaciją. Štai kodėl SumUp skaitytuvai šifruoja informaciją, kai tik ji patenka į aparatą. Lustinės kortelės užkirto kelią sukčiavimui, užtikrindamos, jog visa informacija, kuri pereina per PoS sistemą, patenka tiesiai į banką.
    Kas be ko, Karlosas pasitikėjo vyruku maždaug tiek, kiek galėjo jį nusviesti į tolį. Bičas buvo per laimingas; ne tiek daug iš išorės, bet Karlosas susidarė aiškų įspūdį, kad Trentas juokėsi iš kažko po paviršiumi. Jo tamsios akys smalsiai šokinėjo humoru, kai jis pasakė Karlosui, kad turi jam informacijos, atsitraukdamas į siaurą gatvelę, parodydamas, tarytum nebuvo jokio klausimo, kad Karlosas seks paskui. 

Tad kartu su „Rerum Novarum“ galime prisiminti lygiai po keturiasdešimties metų Pijaus XI 1931-ųjų metų gegužės 15 paskelbtą encikliką „Quadragesimo anno“ ar po šešiasdešimties metų paskelbtą Jono XXIII garsiąją encikliką „Mater et Magistra“ (1961 gegužės 15 d.); tiesiogiai į „Rerum Novarum“ apeliuoja Pauliaus VI „Octogesima Adveniens“ apaštalinis laiškas (1971 gegužės 14 d.) ir Jono Pauliaus II „Centesimus Annus“ (1991 gegužės 1 d.): atitinkamai paskelbtos aštuoniasdešimt ir šimtą metų nuo „Rerum Novarum“ pasirodymo. Kitos įsimintinos (bet ne vienintelės) enciklikos – Pauliaus VI „Populorum Progressio“ (1967 kovo 27 d.) ir Benedikto XVI „Caritas in veritate“ (2009 birželio 29 d.).
. Habermasas aiškino, jog Vakarų pasaulyje menkstant legitimacijos galiai įsivyrauja netikrumas dėl filosofinės mokslinės tiesos, dėl tiesos ir netiesos skirties, o šis netikrumas apsireiškia kaip „konfliktuojančių epistemologijų“ praktika. Kitaip tariant, sava epistemologija, sava moksline mokykla, sava tiesa. Tos tiesos įtvirtinimas jau priklauso ne nuo jos pačios, o nuo tam tikros legitimuojančios, vadinasi, politinės kultūrinės ir institucinės galios, kurią geba kaupti viena ar kita mokslininkų bendrija.
Dėl gyvenimo būdo pokyčių ir medicinos pažangos pasikeitė visuomenės sergamumo pobūdis. Dominuoja lėtiniai neinfekciniai sveikatos sutrikimai (širdies, kraujotakos, medžiagų apykaitos, nervų, psichikos ir t. t.). Viena efektyviausių prevencinių priemonių kovoje su šiais negalavimais yra fizinis aktyvumas. Sportavimas – tai žmogaus adaptyvus elgesys. Taip pat sportinė veikla suteikia didžiulį dvasinį pasitenkinimą bei žmogui padeda socializuotis.
    Chrisas nusitaikė į pulsuojantį raumenį su savo Bereta ir šovė, penki 9 mm šoviniai, lekiantys į jo šiurpią mėsą; Tironas net nesulėtėjo. Baris rėkė, kad jie išsisklaidytų, o paskui jie bėgo, Džil, traukianti Rebeką su savimi, Bario .357 griaustinis dundantis už jų. Viršuje sraigtasparnis sukosi ratu, ir Džil jautė sekundes tiksint, manė, kad jautė sprogimą kylantį po jų kojomis.
Apskritai modernybė visas žmonių bendruomenes suvokia kaip konstruktus, o ne kaip duotybes. Tai yra platesnio vaizdo dalis, susijusi su tuo, kaip mes, šiuolaikiniai žmonės, esame linkę suvokti pažinimą. F. Baconui tikrovės pažinimo tikslas yra jį panaudoti materialiai žmonijos pažangai. Išties mes geriname žmogaus būklę, konstruodami arba gamindami savo pasaulį. Taigi Baconui duotybė yra tai, kas kyla iš gamtos bei kūrinijos ir tarnauja kaip medžiaga konstruoti žmogų.
Nustatytas naujas mokėjimų standartas, kuris tiesia kelią į tai, kas vieną dieną gali tapti pasauline valiuta, apdorojama tik per išmaniuosius telefonus. Šiuo metu geriausia, ką įmonės gali padaryti jų PoS sistemoms tai nukreipti mokėjimų operacijų strategiją duomenų rinkimo bei paslaugų kokybės kryptimi. Visa tai pasiekiama EMV technologijos pagalba. Būdamas verslo savininku ar vadybininku, jūs sunkiai dirbate, kad padidintumėte įmonės pajamas. Atėjo metas, kai jūsų PoS dirba jūsų verslo naudai tiek pat, kiek ir jūs.

Zigotine ir pozigotine heteroploidija: Zigotine heteroploidija yra kai susilieja defektuotos gametos (arba viena defektuota gameta su sveika gameta). Galimos ivairios chromosomu aberacijos, ligos. Pozigotine heteroploidija yra kai zigotos somatinese lastelese vykstant mitozei ivyksta chromosomu neissiskyrimas, nors gametos galejo buti abi normalios. Daznai pasireiskia paveikus mutagenams motinos kune (alkoholis, nikotinas, narkotikai).   
Dauguma A. Aleksandravičiaus herojų - vyresnio amžiaus, nemaža išgyvenę ir nuveikę žmonės. Dažnai jie yra tos pačios kilmės, išsilavinimo ir dalijasi bendra istorinės praeities ir permainų patirtimi. Fotografas juos sutinka ir įamžina ypatingu, nelengvu laiku, kai iš seno pasaulio jau pasitraukta, bet naujo gyvenimo taisyklės dar nesukurtos arba įsivyrauja jiems svetimos. Taip iš dalies formuojasi bendra rezignacijos gaidelė jų atvaizduose.
o kas link to gyvenimo skaitmenine erdveje..tai jau ir dabar yra nemazai zmoniu..kurie vis dar tebeturi kuna..taciau jau gyvena nebe siame pasaulyje..o visiskai persikele i virtualuji...kol kas tai ivardijama tik kaip psichine liga...priklausomybe nuo interneto..kompleksai kuriu nepavygsta nugaleti realiame pasaulyje..bet kaip bus ateityje nera zinoma
Nuo 2016-ųjų metų R. Ruokis yra VGTU Kūrybinių industrijų fakulteto lektorius, dėsto kino projektus. Nuo 2012 m. dirba „Lietuvos ryto“ televizijoje anonsų ir TV laidų prodiuseriu, režisieriumi ir projektų autoriumi. 2005–2007 m. dirbo Šiaulių jaunimo centro direktoriumi, formavo centro viziją, organizavo renginius, ruošė savanorius ir rengė specialius jų mokymus.
Vis tik filosofija traukia ne vien tik mane. Jau kelis metus tenka bendrauti ir pačiomis įvairiausiomis mintimis dalintis su Vilniaus Gedimino technikos univeristeto filosofu, prof. dr. Vyčiu Valatka. Tad su skaitytojais noriu pasidalintu prieš kelias savaites įvykusia mūsų puikia diskusija apie filosofija. Bet iš pradžių, prieš pateikiant pokalbį noriu supažindinti su profesoriaus biografijos faktais.
– Įprasta manyti, kad kūrybinių industrijų srities atstovo, kūryba plėtojančio menininko kelias yra vingiuotas, pikantiškai įdomus, niekada nevienodas ir nenuobodus. Jovile, papasakokite, koks yra jūsų, kūrybingumo klausimams neabejingo mokslininko ir dėstytojo, kelias. Kitą vertus žinau, jog jūsų kelias nebuvo tiesiogiai nutiestas link komunikacijos teorijų lauko. Jūs puikiai orientavotės žurnalistikos platybėse. Galiausiai manau, kad prie jos sugrįšite, galbūt net panašiu būdu, kaip ir aš, puoselėdamas savo puslapį „Kultūros kirtis“.
Visokie stumiami rusiški keiksmai atrodo labai atstūmiančiai kukliems ir bent kiek išsiauklėjusiems lietuviams. Pažiūrėjus dabartinius lietuviškus įreginimus, net tarybiniais laikais girti lietuviai taip bjauriai rusiškai-mongoliškai nesikeikdavo, o dabar net moterys privalomai priverčiamos bent vieną kartą nusikeikti. Turiu omenyje „Klasės susitikimą arba berniukai sugrįžta“. Jei ne tie keiksmažodžiai, nei vieno lietuviško, tai būtų galima žiūrėti, o dabar atrodo kaip kokių ruskių sąmokslas, bandantis įamžinti bent rusiškus keiksmažodžius tautos atmintyje. Tai jokia vertybė: tarybinio kaip ir carinio palikimo vertėtų atsikratyti be jokio gailesčio ir žvelgti į ateitį švariomis, neprispjaudytomis galvomis.

    Žinoma, tuo metu Suzumiya Haruhi nesėdėjo klasėje, kitaip mes apie ją nekalbėtume. Bet, vėlgi, net jeigu ji būtų girdėjusi mus, turbūt per daug nesijaudintų. Dažniausiai Suzumiya Haruhi palikdavo klasę tuoj pat po ketvirtos pamokos ir grįždavo prieš pat penktąją. Ji nesinešiojo priešpiečių dėžutės, todėl maniau, kad užkąsdavo valgykloje; bet nereikia visos valandos maisto kramtymui, ar ne? Kas be ko, po kiekvienos pamokos pabaigos, ji dingdavo. Kur ji, šiaip ar taip, eidavo…?
Daugelis Anykštėnų forumo dalyvių teigė, kad žaliasis Anykščių miesto įvaizdis, neskubėjimas, dėmesys kultūrai ir sveikatingumo infrastruktūrai yra miesto stiprybės, pritraukiančios į miestelį jaunas šeimas, profesionalus, kurių darbas nepririša jų prie konkrečios fizinės darbo vietos (IT specialistai, architektai, vertėjai, rašytojai ir kt. profesionalai), jaunimą. Tačiau visas šias galimybes dar reikia stipriai plėtoti, kurti naujas Lėtojo miesto krypties paslaugas, kad ta trauka išliktų. O ką anykštėnams duos „išmanusis turizmas“ kol kas mūsų bendruomenei yra paslaptis, nors pasaulinis pripažinimas, žinoma, labai gundo"
×