Visgi antikinė filosofija nėra vienintelis mano tyrimų objektas. Nemažai dėmesio skiriu ir lotyniškajai viduramžių filosofijai, ypač logikai. Čia turbūt vėl dera prisiminti mano paauglystės laikų žavėjimąsi Sąjūdžio filosofais, pasižymėjusiais geležine logika. Negaliu neprisiminti ir pačios pirmos paskaitos universitete. Tai buvo Lotynų kalba, kurią dėstė neprilygstamoji prof. E. Ulčinaitė. Antrame kurse turėjau Viduramžių filosofijos kursą, kurį skaitė šviesios atminties prof. R.Plečkaitis, padaręs turbūt lemiamą įtaką mano filosofinėms preferencijoms. Jis tikrai mokėjo sudominti  šia, iš pirmo žvilgsnio, religijos tarnaitės statuse surakinta filosofija, jos laikotarpiais, mokyklomis, tarp jų amžius trukusiais ginčais, o ypač- tų ginčų metu taikytais samprotavimo, pagrindimo, kontrargumentavimo metodais. Pastarieji dalykai – jau viduramžių logikos karalystė. Profesorius mėgdavo sakyti – nesiimk tirti problemos, jei neįžvelgi problemos grožio. Jis prisipažino, kad didele dalimi viduramžių logiką jį paskatino tyrinėti būtent tos logikos grožis ir žavesys – sudėtingi klausimai, aistringi ginčiai tarp atskirų mokyklų, ieškant atsakymo į tuos klausimus ir pan. (kai kuriuose universitetuose tokių ginčų dalyvius netgi reikdavo atskirti metaline pertvara, kad nesusimuštų 🙂 Tad kai stojant į doktorantūrą profesorius pasiūlė temą iš scholastinės logikos Vilniaus universitete, nedvejojau nei akimirkos. Beje, viduramžių logiką nepelnytai bandė nuvainikuoti Renesanso ir Naujųjų Amžių filosofai, skelbdami ją įmantria žodžių ekvilibristika; gremėzdiška tuščių, su realybe nieko bendra neturinčių abstrakcijų sistema. Gi iš tikrųjų, ši logika buvo aukšto lygio mokslinė sistema. Viduramžiai neturėjo technikų ir technologijų, kurios leistų solidesnius mus supančio pasaulio tyrimus. Tad visas filosofų dėmesys buvo nukreiptas į vidinį žmogaus pasaulį (net ir Dievo įrodymų kai kurie mąstytojai ieškojo “amžinosiose” sielos idėjose), kurio vienas komponentų buvo mąstymas. Tirdami pastarąjį, viduramžių logikai atrado visą eilę svarbių dėsnių ir principų, kurie Renesanso laikais ir Naujaisiais amžiais buvo pamiršti. Ir kai XIX a. pradėta kurti šiuolaikinė logika, jos autoriai netikėtai atrado, kad nemažai jų kuriamų dalykų jau buvo žinomi viduramžių “ekvilibristams ir abstrakcijų statytojams”.

Tad kartu su „Rerum Novarum“ galime prisiminti lygiai po keturiasdešimties metų Pijaus XI 1931-ųjų metų gegužės 15 paskelbtą encikliką „Quadragesimo anno“ ar po šešiasdešimties metų paskelbtą Jono XXIII garsiąją encikliką „Mater et Magistra“ (1961 gegužės 15 d.); tiesiogiai į „Rerum Novarum“ apeliuoja Pauliaus VI „Octogesima Adveniens“ apaštalinis laiškas (1971 gegužės 14 d.) ir Jono Pauliaus II „Centesimus Annus“ (1991 gegužės 1 d.): atitinkamai paskelbtos aštuoniasdešimt ir šimtą metų nuo „Rerum Novarum“ pasirodymo. Kitos įsimintinos (bet ne vienintelės) enciklikos – Pauliaus VI „Populorum Progressio“ (1967 kovo 27 d.) ir Benedikto XVI „Caritas in veritate“ (2009 birželio 29 d.).
Atsakymas: Biblijoje aiškiai smerkiami dvasių iššaukimai, mediumai, okultizmai ir aiškiaregystės (Kunigų 20:27; Pakartoto Įstatymo 18:10-13). Horoskopai, taro kortos, astrologija, žiniuoniai, skaitymai iš delno ir kitokie sensai įeina į tą pačią kategoriją. Visos šios veiklos yra paremtos įsitikinimų, jog kažkur egzistuoja dievai, dvasios ar mirusių artimųjų dvasios, kurios gali patarti. Tie “dievai” ir “dvasios” yra demonai (2 Korintiečiams 11:14-15). Biblijoje nėra nieko, kas mus leistų tikėti, jog mirę artimieji gali su mumis susisiekti. Jeigu jie buvo tikintieji, jie yra danguje ir mėgaujasi pačia nuostabiausia vieta ir santykiais su mylinčiu Dievu. Jeigu jie buvo netikintys, jie yra pragare ir kenčia nesibaigiančius kankinimus už tai, kad atstūmė Dievo meilę ir prieš Jį maištavo.
×