– Kūrybos visuomenės konceptas kaip toks – tai, mano vertinimu, teorinis konstruktas, viena iš socialinių utopijų. Žinote, nors kiekvienas iš mūsų turime savyje tam tikrą kūrybingumo pradą (ką, beje, savo knygoje labai entuziastingai pabrėžia ir R. Florida) ar galimą užuomazgą, tačiau jo raiškos ir įveiklinimo laipsnis bei kokybė tikrai ne bet kuriuo atveju kaip rezultatą gali garantuoti kūrybos visuomenės atsiradimą.
Esant tokiomis aplinkybėms, mes, Žemiečiai, skelbiame visus bet kokių žmonių valdžios institucijų, grupių ar individų esančius susitarimus ir sąjungas tarp nežemiškos kilmės atstovų beverčius, negaliojančius ir laikinai sustabdytus. Mes reikalaujame, jog bet kokie anksčiau galioję tokio pobūdžio susitarimai būtų viešai paskelbti nebegaliojančiais. Visi būsimi susitarimai ir sąjungos tarp žmonių valdžios institucijų, grupių ar individų ir nežemiškos kilmės atstovų turi būti derinami tik su visapusišku žemiečių sutikimu, viešai ir atvirai išreikštu tarptautinės demokratinės institucijos, atstovaujančios Žemės tautas ir gyventojus.
    - Sprendžiant iš rezultatų, žmones dažniausiai tenkina jų esama būklė. Tie, kurių netenkina, visgi, bando išrasti ar atrasti, ką nors, kas stumtų civilizaciją į priekį. Kažkas norėjo skristi, todėl išrado lėktuvą. Kažkas norėjo lengvai keliauti, todėl pagamino automobilius ir traukinius. Bet tie dalykėliai buvo sukurti žmonių, turinčių talentą. Tik genijus gali paversti tuos vaizdus realybe. Mes, paprasti mirtingieji, tiesiog privalome gyventi diena iš dienos. Mes neturėtume elgtis impulsyviai vien dėl to, kad jaučiamės esą avantiūristai.

. Kiek vėliau sociologai pastebėjo, kad postmodernioji teorija teikia naujų galimybių ir empirinių tyrinėjimų plėtrai. Pasitelkiant naujas sąvokas buvo plečiamas duomenų interpretacijų laukas, kuriami nauji žmogaus pasaulio, individo ir visuomenės santykių, įvairių tapatumų kūrimo ir savikūros vaizdiniai. Išplito rizikos visuomenės, vartojimo kapitalizmo, postmoderniosios etikos ir kitos sąvokos. Šitai įvardijama kaip perėjimas nuo epistemologinio prie empirinio sociologinio postmodernizmo


Dauguma A. Aleksandravičiaus herojų - vyresnio amžiaus, nemaža išgyvenę ir nuveikę žmonės. Dažnai jie yra tos pačios kilmės, išsilavinimo ir dalijasi bendra istorinės praeities ir permainų patirtimi. Fotografas juos sutinka ir įamžina ypatingu, nelengvu laiku, kai iš seno pasaulio jau pasitraukta, bet naujo gyvenimo taisyklės dar nesukurtos arba įsivyrauja jiems svetimos. Taip iš dalies formuojasi bendra rezignacijos gaidelė jų atvaizduose.
Stiegleris aiškina, kad industrinė revoliucija paskatino stulbinančią technikos evoliuciją, kurios padarinys – suvaldyta ir sutvarkyta negyvoji materija. Tas technologinis proveržis užtemdo ankstesnę medium, terpės reikšmę ir įtvirtina technologinių prietaisų bei įtaisų supratimą – masinės medijos, kurios veikia pasiremdamos skaitmeniniu kodu. Skaitmeninis kodas, pasak M. Hanseno, būdingas dabartinei evoliucijos pakopai ir veikia žmones ne iš išorės, o kaip individo eksteriorizacijos ekspansija. Tad skaitmeninis kodas ir jo palaikomas skaitmeninis vaizdas pripažįstamas būdingu dabarties evoliucijos būvio bruožu

Šiomis sąlygomis jau nėra aiškus universiteto tapatumas, kas jis yra, kokia jo misija. Prie šio svyravimo prisideda švietimo politikos įgyvendinimo institucijų požiūris ,,jūs nepakankamai geri“. Nesvarbu, kad universitetai patenka į 2–5 procentus geriausių pasaulio universitetų skaičių, vis tiek jie nepakankamai geri. Nevertinamas, plakamas žmogus sunkiai pasiekia gerų rezultatų. Visuose universitetuose yra gerų ir žemesnės kokybės programų, puikių ir mažiau gerų dėstytojų. Stojantieji taip pat skirtingi. Lengva dirbti su stipriais studentais, bet pabandykime paruošti gerus specialistus iš silpnesnių. Todėl skaičiai kartais negali būti kokybės rodikliu. Tad jei mūsų politikai imtųsi remti, stiprinti universitetus, jais didžiuotis ir rūpintis, tada net ir sujungimas atrodytų kaip logiška universitetinio mokslo stiprinimo priemonė.
Paklaustas, kodėl jis sumanė atlikti šį didžiulį ir sunkų darbą, apimantį daugiau nei du šimtus portretų, A. Aleksandravičius papasakoja apie svarbų asmeninio išgyvenimo impulsą. Gyvendamas Panevėžyje, kurio šlovė paremta Juozo Miltinio teatru, fotografas buvo sukrėstas, kai mirus žymiam aktoriui Kaziui Vitkui, kuris pats pasiaukojamai fiksavo teatro chronologiją, neliko jokios ryškesnės jo nuotraukos. Šis įvykis paskatino A. Aleksandravičių nuo 1997 m. pasišvęsti savo gyvenamo laikotarpio Lietuvos kultūros ir meno žmonių įamžinimui fotografijoje. Tiesa, atskirų šios temos portretų jis yra sukūręs jau nuo 1993 m. Šis A. Aleksandravičiaus sumanymas susijęs su lietuviškoje fotografijoje dar nepakankamai išvystyta urbanistine savimone. Meno žmonių išraiškingų portretų Lietuvoje yra sukūrę Antanas Sutkus, Romualdas Rakauskas, Romualdas Požerskis ir Algimantas Kunčius. Pastarasis -ypač daug iki 1983 m., kai dirbo pagal Kultūros barų užsakymus. Tačiau niekas iki šiol nesiėmė šio projekto tokios apimties ir taip konceptualiai. Tai daugelio asmenybių portretai, bet kartu tai ir fotografinis laiko portretas, nes dauguma ciklo darbų atsirado per trumpą tarpsnį nuo 1997 m. iki 2000 m. pradžios. Šis sumanymas dar nėra išbaigtas ir net būdamas nemažas ciklas lieka fragmentiškas. Toks Lietuvos kultūros ir meno veikėjų portretavimas savo koncepcija yra susijęs ir su kūrėjo pašaukimo bei krašto istorijos, identiškumo, tėvynės klausimais.
Kai vis labiau tampa akivaizdu iš jų veiksmų, nežemiškos jėgos siekia išnaudoti Žemę, jos resursus ir jos žmones, ir yra įsitraukę į sistemingą Žemės kolonizavimo programą, kurią įgyvendinus žmonija bus pasmerkta vergovei, kuriuos valdys nežemiškos kilmės jėgos. Nežemiška intervencija ir okupacija siekiama ekonominio pranašumo, komercinės naudos ir strateginio pranašumo, kurį teikia šis pasaulis.
    Dabar visa tai atrodė siurrealiai, tos pirmos valandos po to, kai Džil sužinojo apie atakas, apie blokadas. Ji nuėjo į RPD pastatą, kad pasimatytų su Šefu Aironsu, bet jis atsisakė kalbėti su ja. Džil žinojo, kad kai kurie iš policininkų susidarys nuomonę, kad ne kiekvienas buvo toks aklas ar papirktas kaip Aironsas – bet net paliudiję keistą užpuolimų braižą, jie nebuvo pasiruošę priimti tiesą.
– Sporto industrijos plėtra galima tik tuo atveju, jeigu visuomenė turi pakankamai laisvo laiko ir materialinių išteklių. Sporto industrija padeda visapusiškai regiono plėtrai, didina visuomenės darbo našumą, mažina nusikalstamumą, ugdo pilietiškumą, mažina sveikatos apsaugos išlaidas, skatina vartojimą ir turizmą, tai savo ruožtu padeda infrastruktūros plėtrai, naujų darbo vietų kūrimui ir konkurencingumo augimui. Sporto industriją galima įvardyti daugumos pozityvių socialinių ir ekonominių procesų katalizatoriumi. Didžiausia sukuriama sporto industrijos vertė – žmogiškieji ištekliai. Būtent žmogiškieji ištekliai yra visų veiklų pagrindas.
Paskutiniu metu Šiaulių džiazo festivalis labiau tampa pradedančiųjų kūrėju platforma. Aš pats ieškau naujų grupių. Labai glaudžiai bendradarbiauju su latviais. Vis dėlto iš tolimesniojo užsienio pakankamai sunku pasikviesti žinomą grupę. Honorarai prasideda nuo 3–4 tūkstančių eurų. Vienas toks honoraras sudaro beveik visą festivalio biudžetą, o Šiaulių džiazo rėmėjus galima suskaičiuoti vos ant vienos rankos pirštų.
Myrcene is a potent analgesic, anti-inflammatory, antibiotic and antimutagenic. It blocks the action of cytochrome, aflatoxin B and other pro-mutagenic carcinogens. The Bonamin et al study focused on the role of β-myrcene in preventing peptic ulcer disease. The study revealed that β-myrcene acts as an inhibitor of gastric and duodenal ulcers, suggesting it may be helpful in preventing peptic ulcer disease. Its sedative and relaxing effects also make it ideal for the treatment of insomnia and pain.

Ever since the first betrayal on Mars during the Horus Heresy, the Dark Mechanicus and their Traitor Titan Legions have utilised the Skitarii under their command to battle the forces of the False Emperor. They perform essentially the same functions for the Hereteks as their Loyalist counterparts, protecting the demesnes of their masters and going to war at their bidding, with additional duties such as overseeing the slave workforces labouring on the Dark Forge Worlds. The Dark Mechanicus Skitarii themselves have become changed and mutated by the power of the Warp as much as by their dark masters' twisted modifications and use of heretekal Warp-based technology.
    Tai buvo skerdykla, oras, dvokiantis fekalijomis ir vėmalais, sienos, išpuoštos dideliais kraujo šmeižtais. Džil beveik pasidavė, tada, labiau pavargus, negu bet kada, negalėdama žiūrėti į tų kūnus, kurie buvo gana laimingi mirdami anksčiau, negu kad virusas galėjo paplisti jų sistemose. Kol ji ėjo per beveik tuščias sales, užmušdama saujelę nešėjų, kurie vis dar vaikščiojo aplink – žmones, kuriuos ji rado, žmones, kurie atsidusė iš palengvėjimo, kai matėsi su ja vos prieš kelias valandas – kad ir kokios vilties ji laikėsi, dabar ji dingo kartu su supratimu, kad viskas, ką jai teko patirti, buvo perniek. Tiesos žinojimas apie Umbrelą neišgelbėjo nieko, o gyventojai, kuriuos ji manė, kad nuvedė į prieglobstį – daugiau kaip septyniasdešimt vyrų, moterų ir vaikų – nebeliko.
Trečia, man svarbu kartu su kolektyvu puoselėti, tobulinti ir populiarinti pramogų industrijų ir renginių inžinerijos studijų programas. Ketvirta, kurti papildomas studijų programas, susijusias su plačiu pramogų industrijų lauku ir naujausių technologijų taikymu. Penkta, remiantis katedros ir viso fakulteto tyrimais bei moksliniu potencialu, bendruomeniškai vykdyti praktikų konsultacijas. Šešta, plėsti tarptautinius mokslo ir studijų tinklus, atnešančius naudos ne tik katedrai ar fakultetui, bet ir visam universitetui.
The weapons of the Skitarii are a strange amalgamation of ancient science, modern technology and baroque craftsmanship. Carved wooden gun stocks, bolt action breaches, whirring dynamos and elegant brass triggers meld seamlessly with heat sinks, radioactive ammunition, lightning projectors and glowing fuel cells. They are the past and the present combined, terrifying in the devastation they cause and beautiful in their antiquated designs.
Seimo narys Povilas Urbšys retoriškai klausė, kas yra svarbiau: ar lytinis švietimas, ar lytinis ugdymas? Lytiniame ugdyme kalbama apie vertybių puoselėjimą, o lytinio švietimo šalininkai akcentuoja tik informacijos jaunam žmogui suteikimą apie lytinį gyvenimą, tačiau vyras ir moteris neturi būti padaromi tik seksualinių geidulių objektu, ir ypač, kai į tai žiūrima tik iš vartotojo savanaudiškos pozicijos.
Prisiversti sportuoti ir sportą paversti kasdienybės ritualų dalimi pavyko ne iš karto. Kelis kartus palūžau ir nustojau lankytis sporto klube. Save įtikinėdavau, kad sportuosiu nuo rugsėjo pirmosios, nuo naujųjų metų pirmos dienos, vėliau – nuo vasaros pradžios. Susiėmiau ir vis dėlto pradėjau sportuoti. Ne iš karto, bet palaipsniui pastebėjau sporto privalumus. Reguliariai sportuojant dingdavo bet kokia įtampa, akimirksnio susierzinimas, atsirasdavo net didesnis pasitikėjimas savimi. Kraujospūdžio problemų jau nebeatmenu.
Kai tik parašiau apie JTO tai man dvi dienas iš eilės(pirmą dieną išvis porą sykių) naktiniame danguje pamirksėjo šviesomis. Kiek suprantu jie miestus vengia, na bent tiek pastebėjau. Tikrai tai ne lėktuvas ir ne palydovas ir joks meteoritas. Na ir dar kartelį sumirksėjo, kai antrą kartą apie JTO parašiau, tiksliau paaiškinimą kas tai yra, vėlgi sumirksėjo. Na galvoju tiksliau man rodo, kad jie yra na ir tiek. Ir aš galvoju "yra tai yra, bent jau buvimą parodė savo".
Šokio kūrybos procesas gana įdomus: atlikęs apšilimo pratimus įsijungiu vaizdo kamerą ir improvizuoju ištisas valandas, po to peržiūrinėju nufilmuotą medžiagą ir ieškau bent vieno įdomaus ir tuo pačiu stipraus judesio savo improvizacijoje. Jeigu po dviejų improvizacijos valandų randu bent vieną dėmesio vertą naują judesį, tai, vadinasi, mano repeticija nepraėjo veltui.
Daugybė žmonių pasaulyje šiuo metu svarsto, kaip knyga mūsų dienomis galėtų atremti kone visuotiniu tapusį bodėjimąsi skaitymu. Mums gi labiausiai rūpi, kaip tiesioginio iššūkio akivaizdoje knyga galėtų svariau pasitarnauti Anykščiams? Koks nors vienas drovus drugelio plastelėjimas nieko nepakeis, pavieniai veiksmai ne tik turizmo, bet ir daugelyje kitų sričių kelia vien sąmyšį. Bet jei kultūros, švietimo įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, tėvai atliktų būtiniausius „namų darbus” perkainojant, populiarinant knygą, įtraukiant ją į pirmaeilį kasdienybės „asortimentą“, jei įgyvendintume nors programą minimum, jau galėtume švęsti dvasios pergalę.
Dar visai neseniai, 2005 m. gegužės mėn., kai Vytauto Didžiojo universiteto Senate buvo balsuojama dėl Santuokos ir šeimos studijų centro steigimo, didžioji dalis senatorių su nuostaba klausė, “Kodėl centrui renkatės tokį dvigubą pavadinimą, juk santuoka ir šeima yra tapatus darinys”. Lygiai tokios pačios nuomonės buvo ir šalies Konstitucijos kūrėjai 1992 m., kuriems, pasak prof. E. Jarašiūno, santuoka grindžiama šeima buvo laikoma tokia savaime suprantama kategorija, kad didesnių diskusijų nekilo ir nereikėjo vieniems kitų įtikinėti kokia teisinė realybė bus kuriama. Prabėgus daugiau nei 20 metų, tenka sugaišti begales laiko ir išeikvoti daugybę pastangų moksliniams tyrimams siekiant apginti ir santuoką, ir šeimą. Ir pirmiausia, žinoma, santuoką, nes kaip tik iš jos ir yra kildinama šeima. 
Tačiau vertinant mėgėjiško sporto, visuomenės sveikatinimo ir rekreacijos sporto industrijos pusę situacija dažnai yra apgailėtina. Trūksta sporto salių, aikštelių, rekreacinių erdvių, o sporto paslaugų kainos didžiajai visuomenės daliai yra neprieinamos. Sporto industrijos verslas siekia didesnio pelningumo, jam tenka konkuruoti su pramogų industrija (koncertai, restoranai, naktiniai klubai, teatrai, kinas ir t. t.), su farmacijos ir medicinos industrija (liekninantys maisto papildai, plastinės operacijos ir t. t.).
Aš taip pat savotišką publiką turėjau Kaune ir Vilniuje, kai vykstant festivaliui „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose” pristatinėdavau kitų menininkų parodas. Ne kartą po savo kritinės kalbos esu gavęs gėlių iš auditorijos. Nors jau tris metus esu labiausiai įnikęs į mokslo vadybos ir pedagogikos procesus, bet šį pavasarį Vilniuje apsilankius kolegės kuruojamoje tarptautinėje parodoje (tiesa aš joje viešai netariau jokio kritikos žodžio), buvau atpažintas meno kolekcionierių. Nors aš jų niekada nepažinojau, nesidomėjau jų sukauptomis kolekcijomis, tačiau jie sveikinosi su manimi ir konstatavo, kad pasiilgo mano vedamų parodų pristatymų, publikuojamų kritinių recenzijų. Yra ir tokių atvejų, kai pavieniai žmonės sužinoję, kad Klaipėdoje kalbėsiu per parodos pristatymą specialiai atvyksta net iš Kėdainių. Tai iš ties džiugina, tai iš ties rodo, kad dirbu ne veltui.

To fight the foot soldiers of the Cult Mechanicus is to kill or be killed, for the Skitarii Rangers never give up when hunting down their foes, and their stamina is legendary. In the lean and hungry days of Man's hominid ancestry, a hunter would kill far larger prey by tracking it to the point of exhaustion. It is this principle by which the Skitarii Rangers hunt the reaches of the galaxy -- once the Rangers have been despatched, they will home in on their quarry at a slow but relentless pace. At first their victims, ranging from pirate warbands to xenos warhosts, slip the net of Skitarii gunfire easily enough. If they flee far enough solar months will pass, even standard years -- long enough that the terror of the initial engagement is all but forgotten. All the while the Skitarii Rangers march in silent, unstoppable lockstep through trenches and ruins, their noose closing a little tighter with every night. Just when their quarry assumes itself safe, a constellation of blue will-o-the-wisps appears on the horizon. Almost imperceptibly, it grows closer and closer -- and then darkness lights up with blazing gunfire. The Skitarii, for whom the engagement never ended, close in again and again until the deed is done.

Supratau, Cerber. Tai tu rata organizuotum ar ne? Zinai kiek energijos issilaisvintu jei butume drauge. Bet as jau nusprendziau. Jei ne tu, tai as tada priklausysiu Wicca raganu konventui. Tiesiog tokia mano natura. As zinau ka reiskia buti sesiukeje. Tai sieksiu kazko panasaus. Ir tau, Cerber, linkiu dideles sekmes!!! Tu man kaip zmogus labai patikai. Ir is vis jus visi is anomalijos esate tikri saunuoliai.

2018 metų vasario mėnesio „Magnificat“ numeryje, rašant apie Bibliją ir poeziją, buvo pastebėta, kad Šventajame Rašte aptinkami įvairūs literatūriniai žanrai (žr. „Biblinė hermeneutika: poezija ir Biblija“, p. 12). Šiame straipsnyje tam tikra prasme sugrįžtama prie paliestos temos, tik šįkart pasirenkant studijos objektu ne poeziją, bet pasaką. Pasaka – vienas iš pagrindinių pasakojamosios tautosakos žanrų. Jos skirstomos į keletą formalių tipų
Pirma. Ji taip pat yra paremta labai siaura faktine medžiaga. Pagrindinis Putinaitės šaltinis yra sovietmečiu pripažintų rašytojų kūriniai, antras pagal svarbą – sovietmečio veikėjų pasisakymai ir prisiminimai. Kitokių duomenų, pavyzdžiui  represinių struktūrų dokumentų, kurie galėtų atskleisti ir pasipriešinimo, ir represijų mastą, autorė nelinkusi analizuoti. Dokumentai kiek plačiau pasitelkiami tik ateizaciją nagrinėjančioje knygoje Nugenėta pušis. Apie daugelį įvykių, procesų ir tendencijų dar gali papasakoti liudininkai, tačiau autorė turbūt neatsitiktinai neranda reikalo jų prakalbinti.
Už sūnaus gyvenimo ir verslo „sutvarkymą“ buvo paprašyta 50 000 litų (14 481 eurų), nes būrėja paaiškino, kad reikalingi amuletai, kainuojantys 24 000 litų (6950 eurų). Jie, anot aiškiaregės, turi būti iš aukso. Kad būtų galima sutvarkyti sūnaus firmų reikalus, reikėjo ir žalvarinių pėdučių. Už 3 apvalius amuletus ir auksinį žiedą, 15 vienetų žalvarinių pėdučių Aldona sumokėjo 24 000 litų (6950 eurų).
×