It seems counterintuitive but I have read and have experienced that indoor grown with hydroponics creates cannabis that is superior in treating my chronic illness and pain. I’ve never experienced bad effects from hydroponically grown pot as others are mentioning here and it seems perfectly healthy for me. Over the years I’ve been comparing the effects with organic sungrown, and so far, no sungrown strain can compete with indoor grown for helping with my chronic pain and illness symptoms.
Žygio už gyvybę šūkis buvo „Kiekviena gyvybė neįkainojama“. Juo pabrėžta ne tik negimusiųjų, bet kiekvienos gyvybės vertė, nepriklausomai nuo žmogaus fizinės, dvasinės ar ekonominės būklės. Pawelas Kwasniakas iš akcijas organizavusio centro paaiškino, kad Lenkijos abortų įstatymas leidžia nužudyti daugiau nei 1500 kūdikių kiekvienais metais, daugiausiai eugenikos tikslais.
Kitas momentas. Visumoje resursai eina į pabaigą o gyventojų daugėja. Visiems neužteks net pavalgyti. Jau ir dabar neužtenka. Technologijos šiuo atveju nieko negelbėja. Kad būtų viskas pigu visas būtiniausias prekes gamina praktiškai rankiniu būdu visokie indai, vietnamiečiai ir kiti antrarūšiai žmonės. Visumoje nauja sistema bus kažkokia kaip po karo veikianti maisto kortelių pagrindu.
Labai svarbus tautinei sąmonei simbolis – Trakų pilis, anot Putinaitės, irgi reiškęs visai ką kita, negu gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Ji rašo, kad Trakų pilis „buvusi atstatyta bei neva tapusi tautos šventove. Iš tiesų ji tapo savitu paminklu vietinės partinės nomenklatūros „tautiniam“ angažuotumui.“ (Putinaitė N. Nenutrūkusi styga, p. 253). Kodėl nomenklatūros dalyvavimas atstatyme turėtų padaryti negalimą Trakų pilies tapimą tautine šventove, autorė nepaaiškina.
Skitarii are used to defend Mechanicus Forge Worlds, manufacturing installations elsewhere in the Imperium and often accompany high-ranking Tech-priests and Magi as their bodyguards. Skitarii also serve as the armed forces that defend the Mechanicus' Explorator vessels that explore the galactic frontier. Skitarii safeguard the massive war engines of the Centurio Ordinatus as well as Titans on campaign from boarding actions and prevent hostile forces from reaching the war engines' dead zone, where its main weapon batteries are useless. A number of Titan Legions maintain their own Skitarii detachments for this purpose, known as Secutarii, and if they do not, their Mechanicus masters will provide ample forces to protect the God-machines.
Žinote, čia panašiai kaip improvizacijos virtuvėje, kai norisi nustebinti konkretų draugą pagal jo konkretų skonį ir konkrečius mitybos įpročius netikėtu, tačiau šauniu patiekalu. Šiuo atveju tam tikra prasme ir Vilnių ar kurį nors kitą miestą galime paversti kūrybiniu. Žiūrint, ko tuo kūrybiškumu sieksime ir ko iš jo tikėsimės atitinkamame mieste atitinkamomis socialinėmis, kultūrinėmis, ekonominėmis aplinkybėmis. Tad pernelyg nesureikšminkime kūrybingumo konceptų ir nebijome improvizuoti patiekalų receptais.
Toks Tėvynės ir valstybės, moralės ir politikos atskyrimas šiandien yra tapęs itin pavojinga tendencija, praktikoje įsikūnijančia milžiniškais emigracijos mastais. Jei valstybė, kaip skelbiama, yra absoliutus blogis, tai kodėl reikėtų išlikti jai ištikimam, juolab, kad ji neduoda to, kas leistų čia oriai gyventi? Juk pakanka Tėvynės – skaipu karts nuo karto pasiekiamų artimųjų ar trumpose viešnagėse įkvepiamo iš esmės turistine atrakcija virtusių gimtųjų namų kvapo. Todėl žmonės ir bėga nuo naujojo zombinimo – neslepiamo ekonominio išnaudojimo ir jų žmogiškojo orumo paniekinimo, kurį dengia net ne bent kiek rafinuotesni ideologiniai burtažodžiai, o atviras ir ciniškas melas, pavyzdžiui, apie „po euro įvedimo nekilusias kainas“ (čia tik viena iš dabarties aktualijų). Pastebėtina, kad jie bėga į šalis, kuriose neoliberalizmui iki galo dar nepavyko išardyti valdomo kapitalizmo etape sukurto socialinės rūpybos modelio ir kur žmogaus asmuo dar yra gerbiamas ir su juo bent jau formaliai skaitomasi.
Taigi naujieji burtininkai – ekonomikos ekspertai iš užsienio ir jiems antrinantys vietiniai „laisvosios rinkos“ skleidėjai – skelbė tai, ką ir norėjo išgirsti materializmo persmelkta posovietinio žmogaus sąmonė. Tačiau šiuose procesuose ne mažiau svarbus buvo ir „teisingos“ naujosios kalbos diegimas. Taip sovietinę (auto)cenzūrą keitė „politkorektiškumas“, „kombinavimą“ – „europinių lėšų įsisavinimas“, „plačiąsias dirbančiųjų mases“ – „žmogiškieji ištekliai“ ir t. t.
Šiandien neįprastai daug diskutuojama apie technologijas ir jų naudą visuomenei, tačiau nepakankamai daug dėmesio yra skiriama turiniui, kurį technologijos „perneša“ vartotojui. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius – Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus, dirbdamas penkioliktus metus Lietuvos aukštajame moksle, kasdien sutinka labai įdomių žmonių, iš kurių patys įdomiausi yra turinio kūrėjai. Šiandien jis džiaugiasi, kad vienas įdomesnių žmonių kartu darbuojasi Pramogų industrijų katedroje. Tad siūlome susipažinti su diskusija, kurią plėtojo doc. dr. R. Venckus ir Aistė Ptakauskė – neeilinio išsilavinimo, vizionieriška asmenybė, šiuolaikinio turinio kūrėja!
Aš kaip pranašas jau mėginau savo jėgas čia. Galvojant apie pasaulio saugojimą nuo bet kokių grėsmių, reiktų apsistoti ties grėsme prarasti laisvę. Iš tikro, ji inirtingai gvildenama sukant įreginimus „Terminatorius“, „Matrica“ ir į juos panašius. Žmonės (amerikiečiai) nelinkę sudėti ginklus nuo beviltiškos nuotaikos „Terminatoriuje“ pereita iki pergalės prieš dirbtinį protą knygoje „Robokalipsė“ ar kito įreginimo su paprastu dirbtiniu berniuku, atsiradusiu iš niekur ir bandžiusiu perimti Žemės valdymą, gal kas prisimins šio įreginimo pavadinimą?
Daugybė žmonių, aš ne išimtis, visai nenori žinoti savo mirties laiko. Mirtis nėra savaiminis dalykas, kažkas ateis Jūsų. Vytauto greičiausiai ateis mano minėti raudonšikniai su mėspaude ir pasigrobs jį kaip mažą, jiems svarbią iš anksto perspėtą ir gavus jos sutikimą (iš tikro, jos susitaikymą su primesta padėtimi) dalelę. Jiems tektų užbėgti numatytiems įvykiams už akių ir jo gyvenimą patrumpinti. Kai nežinote, gal ir nieko tokio, bet kai sužinote, tai savaime pradedate tokius dalykus laikyti nusikalstamais. Jie labai mėgsta dėtis gelbėtojais ir, tikriausiai, ateitų Jūsų „gelbėti“. Su jais susidūręs labai aštriai pajunti skirtumą tarp išgelbėtojų ir gelbėtojų, Jums amžinai teikiančių gelbėjimo paslaugą. Jie gali įstumti Jus į tokią padėti, kad greičiausiai tik jie vieni galės Jus "gelbėti" (paprastai, nuo savęs) ir niekam iš šalies neleistų įsikišti ir Jus išgelbėti. Jie labai kerštingi, nors dedasi, kad jie ne tokie, tik pats galite išsigelbėti, nesusidėdamas su jais.
Kitaip tariant, be R. Floridos kūrybinės klasės koncepcijos neapsieina nė viena kūrybingumui skirta mokslo konferencija, ši knyga nelieka nepacituota nė viename solidesniame akademiniame leidinyje ar nenurodyta aukštųjų mokyklų studentams skirtoje mokomojoje medžiagoje. Džiaugiuosi, kad ir verslo praktikai atkreipė dėmesį į šią knygą – jau ir Lietuvoje ji nurodoma pačių aktualiausių sėkmingo verslo plėtrai aptarti skirtų leidinių sąrašuose.
– ir ji pamatė vyrą, stovintį pagrindiniame aukšte, vos žemiau pagrindo, kuriame stovėjo; ji pakėlė Beretą, bet nešovė, skubiai įvertindama jį, prieš vėl nuleisdama ginklą. Nepaisant jo suplėšytų ir krauju aptaškytų drabužių, ji galėjo pasakyti iš jo beviltiškos, persigandusios išraiškos, kad pastarasis nebuvo nešėjas... ar bent jau ne toks, kuris jau pasikeitė. Džil, pamačius kitą asmenį, užplūdo sklindanti palengvėjimo lavina, ir netikėtas supratimas, kokia vieniša ji buvo. Net turėdama neapmokytą civilį su ja, kažką, kas padėtų, kas galėtų padėti jai savo ruožtu… Ji drebančiai nusišypsojo, judėdama žemyn laiptais, kurie vedė į pagrindinį aukštą, jau darydama pakeitimus savo planuose. Jiems reikėjo surasti jam ginklą, ji matė seną šotguną Džeko Bare prieš dvi dienas, neužtaisytą, bet jie tikriausiai rastų šovinių, o jis buvo visai netoli –
Viena vertus, fotografavimas vietoje yra tikrai originalus reiškinys, antra vertus, jis būdingas kūrybinėms dirbtuvės ir plenerams. Organizuojant fotografavimą vietoje aš pastebiu tam tikrą riziką. Gali būti ir tokių atvejų, kai menininkas nieko ypatingo nesukurs arba visa paroda atrodo labai fotožurnalistiškai. Tad fotografavimas ir eksponavimas vietoje nors ir lemia bienalės išskirtinumą, tačiau jis taip pat yra labai rizikingas.
When a squadron of Ironstrider Ballistarii near a war zone, the sum total of the Adeptus Mechanicus' knowledge about that enemy's leader-figures is downlinked into their data-banks. Target reticules flicker and datagheists glow, each searching for a thousand different iterations of the enemy commander-form's silhouette. When a positive ident is achieved, that Ballistarius will be rewarded with the chime of a brass bell and an intravenous dump of hyperfocus stimulants. The information is quickly shared with the hunter's squadron, and their Ironstrider engines, formerly pounding across the battlefield at a fearsome pace, will slow to an exaggerated stalk. For a Sydonian Dragoon to attempt this would risk his steed toppling, but the gyroscopic stabilisers attached to each Ballistarius' Ironstrider engine compensate. This gives the appearance that time has slowed down around the squadron as it lopes on the spot or creeps forwards with macabre grace. It is from this mobile but steady platform that the gunner takes his shot. With the power of cognis heavy weaponry at his fingertips and the enemy's weak spots under his crosshairs, a Ballistarius could shoot through the hull of an enemy tank and still hit the vehicle's commander in the eye socket. Though it would never even occur to the Ballistarii to boast of such kills, their Tech-priest masters ensure their deadly accuracy is well known across the Imperium.
Vadinamieji NSO- erdvėliaviai patys visuomet apskaičiuoja susidūrimo pavojų ir niekada istorijoje nėra atsitiktinai susidūrę padangėje su jokiu mūsų skraidančiu aparatu. Jie visiškai nepavojingi keleiviniams lėktuvams,nors ir niekada nepraneša savo skrydžio planų ar duomenų...Na kai kada,- tiesa tiesiog pagrobia vieną kita lėktuva o kai kada ir su visais keleiviais,bet niekada nei vienas iš pagrobtūjų nepasiskundė kad su jais blogai elgiamasi...
Šešetukas neturi numylėtinių, myli kiekvieną – vienoda ir nešališka meile. Vaikystėje jis visada lydimas geriausių draugų, pritraukia kitus savo magnetizmu ir grožiu. Šio žmogaus gyvenimo būdas yra artistiškas ir jis dažnai suvokia save kaip drobę, kurioje tapo tobulybės paveikslą. Jaučia poreikį būti reikalingu ir laimingiausias būna tada, kai yra įtraukiamas į kokį nors projektą ar procesą. Šešetukas tiki meilės jėga bei jos gydomąja galia, todėl būna geru gydytoju ir slaugytoju.
Šešetukas neturi numylėtinių, myli kiekvieną – vienoda ir nešališka meile. Vaikystėje jis visada lydimas geriausių draugų, pritraukia kitus savo magnetizmu ir grožiu. Šio žmogaus gyvenimo būdas yra artistiškas ir jis dažnai suvokia save kaip drobę, kurioje tapo tobulybės paveikslą. Jaučia poreikį būti reikalingu ir laimingiausias būna tada, kai yra įtraukiamas į kokį nors projektą ar procesą. Šešetukas tiki meilės jėga bei jos gydomąja galia, todėl būna geru gydytoju ir slaugytoju.
Šiandien neįprastai daug diskutuojama apie technologijas ir jų naudą visuomenei, tačiau nepakankamai daug dėmesio yra skiriama turiniui, kurį technologijos „perneša“ vartotojui. Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius – Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus, dirbdamas penkioliktus metus Lietuvos aukštajame moksle, kasdien sutinka labai įdomių žmonių, iš kurių patys įdomiausi yra turinio kūrėjai. Šiandien jis džiaugiasi, kad vienas įdomesnių žmonių kartu darbuojasi Pramogų industrijų katedroje. Tad siūlome susipažinti su diskusija, kurią plėtojo doc. dr. R. Venckus ir Aistė Ptakauskė – neeilinio išsilavinimo, vizionieriška asmenybė, šiuolaikinio turinio kūrėja!
. Kaip tik tai, pasak S. Lasho, keičia ir kultūros bei apskritai humanitarinių tyrimų lauko teorijų pobūdį: socialines ir kultūros teorijas išstumia medijų teorija, pati įgaudama ir tvirtindama medijinį, technologinį daiktišką pavidalą ir naikindama humanitariniuose moksluose vyravusią supratimo ir aiškinimo skirtį. Teorija reikalinga praktikai taip, kad kurtų tą praktiką. Teorijos ir tekstai jau ne reprezentuoja požiūrius, o naudojami kaip veiksmingos technologijos
Karelijoje Vera vadinosi baltojo spindulio magistre. Čia ji veikė legaliai, nes turėjo verslo liudijimą teikti netradicines paslaugas. Klientus ji priiminėjo šiuolaikiniame ofise, „gydė“ nuo vėžio, cirozės, paralyžiaus. Kartą pas būrėją atėjo smegenų vėžiu sergančio berniuko tėvai, kuriuos moteris išnaudojo iki pat mirties, o po to tik skėstelėjo rankomis – toks jau vaiko likimas. Pinigų, aišku, „magistrė“ negrąžino.
