DNR „pirstu antspaudai“: visu zmoniu chemine DNR sandara yra vienoda. Skiriasi tik azotiniu baziniu poru (A, C, T, G) isidestymo tvarka. Nukleotidai issidesto pasikartojancia tvarka, pas kiekviena zmogu truputi kitaip. Yra zinoma DNR segmentu kurie ypac skiriasi savo issidestymu pas skirtingus zmones. Naudojant PCR ar VNTR (variabiliu tandeminiu pasikartojimu skaiciu grupe) metoda galima istirti siuos segmentus ir pagal juos atskirti skirtingu zmoniu DNR.
Dermatoglifikos ir palmoskopijos metodas remiasi delnu ir padu lenkiamuju rauksliu bei papiliariniu (speneliniu) liniju tyrimu. Dermatoglifinis rastas yra individualus ir islieka visam zmogaus gyvenimui. Pagrindinis dermatoglifikos elementas yra triradiusas (delta) – taskas, primenantis triju spinduliu zvaigzde, kur labiausiai suarteja papiliarines linijos. Delne iprastai matomi penki triradiusai – ties II, III, IV, V pirstais ir proksimaliniame delno gale. Pirstu paglavelese skiraimi tris papiliariniu liniju rastu tipai: kilpa, ratas ir lankas. Lankas – atviras rastas be triradiuso; kilpa – is vienos puses uzdaras rastas su vienu triradiusu; ratas – uzdaras rastas su dviem triradiusais. Jei kilpa yra i V pirsto puse nuo triradiuso, ji vadinama ulnine, jei i I pirsto puse – radialine. Kartais buna ir sudetingesniu rastu. Kiekybiskai dermatoglifinio rasto vertinimas atliekamas skaiciuojant papiliariniu liniju kieki tarp triradiuso ir rasto centro (RC – Ridge Count). Taip pat naudojamas ir bendras abieju ranku papiliariniu liniju skacius (TRC – Total Ridge Count). Moterims jis vidutiniskai lygus 100-120, o vyramas 120-140. Sis metodas naudojamas nustatant dvyniu zigotiskuma, identifikuojant asmeni kriminalistikoje arba nustatant tevyste. Jei is 10 poru homologiniu pirstu dvyniai turi ne maziau kaip 7 panasius rastus jie laikomi monozigotiniais. Dar dermatoglifika naudojama diagnozuojant kai kurias genu arba genomu mutacijas (Dauno liga, Klainfelterio, Ternerio sindromai). Delne skiriamos 3 pagrindines lenkiamosios rauksles: didziojo pirsto, skersine ir izambine. Delno virsuje (ties pirstu pradzia) yra triradiusai a, b, c ir d, o delno apacioje yra pagrindinis triradiusas t. Sujungus triradiusus a, d ir t gaunamas pagrindinis delno kampas, kuris normoje nedidesnis 57 laipsniams. Apie igimta genetini susirgima gali liudyti delno kampas didesnis uz 60 laipsiu ir kilpos IV ir V pirstu pagalvelese.
Iki 27 metų nesistengiau gyventi sveikai ir prižiūrėti savo kūno. Tačiau išaušo toks metas, kai kiekvieną rytą prabudęs jaučiau, kaip sunkiau ir sunkiau judu, skauda nugarą, maudžia sąnarius (kuriuos traumavau neatsakingai žaisdamas futbolą paauglystėje), šokinėja kraujo spaudimas. Kartą mano šeimos gydytojas pasakė – niekur nedingsi, privalai eiti sportuoti, priešingu atveju kraujo spaudimo šokinėjimas tave nugalabys.
A. Aleksandravičius nesistengia perteikti enciklopedinės asmenų charakteristikos kaip objektyvios ir vienintelės galimos, lis palieka vietos ir žiūrovo subjektyvumui. ]o paveikslai nėra skvarbus veidrodis ar sausas dokumentas. Savo portretuose jis nesiekia aštraus aiškumo ir palieka vietos spėliojimams. A. Aleksandravičius taip pat negražina ir neherojizuoja savo pasirinktų personažų. Jis nenukrypsta į groteską ar šaržavimą, neieško įmantrių rakursų. Fotografas retai rodo ir profesinius savo personažų atributus, nesistengia rodyti jų įprastos darbo aplinkos. Išimtis čia -kompozitoriaus Osvaldo Balakausko, muzikologo ir pianisto Vytauto Landsbergio, vargonininko Leopoldo Digrio, tapytojo Arūno Vaitkūno bei džiazo atlikėjų portretai. Susikoncentruojama į patį asmenį, nesvarbu, ar jo namuose, dirbtuvėje, ar kavinėje. Charakterio ir jausmų išraiška čia taip pat studijuojama ir per šviesos ir tamsos koncentraciją.
Krokuvos nacionaliniame muziejuje, Vyskupo Erazmo Cioleko rūmuose, saugomas gana retai sutinkamo siužeto paveikslas – „Didysis apaštalų siuntimas“. Evangelijose minimi keli kartai, kai Kristus siunčia savo mokinius į misijas (galima palyginti Mk 6, 7–13, Mt 28,16–20, Jn 20,19–21, Lk 24, 47–48, Mk 16, 15–18 aprašomus įvykius). Bandant suprasti, kurį momentą iliustruoja šis atvaizdas, reikia įsižiūrėti į paveikslo detales. Kristus vaizduojamas jau po

Tad darbdavių kaltinimai, kad esą kai kurie studentai iš universitetų ateina nemokėdami elementarių pagrindų, yra nepagrįsti. Mokėjimas mokytis, prisitaikyti prie naujų situacijų, naujos aplinkos, greitai perprasti naują sritį yra jau seniai ne vien gražūs žodžiai Europos Sąjungos dokumentuose, tai šiandieninio absolvento realybė. To siekiame ir savo universitete.
    Jei nuo brifingo atmintis tarnavo teisingai, jie visi keliavo apytikriai į vakarus, į Rakūno Miesto širdį, kuopos, išsisklaidžiusios, kad apimtų didžiausią plotą. Šimto jardų priekyje, būrys A, trisdešimt kareivių, risnojančių per pramoninį rajoną, vos besiskiriantį nuo to, kuris buvo prie jų įstaigos; sunykusios mašinų stovėjimo aikštelės, apibertos šiukšlėmis, piktžolėtais purvo lopais, aptvertais garažais.

Be to, užaugau menininkų šeimoje: mano mama ir dabar jau šviesaus atminimo tėvas – jie abu buvo menininkai, kartu baigę Vilniaus dailės akademiją (VDA) ir visą gyvenimą dirbę drauge. Tad 1990–2010-ųjų lietuvių menininkų aplinka ir visas tas nevienareikšmių kūrybinių vibracijų kupinas bohemos gyvenimas, tegul ir greta nesibaigiančių tėvų pokalbių darbo temomis, man buvo labai gerai pažįstamas ir artimas.
Mes visi, mūsų visuomenė kaip socialinis vienetas kūrybiškumo link galime eiti tik vienu – konservatyvaus mąstymo atsisakymo ir jo sąmoningo laužymo – keliu. Išties nūdien atvirumas kūrybiškumui neretai būna tik suvaidintas, nemokšiškai imituojamas, siekiant būti madingam. Tačiau tai nėra tikrasis kūrybiškumas – tai tik nevykusi nevykusiai dėvima kaukė. Būti kūrybiškam – tai reiškia pirmiausia būti apdairiai drąsiu, tai neišvengiamai eiti prieš srovę, mesti iššūkį pilkai masei, protestuojančiai miniai.
Tačiau 1992 metų pradžioje apsukruolių porelei teko bėgti į Rusiją, nes tarp kreditorių buvo ir tuomet klestėjusių Kauno bei Klaipėdos nusikaltėlių pasaulio atstovų. Kalbėta, kad Ala ir Gediminas apgavo ir vieną iš anuomet garsios Kauno Daktarų gaujos veikėjų. Šie poros paieškoms pasitelkė nemažas pajėgas. Po kelių mėnesių Kauno banditai per savus žmones sužinojo, kad pora slapstosi Sankt Peterburge. Tad šiame mieste Ala ir Gediminas neužsibuvo, sėkmingai atsiplėšė nuo persekiotojų ir ilgiems metams patraukė į Rusijos gilumą.
×