- Pirmiausia siūlyčiau per daug neeikvoti jėgų ir lėšų, nebeišradinėti dviračio, o koncentruotis ties esminiais, jau patikrintais dalykais. Kuo daugiau, kitoniškiau – tuo geriau, moderniau? Bent aš taip nemanau. Per radiją vienas žinovas porino, girdi, nesikeisdami galime paversti šalį vienu dideliu, bet tuščiu muziejum. Keista – bėgam iš paskos visoms naujovėms, o miestai ir kaimai tik tuštėja...

Prisiminkime, kaip startavo „Šiaulių naktys“? Kas buvo pagrindiniai šio renginio idėjiniai lyderiai? Gintautas Gascevičius (iki 2015), Diana Kuprytė, Darius Linkevičius, AŠAI, Saulė Žukauskaitė. Vėliau įsijungė Giedrė Brazlauskaitė, Aleksandras Bielyj, Vilius Puronas, Violeta Jasiūnienė … Kiekvienais metais renginys plėtėsi ir augo lyg sveikas ir judrus vaikas.
    Troškau išgelbėti merginą, pagrobtą ateivių ir įkalintą kupolo formos tvirtovėje. Troškau pasitelkti į pagalbą drąsą, inteligenciją ir patikimą lazerinį ginkliuką kovai prieš piktadarius iš ateities, bandančius pakeisti istoriją savo pačių labui. Troškau būti šamanu, tremiančiu demonus ir pabaisas vienu burtažodžiu, kovojančiu prieš mutantus ar aiškiaregius iš blogųjų organizacijų, susiremančiu telepatiniuose mūšiuose!

– Lietuvos akademinė bendruomenė jau yra pripratusi prie kūrybinių industrijų sąvokos, tačiau man dažnai bendraujant su skirtingų profesijų atstovais vis dar tenka atsakyti į klausimą, kokia tai mokslo ir studijų sritis, kaip šios studijos yra vykdomos universitetuose. Gal galėtumėte pasidalyti asmeninėmis įžvalgomis ir vizijomis apie tai, kokios yra kūrybinių industrijų studijos jūsų vadovaujamame fakultete?
Beje juslių galimybės neribotos, gal tik Jus pats ar Jūsų siela jas gailestingai apribojo. Kaip pradinukui burtininkui, gal nevertėtų per daug jų plėsti. Iš to gal galėtų būti naudos, jei reiktų miške kuo greičiau surasti paklydusį vaiką. Tik tokia veikla būtų Jums pačiam pavojinga. Raudonšikniai tokius dalykus skatina, tik vargu ar jūsų išlavintus sugebėjimus jie ruoštųsi panaudoti dorai. Be to, tokiai užduočiai galima būtų pasitelkti ir mokslo pripažintus būdus ir bandyti vaiką atsekti paliktais pėdsakais, bet koks siūlas galėtų tapti užuomina ar užtektų garsiai paūkauti.
Ateityje tikrai norėčiau pamatyti bienalę startuojant išskirtine paroda, sudaryta iš dalyvaujančių autorių atgabentų fotografijų, o jos uždarymą vainikuotų vietoje sukurtų nuotraukų paroda. Taip pat siūlyčiau bienalę „išlokalizuoti“, t. y. jos rezultatus vežioti po skirtingus Lietuvos ir užsienio miestus bei juose rengti specialias diskusijas su bienalės kūrėjais, lektoriais, kuratoriais. Ir galiausiai viską, kas vyksta bienalėje, siūlyčiau skaitmenizuoti ir virtualizuoti, t. y. kurti internetinį bienalės archyvą, o sukurtus kūrinius net nuomoti arba iš jų kurti reprodukcijas (aišku, nepažeidžiant autorinių teisių).

trumpai ideja tokia - kadangi tos skles orientuotos padrikai ir bet kaip, ir ju ilgis yra be galo mazas, tai isivaizduokit, kad materija ir tuo paciu informacija keliauja per tas skylutes. taip pasidaro akivaizdu, kad norint informacijai is tasko A patekti i taska B jai reikia keliauti kreive. del to keliavimo greitis yra baigtinic. va, to kompo ideja tokia, kad galima taip nukreipt tas skylutes[na, man siaip labiau patinka worm hole terminas, nes jis asocijojasi su kazkuo tistanciu] taip, kad info is tasko A i B[pvz. RAM ir CPU] nueitu per maziausia galima laika. 

Plasma Caliver - As volatile as it is deadly, the Plasma Caliver exchanges range for a truly terrifying rate of fire. A squad of Skitarii armed with several Plasma Calivers lights up the night with each volley. To say they risk life and limb in the process is a grave understatement, yet to their Tech-priest masters, such collateral damage matters not at all.
Šiaip nėra jokio pragaro. :) Yra tik šis materialus pasaulis ir nematerialus Kūrėjų pasaulis kuriame kūrėjų lygis ir mūsų (jų vaikų) lygis. Mirtingi žmonės miršta ir tuo viskas pasibaigia. Na iki 2012m visų žmonių nematomi likučiai nesuirdavo ir kažkaip bastydavosi aukštesnių vibracijų lygyje. Bet tai tik nieko verti likučiai be jokios tapatybės. Dabar procesas tvarkingas ir viskas suyra tvarkingai. Taip kad neturiu jokių baimių. Šį pasaulį galiu palikti kad ir šią sekundę. Na bet sako reikia mažumėle dar pabūti, paatostogauti. :) Tai ir pabūsiu.:)

Toks bendrais bruožais yra standartinis požiūris į sovietmetį, kurį pavadinome pavergtos Tautos pasakojimu. Atkreipkime dėmesį į esminius šito pasakojimo bruožus. Pirma, pavergtos Tautos pasakojimas turi kolektyvinį subjektą – lietuvių Tautą, kuri yra ne šiaip bendros kalbos ir kultūros bruožų vienijama žmonių masė, bet politinis subjektas. Antra, pavergtos Tautos pasakojime vartojama daug vertinamojo pobūdžio sąvokų: agresorius / auka, laisvės kovotojas / prisitaikėlis / kolaborantas, didvyris / niekšas, patriotas, išdavikas ir kitos. Šios sąvokos vartojamos įprastomis jų prasmėmis. Trečia, pavergtos Tautos pasakojimas yra paremtas įvairiapusiška ir išsamia faktine medžiaga.

Dar gyvendamas Šiauliuose ir studijuodamas dailininko specialybėje vis dažniau ir dažniau skaitydavau filosofines knygas. Visada mane grauždavo dilema: ar kurti meną, ar apie jį rašyti remiantis filosofijos teorijomis. Ne senai peržvelgdamas savo publikuotus straipsnius ir juos grupuodamas bei guldydamas savo kritinių tekstų archyve (www.culture.venckus.eu) pastebėjau jog gausiai remdamasis filosofijos lobynais aš dažniausiai rašau apie tapybą ir formuoju savotišką filosofiją, kurios centre yra tapybos kūriniai. Pamaniau, kad ateityje derėtų parašyti knygą, kurią pavadinčiau tapybos filosofija.


Krokuvos nacionaliniame muziejuje, Vyskupo Erazmo Cioleko rūmuose, saugomas gana retai sutinkamo siužeto paveikslas – „Didysis apaštalų siuntimas“. Evangelijose minimi keli kartai, kai Kristus siunčia savo mokinius į misijas (galima palyginti Mk 6, 7–13, Mt 28,16–20, Jn 20,19–21, Lk 24, 47–48, Mk 16, 15–18 aprašomus įvykius). Bandant suprasti, kurį momentą iliustruoja šis atvaizdas, reikia įsižiūrėti į paveikslo detales. Kristus vaizduojamas jau po


V. V.: Pirmiausiai norėčiau pasidžiaugti mūsų fakulteto komunikacijos krypties studijų programomis. Šioje kryptyje turime bakalauro studijų programas „Kūrybinės industrijos” (beje, tai pirmoji kūrybinių industrijų programa Lietuvoje) ir „Pramogų industrijos” bei magistro studijų programą „Kūrybos visuomenės komunikacija”. Abi bakalauro programos gavo maksimalią 6 metų akreditaciją, jos, kaip ir magistro programa, kasmet pritraukia nemažėjančius studentų srautus. Manyčiau, prie šios sėkmės ženkliai prisideda ir tas faktas, kad minėtų programų rėmuose dėstoma nemažai filosofijos, kitų humanitarinių ir socialinių mokslų disciplinų: filosofija, etika, logika, estetika, sociologija, psichologija ir t.t. Taigi minėtos studijų programos ne tik rengia puikius kūrybinių ir pramogų industrijų bei kūrybinės komunikacijos specialistus, bet ir suteikia platų humanitarinio ir socialinio pobūdžio išsilavinimą, leidžiantį taip pat ir kūrybinių industrijų bei komunikacijos reiškinius vertinti platesniame kontekste ir perspektyvoje.
Pragarą galbūt pats su savimi nešiojiesi. Kaip įsivaizduoju patį dugną ten nieko nėra tik daug greitai besiblaškančių dalelių, nepatyrusiems išgyventi ten beveik neįmanoma. Jei nusikeltum mintimis laiku, gal kažkas būtų panašaus iškarto po didžiojo sprogimo, tik po didžiojo sprogimo viskas nebuvo beviltiška, nauja pradžia, o tu nukeliautum į beviltišką pačią pabaigą, pabūtum gal kažkam laipteliu iš tos beviltiškos padėties atgal į pradžią ir nieko daugiau.
Dar gyvendamas Šiauliuose ir studijuodamas dailininko specialybėje vis dažniau ir dažniau skaitydavau filosofines knygas. Visada mane grauždavo dilema: ar kurti meną, ar apie jį rašyti remiantis filosofijos teorijomis. Ne senai peržvelgdamas savo publikuotus straipsnius ir juos grupuodamas bei guldydamas savo kritinių tekstų archyve (www.culture.venckus.eu) pastebėjau jog gausiai remdamasis filosofijos lobynais aš dažniausiai rašau apie tapybą ir formuoju savotišką filosofiją, kurios centre yra tapybos kūriniai. Pamaniau, kad ateityje derėtų parašyti knygą, kurią pavadinčiau tapybos filosofija.
Ateityje tikrai norėčiau pamatyti bienalę startuojant išskirtine paroda, sudaryta iš dalyvaujančių autorių atgabentų fotografijų, o jos uždarymą vainikuotų vietoje sukurtų nuotraukų paroda. Taip pat siūlyčiau bienalę „išlokalizuoti“, t. y. jos rezultatus vežioti po skirtingus Lietuvos ir užsienio miestus bei juose rengti specialias diskusijas su bienalės kūrėjais, lektoriais, kuratoriais. Ir galiausiai viską, kas vyksta bienalėje, siūlyčiau skaitmenizuoti ir virtualizuoti, t. y. kurti internetinį bienalės archyvą, o sukurtus kūrinius net nuomoti arba iš jų kurti reprodukcijas (aišku, nepažeidžiant autorinių teisių).
V.Radžvilo nuomone, jos tikslas - ištrinti idealios tautos sampratą: „Ir todėl tą akimirką, kai išnyksta Tauta iš mūsų vaizduotės, mūsų moraliniai apsisprendimai irgi nebeturi atramos. Nebeturi sankcijos bendruomenės, kuri jiems pritaria arba smerkia, todėl atsiduriame padėtyje, kurią galimą apibūdinti taip: esame stumiami į situaciją ne tarp gėrio ir blogio, bet į situaciją anapus gėrio ir blogio. Į situaciją, kai nesivokiame, nei kas gėris, nei kas blogis yra, - galiausiai siekiama, kad net nebežinotume, kad tokia skirtis apskritai gali būti“.
    Po kelių minučių, jie visi buvo ant žemės. Beveik kartu, keturi transportiniai sraigtasparniai pakilo į vakarus ir nuzvimbė tolyn, jų triukšmas, blankstantis kaip dulkės, išklydusios aplink susirinkusius karius. Karlosas jautėsi budrus ir pasiruošęs, kai būrių ir kuopų lyderiai pradėjo rodyti skirtingomis kryptimis, paskirdami maršrutus, kurie buvo anksčiau grafiškai pavaizduoti, prieš jiems paliekant įstaigą.
    "Johano egzistenciją... Neketinau tikėti tokiu įsivaizduojamu dalyku. Neegzistuoja joks žmogus, nepaliekantis paskui save pėdsakų, o jeigu ir egzistuotų, jis būtų Velnias. Bet tokio dalyko nėra. Todėl, nėra jokio nepagaunamo žmogaus. Bet tuomet, kai aplankiau tariamai buvusį Johano kambarį, pajutau tai. Pajutau, kad šiame pasaulyje egzistuoja žmogus, kurio nėra."
Tada sekė ilgametės filosofijos studijos Vilniaus pedagoginiame (dabar – Lietuvos edukologijos) ir Vilniaus universitetuose. Jaučiausi esanti savose vėžėse, tačiau netikėtai įvyko tam tikras posūkis karjeros kelyje ir susiklostė situacija, kai turėjau kone nyčiškąja prasme perkainoti daugelį savo profesinių ir akademinių vertybių. Tai buvo nors ir labai sunkus, tačiau kartu ir ne mažiau produktyvus bei prasmingas laikas, suteikęs brandos man kaip mokslininkei ir kaip asmenybei. Netrukus prof. dr. Tomas Kačerauskas pasiūlė parengti keletą akademinių kursų naujosios Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) kūrybinių industrijų specialybės, startavusios 2008 metais, studentams. Sutikau.
Tais pačiais metais D. Stechas dalyvavo Dainų šventėje „Siemens“ arenoje, buvo Donato Bakėjaus pastatytų šokių solistas. Pašnekovas prisimena: „D. Bakėjus vieną kartą mane pakvietė į Anželikos Cholinos šokio teatro atranką. Anuomet apie ją beveik nieko nežinojau. Praėjau atranką ir debiutavau spektaklyje „Otelas“, o po metų – ir „Idiotas“. A. Cholinos teatre susipažinau su daugybe kitų profesionalių šokėjų, pradėjau šokti Panevėžio muzikiniame teatre ir dar dažniau dalyvauti įvairiuose spektakliuose.“
    Nežinau, kada Haruhi ėmė išsidirbinėti ir privertė stebinčiąją populiaciją palaikyti ją okultiste. Laukimas nieko vertas, taigi kodėl neatlikus kelių keistokų ceremonijų ir patiems neiškvietus tų sumautų ateivių? Galiausiai, visgi, niekas neįvyko. Galbūt todėl Haruhi visą laiką nutaisiusi “te prasmenga visas prakeiktas pasaulis” žvilgsnį veide…?
Atminties kortelių skaitytuvas paprastai leidžia kopijuoti duomenis iš atminties kortelių žymiai greičiau – čia greičiai gali siekti 10 MB/s, 20 MB/s ar net dar daugiau, priklausomai nuo atminties kortelės greičio ir naudojamos skaitytuvo sąsajos. Be to, atminties kortelių skaitytuvai yra gana patogūs naudoti. Beje, jei norite pasinaudoti USB laidu, dažnai susiduriama su būtinybę įdiegti specialias tvarkykles. Ypač nepatogu, kai turime daug skaitmeninės technikos su atminties kortelėmis, ir visa tai tenka dažnai prijunginėti kabeliu prie kompiuterio.

dėl kalbos ir lietuvybės nykimo, ne viskas gal taip blogai, bet tikrai ir nėra gerai. Nuo tarybinių laikų mums meluojama, kad išsaugojome kalbą. Kažkoks veikėjas iš lietuvių kalbos komisijos vietiniame laikraštyje laisvos Lietuvos šimtmečio proga vėl liaupsino lietuvių kalbą ir kaip mes ją išsaugojome, pasitelkęs užsienietiškus žodžius: iš pirmų trijų žodžių du buvo užsienietiški. Jau taip esame atpratinti nuo lietuvių kalbos, kad net sakinį be užsienietiško žodžio sunku suregzti. Aš nesu išimtis. Menas, švietimas, mokslas, žiniasklaida rankose tokių veikėjų, kurie nuo tarybinių laikų perdaro lietuvių ir visas kaimynines kalbas į bendrą rytų auropietišką kalbą. Iš tikro tas vėžys grasina ir visam likusiam pasauliui. Tarybiniais laikais tokie kėslai, vienos kalbos kūrimas, net nebuvo slepiami, nors retai aptarinėjami. Daug buvo visokių svaisčiotojų apie kraujų suvienytą žmoniją, turinčią vieną kalbą, vieną praeitį, vieną ateitį... Įvairovės sunaikinimas – tiesus kelias į nuopolį bei visišką nuobodybę, tokie pasauliai ilgai netempia yra negyvybingi...
Todėl kad gravitacinė konstanta yra tiesiog proporcinga dviejų kūnų masei(šiuo atveju žemės rutulio ir vandenyno) ir atvirkščiai proporcina atstumų tarp jų kvadratui...Kadangi vandenynas turi solidžia masę ir yra labai arti prisiglaudęs prie kontinento uolienų jis niekaip negali nugalėti žemės traukos. Tačiau išsukus žemės rutulį tam tikru greičiu, vandenynai, dėl išcentrinės jėgos poveikio ,nugalėtų planetos masės dimensinį vektorių ir tikrai atsiskirtų nuo žemės rutulio pirmieji.
Nors dauguma kortelių skaitytuvų savo funkcijas, atrodytų, atlieka nepriekaištingai, tačiau reikėtų atsižvelgti į šių įrenginių kokybę. Prastas kortelių skaitytuvas gali pakenkti kortelėje saugomai informacijai arba visiškai sugadinti kortelę. Idealiausia naudoti tų pačių gamintojų skaitytuvus ir korteles, taip būtų garantuojamas geresnis suderinamumas. Tačiau tai nėra būtina. Svarbiausia, kad naudojamos priemonės būtų kokybiškos.
Už tokį sukčiavimą Kauno apylinkės teismas A. Naruševičienei skyrė 4 metų laisvės atėmimo bausmę. Kauno apygardos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs būrėjos skundą, nusprendė moterį išleisti iš pataisos namų. Šio teismo teisėjai, matyt, nutarė, kad moteris per laiką, praleistą už grotų, galbūt, prarado burtininkės savybes ir atidėjo bausmės vykdymą dvejiems metams. Teismas taip pat įpareigojo A. Naruševičienę išmokėti nukentėjusiesiems priteistus ieškinius.
×