Without exception the Skitarii have pallid bodies of puckered flesh and sutured cybernetics. Ceramic valves and adamantium sockets stud hard knots of pallid, translucent muscle. Even the brains of these warriors are grotesque hybrids of grey matter and twisting neurocircuitry. The most blessed pass a point called the "Crux Mechanicus," their body more machine than flesh. Those that reach this stage of mechamorphosis are known as "Skitarii Alphas." Some go on to attain the rank of "Alpha Primus" -- overseers who can operate independently for standard years if necessary, as solid and reliable as the titanium that replaces their flesh. One who looked for consistency in Skitarii augmentations would be sorely disappointed. A soldier of the Mechanicus may have a punchcard skullslot and leather bellows for lungs, whilst at the same time housing quantum bioware in his brain. It is often said that were one of these enhanced warriors to be rendered down, traces of nearly every element known to man could be found somewhere in the remains. The Tech-priests know this to be no exaggeration, for dissection is but one of the dark fates a Skitarius might undergo in order to satisfy his masters' predatory curiosity.
Jei sutuoktiniai skiriasi dėl to, kad meilė baigėsi, vadinasi tos meilės nė nebuvo. Tokie reiškiniai kaip smurtas, išnaudojimas, neištikimybė, nuolatiniai barniai ar kita nepagarbių santykių išraiška iš esmės nedera su meile ir tai tik patvirtina, jog santuoka buvo sudaryta remiantis blogu motyvu. Todėl gebėjimą mylėti reikia ugdyti (tačiau tai jau kitas pokalbis – apie jaunimo rengimą šeimai).  Bendriausia prasme mylėti –  tai pasidovanoti mylimam žmogui visa savo esybe, ir kūnu, ir siela kaip nedaloma visuma. Tokia meilė ir yra santuoka. Santuokoje laisva valia atiduodi kitam save ir savo gyvenimą, Tai yra jungtuvės, dviejų skirtingų lyčių asmenų, dviejų gyvenimų susiliejimas į vieną visumą. Tai nėra savęs praradimas, bet priešingai – atradimas. Santuoka – tai nuolatinis savęs raginimas pažinti kitą ir leistis būti pažintam, tai nuolatinis konstruktyvių sprendimų ieškojimas. 
Istorikai teigia, jog meilė, kaip pagrindinis motyvas santuokai, yra labai jaunas santuokos institucijos istorijoje. Jam mažiau nei vidutiniškas žmogaus amžius. Meilė buvo greičiau pasekmė gyvenant kartu santuokoje nei jos sudarymo priežastis. Ir niekada žmonijos istorijoje santuokos institucija nebuvo tokia trapi kaip šiandien. Pasak prof. A. Maslauskaitės, socialinės istorijos tyrimai patvirtina, kad šeima iki XIX a. pab. – XX a. pr., o Lietuvoje ir iki XX a. antros pusės pirmiausia buvo socialinė ūkinė bendruomenė. Tai, jog meilė, o ne politiniai, ekonominiai, teisiniai, prokreaciniai, ūkiniai ar kiti motyvai tapo viena iš svarbiausių priežasčių santuokai sudaryti, pakeitė pačią šeimos instituciją.
. Tradicijos tarpsnyje (nuo 1900-ųjų iki II pasaulinio karo) pozityvistinės paradigmos pagrindu buvo rašomos „objektyvios“ lauko tyrimų ataskaitos, kuriose vyravo „faktai“. Nebuvo suvokiamas „fakto“ problemiškumas, jo priklausomybė nuo tyrinėtojo nuostatų ir bendresnės eurocentrinės ideologijos. Modernistiniais laikais (nuo pokario iki 8-ojo dešimtmečio) stengtasi formalizuoti tyrinėjimus ir kokybinius metodus, darbams būdinga pozytivistinė ir postpozytivistinė retorika. Ši tendencija gaji iki šiol. Mokslinių „išskydusių žanrų“ (blurred genres) laikotarpiu (1970−1986) vyko intensyvios visokių teorijų sąveikos, o interpretacinių mokslų permąstymą skatino Cliffordo Geertzo darbai, kuriuose buvo gvildenamas kultūrinio „fakto“ sudėtingumas ir skatinama bandyti į pasaulį žvelgti tiriamo Kito akimis. Teigdamas būtinumą, vėliau jis ieškojo tokių mąstymo būdų, kurie atlieptų ypatingumams, individualumams, keistumams, trūkiams, kontrastams ir singuliarumams, taip pat ryšių ir gyvensenos įvairovei
Nuolat persejamos kulturos: kultivuojant lasteles jos prisitvirtina prie indelio dugno. Is pradziu lasteles dalijasi retai, paskui dazniau, kol aptraukia istisiniu sluoksniu visa indo dugna. Susidarius keliems sluoksniams, lasteles dalijasi vis reciau, kol praktiskai visai nustoja dalytis. Tada kultura persejama (subkultivuojama): tripsinu ir versenu lasteles „atklijuojamos“ nuo dugno ir viena nuo kitos, praskiedziamos sviezioje terpeje ir sejamos i naujus indelius. Perseta kultura intensyviau dalijasi, mitozes labiau sinchronizuojasi. Optimalus mitozinis aktyvumas pasireiskia po 2-3 savaiciu kultivavimo.
Tokia moralinė ir politinė dviprasmybė, kai moralinė ir politinė nuostatos maitina viena kitą, yra tas užburtas ratas, iš kurio mums nesiseka ištrūkti. Praktikoje tai reiškia, kad kaip tauta, toliau būsime susiskaldę, toliau neturėsime esminių ir pamatuotų atsakymų į svarbiausius praeities klausimus. Lieka galvoti, kad arba šis ratas neįveikiamas ir esame pasmerkti juo suktis, arba reikalingas šviežias požiūris į pačią problemos esmę. Ieškodami to naujo atramos taško, privalome atsigręžti į istoriją, bet ne į tokią, kokia ji rašoma šiandien. 
Laisvos visuomenės instituto direktorė Kristina Zamarytė-Sakavičienė pristatė dvi iniciatyvas. Daugiau kaip 50 nevyriausybinių organizacijų pasirašė kreipimąsi Švietimo ir mokslo ministrei Audronei Pitrėnienei, kuriame išreiškė susirūpinimą, kad įvairiais pasisakymais ir pareiškimais yra daromas spaudimas tiek Švietimo ir mokslo ministerijai, tiek visuomenei, siekiant propaguoti lytinį švietimą, kaip labiausiai jaunimui tinkančią lytiškai plintančių ligų ir paauglių nėštumų prevenciją. Tuo tarpu pasirašiusios nevyriausybinės organizacijos ragina lytinius santykius sieti su šeimos sukūrimu.
Tiesiog, La persona granata, draugauk su energijomis ir niekad ju neslopink savyje. Nesvarbu kur busi, tarp zmoniu ar viena draugauk su energijomis. Pamatysi tai labai paprasta ir labai greitai įgyti daug įvairiausių galiu. Tu tai gali. Net jei jauti skausma, neslopink jo, o isijausk i ta skausma. Pamatysi skausmas pats praeis. Žaizda baisiausia, o jokio skausmo, tik malonus maudimas. Tu tai gali. O pradžių pradžia tai seksualioji enerhija-tai pirmasis energiju laiptelis. Nori jausti visas energijas tai neslopink pirmojo laiptelio-seksualiosios energijos. Sekmes! Ir dekui, ačiū tau.
Nu va jau namuose ir vėl galiu mėgautis savo kompo klaviatūra o ne mobilaus knopkėmis ir dar virtualiomis. Taip Nso mačiau ne prekybos centro palubėje o išėjęs realiai į lauka tarp prekybos centro pastatų,kol žmona su dukra rankiojosi rūbus prekybos salėje.Atsisėdau ant suoliuko labai patogaus šalia trykštančio fontano. Kas yra buvęs alencijos Bona Aire prekybos centre esančiame 40 km nuo miestoSupras apie ka aš kalbu. Tsidųriau labai siauroje erdvėje tarp dviejų didžiulių pastatų kurie dangų apribojo į siaura ilga stačiakampio formos paveikslą.Dangus buvo skaisčiai žydros spalvos ir aš jeme pamačiau kažkoki tai objekta iš pradžiu pagalvojau kad tai boingas nes nelabai toli yra Valencijos aerouostas kur kasdiena kyla ir leidžiasi dešimtys lėktuvų.Jis skrido tiesiu kursu į mane tada supratau kad tai ne lėktuvas nes tie skraido griežtai pagal reglamenta ir tikrai tokių kringelių nedarytų.Be to jam priartėjus pamačiau kad tia ne lėktuvo geometrija,jis buvo visas baltas ir sparnai pasirodė labai platūs ir trumpi bei pradėjo sukti ankšta spiralę.Paukstis tokias spirales suka centruodamas termikus,tačiau tokia karšta diena jų beveik nebūna ir visuomet pavėjinėje spiralės pusėje jis padeda sparnais kad geriau ją sucentruotų tam kad sparčiai kilti į viršų.Trečia spiralė daroma pasvirus sparnu o čia buvo daroma keistai Blyneliu rizikuojant kaip mat nusiversti į suktuką.Spiralės diametras buvo toks mažas kad atrodė jog objektas visai neturi jokios masės. Be to jis nekilo į viršų o spirales suko tame pat aukštyje visai dėl to nesijaudindamas kad jis nekyla aukštyn termike jeigu tai tikrai toks buvo ten tokiu metu nes nebuvo jokio debesėlio. Jau ruošiausi traukti mobilų iš kišenės ir isijungti kamera kai jis nelauktai ėmė ir ištirpo akyse ir kiek po to bežiurėjau negalėjau nieko daugiau pamatyti nei toje nei kitose vietose.Todėl tik tada galutinai įsitikinau kad tai buvo ne kas kita o NSO.
Zombinimui skleisti reikalingo „psichinio fono“ sukūrimui pasitarnavo sovietinė kultūra ir ypač kalba – masyvus orveliškos totalitarinės naujakalbės, arba, pasak Pelevino, leksinės šizofrenijos diegimas, kurios pagrindinė funkcija buvo iš indoktrinuojamųjų sąmonės išmušti pačius kritinio santykio su tikrove pagrindus. Sovietų sistema dėjo dideles pastangas sukurti homo sovieticus ne tam, kad įvykdytų deklaruojamus klestėjimo ateityje pažadus, bet kaip priemonę režimui palaikyti ir jo tęstinumui užtikrinti. Todėl realiosios tarybinių žmonių savybės neatitiko oficialiai skelbiamųjų, tačiau tame nebūta jokio vidinio prieštaravimo. Svarbiausios jų – įtvirtintas hierarchinis valdžios/pavaldinių santykis, aiškus savo vietos šioje hierarchijoje žinojimas ir apskritai mąstymas galios-pavaldumo kategorijomis.
Estetizme, kuris palaikė sovietinės valstybės gyvavimą, buvo užprogramuotas ir jos griuvimas. Šis sovietinis statinys galėjo subliukšti atsiradus daug patrauklesniam ir visus daug labiau žavinčiam mitui. Lietuvoje veikiausiai taip įvyko. Didžiojo sovietinio pasakojimo žavesys čia nebuvo labai savas ir stipriai žavintis. Didžiojo mitoilgesys sovietinės kasdienybės sąlygomis nebuvo išnykęs. Sustiprėjo tautiniai vaizdiniai, grįsti pasakojimais apie senuosius didingus laikus, Viduramžius siekiančią valstybę. Šiems tautinės mitologijos vaizdiniams patraukus lietuvius („liaudį“) ir juos galutinai sužavėjus, komunistinė utopija prarado bet kokią poveikio galią. Ne pasakojimai apie didžiąsias statybas ir darbo žmogaus žygdarbius, o vien žodžio „laisvė“ pažadas atgauti kadaise turėtą didingumą ir orumą traukė būrius lietuvių į mitingus ir skatino juos atlikti žygdarbius. (Putinaitė N. Nenutrūkusi styga, p.  225)

    - Nepaisant to, kad buvote Johano bylos centre, kol kas vengėte apie ją komentuoti. Galbūt jūs tylėjote dėl tų, kurie buvo paveikti šio tyrimo, ar galbūt po visu tuo slypi itin šokiruojanti tiesa... Todėl tai ir buvo vienintelis būdas, kuriuo galėjau jus prisivilioti, - paaiškinau atsidusdamas, o jis nutaisė įsižeidusiojo veidą, bet tolesni žodžiai mane nustebino.
Zmogaus genu expresija ivairiuose audiniuose: zmogaus genai gali buti skirstomi i dvi dalis. Viena - genai aktyvus visose lastelese. Tokie genai vadinami ‘namu ukio’ genais. Ju veiklos produktai butini lasteliu gyvybinems funkcijoms. Kita dalis - genai, kurie veikia tik tam tikrose lastelese, arba tik tam tikromis salygomis. Jie vadinami ‘prabangos’ genais. Ju veiklos produktai butini lasteliu gyvybinems funkcijoms. Kita dalis - genai, kurie veikia tik tam tikrose lastelese, arba tik tam tikromis salygomis. Jie vadinami ‘prabangos’ genais. Ju veiklos produktai apsprendzia specifinius baltymus (apsprendzia lasteles specializacija) ir adaptacinius baltymus (ju deka lastele prisitaiko prie pakitusios aplinkos). Kuo lastele praejusi didesne diferenciacija, tuo joje maziau veikliuju (namu ukio) genu. Genai kurie buvo reikalingi diferenciacijai tampa nebereikalingi, ir neskaitant genu butinu lasteles gyvybinems funkcijoms, daugumoj funkcionuoja ‘prabangos’ genai.
Jūsų PoS strategija yra tokia pat svarbi jūsų pelnui kaip ir bet kokia kita geriausia praktika. Visiškai integruotas verslas su programine įranga, jungiančia visus departamentus, tapo daugiau nei tik idėja Bill Gates galvoje. Tai būtinybė šiuolaikiniame duomenų valdomame pasaulyje. Būtent todėl toks skaitytuvas kaip SumUp yra daugiau nei paprastas kortelių skaitytuvas. Geriau galvokite apie jį kaip apie verslo partnerį, kuris prisideda prie jūsų paslaugų kokybės tiek pat kiek ir jūsų komanda. Jo nauda paliečia visus jūsų įmonės kampelius nuo parduotuvės iki rinkodaros departamento, iki jūsų buhalterio stalo. Tai sukuria visapusišką programinės įrangos centrą, kuris leidžia jūsų verslo sraigtams sklandžiai suktis.
Viename romane erdvelaivis nukrito ant planetos remontuotis. Šalia stovėjo kažkoks kalnas, gyvybės ženklų nebuvo. Po vienos savaitės vienas iš darbuotojų supanikavęs atbėgo pas vadeivą ir parodė landšafto nuotraukos kuriose užfiksuota kad tas kalnas juda Nu vopšem jie vos spėjo iš ten pabėkt kad nebūtų sutraiškyti (kalnui mūsų bioritmas buvo laaabai spartus... ką jau kalbėti apie evoliuciją ar žvaigždes)
Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus nuo 2015 m. intensyviai darbuojasi komunikacijos srityje. Nors jis ir yra medijų menininkas, humanitarinių mokslų daktaras, tačiau vadovauja komunikacijos studijų programoms, baigiamiesiems darbams ir dėsto komunikacijos studijų dalykus. Nuo 2017 metų rugsėjo mėnesio vadovaudamas Pramogų industrijų katedrai doc. dr. R. Venckus sutinka ir bendradarbiauja su labai daug skirtingų profesionalų, atstovaujančių skirtingoms tyrimų, meno, industrijų sferoms. Šį kartą siūlome susipažinti su doc. dr. R. Venckaus ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesoriaus dr. Stanislavo Dadelo pokalbiu apie sporto industrijos fenomeną.
Pjautuvine anemija nulemia taskines genu mutacijos, kuomet, vienam nukleotidui pasikeitus vietoj glutamino rugsties inesamas valinas. Del to pakinta hemoglobino fizikochemines savybes. Jis tampa maziau tirpus, agreguojasi, sudaro skaidulas. Eritrocitai tampa pjautuvo formos, surisa mazai O2, uzstringa kraujo induose. Sutrinka audiniu aprupinimas krauju (ir deguonimi), vystosi mazakraujyste. Genas 11p. Budingas nevisiskas dominavimas. Heterozigotuose aptinkamas ir normalus ir patogeninis hemaglobinas. Eritrocitai igyja pjautuvo forma pateke i aplinka, kurioje mazai deguonies. Jei salygos normalios, heterozigotai neserga. Homozigotu visi eritrocitai pjautuvo formos, jie mirsta iki 2-5 metu. Toks letalinis genas teoriskai turetu buti eliminuotas is populiacijos naturaliaja atranka. Taciau Afrikoje heterozigotu yra apie 20-40%. Pakitusi HbS grandine daro zmogu atsparesini maliarijai. Kai maliarinis plazmodijus patenka i eritrocita, sis tampa pjautuviskas, plazmodijus zuva. Taip islaikomas subalansuotas polimorfizmas, kai egzistuoja ir toks, ir toks hemoglobinas.  

– Mados neaplenkia ne tik populiariųjų vartotojų, bet ir specifinių menų bei savitų subkultūrų. Visi miestai ir regionai nori turėti savo meno plenerus, orkestrus ir chorus, literatūros skaitymus ir knygų muges, teatrų ir kino festivalius. Vieniems miestams tai pavyksta lengviau, kitiems sudėtingiau. Vieni sukuria ir išplėtoja renginį kaip vietos kultūros tapatybę stiprinantį reiškinį, kiti per tęstinius renginius įtvirtina tinklinį tarpregioninį, tarpmiestinį ir net tarpkultūrinį tinklą.

Žinote, čia panašiai kaip improvizacijos virtuvėje, kai norisi nustebinti konkretų draugą pagal jo konkretų skonį ir konkrečius mitybos įpročius netikėtu, tačiau šauniu patiekalu. Šiuo atveju tam tikra prasme ir Vilnių ar kurį nors kitą miestą galime paversti kūrybiniu. Žiūrint, ko tuo kūrybiškumu sieksime ir ko iš jo tikėsimės atitinkamame mieste atitinkamomis socialinėmis, kultūrinėmis, ekonominėmis aplinkybėmis. Tad pernelyg nesureikšminkime kūrybingumo konceptų ir nebijome improvizuoti patiekalų receptais.
Autorius atlieka iš pirmo žvilgsnio gana savavališką „tarybinio žmogaus“ palyginimą su Haičio saloje antropologų stebėta ir aprašyta juodųjų vudu magų praktikuojama procedūra, kurios pasėkoje nusižiūrėta auka paverčiama gyvu numirėliu – buka ir bežade, vien sunkiam darbui plantacijose skirta kūno mase. Taigi zombis nėra (ar net jau nebuvo) vien išgalvotas siaubo filmų personažas...
Prieš ketverius metus gyvendamas Kaune susipažinau su puikia sporto trenere, buvusia kultūrizmo čempione. Esu jai labai dėkingas net šiandien. Ji mane išmokė taisyklingai sportuoti, atkreipti dėmesį į tai, ką ir kaip aš valgau kiekvieną dieną. Kartą net juokaudamas tariau: būčiau jaunesnis ir jei dar nepradėjęs menininko ir akademinės karjeros, tikriausiai rinkčiausi sportininko kelią.
Beje juslių galimybės neribotos, gal tik Jus pats ar Jūsų siela jas gailestingai apribojo. Kaip pradinukui burtininkui, gal nevertėtų per daug jų plėsti. Iš to gal galėtų būti naudos, jei reiktų miške kuo greičiau surasti paklydusį vaiką. Tik tokia veikla būtų Jums pačiam pavojinga. Raudonšikniai tokius dalykus skatina, tik vargu ar jūsų išlavintus sugebėjimus jie ruoštųsi panaudoti dorai. Be to, tokiai užduočiai galima būtų pasitelkti ir mokslo pripažintus būdus ir bandyti vaiką atsekti paliktais pėdsakais, bet koks siūlas galėtų tapti užuomina ar užtektų garsiai paūkauti.
Kaip žinome iš siaubo filmų, zombiai mėgsta burtis į gaujas, kad sudorotų silpnesnius, nors iš esmės yra asocialūs, nepajėgiantys užmegzti autentiško žmogiškojo ryšio. Režimas nuosekliai diegė paternalizmą, valdomųjų pasyvumą ir apolitiškumą – negebėjimą drauge spręsti viešųjų reikalų, ar net juos įvardinti. Dar viena su tuo susijusi sovietinio zombio savybė – tai, ką galima būtų pavadinti materialiuoju būties horizontu, t.y. apsiribojimu vien fizinio išgyvenimo ir buities klausimais. Be to, verta pažymėti ir sistemos nuosekliai įtvirtinamą „juodai baltą“ tikrovės paveikslą, kaip ir zoologinę neapykantą kitaminčiams ar kitaip besielgiantiems.
- Mano atminty Anykščiuose beveik neatpažįstamai pasikeitė du dalykai: Šventoji ir... anykštėnų požiūris į knygą. Tai sakau be jokios patetikos, nes upė teka pro mano langus, o knyga daugelį metų buvo Anykščių simbolis. Deja, per pastaruosius dešimtmečius knygos statusas netgi literatūros klasikų lopšyje apsivertė aukštyn kojom. Manau, jog dėl to kaltas ne tik pašėlusiai putojantis laikas, civilizacijos įnoriai, bet ir mes patys, per anksti susitaikę, per greitai nušokavę nežinia kur, nežinia pas ką. Ar ne metas tarti „stop“?
kortelių! APIE: Pavadinimas: Mini atminties kortelių skaitytuvas Sąsaja: USB 2.0 Kabelio ilgis: 52.5 cm Matmenys: 6.9 x 4 x 1.2 cm Spalva: juoda Maitinimas: Nuo USB Tinka: XP, Vista, Win 7 Palaiko: 1. CF I ir II CF 2. HDSC kortelės 3. SDHC CLASS 2 4. SD Micro SD 5. Mini SD (su adapteriu) 6. MS 7. MS Pro 8. MS Duo 9. MS Pro Duo 10. MS MG 11. RS MMC 12. MMC 4.0 13. Ultra II SD 14. Extreme SD 15. T-Flash (be adapterio) 16. MMC micro card 17. M2 (su adapteriu) 18. Memory Stick 19. Memo
Itin vertingą pranešimą „Visi-kolaborantai ir visi-patriotai: „tarybinės lietuvybės“ koncepcijų struktūra ir politinė potekstė“ perskaitė žinomas šalies filosofas, Vilniaus edukologijos universiteto pedagogas daktaras Laisvūnas Šopauskas, reikšmingi taip pat buvo filosofo daktaro Vytauto Rubavičiaus, Vilniaus universiteto profesorės Rasos Čepaitienės pranešimai...
Tada sekė ilgametės filosofijos studijos Vilniaus pedagoginiame (dabar – Lietuvos edukologijos) ir Vilniaus universitetuose. Jaučiausi esanti savose vėžėse, tačiau netikėtai įvyko tam tikras posūkis karjeros kelyje ir susiklostė situacija, kai turėjau kone nyčiškąja prasme perkainoti daugelį savo profesinių ir akademinių vertybių. Tai buvo nors ir labai sunkus, tačiau kartu ir ne mažiau produktyvus bei prasmingas laikas, suteikęs brandos man kaip mokslininkei ir kaip asmenybei. Netrukus prof. dr. Tomas Kačerauskas pasiūlė parengti keletą akademinių kursų naujosios Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) kūrybinių industrijų specialybės, startavusios 2008 metais, studentams. Sutikau.
Profesija visam gyvenimui – senstantis požiūris, jaunimas linkęs darbus keisti, išbandyti naujas sritis, todėl svarbiausiu tampa gebėjimas prisitaikyti, sugebėjimas greitai išmokti, vystyti tarpkultūrines kompetencijas ir kūrybiškumą. Tai, ką kartais vadiname charakteriu, galima išsiugdyti. Galima išsiugdyti platų požiūrį, gebėjimą kalbėti lygiai taip pat gerai, kaip ir dirbti savo profesiniame lauke.
Ala į Rusiją dar praėjusiame šimtmetyje buvo išvažiavusi po to, kai Lietuvoje jai ėmė svilti padai. 1991-ųjų spalį ji kartu su savo gyvenimo draugu Gediminu Naruševičiumi ėmė paskolas iš Klaipėdoje ir Palangoje gyvenančių bei verslu užsiimančių žmonių. Kreditoriams dažniausiai būdavo užstatomi pirmojo Alos vyro namo Kaune pamatai. „Šiai savo veiklai pora buvo specialiai išsinuomojusi butą Klaipėdoje su stacionariu telefonu, mat tais laikais mobiliųjų dar nebuvo, ir taip derino sandorius. Telefonu susitardavo dėl procentų – kiek žmonės norėdavo, tiek šiems ir pažadėdavo.Kai kurios paskolos buvo ilgalaikės. Per dieną sudarydavo 3-4 sandorius“, – „Akistatos“ žurnalistui yra pasakojusi Alos giminaitė.
×