Praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį vilnijo diskusijos ne tik apie postmodernųjį būvį, bet ir apie postmoderniąją teoriją. Tuose debatuose ėmė ryškėti, jog dėl dekonstrukcijos, socialinio konstruktyvizmo, poststruktūralizmo ir kitų su postmodernaus teoretizavimo lauku susijusių idėjų bei nuostatų įsigalėjimo pasikeitė teorijos supratimas. Sunykus didiesiems metanaratyvams, tvirtinusiems tiesos supratimą ir legitimizavusiems tam tikras tiesos paieškų bei tiesos išsakymo procedūras, plito perspektyvistinio mokslinio pažinimo nuostata, pripažįstanti dalinę, kontekstinę tiesą, jos daugybiškumą ir vis labiau mokslinius tyrimus pajungianti konkretiems taikomiesiems tikslams. Ekspertinės praktikos modelis įsitvirtino kaip mąstymas mokslinių projektų kategorijomis. Tapo aišku, jog neįmanoma postmodernia vadintina teorija, apimanti žmogaus pasaulį, to pasaulio kultūros ekonomikos ir žmogaus savipatumo konstravimą bei raišką. Tačiau tam tikros bendros daugelio tyrinėtojų pripažįstamos arba konkrečiuose tyrinėjimuose „naudojamos“ filosofinės dekonstrukcijos, poststruktūralizmo, rortiškojo neopragmatizmo nuostatos sieja postmodernųjį būvį aiškinančias teorijas į tam tikrą sritį, kuri ir vadinama postmoderniąja teorija. Panašiai klostosi ir medijų teorijos laukas. Pirmieji išsamiai postmoderniosios teorijos supratimą ir tos teorijos susiklostymo prielaidas išskleidė Stevenas Bestas ir Douglasas Kellneris


Kai tik parašiau apie JTO tai man dvi dienas iš eilės(pirmą dieną išvis porą sykių) naktiniame danguje pamirksėjo šviesomis. Kiek suprantu jie miestus vengia, na bent tiek pastebėjau. Tikrai tai ne lėktuvas ir ne palydovas ir joks meteoritas. Na ir dar kartelį sumirksėjo, kai antrą kartą apie JTO parašiau, tiksliau paaiškinimą kas tai yra, vėlgi sumirksėjo. Na galvoju tiksliau man rodo, kad jie yra na ir tiek. Ir aš galvoju "yra tai yra, bent jau buvimą parodė savo".
Dar gyvendamas Šiauliuose ir studijuodamas dailininko specialybėje vis dažniau ir dažniau skaitydavau filosofines knygas. Visada mane grauždavo dilema: ar kurti meną, ar apie jį rašyti remiantis filosofijos teorijomis. Ne senai peržvelgdamas savo publikuotus straipsnius ir juos grupuodamas bei guldydamas savo kritinių tekstų archyve (www.culture.venckus.eu) pastebėjau jog gausiai remdamasis filosofijos lobynais aš dažniausiai rašau apie tapybą ir formuoju savotišką filosofiją, kurios centre yra tapybos kūriniai. Pamaniau, kad ateityje derėtų parašyti knygą, kurią pavadinčiau tapybos filosofija.
    Džil silpnai nusišypsojo; vienas dalykas, apie kurį ji galėjo jaustis gerai visame tame, buvo, kad bent jau jos draugai suprato tai. Rebeka Čambers susijungė su kita maža grupe S.T.A.R.S. disidentų, kurie tikrino alternatyvius Umbrelos laboratorijų gandus. Bradas Vikersas, ištikimas savo bailiai prigimčiai, paliko miestą, kad išvengtų Umbrelos rūstybės. Chrisas Redfildas buvo jau Europoje, šniukštinėdamas kompanijos štabą ir laukdamas Bario Burtono ir Rebekos komandos, kad prisijungtų prie jo... o Džil, prieš prisijungdama prie kitų, ketino užbaigti savo tyrimą, susijusį su Umbrelos vietinėmis įstaigomis.

Kad būti labai stipriai reikia prisiminti ir sapną ir gyvenimą; bet kartais tiesiog viskas slysta iš rankų ir tiesiog neprisimeni. Ir sapne yra sapnuojama, tai sapnas sapne. Kartais sapne suvokiu, kad toje sapno vietoje jau esu šimtąjį kartą, bet iš tiesų tą sapną sapnuoju pirmą kartą. Yra labai daug tunelių. Suvokiu kad juose( tuneliuose) dalyvauju, tik retkarčiais prisimenu. O kai nušvis protas visus tunelius prisiminsiu ir esmę prisiminsiu. Nes kažkur tai yra esmė.
Šios ir kitos aplinkybės lietuviams pagaliau leido kiek laisviau veikti sistemoje, išmokė kultūrininkus išvengti ar apeiti akivaizdžius ideologinius spąstus, tuo pačiu ją išnaudojant vietinės kultūros išsaugojimo reikmėms. Tai atvėrė kad ir ribotas, bet reikšmingas modernios nacionalinės kultūros plėtros galimybes, kuriomis, ypač brežnevmečiu, sugebėjo pasinaudoti ne tik SSRS, bet ir užsienyje veikiai aukštai pradėti vertinti lietuvių rašytojai ir poetai, menininkai, teatralai, muzikai, architektai, urbanistai, fotografai, dizaineriai ir t. t.
Unusually, the heraldry of Metalica's Skitarii is dictated by their battlefield role. Skitarii Vanguard and Rangers wear metallic armour plates and white robes with red linings. Sicarians usually wear white battle plate, forgoing red altogether. All of Metalica's Skitarii bear gunmetal prostheses and cybernetic enhancements made from the very same substance that covers the planet's surface. Its Alphas and Princeps wear metal mined from the peaks of the planet's titanium mountains. The vehicles of Metalica's War Cohorts are arrayed in the bone white of their Forge World's heraldry, though it is never long before they bear the marks of fire and destruction. Though Metalica's legions are fiercely independent from the cloying touch of Mars, the hammer and fist icon of Metalica is depicted in deep red in honour of their Martian forefathers.

V. V.: Turiu prisipažinti, kad turbūt daug ką lėmė pirmoji bandyta įveikti filosofijos knyga – jau minėta Platono “Valstybė”. Nes iki šiol liko potraukis prie filosofijos, kurią sąlyginai galime pavadinti senąja arba klasikine (juk filosofija iki šiol nagrinėja amžinuosius būties, tiesos, gėrio, grožio, pažinimo ir kt. klausimus, tad “senųjų” filosofų veikalai iki šiol aktualūs). Daugiausiai tyrinėju Antikos ir Viduramžių filosofiją. Antikos filosofijoje ypač domina kinikų mokykla. Čia vėlgi turbūt reikėtų ieškoti sąsajų su kadaise didelį įspūdį padariusiu J. Avyžiaus romanu “Sodybų tuštėjimo metas” ir pagrindiniu jo veikėju Gediminu Džiugu. Turiu omenyje jo siekį sukurti vidinę tvirtovę, kurios negalėtų sugriauti jokios socialinės, politinės, ekonominės ar asmeninės negandos. Tokį siekį, tik žymiai išsamiau išskleistą ir argumentuotą, beje, paskanintą gero humoro prieskoniais, radau būtent kinikų filosofijoje. Kinikai siekė vidinės laisvės, kuri atneštų stabilios dvasinės ramybės būseną. Tai ramybė, kurios negebėtų sudrumsti nei skaudžiausia nesėkmė,  netektis ar nelaimė, nei didžiausia pergalė, šlovė, turtas ir t.t. Šią būseną kinikai ir laikė žmogiškąja laime. Beje, tokios laimės nederėtų laikyti pasyvia. Kiniko vidinė ramybė- tai jokiu būdu ne užsidarymas saugiame kiaute. Tai ėjimas į nesaugų pasaulį (jame, kaip ir dabar, vyko karai, epidemijos, buvo stipri korupcija ir t.t.) ir dalinimasis su žmonėmis savo žiniomis ir praktiniais pavyzdžiais. Įdomu, kad šią vidinės laisvės būseną kinikai vadino apatija. Atrodytų, nieko gero nelemiantis, į depresiją vedantis žodis. Visgi šis terminas (kaip ir nemaža dalis kitų graikiškų terminų), tais laikais turėjo visai kitą prasmę. Tiesioginis jo vertimas yra “beaistriškumas”, taigi kiniko apatija – tai aistrų nedrumsčiama sielos ramybė. Panašią situaciją turime su graikišku terminu demagogas. Tiesioginis jo vertinys yra “tautos vedlys”.

Bijau kad tarp mūsų ir nežemiškųjų civilizacijų karas neįmanomas... Juk tėvai niekuomet nesimuša su mažais vaikais, jie juos paprasčiausiai auklėja, nors kai kada tie auklėjimo metodai būna ir labai skausmingi... Mano nuomone Sifilis, Gonorėja ir ŽIV yra viena iš auklėjamūjų priemonių žmonijai. Tik žmonija yra nepaklusnus auklėjimasis,ji po kiek laiko nustoja kreipti dėmesį į panaudotus auklėjimo veiksmus ir vėl daro savo ka ir dariusi...
    "Adolfas Hitleris nebuvo malonumų žudikas, bet tikiu, kad jie dalinosi daug panašių savybių. Jis tikriausiai praleido vaikystę be jokių naudingų paskatų. Jeigu būtų pasiekęs savo viltis suaugusio amžiaus, patekęs į meno mokyklą ir įsitvirtinęs kaip artistas, jis tikriausiai nebūtų troškęs tapti Fiureriu. Bet tuo gyvenimo tarpsniu, jis dar nebuvo niekieno pripažintas. Jis niršo prieš Likimą, kuris atsisakė jį sukurti ypatingu. Jis prisiekė kerštui prieš Dievą."
    Moteris, apsirengusi skarmalais, kažkada buvusiais baltais naktiniais marškinukais, padrikai sugargaliavo ir pabandė atsisėsti. Viena iš jos akių buvo dingusi, raudonas, mėsingas lizdas, švytintis nuo viršutinės šviesos. Trys kiti, visi vyrai, pradėjo Džil kryptimi, dejuodami, jų gangreninės rankos, lėtai kylančios; du jų blokavo metalinę ir stiklinę sieną, kuri vedė į gatvę – jos kelias lauk.
    Nebuvo jokio šnekesio sraigtasparnyje, kuris nešė kuopą D per vėlyvą popietę, net tarp kuopos lyderių, vienintelis personalas, kuris dėvėjo ausines. Buvo per triukšminga kariams, kad girdėtų vienas kitą, o Nicholajus neturėjo nieko, ką norėtų pasakyti nei Hirami, nei Krajanui – nei Mikhailui Viktorui, kas lietė pastarąjį. Viktoras buvo jų viršininkas, visos kuopos vadas. Tai buvo darbas, kuris turėjo priklausyti Nicholajui; Viktoras stokojo savybių, kurios sudarė ištikimą lyderį.
They do this for patients who are just looking for the pure effects of THC, CBD, or whatever Cannabinoid they are isolating. Terpenes can do things like change heart rate, increase blood pressure, or even cause anxiety. If you are looking for all of the erpenes in your extract ask about full spectrum extracts. Most extract companies produce both types.
S. Dadelo yra socialinių mokslų daktaras (2000), nuo 2011 m. Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorius, o nuo 2017 m. yra Pramogų industrijos katedros profesorius. Studentams skaito sporto industrijos kursą, vadovauja profesinei praktikai ir baigiamiesiems darbams. Prof. dr. S. Dadelo moksliniai interesai yra studentų sveikatinimas ir fizinis ugdymas, žmogaus adaptacija specifiniams fiziniams krūviams, specialus profesinis rengimas, daugiatiksliai sprendimų priėmimo metodai.
Meilė nėra vien jausmas ar emocinis išgyvenimas, ji nėra kažkas mistiško, kas staiga iš niekur atsiranda ir savaime, nepaisant žmogaus valios, išgaruoja. Meilė nėra kažkas gatava žmonių tarpusavio santykiuose. Iš prigimties mums duotas juslumas ir jausmingumas, daugumos priimami už pačią meilę, tėra tik meilės žaliava. Iš jų reikia meilę susikurti asmeniniu valingu veiksmu. Tikroji meilė yra vartojimo priešybė ir jei žmogus turi meilės kaip jausmo (jausmingumas) ar aistros (juslumas) sampratą, galima numanyti, jog jis vadovaujasi vartotojiška nuostata ir meilė jame dar “vaikystės” stadijoje. Meilė neatsiejama nuo atsakomybės, pagarbos ir pažinimo, nes neįmanoma gerbti to, ko nepažįsti. Arba, kitaip sakant, pagarbus santykis – tai kito žmogaus priėmimas tokio, koks jis yra, o ne tokio, koks jis man reikalingas. Todėl meilė nėra akla. 

– Landry’o „Kūrybinis miestas“ – tai taip pat dar vienas kūrybingumo konceptas ir, beje, mano Ch. akimis žvelgiant, išties patrauklus. Šiuo atveju kūrybingumo taikinys – miestas. Svarbiausia – nei J. Howkinso, nei R. Floridos, nei Ch. Landry’o ar kitų autorių formuluojamų konceptų nevertinti kaip receptų, kuriuose negalima keisti jokių ingredientų.


Turbūt ne vienam galėjo kilti klausimas, kas yra tas atminties kortelių skaitytuvas ir kam jis reikalingas. Atsakymas labai paprastas – tai yra įrenginys, kuris leidžia nuskaityti (dažniausiai – ir įrašyti) duomenis bei informaciją iš įvairiems įrenginiams skirtų kortelių. Tai gali būti mobilieji telefonai, skaitmeniniai fotoaparatai, GPS navigacija ir t.t.
Terpenes are any group of hydrocarbons found in the essential oils of a plant. Terpenes are chemical compounds found in cannabis that produce the distinct flavor and smell of the flower. In cannabis, terpenes are produced by secretory cells found within glandular trichomes. These specific compounds are accountable for the hundreds of variances between strains including flavor and smell. Because terpenes are so sensitive to low temperatures, it’s imperative to keep cannabis in cooler settings. Most recently, terpenes have entered into the medical marijuana arena to aid particular ailments or issues.

– Naująją savo tapybos parodą pavadinau „Implikacijomis“. Implikacija šiame paveikslų cikle – tai formaliai neišreikštas vaizdų ryšys. Objektų atvaizdai jungiami į simbolines prasmes, ieškoma loginio ryšio, tvyrančio tarp jų. Ryšiai organizuojami pasitelkiant simbolius bei jų jungtis į kodus. Jie atpažįstami ir savaip interpretuojami. Tad mano paveikslų turinys kviečia komunikuoti. Objektai tarytum talpina savyje informaciją. Esu įsitikinusi, kad stebint paveikslus galima kurti savus naratyvus. Implikacija vyksta tarp vaizduojamų objektų pavidalų nešamos žinutės ir santykio tarp jų  (objektų) ar jų buvimo kontekste bei vaizdavimo pobūdžio.


Tikriausiai daugelis priprato skaityti mano parengtus interviu su labai skirtingų profesijų atstovais. Pagrindinis šių interviu atsiradimo faktorius yra mano paties požiūris į kultūrą kaip platų visuomenės narių veiklos lauką. Nors nesu niekada rengęs interviu su savo studentais, tačiau šį kartą nutariau parengti ir su jumis pasidalyti pokalbiu su aštuoniolikmečiu Denisu Stechu, kuris šiuo metu studijuoja Vilniaus Gedimino technikos universitete Pramogų industrijų specialybę ir scenos menų arenoje yra puikiai atpažįstamas kaip šokėjas.
Manau, kad universitetuose turime parodyti svarbiausią kūrybiškumo kelią. Kelio paieškos vyksta studentą kreipiant savuoju pavyzdžiu. Jaunimui vis dar reikia ikonų, kuriomis galėtų sekti, gal net joms tarnauti. Studentams reikia VIP’ų ir mes juos kviečiame į paskaitas, taip leisdami prisiliesti prie sėkmės. Viso to rezultatas yra laimė ir motyvacija, kurios jie negali rasti feisbuko ir youtube internetinėse platformose.
Moralinė atskaitos bendruomenė yra bendrija, kuri laikoma sąžinės vertinimų atramos ir atskaitos tašku. Viena iš tokių bendruomenių neabejotinai gali būti tauta. Tai reiškia, kad tauta nėra tiesiog empiriškai egzistuojantis istorijos kūrinys. Žvelgiant iš šios perspektyvos tenka skirti dvi tautas. Ideali tauta yra per šimtmečius besiformuojanti dvasinė žmonių bendruomenė. Empirinė tauta yra vienos kultūros, kalbos ir kitų objektyvių bruožų vienijama žmonių bendrija. 

Penktadienio rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus toliau tęsia pokalbius su žinomais Lietuvos menininkais. Šį kartą kviečiame skaityti jo parengtą straipsnį-interviu su Vilniaus Gedimino technikos universiteto docente tapytoja Meda Norbutaite. Dailininkė yra kilusi iš Šiaulių, kur ji baigė dailės bakalauro ir magistrantūros studijas.
Visokie stumiami rusiški keiksmai atrodo labai atstūmiančiai kukliems ir bent kiek išsiauklėjusiems lietuviams. Pažiūrėjus dabartinius lietuviškus įreginimus, net tarybiniais laikais girti lietuviai taip bjauriai rusiškai-mongoliškai nesikeikdavo, o dabar net moterys privalomai priverčiamos bent vieną kartą nusikeikti. Turiu omenyje „Klasės susitikimą arba berniukai sugrįžta“. Jei ne tie keiksmažodžiai, nei vieno lietuviško, tai būtų galima žiūrėti, o dabar atrodo kaip kokių ruskių sąmokslas, bandantis įamžinti bent rusiškus keiksmažodžius tautos atmintyje. Tai jokia vertybė: tarybinio kaip ir carinio palikimo vertėtų atsikratyti be jokio gailesčio ir žvelgti į ateitį švariomis, neprispjaudytomis galvomis.

Fotografas siekia išryškinti tuos charakteringus savo modelių bruožus, kurie nulėmė jų profesinį kelią ir sėkmę: susikaupimą, gyvybingumą, valią, tuo pačiu parodydamas ir jų užslėptas nuotaikas, jausmus, pažeidžiamumą. Gyvenimo pojūčio intensyvumas čia įgauna įvairių išraiškų. Vienuose portretuose koncentruojamasi tik į veidą, kituose žmogų charakterizuoja visa jo povyza ir gestai. Kai kada modelis fotografuojamas betarpiškoje dinamiškoje situacijoje. Daugelis paveikslų pasakoja savo istorijas.

Seimo narys Povilas Urbšys retoriškai klausė, kas yra svarbiau: ar lytinis švietimas, ar lytinis ugdymas? Lytiniame ugdyme kalbama apie vertybių puoselėjimą, o lytinio švietimo šalininkai akcentuoja tik informacijos jaunam žmogui suteikimą apie lytinį gyvenimą, tačiau vyras ir moteris neturi būti padaromi tik seksualinių geidulių objektu, ir ypač, kai į tai žiūrima tik iš vartotojo savanaudiškos pozicijos.


„Šiaulių naujienose” jau buvome publikavę straipsnį apie kaimyniniame mieste, Panevėžyje vykusią tarptautinę fotografijos bienalę „Žmogus ir mestas” (2017 m. liepos 14 – 21 d., rengėjas Panevėžio dailės galerijos padalinys, fotografijos galerija). Tą kartą publikavome doc. dr. Remigijaus Venckaus parengtą straipsnį-interviu su bienalės kuratoriumi Sigitu Laurinavičiumi. Mūsų laikraštyje tokio atvejo dar nebuvo, kai naujame, atskirame straipsnyje pašnekovas užduoda klausimus ankstesnio straipsnio autoriui. Tad šį kartą dalinamės bienalės kuratoriaus interviu su rubrikos „Kultūros kirtis” autoriumi, medijų kultūros kritiku, menininku doc. dr. R. Venckumi (šiuo metu atstovaujančiu Vilniaus Gedimino technikos universitetą).
Blue Venow, Berry White,White Bery& Blue Widow will be your new meds for nerve pain, spasms, and inflammation, all without putting you to sleep they are indica dominant hybrids, they grow like sativas, effects to the body like indicas, with cerebral effects like sativas. Happy Blazing:) just a lil pinch will do, like in cooking a pinch of salt same idea here.
Pinene is used in medicine as an anti-inflammatory, expectorant, bronchodilator and local antiseptic. α-pinene is a natural compound isolated from pine needle oil which has shown anti-cancer activity and has been used as an anti-cancer agent in Traditional Chinese Medicine for many years. It is also believed that the effects of THC may be lessened if mixed with pinene.
Kaip žinome iš siaubo filmų, zombiai mėgsta burtis į gaujas, kad sudorotų silpnesnius, nors iš esmės yra asocialūs, nepajėgiantys užmegzti autentiško žmogiškojo ryšio. Režimas nuosekliai diegė paternalizmą, valdomųjų pasyvumą ir apolitiškumą – negebėjimą drauge spręsti viešųjų reikalų, ar net juos įvardinti. Dar viena su tuo susijusi sovietinio zombio savybė – tai, ką galima būtų pavadinti materialiuoju būties horizontu, t.y. apsiribojimu vien fizinio išgyvenimo ir buities klausimais. Be to, verta pažymėti ir sistemos nuosekliai įtvirtinamą „juodai baltą“ tikrovės paveikslą, kaip ir zoologinę neapykantą kitaminčiams ar kitaip besielgiantiems.
Trečia. Sunkiau pastebimas, bet labai svarbus šios koncepcijos bruožas yra tai, kad ji neigia Tautą kaip politinį subjektą. Tauta yra iš diskurso eliminuojama sovietžmogių masę pavadinant nieko apibrėžto nebereiškiančiu žodžiu patriotai. Iš dėmesio lauko yra pašalinami žmonės, sunkiomis sąlygomis ir didelių netekčių kaina puoselėję ir išsaugoję lietuvybę ir valstybinę sąmonę, bei šių žmonių nuopelnai – tikrasis valstybės atkūrimo pamatas. Paneigus Tautą kaip politinį subjektą, jos vietą užima individų masė, kurios nariams nėra ir negali būti didesnio skirtumo, kas ką darė sovietmečiu ar kas ką padarė valstybę atkūrus.
Neprisistatantysis, neįsivaizduoju kaip galėtų laisvoje Lietuvoje įvykti toks turto perėmimas į valstybės rankas. Buvo atvejis, kai sunkmečiu buvo pravalgyta kelininkų milijardinė pagalvė. Nors kai ji atsirado, tikriausiai, buvo dar sunkesni rusų blokados laikai. Gal visos tokios pagalvės buvo pravalgytos ir pereita prie kitokio pinigų valdymo, nuolat nekaupiant didesnių sumų, bet tai perėjimas nuo ramaus gyvenimo prie įtempto ir kai nuolat tenka skolintis pinigų, jei kas sutriktų pinigų srautuose. Iš kitos pusės negalėtų koks bankas sužlugęs „nusinešti“ didesnių Lietuvos pinigų.
Studijų metu aš labai domėjausi XIX a. romantikų darbais, mažųjų  olandų detaliai ištapytais natiurmortais, Rembrandto specialiai išplėtota šviesotamsa. Anuomet patiko ir net Tuluz Lotreko, Egono Schieles paveiksluose atgulusios linijos ir iš jų formuojami siluetai. Kerėjo Pierre-Augusteo Renoiro tirpstantys pavidalai, Claude Moneto perteikiamas atmosferos įspūdis, Édouardo Manet potėpio aštrumas. Aš vis dar žaviuosi Luciano Freudo tapyba – jo kūnai gašlūs, bet estetiški.
Drįstame teigti, kad visos šiomis sąvokomis įvardijamos teorijos vienaip ar kitaip saistosi ir grindžia viena kitą. Medijos suvokiamos kaip techniniai bei technologiniai kultūriniai žmonių bendravimo, veiklos, kūrybos ir bendravimo patirties išlaikymo „įrankiai“ bei įtaisai, taip pat jų ryšių kuriama aplinka, terpė. Įsivyraujantis medijų, kaip techninės ir technologinės aplinkos bei terpės, supratimas išstumia labiau tradicinį įsivaizdavimą, kad medijos yra tam tikra naujais laikais sukurta ir vis labiau išplintanti techninė įvairaus pobūdžio prasmingų pranešimų kūrimo, perdavimo ir skleidimo struktūra, apimanti spaudą, televiziją, radiją, o taip pat visų šių techninių įtaisų darinius. Suprantama, ta struktūra vienaip ar kitaip susijusi su jos veikimą laiduojančiomis kultūrinėmis gamybinėmis praktikomis bei gebėjimais. Medijų susisaistymą ir medijų technologijų „išmoningėjimą“, sukūrus aparatus, kuriuose integruotos visos anksčiau pavieniais įtaisais atliekamos funkcijos, o sykiu naują šios technologinės aplinkos raidos tarpsnį žymi sąvoka „naujosios medijos“ ar „multimedijos“
Mes taip pat reikalaujame, jog visi gyvi žmonės, kurie šiuo metu yra pagrobti nežemiškos kilmės individų, būtų iškarto sugrąžinti sveiki; taip pat, mes reikalaujame sąrašo žmonių, kurie buvo pagrobti arba sulaikyti nežemiškos kilmės individų, įskaitant tuos, kurie mirė nelaisvėje. Taip pat mes reikalaujame, jog visi žmonių biologiniai ir genetiniai resursai, paimti iš individų, būtų identifikuoti ir sunaikinti, o jų panaudojimo ketinimai būtų viešai paaiškinti. Visi prietaisai, implantuoti į gyvus individus, turi būti identifikuoti ir saugiai pašalinti.

Senokai įsiplieskusi diskusija ir ši konferencija yra nepaliaujamos pastangos ištrūkti iš užburto rato, kuriame šiandien sukasi visi mūsų apmąstymai apie santykį su sovietmečiu. Šis ratas yra kol kas nesėkmingos pastangos suvienyti du šio itin svarbaus ir skausmingo santykio aspektus – moralinį ir politinį. Moralinės nuostatos išsiskiria ir atsiranda priešprieša, kuri sukuria vaizdą, jog vieni yra sovietmečio smerkėjai, kiti – jo teisintojai. Kadangi moralinių argumentų ne visada pakanka, moralinę poziciją reikia sustiprinti. Tą darant tenka kreiptis į sovietmečio politinę tikrovę ir tada lengvai susiduriame su nauja pamatine dviprasmybe. Paaiškėja, kad net ir politiškai apibūdinti gyvenimą sovietmečiu, yra neįmanoma neutraliai, nes mes visada remiamės tam tikromis išankstinėmis moralinėmis nuostatomis ir vertinimais, kurie galiausiai ir lemia mūsų požiūrį į svarstomą praeitį. Neįmanoma vertybiškai neutrali pozicija sovietmečio vertinimo klausimu. 
Kad Landsbergis mirs ir taip aišku juk jam jau 85 metai ir jis ne iš Mak Klaudų giminės yra.Tik vat kada galus atiduos? nu Pažiūrėsime Vytautai tavo eksperimento rezultatų,tik žinok kad iš ten ir dezinformacijos daug siunčiama.Nes reikalingas balansas,kitas perskaitęs tokią pranašystę susijaudinęs ir taip gal net pirmalaiko galus atiduotų,nes gautų infarkta,sužinojęs kad Lietuvos žmonės trokšte trokšta jo galo...

    Suzumiya Haruhi jau sėdėjo už mano kėdės, spoksodama į lauką, kai įžengiau į klasę. Ji buvo prisisegusi dvi bandelių formos sagutes ant galvos; šiandien, tikriausiai, trečiadienis. Atsisėdęs – dėl kažkokios man nesuprantamos priežasties, vienintelis paaiškinimas, kad aš supistai krausčiausi iš proto, prieš man susivokiant – vėl užkalbinau Suzumiyą Haruhi.
Taip pat mes didingai paskelbiame, kad Žemiečiai yra ir turėtų būti laisva tauta; kad esant tokiai situacijai visi žmonės yra atleidžiami nuo visų sąjungų su nežemiškomis jėgomis ir kad visi politiniai ir ekonominiai sandoriai tarp jų ir Žemiečių yra visiškai negaliojantys; kad kaip laisva ir suvereni tauta Didingesnėje Visatos Visuomenėje, mes atsakingai prisimame visą valdžią šioje Saulės Sistemoje skelbti taiką, pradėti karą, sudarinėti sąjungas, valdyti komercines operacijas ir perimti visus kitus veiksmus, kuriuos suvereni planetinė tauta galėtų teisėtai ir etiškai atlikti.
The battle plate of Lucius' Skitarii cohorts is dark, almost black in colouration. Like the armour of its vehicles, the plate is made from a rare alloy, scorched black by the artificial sun within the planet in a ritual known as the Solar Blessing. Ever since the Inculcata Schism, Lucius' Skitarii Legion have used the same system of markings as Mars. They even adopted the deep red of the first Forge World, although the cream and dark metal of their planet's original heraldry lie beneath. The Skitarii cohorts bear the icon of Forge World Lucius. The illuminated letter that forms Lucius' icon is burnt into the planet's own surface, each detail a dozen miles from top to bottom.
Stačia galva verždamies į tariamą pažangą ir beatodairiškai atmesdami kultūros paveldą, mes neretai skaudžiai nukenčiam arba tampam juokingi. Nes: ir egzotiškiausios kelionės nenurungė sunkiai įgyjamos išminties, televizija – kino, teatro, baleto, operos, moderni, estradinė muzika – tautinės bei klasikinės, naujos gamybos technologijos – natūralaus maisto, sveikų drabužių, medinių rakandų, išmanusis telefonas ar internetas, „meilė per stiklą“ – knygos, šiltų žmogiškų santykių, intymaus dvasinio bendravimo ir t.t. Daugelis jau savo kailiu patyrėme: kai virtualusis pasaulis nusveria tikrovę, prasideda neprognozuojami, liguisti bei tragiški dalykai.
×