O jei tamstai nepatinka mūsų pažiuros mauk iš čia į visas keturias puses, nes neleisime kad kažkoks išsišokėlis nei kojų neęspėjęs apšilti forumuose jau pradėtų visus gasdinti gėjų ,žydų ir čigonų engimu čia. Jei jūsų visų žemėje nebūtų ji tik lengviau atsikvėptų,kiekvienas tikras Lietuvis jūsų nemėgo ir niekada nepamėgs, o prievarta meilės tikrai nenusipelnysi ir bauginimais taip pat. Taip kad gyvenk kol tavęs niekas neliečia ir kitiems netrukdyk to daryti.Nes viskam yra kantrybės ribos.
● Nerimas dėl rytdienos. Biblijoje išpranašauta: „Paskutinėmis dienomis užeis sunkūs laikai“ (2 Timotiejui 3:1). Dabar išties žmones slegia daug sunkumų, todėl daugelis ieško patarimo pas astrologus, aiškiaregius, chiromantus, mediumus. „Tai viena iš nedaugelio verslo sričių, kuriai nepakenkė ekonomikos nuosmukis, — pasakė vienas mediumas. — Laimingi žmonės pas mus paprastai nesilanko.“ Viena aiškiaregė iš Kanados atskleidė: „Pastaruoju metu į mane kreipiasi net seni verslininkai. Jie skambina man specialiu įstaigos telefonu arba per posėdį savo mobiliuoju pašnibždomis prašo patarimo. Seniau tokie žmonės dažniausiai būdavo nusiteikę skeptiškai ir eidami pas aiškiaregius tikrai jausdavosi nejaukiai.“
    Jis nežinojo, ir jam nepatiko nežinoti. Jis pirmą kartą pakėlė ginklą dvylikos metų, norėdamas apginti savo šeimą nuo grupės teroristų, ir tapo profu septyniolikos – jau ketverius metus jam mokėjo už tai, kad statytų į pavojų savo gyvybę dėl vienos priežasties ar kitos. Bet jis visada žinodavo, kokia rizika, ir prieš ką jis kovojo. Visai kitas reikalas, mintis pulti aklai. Vienintelė paguoda buvo ta, kad jis ėjo su daugiau kaip šimtu patyrusių kareivių; kad ir kas tai buvo, jie susitvarkys.

– Šokau su įvairiais choreografais, tačiau drąsiai galiu teigti, jog Anželika Cholina yra profesionalas iš didžiosios raidės. Darbas jai vadovaujant yra vienas produktyviausių. Tai, ką su kitu choreografu mes padarytume per visą dieną, su A. Cholina galima nuveikti per 1–2 valandas. Taip yra dėl to, kad ji žino, ko nori ir ko reikia spektakliui. Kai reikia pakeisti kokią nors sceną, ji labai operatyviai sugalvoja pokyčius. A. Cholina ne tik pasako, ką reikia padaryti, bet ir parodo tiksliai nuo a iki z. Statant spektaklį ji kiekvieną savo šokėją supažindina su jo personažu, papasakoja, koks yra jo charakteris ir kada, kokią emociją reikia išlaikyti bei parodyti žiūrovui.


Jei reikėtų autorės praktikuojamą žanrą charakterizuoti tiksliau, tinkamiausias išsireiškimas, turbūt, būtų „intelektualioji propaganda“ (daugiau apie intelektualiąją propagandą žr. ČIA). Autorė nesivaržo griebtis iš esmės jokių intelektualinių gudrybių ir suktybių, idant primestų skaitytojui iš liberaliosios ideologijos kylančias pažiūras (daugiau žr. ČIA). Tai, kad susiduriame ne su bandymu aiškintis tiesą, o būtent su propaganda, atskleidžia taip pat ir reakcijos į kritiką. Taiklų ir argumentuotą VytautoRubavičiaus straipsnį, ir pati Putinaitė, ir jos gerbėjų ratelis pasitiko kapų tyla. „Nepastebėti“ liko filosofėssofistiką analizavęs straipsnis bei neperseniausiai paskelbtas VytautoVyšniausko straipsnis, atskleidęs pritemptą Marcinkevičiaus kūrybos interpretaciją. Beveik nekelia abejonių, kad panašiai atsitiks ir su šiuo tekstu. Tai suprantama, nes diskusiją su oponentais vertina mokslininkai, siekiantys išsiaiškinti tiesą, tuo tarpu propagandistams tikra diskusija tėra kebli situacija, kurioje galima pernelyg apsinuoginti; propagandistai tikros diskusijos vengia ir imituoja ją pasišnekučiavimuose su bendraminčiais.
DNR „pirstu antspaudai“: visu zmoniu chemine DNR sandara yra vienoda. Skiriasi tik azotiniu baziniu poru (A, C, T, G) isidestymo tvarka. Nukleotidai issidesto pasikartojancia tvarka, pas kiekviena zmogu truputi kitaip. Yra zinoma DNR segmentu kurie ypac skiriasi savo issidestymu pas skirtingus zmones. Naudojant PCR ar VNTR (variabiliu tandeminiu pasikartojimu skaiciu grupe) metoda galima istirti siuos segmentus ir pagal juos atskirti skirtingu zmoniu DNR.

    "Taip, todėl mums žūtbūt reikalingas savas profiliavimo metodas. Mes neturime jokių dykumų kaip tos Arizonoje, ir neturime jokių Didžiųjų Kanjonų. Daugelis mūsų namų yra pastatyti iš plytų ir akmenų, ne medienos. Mes turime miestus su daugiau negu tūkstančio metų senumo istorijomis, ir vos kelis dangoraižius. Mes nesitikime, kad visi moka kalbėti angliškai, ir mes nevalgome tiek daug mėsainių. Mes renkamės futbolą vietoj krepšinio, ir, svarbiausia, mes netikime, kad esame pasaulio bamba... Ir Europos serijiniai žudikai augo šitoje kultūroje, o ne Amerikoje."


Pirma. Ji taip pat yra paremta labai siaura faktine medžiaga. Pagrindinis Putinaitės šaltinis yra sovietmečiu pripažintų rašytojų kūriniai, antras pagal svarbą – sovietmečio veikėjų pasisakymai ir prisiminimai. Kitokių duomenų, pavyzdžiui  represinių struktūrų dokumentų, kurie galėtų atskleisti ir pasipriešinimo, ir represijų mastą, autorė nelinkusi analizuoti. Dokumentai kiek plačiau pasitelkiami tik ateizaciją nagrinėjančioje knygoje Nugenėta pušis. Apie daugelį įvykių, procesų ir tendencijų dar gali papasakoti liudininkai, tačiau autorė turbūt neatsitiktinai neranda reikalo jų prakalbinti.
    Suzumiya Haruhi jau sėdėjo už mano kėdės, spoksodama į lauką, kai įžengiau į klasę. Ji buvo prisisegusi dvi bandelių formos sagutes ant galvos; šiandien, tikriausiai, trečiadienis. Atsisėdęs – dėl kažkokios man nesuprantamos priežasties, vienintelis paaiškinimas, kad aš supistai krausčiausi iš proto, prieš man susivokiant – vėl užkalbinau Suzumiyą Haruhi.
Na taip darbo pavasarį netrūksta,bandau paleisti ssulės kolektorių vasaros sezonui,bet automatika kaprizinasi,nenori karšto vandens slėgio padidinti,leidžia elektromotoro salnikas nesuspaudžia karšto vandens iki reikiamo lygio.jau trečia diena vargstu, nes nėra tokio pirkti naujo.Pats kolektorius efektyviai paima energiją iš saulės,per diena vanduo sušyla iki 70 laipsnių šilumos.lieka tik jo transportavimo iki krano problema,- šaltas vanduo išeina iki 10 atm. slegiu o karštas vos 0,3 atm. todėl sunku bus sureguliuoti maišytuve.Jei veiktų kompensacinis momentinis siurblys iš ten ir karštas išeitų mažiausiai 3 atm. slėgiu.
Džiazo atlikėjų, tokių kaip saksofonininkai Vladimir Čekasin, Vytautas Labutis, Petras Vyšniauskas, būgnininkai Vladimir Tarasov, Arkadyj Gotesman, Gediminas Laurinavičius, Linas Būda, portretai sudaro išskirtinę scenos žmonių atvaizdų grupę. Juose puikiai perteikiamas muzikuojančiųjų komunikabilumas, sugebėjimas per muziką bendrauti tarpusavyje ir su klausytojais bei polinkis improvizuoti.
Vytis Valatka: Filosofams visada patinka ieškoti įvairiausių dalykų pirmųjų priežasčių. Ir, kaip visada, norisi kaip galima geriau, o gaunasi, kaip visada. Šiuo klausimu –  tokia pat kebli situacija, ir pirmųjų priežasčių iki šiol nesu suradęs. Mano tėvai teigia, kad jau pradėjęs kalbėti, uždavinėjau, jų įsitikinimu, labai “filosofiškus” klausimus, į kuriuos dažniausiai negalėdavo atsakyti. Deja, tų klausimų nei tėvai, nei aš neprisimenu. Viliuosi, kad tai nebuvo Albert’o Camus mėgiamas klausimas apie savižudybės dilemą ar bandymas išsiaiškinti, kas yra simuliakrai (žr. Jean Baudrillard), dekonstrukcija (Derrida) ir panašiai. Kaip bebūtų, jau sąmoningą postūmį filosofijos link siečiau su žymiai vėlesniu – Sąjūdžio – laikotarpiu. Kai buvo įsteigtas Sąjūdis, man buvo 16 metų. Taigi, laikas, iš kurio liko patys ryškiausi prisiminimai. Šimtatūkstantiniai mitingai Vingio parke; jūros ką tik draustų trispalvių (dar iki Sąjūdžio įsikūrimo tarp klasės draugų ir artimame giminaičių rate sklisdavo legendos apie tai, kaip kažkas kažkur Vasario 16 d. proga vis iškeldavo trispalvę) ir t.t. Mitinguose kalbėjo daug įvairių iškilių žmonių, tačiau man tada labiausiai įstrigo filosofai – A. Juozaitis, R. Ozolas, B. Genzelis, J. Minkevičius ir kt. Jie aiškiai, argumentuotai dėstė savo mintis pačiais įvairiausiais klausimais, ir atrodė, jog nėra klausimo, į kurį jie neturėtų atsakymo, nėra kontrargumento, kurio jie negalėtų atremti. Man tai buvo kažkas neįtikėtino, ir kilo didžiulis noras bent priartėti iki tokio, mano akimis, nepasiekiamo lygio. Kadangi prie visų jų pavardžių buvo parašyta „filosofas“, pradėjau aiškintis, kas jis toks yra. Iš istorijos pamokų žinojau, kad buvo toks graikų filosofas Platonas. Nuvažiavau į Kavarską, kur mano dėdės bibliotekoje buvo Platono knyga „Valstybė“, ir pradėjau skaityti. Kai ką supratau, bet dar daugiau nesupratau. Dar paskaitinėjau Renesanso filosofijos chrestomatiją, ten dar didesnių problemų su supratimu buvo. Keistas kontrastas – filosofai taip aiškiai išreiškia savo pozicijas per mitingus ir žiniasklaidoje, o patys skaito ir rašo tokius neaiškius veikalus… Tai dar labiau suintrigavo domėtis filosofija. Ir kai jau buvau 12-oje klasėje, VU startavo Filosofijos programa. Tad jau nebebuvo klausimų, kur stoti, nors labai traukė ir filologijos studijos. Bet filosofijos trauka nugalėjo. Turiu pripažinti, ir pirmaisiais studijų metais daug kur buvo tamsus miškas, bet noras nepasiduoti, išnarplioti tą filosofinį Gordijaus mazgą nuolat vedė į priekį, tad ir likau filosofinio maratono lauke nuolatinio starto pozicijoje.
, kodai nustato tam tikrą interakcijos turinį, kadangi jie veikia algoritmų pagrindu. Medijų ir kodavimo persmelktoje visuomenėje vyrauja ir valdo algoritmai, generatyvinės taisyklės, tad galima teigti, jog virtualybė produkuoja realybę, o su ja ir tikrovės vaizdą. Tokios nuomonės laikėsi ir Jeanas Baudrillard’as. Jis virtualybės įsitvirtinimą naikinant transcendenciją įvardijo kaip hipertikrovę ir aiškino, kad tikrovė suiro ir virto medijų operaciniais kodais, o pasaulis pajungiamas visuotinei logikai, kuria medijų technologijos reprodukuoja socialinę materiją
... Ir moterys turi ka slėpti nuo vyru ir vyrai turi ka slėpti nuo moterų. Bet gal tai nevertėtų. Vyrai moka įkalti vinį i siena tai jie slepia ir įsivaizduoja, kad yra valdovai. O moterys sukasi aplink juos ir stengiasi įrodyti kad taip nera, kad materialine gerove vyrus nepavercia vadovais. Paklydę zmones kreipiasi i Dieva ir galvoja kad tuo viskas pasakyta. Bet tiesos reikia ieskoti kazkurtais anapus...
Sicarian Battle Armour - Agility is of paramount importance to the long-limbed killers of the Sicarian brotherhood. To this end they go to war clad in multi-layered alloy that, though thin and flexible, provides admirable physical protection. This alloy, informally known as Aegium, acts as a capacitor that harnesses the energy of incoming attacks and disperses it harmlessly across the wearer's bionic frame.
Senokai įsiplieskusi diskusija ir ši konferencija yra nepaliaujamos pastangos ištrūkti iš užburto rato, kuriame šiandien sukasi visi mūsų apmąstymai apie santykį su sovietmečiu. Šis ratas yra kol kas nesėkmingos pastangos suvienyti du šio itin svarbaus ir skausmingo santykio aspektus – moralinį ir politinį. Moralinės nuostatos išsiskiria ir atsiranda priešprieša, kuri sukuria vaizdą, jog vieni yra sovietmečio smerkėjai, kiti – jo teisintojai. Kadangi moralinių argumentų ne visada pakanka, moralinę poziciją reikia sustiprinti. Tą darant tenka kreiptis į sovietmečio politinę tikrovę ir tada lengvai susiduriame su nauja pamatine dviprasmybe. Paaiškėja, kad net ir politiškai apibūdinti gyvenimą sovietmečiu, yra neįmanoma neutraliai, nes mes visada remiamės tam tikromis išankstinėmis moralinėmis nuostatomis ir vertinimais, kurie galiausiai ir lemia mūsų požiūrį į svarstomą praeitį. Neįmanoma vertybiškai neutrali pozicija sovietmečio vertinimo klausimu. 

Pirmininkavusi konferencijai Seimo narė Rima Baškienė pabrėžė Lietuvos Konstitucijoje įtvirtintą šeimos svarbą ir švietimui deleguojamą misiją, įtvirtintą Švietimo įstatyme. Ji paminėjo Sveikatos, lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai programos reikalingumą visuomenei, ir ypač – socialiai pažeidžiamose šeimose augantiems vaikams. Atkreipdama dėmesį į rengiamos naujosios programos esminę paskirtį – išugdyti įgūdžius, kurie formuotų vertybines nuostatas, pagarbius tarpusavio santykius, meilę, šeimą, pagarbą žmogaus gyvybei, toleranciją, bei, pagal mokinių amžių, suteikti žinių apie lytiškumo aspektus, pacitavo darbo grupės narės – Lietuvos moksleivių sąjungos prezidentės Akvilės Burneikaitės žodžius, kad „programa turi ugdyti brandžią ir atsakingą asmenybę, turinčią tvirtus vertybinius pagrindus, taip pat suteiktų reikalingų žinių apie lytinę sveikatą“, pasidžiaugė, kad mokiniams yra svarbūs vertybiniai principai.
Pirmoji koncepcijos Visi – kolaborantai plėtojimo kryptis – tai Putinaitės pastangos „nuvainikuoti“ lietuvybę parodant jos išskirtinį menkumą ir vidinį giminingumą sovietinei sistemai. Anot Putinaitės, lietuviškosios tapatybės esminius bruožus nulėmė nuo realybės atitrūkusio svaičiotojo J. Basanavičiaus idėjos. Basanavičius suformavęs lietuviškąją tapatybę, kuri esanti azijinė, priešiška Europai, pasyvi, barbariška, pajungianti individą kolektyvui, neturinti nuovokos apie gėrio ir blogio perskyrą, kultūrinė, o ne politinė, o svarbiausia – skatinanti įsiverginimą. Basanavičius, esąs kone kalčiausias dėl to, kad dabar daugelis lietuvių sunkiai tampapiliečiais (Putinaitė N. Šiaurės Atėnų tremtiniai. Vilnius. 2004: p. 50-67; Lietuviai– amžini Europos tremtiniai. Tauta pakliuvo į J.Basanavičiaus vizijų paspęstusspąstus). Tokia tapatybė sovietiniam režimui iš esmės buvusipriimtina:  „[o]kupantui politiškumą nuvalyti nuo tautiškumo nebuvo sunku, nes buvo gyvi J. Basanavičiaus suformuoti tautiškumo įvaizdžiai. Jo idėjos okupantui tiko. Iš liaudinio valstietiškumo padaryta dekoracija, pseudokultūra su harmonizuotais šokiais ir dainomis.“ Dar daugiau, lietuviškoji tapatybė ir kultūra esanti tiek artima sovietinei, jog, anot autorės, „Įmanoma, kad kitaip susiklosčius istorinėms aplinkybėms lietuvių tauta būtų pajėgusi pati susikurti „savą“ socialistinį totalitarinį režimą, t. y. savesnį ir priimtinesnį už rusišką sovietinį.“ (Putinaitė N. Nenutrūkusi styga, p. 12). Išeina, kad sovietinė okupacija išpildė gilų, tik gal ne iki galo suvoktą lietuvių troškimą tapti sovietžmogiais.
Ši skirtis kartu leidžia ne tik ištrūkti iš aptarto užburto rato, bet ir iš jo kuriamos milžiniškos praktinės dilemos – atsirandančios pilkosios zonos, kurioje nebeįmanoma nubrėžti ribos tarp kolaboranto ir prisitaikėlio. Be šios skirties yra tik du poliai – akivaizdūs kolaborantai ir akivaizdūs rezistentai. Tačiau jeigu tautą suvokiame pirmiausiai kaip idealią bendruomenę, su kuria galima saistytis arba ne, tampa įmanoma išdiferencijuoti daug sudėtingesnį ir subtilesnį vaizdą, leidžiantį skirti net kelias asmenų santykio su sovietiniu režimu kategorijas. Tipologizaciją galima tikslinti, tačiau ji suderina moralinį vertinimą su politinio veiksmo logika.
Venckus R. (2017-12-15). Šokti gyvenimą kiekvienu savo judesiu: http://www.snaujienos.lt/kultura-ir-pramogos/35975-kulturos-kirtis-sokti-gyvenima-kiekvienu-savo-judesiu.html (2017-12-09). Vilniaus Gedimino technikos universiteto naujienų portale: http://www.vgtu.lt/vgtu-naujienu-portalas/naujienos/sokti-gyvenima-kiekvienu-savo-judesiu/246059?nid=291225 (2018-01-06).

Kultūros galią demonstruoja virtinė gerų iniciatyvų: Giedrės Brazlauskaitės idėja – graffiti ant štabo sienos; išleistas laikraštis „Pietinia momenc“; Danguolės ir Virgio „Talkučkė“; Rimanto Kmitos romanas, priverčiantis net garbingus dėdes prisiminti, kokį vaidmenį kultūroje atliko treningai; Linos Žutautės parama organizuojant mūsų nuolatines labdaros akcijas; Arūno Petraičio ir kultūrizmo senjorų „Kačialkė“; senųjų diskotekų atkūrimas, etc.


Turime atsigręžti į dvasinės kovos istoriją. Visi moraliniai apsisprendimai padaromi sąžinėje ir šia prasme yra subjektyvūs. Tačiau, kaip sakė vienas išmintingas politikos filosofas, „privačios sąžinės yra privačios nuomonės“. Todėl tam, kad net ir patys kilniausi ir į didžiausią universalumą galintys pretenduoti mūsų sąžinės sprendimai įgytų jėgą ir galiotų kitiems, kažkas privalo juos pripažinti. O mūsų dvasios viduybėje  vykstantį apsisprendimą pripažinti ir patvirtinti gali tik vienas teisėjas – moralinė atskaitos bendruomenė. 

- Jei kam nors žodis „muziejus“ kvepia tik „šiaudiniu stogu“ – galbūt neprošal pasvarstyti ir apie atviresnę, platesnę, t.y. ne vien tik muziejinę koncepciją. O dėl A. Baranausko ir A.Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus... Jo įdirbis bei nuopelnai neabejotini, netgi stebėtini. Ir edukacijos srity, bent jau pastaraisiais metais, smarkiai pasistūmėjęs. Tačiau... Patys muziejininkai tikriausiai jau senokai patyrė, koks gremėzdiškas, nepatogus, netikslus dabartinis jo pavadinimas, o svarbiausia – kad daugelio ekskursantų, ypač užsieniečių, nesuintriguosi rašytojų personalijomis, keliomis pavardėmis – kitaip tarus, pretenduoti į pasaulinės ar europinės reikšmės memorialinį muziejų mums vargu ar kada pavyks. Gi „joti“ vien ant klasikų jubiliejų ir kelių vis kitaip iliustruojamų leidinių – jau tik proginiai dalykai, nusiraminimui, skirti siauresniam ratui, ir tai su nemažomis išlygomis. O kur nacionalinis interesas?
Each Skitarius is but a single cog in a war machine that spans the entire Imperium. Controlled by the neurosync imperatives of their masters, the Skitarii are organised into War Cohorts capable of overcoming any foe. They work in glorious concert, every footstep or twitch of the trigger finger optimised to further the cause of the Cult Mechanicus. The mission of the Skitarii is to steal enlightenment from the galaxy and impose order in its place. Yet for all the vaunted objectivity and logic of the Cult Mechanicus, for all the cybernetic replacements they embrace, the Tech-priests are still driven by human emotions and desires. Their War Cohorts are just as often sent to battle as part of a private agenda as they are to further the Omnissiah's cause. The Skitarii themselves care not. They fear neither the monster nor the fiend -- for them, it is enough to serve the Omnissiah's will, as espoused by his holy prophets. Even in death they offer sacred data to their invisible masters high above. In return they receive doctrinal sacrament with every new day of war, and they are grateful for it. Every battle is a chance to feel the holy Motive Force enter into them, possessing every synapse and engram and slaving them to a higher consciousness. Those who feel the bliss of the Omnissiah's touch will fight like lions, every shot or blow calibrated for maximum lethality. Though such individuals usually go to the Great Maker soon afterward, those that survive are treated as saints amongst their War Cohorts. Even those fugue states that see such God-touched individuals adopt elimination protocols outside of active war zones are soon forgiven, and the death toll ignored.
Nagrinėjamoje byloje A. Naruševičienė buvo kaltinama apgaule įgijusi ir užvaldžiusi didelės vertės turtą. Nustatyta, kad nukentėjusieji kreipėsi į A. Naruševičienę aiškiaregės konsultacijų. Ji įtikino nukentėjusiuosius dėl jiems ir jų artimiesiems gresiančių nelaimių, netekčių ir jos galių tai įveikti. Taip už tariamą turto apsaugą, gyvenimo ir verslo sutvarkymą, sielos išvalymą, užkalbėjimų nuėmimą, amuletus, apgaule iš keturių nukentėjusiųjų įgijo didelės vertės turtą.
×