Panevėžietis videomenininkas Andrius Kviliūnas po vienos pirmųjų mano parodų atidarymo pasakė, kad esu geresnis fotografas nei videomenininkas. Tad ne tik klausydamas A. Kviliūno, bet ir savo vidinės nuojautos aš ir šiandien lieku prie fotografijos, kuri yra mano viena didžiausių gyvenimo meilių. Manau, kad nuo šios meninės raiškos aš nenutolsiu, kad ir kokie nauji mados vėjai į mane pradėtų pūsti.
. Technologinamos jau ne pavienės gyvenamojo pasaulio ar socialinių santykių sritys, o visas gyvenimas, kadangi medijos išplinta visur ir persmelkia visas gyvenimo sritis (ubiqitous media). Tad žmonių bendravimas virsta interfeisine komunikacija, o pati tikrovė tampa interfeisine, vadinasi, interfeisinio vaizdo tikrove. Žmones ir interfeisus susieja protokolai, kurie laiduoja komunikaciją. Visur išplinta kodai: jie apima keturis lygmenis – komunikacijos, žmogaus proto (metafizinio lygmens), genetinių kodų ir nanotechnologijomis atliekamų negyvosios gamtos kodavimų
Menininkų intelektualų portretų kūrimas fotografijos istorijoje turi gilią tradiciją ir pirmiausia siejasi su tokių iškilių meistrų kaip Felix Nadar, Man Ray, Hugo Erfurth, Gisele Freund, Inge Morath ar Tadeusz Rolke vardais. Skirtingai nei šiuos fotografus, A. Aleksandravičiaus su portretuojamaisiais nesieja nei artimi kontaktai, nei asmeninė draugystė. Nors jis nėra svetimas šiame pasaulyje. Privačioje savo kavinėje Panevėžyje, Algimanto galerijoje, nuo 1994 m. iki 1999 m. jis surengė ne vieną dešimtį personalinių dailininkų parodų, kūrybinių vakarų. A. Aleksandravičiaus fotografijų savitumas - tam tikra distancija santykyje su modeliu Prie savo herojų fotografas artinasi susikaupęs. Jie nerodomi kasdieniškose ar intymiose situacijose. Čia lyg sugrąžinama ankstyvosios portretinės fotografijos aura. Fotografavimas ir fotografavimasis vėl yra iškilmingas, svarbus ir išskirtinis aktas.
The Dark Fate of Vheinos (221.M32) - When the Astropathic Choir falls silent upon the Civilised World of Vheinos, Forge World Lucius sends its Skitarii to investigate at gunpoint. The resultant rebellion sees heresy spread like wildfire, just as the Tech-priests had calculated. Within solar days the Skitarii find themselves outnumbered eighty to one -- a ratio high enough to trigger rad warfare protocols. A solar month later the Skitarii leave the planet a lifeless wasteland, its Astropathic duct excised and permanently relocated to one of Lucius' moons.
The Forbidden Runes (664.M41) - After the disastrous Battle of Elixia, Skitarii survivors are sent to extract the runic inscriptions upon the ancient standing stones of Grave's End. In doing so, they open a long-forgotten gate into the Warp. Elixia is consumed by a daemonic invasion, its remaining populace subject to Exterminatus within the solar week.
„Aš laikausi tradicinių pažiūrų ir man šeima yra tas elementas, nuo kurio yra kuriama valstybė. Stipri valstybė be stiprios šeimos yra neįmanoma, - sakė G. Nausėda. - Aš manau, kad reiktų pasisakyti už stiprią šeimą, ir ne tik todėl, kad tai stiprios valstybės pagrindas, bet ir todėl, kad normalioje ir darnioje šeimoje žmogus tegali būti laimingas“.
Visgi antikinė filosofija nėra vienintelis mano tyrimų objektas. Nemažai dėmesio skiriu ir lotyniškajai viduramžių filosofijai, ypač logikai. Čia turbūt vėl dera prisiminti mano paauglystės laikų žavėjimąsi Sąjūdžio filosofais, pasižymėjusiais geležine logika. Negaliu neprisiminti ir pačios pirmos paskaitos universitete. Tai buvo Lotynų kalba, kurią dėstė neprilygstamoji prof. E. Ulčinaitė. Antrame kurse turėjau Viduramžių filosofijos kursą, kurį skaitė šviesios atminties prof. R.Plečkaitis, padaręs turbūt lemiamą įtaką mano filosofinėms preferencijoms. Jis tikrai mokėjo sudominti  šia, iš pirmo žvilgsnio, religijos tarnaitės statuse surakinta filosofija, jos laikotarpiais, mokyklomis, tarp jų amžius trukusiais ginčais, o ypač- tų ginčų metu taikytais samprotavimo, pagrindimo, kontrargumentavimo metodais. Pastarieji dalykai – jau viduramžių logikos karalystė. Profesorius mėgdavo sakyti – nesiimk tirti problemos, jei neįžvelgi problemos grožio. Jis prisipažino, kad didele dalimi viduramžių logiką jį paskatino tyrinėti būtent tos logikos grožis ir žavesys – sudėtingi klausimai, aistringi ginčiai tarp atskirų mokyklų, ieškant atsakymo į tuos klausimus ir pan. (kai kuriuose universitetuose tokių ginčų dalyvius netgi reikdavo atskirti metaline pertvara, kad nesusimuštų 🙂 Tad kai stojant į doktorantūrą profesorius pasiūlė temą iš scholastinės logikos Vilniaus universitete, nedvejojau nei akimirkos. Beje, viduramžių logiką nepelnytai bandė nuvainikuoti Renesanso ir Naujųjų Amžių filosofai, skelbdami ją įmantria žodžių ekvilibristika; gremėzdiška tuščių, su realybe nieko bendra neturinčių abstrakcijų sistema. Gi iš tikrųjų, ši logika buvo aukšto lygio mokslinė sistema. Viduramžiai neturėjo technikų ir technologijų, kurios leistų solidesnius mus supančio pasaulio tyrimus. Tad visas filosofų dėmesys buvo nukreiptas į vidinį žmogaus pasaulį (net ir Dievo įrodymų kai kurie mąstytojai ieškojo “amžinosiose” sielos idėjose), kurio vienas komponentų buvo mąstymas. Tirdami pastarąjį, viduramžių logikai atrado visą eilę svarbių dėsnių ir principų, kurie Renesanso laikais ir Naujaisiais amžiais buvo pamiršti. Ir kai XIX a. pradėta kurti šiuolaikinė logika, jos autoriai netikėtai atrado, kad nemažai jų kuriamų dalykų jau buvo žinomi viduramžių “ekvilibristams ir abstrakcijų statytojams”.
    Tarp jokio miego ir beveik pastovaus adrenalino antplūdžio, dienos jai susiliejo kartu. Po to, kai policijos pajėgos buvo sunaikintos, Džil praleido laiką, ieškodama išlikusiųjų, nesibaigiančios valandos, nerdama žemyn siauromis gatvelėmis, belsdamasi į duris, šukuodama pastatus dėl tų, kurie sugebėjo pasislėpti. Ji surado daugybę, ir su kelių iš jų pagalba, jie pasiekė saugią vietą, vidurinę mokyklą, kurią užbarikadavo. Džil, prieš išeidama atgal į miestą ieškoti kitų, įsitikino, kad jie buvo palikti saugiai. Ji daugiau nieko nerado. Ir šį rytą, kai ji grįžo į vidurinę mokyklą...
Profesorius Alan’as Feingold’as, dirbantis Yale Universitete, yra vienas iš pirmųjų mokslininkų, atlikęs vis didėjančio skaičiaus lyčių asmenybių skirtumų tyrimų įvairiausiose kultūrose analizę bei juos apibendrinęs. Jis teigia, kad šie lyčių skirtumai lieka ryškūs nepaisant kartų ir kultūrų. Jo išvados remiasi „stipriu biologiniu pagrindu“, kuriuo aiškinami šie skirtingi lyčių asmenybių bruožai. Yra svarbu pažymėti tai, kad socialinė įtaka ir ugdymas tikrai turi įtakos skirtumams tarp lyčių, tačiau mokslas patvirtina, jog galima kalbėti apie natūralią ir visuotiną vyro bei moters prigimtį, kuri taip pat lemia šiuos skirtumus.
Teigdamas pirmąją iš šių tiesų – kad mes iš prigimties esame bendruomeniškos būtybės – turiu omenyje ne tik tai, jog natūraliai siekiame kitų draugijos. Noriu pabrėžti, kad tik bendruomenėje tampame būtent tuo, kas esame, ir dėl to bendruomenė įrašyta į pačią mūsų būtį pirmiau, nei mes patys galime atlikti kokį nors pasirinkimo ar laisvės veiksmą. Tai tokia savybė, kurią vakarietiškasis liberalizmas linkęs arba pamiršti, arba jai nesuteikia pakankamo ontologinio svorio. Taigi nors svarbu tai, kad esame bendruomeniški ne tik savo valios veiksmais, bet dar svarbiau, jog mūsų iš esmės bendruomeniški valios veiksmai yra įsišakniję ir priklauso nuo mūsų pirminės ontologine prasme bendruomeniškos prigimties.
Trečia. Sunkiau pastebimas, bet labai svarbus šios koncepcijos bruožas yra tai, kad ji neigia Tautą kaip politinį subjektą. Tauta yra iš diskurso eliminuojama sovietžmogių masę pavadinant nieko apibrėžto nebereiškiančiu žodžiu patriotai. Iš dėmesio lauko yra pašalinami žmonės, sunkiomis sąlygomis ir didelių netekčių kaina puoselėję ir išsaugoję lietuvybę ir valstybinę sąmonę, bei šių žmonių nuopelnai – tikrasis valstybės atkūrimo pamatas. Paneigus Tautą kaip politinį subjektą, jos vietą užima individų masė, kurios nariams nėra ir negali būti didesnio skirtumo, kas ką darė sovietmečiu ar kas ką padarė valstybę atkūrus.
Anapus yra viena susireikšminusi esybė, kuri taip sprendžia visas jai iškilusias bėdas, pakliuvusi į prarają paskui save prisivilioja, prisitraukia visokiais būdais likusiuosius ir tada visiems primetųsi tą patį skaudulį tikisi taip greitai iš jo išsivaduoti. Panašiai elgėsi ŽIV nešiotojai, įjunkę į kvaišalus, kai kruvinomis adatomis badydavo vaisius didelėse parduotuvėse, taip stengdamiesi užkrėsti kuo daugiau žmonių. Kuo daugiau aukų, tuo jų manymu greičiau sutelktų didesnį mokslininkų dėmesį ar pinigų kiekį, skirtų vaistų išradimui.
Kad Landsbergis mirs ir taip aišku juk jam jau 85 metai ir jis ne iš Mak Klaudų giminės yra.Tik vat kada galus atiduos? nu Pažiūrėsime Vytautai tavo eksperimento rezultatų,tik žinok kad iš ten ir dezinformacijos daug siunčiama.Nes reikalingas balansas,kitas perskaitęs tokią pranašystę susijaudinęs ir taip gal net pirmalaiko galus atiduotų,nes gautų infarkta,sužinojęs kad Lietuvos žmonės trokšte trokšta jo galo...
    Vaikinai vilkėjo sportines striukes, o merginos – jūreivių uniformas. Oho, na ir keista kombinacija. Galbūt ant pakylos rėžiantis kalbą, kuri sukelia knarkimą, direktorius turėjo kažkokį fetišą jūreivių uniformoms. Kol galvojau apie šiuos beverčius dalykus, idiotiška ceremonija pagaliau baigėsi. Aš – kaip ir kiti mano ne tiek valingi nauji klasiokai – įžengiau į 1-5 klasę.
Na o pokalbio pabaigoje norėčiau grįžti prie poezijos (juk poetinį pašaukimą savyje aptikau ankščiau nei polinkį į filosofiją:). Norėčiau su jūsų skaitytojais atsisveikinti eilėraščiu, tiesiog palinkėti vidinės laisvės ir nesudrumsčiamos dvasinės ramybės šiame neramiame, sparčiai besikeičiančiame pasaulyje. Kad ir kas benutiktų, žinokite: nieko baisaus, jums vis dar šypsosi dievai ir aguonos:
Nustatytas naujas mokėjimų standartas, kuris tiesia kelią į tai, kas vieną dieną gali tapti pasauline valiuta, apdorojama tik per išmaniuosius telefonus. Šiuo metu geriausia, ką įmonės gali padaryti jų PoS sistemoms tai nukreipti mokėjimų operacijų strategiją duomenų rinkimo bei paslaugų kokybės kryptimi. Visa tai pasiekiama EMV technologijos pagalba. Būdamas verslo savininku ar vadybininku, jūs sunkiai dirbate, kad padidintumėte įmonės pajamas. Atėjo metas, kai jūsų PoS dirba jūsų verslo naudai tiek pat, kiek ir jūs.
„Aš laikausi tradicinių pažiūrų ir man šeima yra tas elementas, nuo kurio yra kuriama valstybė. Stipri valstybė be stiprios šeimos yra neįmanoma, - sakė G. Nausėda. - Aš manau, kad reiktų pasisakyti už stiprią šeimą, ir ne tik todėl, kad tai stiprios valstybės pagrindas, bet ir todėl, kad normalioje ir darnioje šeimoje žmogus tegali būti laimingas“.
Mano diena prasideda anksti, dažniausiai 8 valandą ryto manęs namie jau nebūna, o grįžtu vėlai, nė anksčiau kaip 10 vakaro. Kadangi repeticijos būna per pietus arba vakarais, tai visus reikalus turiu sutvarkyti arba iki paskaitų pradžios, arba jau po repeticijos. Rytais važiuoju į universitetą, kartais būnu ten iki paskaitų pabaigos, o kartais tenka išeiti anksčiau dėl repeticijų… Po repeticijos, jeigu nėra jokių nepadarytų darbų, važiuoju namo ir ruošiuosi kitos dienos darbams.
Fotografas siekia išryškinti tuos charakteringus savo modelių bruožus, kurie nulėmė jų profesinį kelią ir sėkmę: susikaupimą, gyvybingumą, valią, tuo pačiu parodydamas ir jų užslėptas nuotaikas, jausmus, pažeidžiamumą. Gyvenimo pojūčio intensyvumas čia įgauna įvairių išraiškų. Vienuose portretuose koncentruojamasi tik į veidą, kituose žmogų charakterizuoja visa jo povyza ir gestai. Kai kada modelis fotografuojamas betarpiškoje dinamiškoje situacijoje. Daugelis paveikslų pasakoja savo istorijas.
Galiu visus nuraminti kad mes jau dabar gyvendami šioje fizinėje erdvėje esame pragare ir atliekame savo bausmę visni kitus ėsdami ir niokodami kaip kad uždarytos žiurkės metalinėje statinėje. Pačios geriausios žūva pirmos sudraskytos tų kas turi didesnį įniršį ir Ego(turiu omenyje apie nelaiku mūsų požiuriu iš čia iškeliavusius brangius žmones) Tačiau ir ta žiurkė kuriai pavyksta išgyventi sudraskius savo bičiulius ji irgi neišvengia savo likimo pastimpa iš bado daug sunkesne ir baisesne baigtimi nei žuvo jos likimo draugai. Nėra blogesnių pasaulių už žemės planetą,tai ir yra bausmių planeta sukurta atkentėjimui už savo blogus darbus kitose egzistencijose. Taip kad mielieji nei kiek nepergyvenkite kuo toliau tuo bus jums geriau,vieną dieną kančios baigsis ir atsivers ir jūsų sieloms pragaro vartai.

    Tarp jokio miego ir beveik pastovaus adrenalino antplūdžio, dienos jai susiliejo kartu. Po to, kai policijos pajėgos buvo sunaikintos, Džil praleido laiką, ieškodama išlikusiųjų, nesibaigiančios valandos, nerdama žemyn siauromis gatvelėmis, belsdamasi į duris, šukuodama pastatus dėl tų, kurie sugebėjo pasislėpti. Ji surado daugybę, ir su kelių iš jų pagalba, jie pasiekė saugią vietą, vidurinę mokyklą, kurią užbarikadavo. Džil, prieš išeidama atgal į miestą ieškoti kitų, įsitikino, kad jie buvo palikti saugiai. Ji daugiau nieko nerado. Ir šį rytą, kai ji grįžo į vidurinę mokyklą...
Dermatoglifikos ir palmoskopijos metodas remiasi delnu ir padu lenkiamuju rauksliu bei papiliariniu (speneliniu) liniju tyrimu. Dermatoglifinis rastas yra individualus ir islieka visam zmogaus gyvenimui. Pagrindinis dermatoglifikos elementas yra triradiusas (delta) – taskas, primenantis triju spinduliu zvaigzde, kur labiausiai suarteja papiliarines linijos. Delne iprastai matomi penki triradiusai – ties II, III, IV, V pirstais ir proksimaliniame delno gale. Pirstu paglavelese skiraimi tris papiliariniu liniju rastu tipai: kilpa, ratas ir lankas. Lankas – atviras rastas be triradiuso; kilpa – is vienos puses uzdaras rastas su vienu triradiusu; ratas – uzdaras rastas su dviem triradiusais. Jei kilpa yra i V pirsto puse nuo triradiuso, ji vadinama ulnine, jei i I pirsto puse – radialine. Kartais buna ir sudetingesniu rastu. Kiekybiskai dermatoglifinio rasto vertinimas atliekamas skaiciuojant papiliariniu liniju kieki tarp triradiuso ir rasto centro (RC – Ridge Count). Taip pat naudojamas ir bendras abieju ranku papiliariniu liniju skacius (TRC – Total Ridge Count). Moterims jis vidutiniskai lygus 100-120, o vyramas 120-140. Sis metodas naudojamas nustatant dvyniu zigotiskuma, identifikuojant asmeni kriminalistikoje arba nustatant tevyste. Jei is 10 poru homologiniu pirstu dvyniai turi ne maziau kaip 7 panasius rastus jie laikomi monozigotiniais. Dar dermatoglifika naudojama diagnozuojant kai kurias genu arba genomu mutacijas (Dauno liga, Klainfelterio, Ternerio sindromai). Delne skiriamos 3 pagrindines lenkiamosios rauksles: didziojo pirsto, skersine ir izambine. Delno virsuje (ties pirstu pradzia) yra triradiusai a, b, c ir d, o delno apacioje yra pagrindinis triradiusas t. Sujungus triradiusus a, d ir t gaunamas pagrindinis delno kampas, kuris normoje nedidesnis 57 laipsniams. Apie igimta genetini susirgima gali liudyti delno kampas didesnis uz 60 laipsiu ir kilpos IV ir V pirstu pagalvelese.
Jie gali daug pliaukšti apie jų pasaulio gelbėjimą, gal net versti Jus pasiaukojus tapti auka–Dievu (Dievo vieta užimta, Jus tik kaip tarpininkas būtumėte išnaudojmas tokiam nepavydėtinam vaidmeniui). Daugybė gyliai tikėjusių žmonių po mirties yra įtikinti, kad Dievo nėra ir kaip patys tikėję, įtraukti į gyvų tikinčių priežiūrą, taip bandant užgožti tikrąjį Dieviškąjį įsikišimą. Kai tikintieji meldžiasi, norėdami Žemėje tokios pat tvarkos kaip danguje, patys plačiai atvėrė raudonšiknių tarpinei duris ir prisišaukė į Žemę tiek daug nelaimių. Dievas nekaltas ir labai piktas ant tos tarpinės. Tos tarpinės kraštiniai ypač įbauginti ir pamaldūs, nors tai slepia nuo kitų, bijodami susilaukti bausmės. Raudonšikniu tarpinė vis dar mano, kad sugebės suvaldyti jiems iš rankų slystančią padėtį. Nevertėtų nuolankiai atsiduoti į jos žudančias rankas.
Galiu atskleisti, kaip raudonšikniai žudo. Tai yra nusikalstama veikla, todėl nebijau viešai apie tokius dalykus rašinėti, pats buvau į tokią raudonšiknišką mėspaudę su pjūklais pakliuvęs. Vertėtų paminėti, kad raudonšikniai yra kažkur gretimoje erdvėje, patys labai maži, bet gali pakankamai greitai judėti ir perkelti savo nemenką įrangą mūsų erdvėje. Jei ilgai vienoje vietoje būnate tokioj kaip lova, jie gali Jūs pasiekti. Suspausti Jūsų kraujo indus ir taip dirbtinai sukelti Jums infarktą ar insultą, ką mūsų žmonės laiko savaiminės mirties priežastimi. O darant tokius nusikaltimus, truputį paskiedžiant apie žmogaus pasiruošimą išeitį prieš porą mėnesių, savo kruvinais darbais nesunku pagrįsti savas melagystes. Tik kaip zuikiams neverta nuo raudonšiknių bėgioti, reikia pakankamai ilgai vienoje vietoje būti, nes patys raudonšikniai yra persekiojami ir bijo ilgai vienoje vietoje būti.

– Jau minėjau, kad mada yra glaudžiai susijusi su standartais. Kita vertus, mada diegia standartus, juos demonstruoja ir skatina jų geismą. Apie tai esu rašęs moksliniame straipsnyje „Mados ekskursas: Waltas Disney’us, Hello Kitty, Lady Gaga, Justin’as Bieberis ir „Apšvietos dialektika“. Sėkmingu mados ir standartizacijos sąjungos pavyzdžiu, stiprinančioje potyrių geismą ir griaunančią individualų kūrybingumą, galima laikyti japonų kompanijos „Sanrio“ sukurtą ir pačiais įvairiausiais produktais tiražuojamą „Hello Kitty“ personažą.


Sarai kaip prasčiau mokančiai lietuvių kalbą atleistina, vadinamieji aukštamoksliai paprastus žmones nori paimti ne žodžiu gausa, o slepia savo mąstymo spragas už tarptautinių, paprastiems žmonėms negirdėtų žodžių, o po to gali išdidžiai pavaryti kitus pavartyti tarptautinių žodžių žodyną, nes jų pačių išsilavinimo spragos neleidžia jiems paprastai tokius žodžius paaiškinti. Paprastai, tai buna katinas maiše, kuri kiekvienas pagal savo išsimokslinimo lygi prisitaiko sau kaip tinkamas...
Mados fotografija gali lemti stipresnį mados daikto geismą. T.y. vartotojų norą įsigyti daiktą, jį turėti ir juo puikuotis. Mados fotografija prisideda prie asmens tapatumo kūrybos. Šiuolaikinių vartotojų įpročiai – nuolatinis įvaizdžio kūrimas ir perkūrimas, rodo jog tapatumo kūryba nebėra metodiškai nuosekli, o pati tapatybė niekada nėra stabili. Taip yra todėl, kad mados diskursas nuolatos kinta. Mada apima visus kultūros sluoksnius: elgesį, profesijos pasirinkimą, išsilavinimą, socialinius ryšius ir jų reprezentavimą kasdienėje kalboje, seksualumą, etninę tapatybę, etc.
Štai Romualdo Ozolo 1982 m. straipsnio Pasaulis yra čia, kuriame filosofas ragina skaitytojus nepasiduoti saviniekai, netapti provincialais, kuriems atrodo, kad lietuviškumas nedera su universalumu, o bet kokia universali aspiracija dėsningai veda į lietuviškumo išsižadėjimą, Putinaitė nelaiko patrioto kreipimusi į inteligentus, skatinančiu atsisukti į Tėvynę ir dirbti jos labui (taip gali atrodyti tik iš pirmo žvilgsnio); ji teigia, kad Ozolo straipsnis išdėsto vieną iš prisitaikymo strategijų – neišvengiamybės etiką, skatina susitaikyti su tikrove, laikyti sovietinį socializmą geriausia iš galimų santvarkų ir visus siekius perkelti į vidujybės sferą (Putinaitė N. Nenutrūkusi styga, p. 123–125). Įžvelgus daug po teksto paviršiumi glūdinčių prasmių galima būtų pasitikrinti palyginant interpretaciją su kitais Ozolo tekstais, tarkim su 9-ojo dešimtmečio dienoraščiais. Tačiau Putinaitės praktikuojamai „sovietmečio hermeneutikai“ tai, matyt, perteklinė pastanga.
Galima penktoji pozicija, kurią galime vadinti tautos ir valstybės slėpimu. Ją atstovavo žmonės, kurie atvirai neneigė ir nesityčiojo iš tautos ir valstybės idėjos, tačiau aiškino, kad tautai ir valstybei pačioms geriau, jei bus susietos su naująja tapsmo tarybine liaudimi arba pasauline komunistine visuomene perspektyva. Ši pozicija buvo populiari ir aiški. 
Kaip taisyklė prie kiekvieno įrenginio, kuris turi atminties korteles, gamintojas paprastai prideda USB laidą, kurio dėka galima įrenginį prijungti prie kompiuterio. Kartais gali apskritai kilti klausimas, kam reikalingas atskiras atminties kortelių skaitytuvas. Pavyzdžiui, jei reikia įrašyti muziką  į jūsų mobilų telefoną, per USB laidą galima stebėti nedidelius greičius – paprastai nuo  1 MB/s iki 5 MB/s. Tad jei reikėtų perkelti didelį kiekį muzikos (pavyzdžiui, 4 GB), viskas truks tikrai ilgai. O jei reikėtų kopijuoti nedidelius failus, siuntimas dar labiau sulėtėja.

Trečia. Sunkiau pastebimas, bet labai svarbus šios koncepcijos bruožas yra tai, kad ji neigia Tautą kaip politinį subjektą. Tauta yra iš diskurso eliminuojama sovietžmogių masę pavadinant nieko apibrėžto nebereiškiančiu žodžiu patriotai. Iš dėmesio lauko yra pašalinami žmonės, sunkiomis sąlygomis ir didelių netekčių kaina puoselėję ir išsaugoję lietuvybę ir valstybinę sąmonę, bei šių žmonių nuopelnai – tikrasis valstybės atkūrimo pamatas. Paneigus Tautą kaip politinį subjektą, jos vietą užima individų masė, kurios nariams nėra ir negali būti didesnio skirtumo, kas ką darė sovietmečiu ar kas ką padarė valstybę atkūrus.
Darbo etikai ir procedūroms studijų metu buvo skiriama itin daug dėmesio. Visus darbus buvo privaloma atlikti laiku ir tikrai nepakakdavo mesti užduoties, pabandžius ją atlikti vos vieną kartą. Darbus taisyti reikėdavo tol, kol rezultatas tenkindavo tiek autorius, tiek bendramokslius, tiek dėstytojus. Paskaitų lankymas buvo privalomas (10 proc. paskaitų praleidęs studentas galėjo būti šalinamas iš universiteto be jokio įspėjimo), o pažymys priklausydavo ne tik nuo užduočių atlikimo, bet ir nuo dalyvavimo diskusijose paskaitų metu. Visi dėstytojai laikėsi jau nuo Antikos laikų žinomo principo, kad ginčuose (o tiksliau – diskusijose) gimsta tiesa. Į diskusijas reikėdavo ateiti pasiruošus – tiek perskaičius profesinę literatūrą, tiek susipažinus su „karščiausiomis“ šiuolaikinėmis kūrybinių industrijų aktualijomis. Tad skaityti reikėdavo daug.
FKU, jos laboratorine diagnostika: amino rugsties fenilalanino apykaitos sutrikimas. Fen.- nepakeiciama amino rugstis, ieina i ivairiu baltymu sudeti. Fen. paros doze yra apie 30mg/1 kg svorio. Vykstant normaliai audiniu apykaitai fenilalaninas fermentu skaidomas i tirozina. Tirozinas reikalingas melanino, neuromediatoriu gamybai. Dar fen. per eile etapu gali buti suskaidomas i CO2 ir H2O. Del fermento defekto organizme pradeda kauptis fenilalaninas. Nenormalus skilimo produktai (fenilacto, fenilpieno rugstys) patenka i krauja ir sutrikdo CNS vystymasi. Sutrinka normalus neuromediatoriu gamybos procesas. Vystosi silpnaprotyste. Sutrinka pigmento gamyba. Kudikiai gimsta normalus, nes nestumo metu fen. perteklius pereina per placenta. Ligos pozymiai isryskeja pirmais gyvenimo menesiais. Vaikas vangus, budingas astrus slapimo kvapas. Genas yra 12 chr. q petyje. Visi gime naujagimiai (sviestas sviestuotas) testuojami tiriant krauja. Kitas budas diagnozuoti – ant vystyklu uzlasinti Felingo reagento. Ligos atveju slapimas nusidazo zalsvai. Gydymas – dieta. Grieztai ribojamas baltymu su fen. patekimas i organizma. Kuo anksciau pradedamas gydymas tuo normalesnis uzauga vaikas. Dieta reikalinga iki 8-10 metu. Veliai medziagu apykaita persitvarko, galima duoti normalu maista.   
Pramogų industrijų programa orientuota į pramogų idėjų, pramoginių renginių formatų, pramogų inovacijų kūrimą, renginių organizavimą, įvairių užsienio pramoginių projektų inovatyvų adaptavimą Lietuvoje, jų populiarinimą, pramogų kultūros ir etikos kūrimą bei plėtojimą. Žinoma, esama ir verslo bei vadybos dalykų, bet jie nėra pagrindiniai, pagrindinė orientacija – pramogų komunikacija, o ne jų vadyba.
isivaizduok, kad dvi realybes egzistuos vienu metu, bet ju laikiniai invariantai bus skirtingi? taip tu galesi uzkraut savo prota tenais, jis ten developinsis , o po to skirtumus dasidaunloadint sau i smegenis... jeigu sukurtume tokia virtualia realybe, kuri egzistuos ir kurios laiko kvantas bus be galo mazas[a.k.a. laikas leks labai greitai], tai ta visuomene issivystys labai greitai. todel ir zinios bus labai dideles.
The distinctive shape of the Ironstrider Ballistarii strikes fear into the heart of xenos, Renegade and Imperial Commander alike. Marksmen beyond compare, the Ballistarii have at their command the anatomical data, defensive capabilities and weaknesses of every race the Adeptus Mechanicus has encountered. Tirelessly searching the galaxy for high-value targets alongside their Skitarii Ranger escorts, the Ballistarii stalk from the ochre mists with their oculist lenses flaring. To fall under the azure beam of their omnispex is to have but a heartbeat left to live. For a Ballistarius sniper, making a killshot is as easy and as natural as drawing breath. Ironstrider Ballistarii are mounted upon the same long-legged combat walkers as their Sydonian Dragoon counterparts, able to walk the most hostile of terrain for years on end without rest. The monotask Servitor charged with the duty of steering the Ironstrider is often the first component to fail, its long-suffering body finally wheezing its last. Upon such occasions the Ironstrider will keep pacing out into the hinterlands on its last heading. It can only be repaired by the ministrations of a Tech-priest upon a grav-bier who will excise the dead flesh and install a replacement even as the engine walks on. The strider will later be returned to duty as if nothing had happened, the remains of the former incumbent cast into the dust without comment.
Į lietuvių kalbą šis raštas išverstas kaip rusiška keistenybė ir niekaip neatstovauja lietuvių tautos. Pagal raudonšiknių įkvėptą raštą esame nusikaltėliai, kad puoselėjame savo tautinę valstybę bei kalbą, tik mes savęs nelaikome nusikaltėliais ir siunčiame pasaulinukus, besigviešiančius svetimo gero bei bekliedijančius apie vieną tautą, vieną kalbą, vieną praeitį bei vieną ateitį kuo toliau nuo mūsų galvų. Galų gale skaitykite Bibliją. Jūsų užmačios prieštarauja Dievo valiai ir pasmerktos anksčiau ar vėliau sužlugti. Žemėje visi tautų kalėjimai anksčiau ar vėliau sužlunga, tokia Dievo valia, kuri, paprastai, sutampa su laisvo žmogaus nuostatomis.
Teisė į planetinę neliečiamybę. Kaip mūsų Kilmės Planeta, Žemė turi būti dvasiškai ir fiziškai laisva planeta nuo nežemiškos kilmės intervencijos, įsiveržimo, įsikišimo ar išnaudojimo. Jokia nežemiška jėga nesiartins ar neužims artimos orbitos, nenusileis mūsų žemėse, nedalyvaus mainuose, išskyrus tuo atveu, jei bus atvirai priimtas bendras, paremtas demokratiniais principais, susitarimas su Žemiečiais.

Be to, užaugau menininkų šeimoje: mano mama ir dabar jau šviesaus atminimo tėvas – jie abu buvo menininkai, kartu baigę Vilniaus dailės akademiją (VDA) ir visą gyvenimą dirbę drauge. Tad 1990–2010-ųjų lietuvių menininkų aplinka ir visas tas nevienareikšmių kūrybinių vibracijų kupinas bohemos gyvenimas, tegul ir greta nesibaigiančių tėvų pokalbių darbo temomis, man buvo labai gerai pažįstamas ir artimas.

Savo nuotaika visai kitokie nei scenos žmonės yra rašytojų, dailininkų ir kompozitorių portretai. Poetai Vytautas P. Bložė, Onė Baliukonytė, Jonas Strielkūnas, Aidas Marčėnas, Justinas Marcinkevičius, rašytojai Romualdas Granauskas, Jurgis Kunčinas, dailininkai Petras Repšys, Adomas Jacovskis, Arūnas Vaitkūnas, kompozitorius Bronius Kutavičius amžiumi bei charakteriu yra ir visiškai skirtingi, ir turi daug juos vienijančių bruožų. Visi jie nereflektuoja savo pasirodymo žiūrovo akyse. Todėl jie savęs neinscenizuoja ir nėra linkę pozuoti. Kai kurie jų intravertiški daugiau negu teatralai, aktoriai ar muzikantai. Jau pats jų kūrybos procesas išugdė šias savybes, nes yra susijęs su gebėjimu dirbti vienam ir įsiklausyti į save.
– Mados neaplenkia ne tik populiariųjų vartotojų, bet ir specifinių menų bei savitų subkultūrų. Visi miestai ir regionai nori turėti savo meno plenerus, orkestrus ir chorus, literatūros skaitymus ir knygų muges, teatrų ir kino festivalius. Vieniems miestams tai pavyksta lengviau, kitiems sudėtingiau. Vieni sukuria ir išplėtoja renginį kaip vietos kultūros tapatybę stiprinantį reiškinį, kiti per tęstinius renginius įtvirtina tinklinį tarpregioninį, tarpmiestinį ir net tarpkultūrinį tinklą.

- Jei kam nors žodis „muziejus“ kvepia tik „šiaudiniu stogu“ – galbūt neprošal pasvarstyti ir apie atviresnę, platesnę, t.y. ne vien tik muziejinę koncepciją. O dėl A. Baranausko ir A.Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus... Jo įdirbis bei nuopelnai neabejotini, netgi stebėtini. Ir edukacijos srity, bent jau pastaraisiais metais, smarkiai pasistūmėjęs. Tačiau... Patys muziejininkai tikriausiai jau senokai patyrė, koks gremėzdiškas, nepatogus, netikslus dabartinis jo pavadinimas, o svarbiausia – kad daugelio ekskursantų, ypač užsieniečių, nesuintriguosi rašytojų personalijomis, keliomis pavardėmis – kitaip tarus, pretenduoti į pasaulinės ar europinės reikšmės memorialinį muziejų mums vargu ar kada pavyks. Gi „joti“ vien ant klasikų jubiliejų ir kelių vis kitaip iliustruojamų leidinių – jau tik proginiai dalykai, nusiraminimui, skirti siauresniam ratui, ir tai su nemažomis išlygomis. O kur nacionalinis interesas?
The War of Neotech (747.M41) - The T'au settlers of Vesh'yo find themselves fighting for their lives against three Skitarii Legions. There the ancient weapons of the Adeptus Mechanicus are pitted against the clean, cutting-edge technology of the T'au Empire. War Cohorts from another eight Skitarii Legions are deployed before victory is finally secured. During the clean-up operation, six star freighters full of Tau war materiel find their way back to the Forge World of Tigrus.
– Taip, gegužės 18 dieną startuos pirmosios KIF kūrybinės dirbtuvės. Nesikuklinsiu – tai mano idėja ir iniciatyva. Džiaugiuosi, sulaukusi didelio palaikymo ir konstruktyvių patarimų iš kolegų. Šių dirbtuvių idėja mano galvoje gimė praėjusių metų vasaros pradžioje – manau, kad mūsų fakultetas turėtų turėti gražią ir, jei taip galėčiau išsireikšti, produktyvią tradiciją – kuo išsamiau ir suprantamiau supažindinti jaunimą su kūrybinėmis industrijomis. Supažindinti su tuo, kas yra tos, kaip įvardijote, nūdien panacėja tapusios kūrybinės industrijos, kuo jos svarbios šiandienei ekonomikai ir visuomenei, kokia jų vieta ekonominės pridėtinės vertės kūrime ne tik Lietuvos, bet ir Europos bei pasaulio mastu.
Dominantine P. Afrikos porfirija: porfino apykaitos sutrikimai. Sutrikus porfino apykaita sutrinka hemo (sudaro hemoglobina, suteikia jam spalva) gamyba, sis pradeda kauptis odoje (nudazo ja violetiniu atspalviu), kaupiasi ant dantu ir pirstu nagu, yra pasalinamas su slapimu. Jautrumas saules spinduliams, odos nekroze. Drastiskos reakcijos i barbituarus, siaubingi skausmai.
    Atvirai kalbant, eks-inspektorius Heinrichas Lungė buvo sudėtingas interviu pašnekovas. Jis vis dar griežtai atsisako kalbėtis su dauguma žmonių ir organizacijų apie Johaną. Visgi, aišku tiek, kad tai nekyla iš kažkokios garbės ar pareigos jausmo jo buvusiems vokiečių federalinės policijos darbdaviams. Joks žmogus nepatyrė tokios skriaudos savo tarnybai ir sunkiam triūsui nuo BKA kaip Lunge. 1995-aisiais, Inspektorius Lunge tyrė Vokiečių Parlamento nario Jozefo Boltzmano žmogžudystės santykį su mergina pagal iškvietimą, vardu Erika Lemser. Jis buvo seklys iš prigimties, geriausias agentūroje. Bet po to, kai vertingas liudininkas nusižudė, pats Boltzmanas, kaip ir Lungės vyresnieji, reikalavo jo pašalinimo nuo tyrimo, kas privedė prie to, jog Lungė nebeturėjo jokių saitų su byla. Tuo laikotarpiu Lungė pranešė apie savo ilgas atostogas nuo darbo, ir pasinėrė stačia galva į Johano bylą.
Nors vasara ir atrodo skirta poilsiui bei pramogoms, tačiau tai yra ir metas, kai jauni žmonės, baigę vidurines mokyklas, renkasi savo studijų kryptį. Dažną jaunuolį, taip pat ir tėvelius kamuoja klausimas apie Lietuvos mokslo ateitį. Aktualiais klausimais apie šiuolaikinį universitetinį mokslą kalbasi medijų kultūros kritikas ir menininkas doc. dr. Remigijus Venckus kartu su Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto dekane doc. dr. Živile Sederevičiūte-Pačiauskiene.
    Kada aš lioviausi tikėti Santa Klausu? Tiesą sakant, šis kvailokas klausimas neturi jokios svarbos. Visgi, jeigu paklaustumėte manęs, kada aš lioviausi tikėti, kad senis, vilkintis raudonąjį kostiumą, yra Santa, užtikrintai atsakyčiau: niekada netikėjau Santa, niekada. Aš žinojau, kad Santa, pasirodęs per mano darželio Kalėdų vakarėlį, yra apsišaukėlis, ir, dabar pagalvojus, kiekvienas iš mano grupiokų taip pat nepatikliai žvelgė į mūsų mokytoją, kuris apsimetė Santa. Nors niekada nemačiau, kaip mamytė bučiuoja Santą Klausą, jau turėjau savo įtarimų dėl egzistencijos senio, kuris dirbo tik per Kūčias.
The Ruststalkers of the Skitarii Legions fall upon their foes in a slashing, stabbing frenzy. Their transonic blades blur as they dart and cut like the weapons of gladiatorial knife-fighters, the deadly resonances they transmit bypassing armour as if it offered no more resistance than a hologram. The Ruststalkers were originally devised as cybernetic assassins, sent into the Red Planet's wastes to hunt down feral Servitors and other undesirables excommunicated from the Cult Mechanicus. They proved so effective at their task they were repurposed and militarised into groups known as killclades. Since that day they have fought on the front line of the Cult Mechanicus' many wars. The weapons of the Ruststalkers are sinister examples of the Adeptus Mechanicus' mastery over the laws of physics; they emanate a strong, sick hum that plays on the soul. When these horrible devices are put to use, their sonic field swoops across a variety of wavelengths until it finds the right molecular frequency to simply pass through whatever armour their foes are wearing. The gory results, though they take a second or two to manifest, are considered by the Tech-priests to be well worth the wait. So lethal is this offshoot of sonic technology that the Tech-priests have refined it into many different forms. These range from stiletto-swift razors to the much-feared Chordclaw, a needle-fingered gauntlet capable of turning a man's flesh to quivering mulch.
Dialektinė elgesio terapija buvo sukurta linkusių į savižudybę asmenų gydymui. Tačiau buvo pastebėta, kad ji yra tinkama ženkliai platesniam problemų ratui. Moksliniai tyrimai liudija, kad dialektinė elgesio terapija efektyvi ne tik į savižalą linkusiems suaugusiems, bet ir paaugliams. Taip pat asmenims su diagnozuotu ribinio tipo asmenybės sutrikimu, valgymo sutrikimais, gydymui atsparia depresija, priklausomybių gydymui. Dialektinė elgesio terapija veiksminga ne tik palengvinant diagnozuotų sutrikimų simptomus, kartu ji padeda įgyti bei lavinti kasdienius įgūdžius, pagerinančius gyvenimo kokybę.
    "Tiesa. Pagarbaus amžiaus porų žmogžudystės per Vokietiją buvo užmaskuotos kaip vagystės, bet aš tuo netikėjau. Buvo akivaizdu, jog veikė keli žmonės, ir vienas iš jų jau buvo ieškomas. Vyras, vardu Afolfas Junkersas, kuris veikė kaip grupuotės spynadarys. Mes gavome pranešimą, kad partrenktas mašina Diuserdorfe, jis atsidūrė Niū Reino Generalinėje Ligoninėje, todėl aš ten ir nuvykau. Ir tada aš vėl susitikau su Dr. Tenma."
Šėtonas apsimeta geru ir padedančiu. Jis bando atrodyti kaip kažkas gero. Šėtonas duoda aiškiaregiams informacijos apie žmogų tam, kad tas žmogus „užsikabintų“ ir užsiminėtų tuo, ką Dievas draudžia. Iš pradžių tai atrodo labai nekalta, tačiau ilgai netrukus žmonės tampa priklausomi nuo aiškiaregystės ir net nepajaučia, kaip atsiduoda šėtono valdžiai, kuri griauna jų gyvenimus. Petras rašė: „Būkite blaivūs ir budrūs, nes jūsų priešas velnias slankioja aplinkui kaip riaumojantis liūtas, tykodamas kurį nors praryti“ (1 Petro 5:8). Kai kuriais atvejais patys aiškiaregiai yra apgaunami ir nežino, iš kur ateina informacija. Nesvarbu, kaip ten bebūtų, ir iš kur ta informacija beateitų, spiritizmas, raganystė ir astrologija nėra dievoti būdai gauti informaciją. Kaip Dievas nori, kad mes sužinotume, kokia yra Jo valia mūsų gyvenimams? Dievo planas yra paprastas, bet galingas ir efektyvus: Biblijos skaitymas (2 Timotiejui 3:16-17) ir išminties prašymas maldoje (Jokūbo 1:5).
×