– Pirmiausia norėčiau „suklijuoti“ kolektyvą, burti mokslininkų, pedagogų ir praktikų vieningą branduolį. Antra, mums kaip universitetui labai svarbūs mokslo tyrimai, kurie pramogų industrijų lauke dar tik įsibėgėja ir dar neturi stiprios ir įtakingos tradicijos. Tad pravartu visiems darbuotojams kartu galvoti tiek apie katedros, tiek apie fakulteto kaip išskirtinės mokyklos kokybinį įtvirtinimą.
V. V.: Iš tiesų, kūrybingumas šiuo metu – viena populiariausių bet kurio diskurso sąvokų. Tačiau šis populiarumo medalis turi dvi puses. Kaip teisingai pastebėjote, dažnai kūrybingumas laikomas panacėja visiems negalavimams gydyti. Visgi kūrybingumo nederėtų pervertinti – ilgaamžė žmonijos patirtis rodo, kad nėra panacėjų nuo visų ligų, o perspaustas vadinamųjų panacėjų vartojimas gali sukelti priešnuodžių poreikį. Dar mano vaikystės laikais tėvų, giminaičių ir jų artimų draugų rate sklido gandai apie stebuklingą vaistą nuo visų ligų – Mumijo. Mes, vaikai, netgi įsivaizdavome, kad jie gaminami iš sutrintų Egipto mumijų miltelių ir turbūt dėl to turi specialių gydomųjų galių. Ir ką – praūžus Mumijo bumui, ligų pasaulyje nesumažėjo. Paimkime pavyzdį iš Lietuvos socialinės tikrovės. Dar prieš keliolika metų vienas populiariausių žodžių Lietuvoje buvo vadyba. Atrodė, reikia paruošti labai daug gerų vadybininkų, ir visos Lietuvos problemos bus išspręstos. Net ir mokslas suklestėsiąs, kai jam ims diriguoti vadybininkai, nes mokslininkai ir tyrėjai patys gi nesuvokia ką tirti, su kuo eksperimentuoti. Ir dabar turime daugybę vadybos programų Lietuvos universitetuose ir kolegijose ir nemažą kiekį bedarbių absolventų. Kita vertus, kūrybingumo nedera nuvertinti. Globaliame ir greitai kintančiame pasaulyje tai vienas būdų tinkamai reaguoti, įvertinti ir suvaldyti minėtus pokyčius. Juk pačia plačiausia prasme, kūrybingumas – tai efektyvus savo kūrybinio ir protinio potencialo išnaudojimas, ieškant naujų, originalių ir operatyvių būdų aktualioms problemoms spręsti, naujiems produktams, paslaugoms, metodikoms, technologijoms, teorijoms ir t.t. kurti. Ne veltui žymus kūrybinių industrijų tyrinėtojas R. Florida knygoje “Kūrybinės klasės iškilimas” (beje, puikiai išverstoje Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto lektorės J. Barevičiūtės) didžiausius XX a. mokslinius, technologinius, ekonominius, socialinius ir pan. pasiekimus ir permainas sieja būtent su kūrybingumo įsitvirtinimu. Beje, kūrybinei klasei priskiriami ne tik dailininkai, kompozitoriai, architektai ir panašiai, bet ir kitos profesijos, kuriose lemiamas vaidmuo tenka protiniam darbui. Taigi pabrėžiama kūrybingumo ir intelektinio potencialo išnaudojimo sąsaja. Visgi būtina pastebėti, kad kūrybingumas yra būtina, tačiau nepakankama sąlyga aktualioms problemoms spręsti. Čia, be kūrybingumo, reikalingos žinios ir kompetencijos, tinkamai parinkta vykdytojų komanda, efektyvi ir tinkama komunikacija, visa eilė individualių savybių: atkaklumas, lankstumas, kritiškumas ir t.t. Taigi kūrybingumas be minėtų komponentų tėra geri norai, kuriems nebūtinai lemta būti išpildytiems. Tai tarsi Mumijo, vartojamas be ar net vietoj maisto ir gėrimo.
. Tokiuose santykiuose subrendęs žmogus mąsto jau nereflektuodamas, nes refleksijai nebelieka laiko. Mąstyti ima reikšti tuo pat metu daryti, ir ne tik daryti, bet ir komunikuoti, tad refleksija virsta komunikavimo praktika. Kadangi komunikaciją palaiko informacinės komunikacinės technologijos, tai pats mąstymas neišvengiamai sutechnologinamas. Keičiasi ir ekonomikos režimas: gamyba pajungiama informacijai gaminti, informacijos ir komunikacijos struktūroms atgaminti ir plėtoti
Viename romane erdvelaivis nukrito ant planetos remontuotis. Šalia stovėjo kažkoks kalnas, gyvybės ženklų nebuvo. Po vienos savaitės vienas iš darbuotojų supanikavęs atbėgo pas vadeivą ir parodė landšafto nuotraukos kuriose užfiksuota kad tas kalnas juda  Nu vopšem jie vos spėjo iš ten pabėkt kad nebūtų sutraiškyti (kalnui mūsų bioritmas buvo laaabai spartus... ką jau kalbėti apie evoliuciją ar žvaigždes) 

Detali paieška Pašto kodai Taksi Lietuvoje Valiutų kursai Įmonių kodai PVM kodai Įmonių pranešimai Bankrutavusios įmonės Ekonomikos rodikliai Orai Įstatymai Dokumentų pavyzdžiai Akcijų kainos Žaliavų kainos Viešieji pirkimai Apklausos Verslo naujienos Naudinga informacija Patarimai Skundai Nauja įmonė Taisyklės Pagalba Privatumo politika Duomenų rinkmenos TOP įmonės 2018 Reklama Kontaktai
Nuo 1999 m. M. Norbutaitė yra dailininkų sąjungos narė. Jos kūrybos sritis yra molbertinė ir sieninė tapyba, piešimas mišriomis technikomis. Nuo 1998 iki 2017 m. dailininkė surengė 15 autorinių parodų Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Sankt Peterburge (Rusija), Liubline (Lenkija), Langentalije ir Berne (Šveicarija). Dalyvavo daugiau nei 170 grupinių parodų, projektų Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Moldavijoje, Baltarusijoje, Olandijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Šveicarijoje, Norvegijoje, P. Korėjoje, Rusijoje, Slovėnijoje, Kroatijoje, Lenkijoje, kt.
Ala į Rusiją dar praėjusiame šimtmetyje buvo išvažiavusi po to, kai Lietuvoje jai ėmė svilti padai. 1991-ųjų spalį ji kartu su savo gyvenimo draugu Gediminu Naruševičiumi ėmė paskolas iš Klaipėdoje ir Palangoje gyvenančių bei verslu užsiimančių žmonių. Kreditoriams dažniausiai būdavo užstatomi pirmojo Alos vyro namo Kaune pamatai. „Šiai savo veiklai pora buvo specialiai išsinuomojusi butą Klaipėdoje su stacionariu telefonu, mat tais laikais mobiliųjų dar nebuvo, ir taip derino sandorius. Telefonu susitardavo dėl procentų – kiek žmonės norėdavo, tiek šiems ir pažadėdavo.Kai kurios paskolos buvo ilgalaikės. Per dieną sudarydavo 3-4 sandorius“, – „Akistatos“ žurnalistui yra pasakojusi Alos giminaitė.
×